Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo L. R. gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dėl G. G. nužudymo) laisvės atėmimu 14 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

L. R. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dėl E. R. nužudymo) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Iš L. R. priteista: M. G. 850 Lt (246,18 €) turtinei žalai atlyginti; J. G. 850 Lt (246,18 €) turtinei ir 10 000 Lt (2896,2 €) neturtinei žalai atlyginti.

Iš L. R. nuspręsta išieškoti 191,58 Lt (55,49 €) proceso išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro bei nuteistojo L. R. gynėjo apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2013 m. kovo 28 d. tarp 17.00 ir 24.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, savo namų, esančių D. P. kaime, (duomenys neskelbtini) , kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio sudavė penkis smūgius kumščiu G. G. į veido sritį, taip padarydamas muštines žaizdas kaktoje, viršutinėje lūpoje, poodines kraujosruvas kairiame žande, kairiame skruoste, dešinės akies vokuose su odos nubrozdinimu, bei vieną smūgį akmeniu į dešinio momens sritį, taip padarydamas muštinę žaizdą ir įspaustinį kaukolės skliauto lūžį dešinio momens srityje su nusitęsiančia lūžio linija į kaukolės pamatą, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų dangalais, dėl ko nukentėjusioji mirė, t. y. tyčia nužudė savo šeimos narį – su juo bendrai, neįregistravus santuokos, gyvenančią G. G..

Be to, L. R. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad:

2013 m. kovo 28 d. apie 10.00–16.00 val., tiksliai tyrimo metu nenustatytą valandą, būdamas savo namuose, esančiuose D. P. kaime, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, sudavė vieną smūgį kumščiu E. R. į kaktos sritį, padarydamas odos nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, bei sudavė tris smūgius akmeniu E. R. į galvos sritį, taip padarydamas muštines žaizdas viršugalvio užpakaliniame trečdalyje, dešinio momens užpakaliniame trečdalyje, dešiname užausyje, įspaustinį ir linijinius kaukolės skliauto lūžius, daugiaskeveldrinius kaukolės pamato lūžius, galvos smegenų sumušimą, kraujo patekėjimą po smegenų dangalais, dėl ko nukentėjusioji mirė, taip tyčia nužudė savo šeimos narį – savo motiną E. R..

Apeliantas teigia, kad byloje pakanka įrodymų, neabejotinai patvirtinančių L. R. kaltę dėl motinos E. R. nužudymo.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Taigi šios baudžiamosios bylos apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir ar pagrįstos ir teisingos pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. R. kaltumo įvykdžius sugyventinės G. G. nužudymą ir jo nekaltumo dėl motinos E. R. nužudymo.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, tiesiogiai apklausė kaltinamąją, nukentėjusiuosius, liudytojus, ištyrė ekspertų ir specialistų išvadas, procesinių veiksmų protokolus, kitus rašytinius bylos įrodymus. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų bei 3 dalies 2, 3, 4 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

Todėl atmestini, kaip prieštaraujantys bylos medžiagai, apeliantų skundų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje įrodymų tyrimo, tikrinimo ir vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatė.

Dėl išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dėl motinos nužudymo)

Minėta, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Proceso dalyvių teismui pateikti siūlymai dėl įrodymų vertinimo nėra privalomi. Teisėjų kolegija su prokuroro skunde siūlomu nuteistojo L. R. parodymų vertinimu nesutinka dėl sekančių aplinkybių.

Visų pirma, pažymėtina, kad nuteistasis L. R., pranešdamas policijai apie prie namų rastą sužalotą sugyventinę G. G., apie tai, kad namuose yra mirtinai sužalota dar ir jo motina, neminėjo (1 t. 1 b. l.). Ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta tik įvykio vietos apžiūros metu.

2013-03-30 teisme nagrinėjant prokurorės pareiškimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo įtariamajam skyrimo, įtariamasis L. R. pareiškė, kad jis sutinka su pareiškimu, supranta, kad yra įtariamas, padarė nusikalstamą veiką vienas. Nusikaltimo aplinkybių nepamena (3 t. 81 b.l.).

2013-04-08 nuoširdžiame prisipažinime L. R. apie motinos sužalojimo aplinkybes nurodė, kad ,,bešnekant su motina mes susipykome, nes mama liepė išeiti iš namų, nes mes geriame. Aš užpykęs ranka trenkiau mamai per galvą ir išėjau į kiemą. Ten paėmęs akmenį vėl sugrįžau pas mamą ir tada su akmeniu trenkiau per galvą 3-4 kartus. Suverčiau mamos kambaryje rūbus, kad ją paslėpčiau ir išėjau miegoti“ (3 t. 112-113 b. l.).

2013-04-08 papildomai apklaustas kaip įtariamasis L. R. davė detalesnius parodymus apie 2013 m. kovo 28 dienos įvykius. Apie motinos sužalojimo aplinkybes parodė, kad apie pietus motinai pradėjus priekaištauti dėl gėrimo ir varyti iš namų, jis supykęs trenkė jai plaštaka kažkur į veidą ir išėjo į lauką. Kieme pamatęs akmenį prie namo lauko durų, kuriais buvo apdėtas darželis, paėmė pirmą pasitaikiusį akmenį, kur galėjo apglėbti plaštaka, grįžo į kambarį, kur buvo mama, ir trenkė mamai, kuri stovėjo atsisukusi į jį, akmeniu 3 ar 4 kartus per galvą. Kur pataikė nežino ir nežino, ar ji nuo pirmo smūgio su akmeniu nugriuvo. Jis akmeniu motinai sudavė tik stovinčiai, nugriuvusios nemušė. Neatsimena, kaip tiksliai viskas įvyko. Akmenį atrodo išmetė kažkur kieme. Matė, kad po visko mama gulėjo savo kambaryje tarp lovų, ant grindų. Nežino kur buvo galva, o kur kojos. Atsimena, kad ją užmetė rūbais. Nežino dėl ko tai darė, gal norėjo paslėpti jos kūną. Kraujo nematė. Tam kambary nieko nekraustė, jokių daiktų – pinigų, žiedų jos neieškojo (3 t. 114-117 b. l.).

Iš aptartų nuteistojo L. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio matyti, kad L.R. tiksliai neatsimena motinos sužalojimo 2013 m. kovo 28 d. aplinkybių, jo parodymai apie motinos sužalojimo aplinkybes yra prielaidų pobūdžio, fragmentuoti ir abstraktūs.

Be to, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti įtariamojo L. R. parodymai apie motinos sužalojimą nėra vienodi ir nuoseklūs, jų nepatvirtina ir kiti byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nesurinkta nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų L. R. pareikštą kaltinimą dėl motinos E. R. nužudymo.

Nusikaltimo padarymo įrankis byloje nenustatytas. Specialisto išvadoje Nr. NK 42/13 (01) nurodyta, kad E. R. galvos sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tyrimui pateikto kirvio pentimi, tiek akmens išsikušusios dalies kraštu ar kitu stačiakampį kraštą turinčiu paviršiumi, tačiau nustatyti konkrečiai, kuriuo daiktu padarytas sužalojimas negalima, nes sužalojimuose užsifiksavusių požymių visuma yra tik plačios grupinės priklausomybės lygmens. Nors specialistas neatmetė galimybės, kad E. R. ir G. G. galvos muštinės žaizdos padaryti tuo pačiu įrankiu/daiktu, tačiau tiksliau į šį klausimą atsakyti negalėjo (1 t. 154-173 b. l.). Byloje ant tyrimui pateiktų daiktų (kirvio, akmens) E. R. kraujo, plaukų nenustatyta. E. R. kraujo ar biologinių pėdsakų ant L. R. rankų, batų, drabužių taip pat nenustatyta (1 t. 136-147 b. l.).

Antra, iš Specialisto išvados Nr. M 117/13 (05) matyti, kad E. R. mirė nuo galvos sumušimo. E. R. lavone nustatytos muštinės žaizdos viršugalvio užpakaliniame trečdalyje, dešinio momens užpakaliniame trečdalyje, dešiniame užausyje. Galvos sužalojimai padaryti kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais (daiktu), trimis trauminiais poveikiais, vienas po kito, netrukus iki mirties (2 t., b. l. 7–10). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas minėtą Specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas R. Ž. paaiškino, kad E. R. muštinė galvos žaizda su kaukolės lūžiu yra padaryta kietu, buku, bukabriauniu daiktu koncentruoto smūgio poveikyje. Tokiu daiktu galėjo būti ir akmuo, turintis briauną. Ekspertas paaiškino, kad kaukolės lūžis negalėjo būti atsirasti griūnant ir atsitrenkiant į lovos kraštą, tokiu būdu (krentant ir atitrenkiant į lovos kraštą) galėjo būt padarytas tik E. R. nustatytas nubrozdinimas kaktoje. Sužalojimų lokalizacija nenurodo E. R. padėties jos sužalojimo metu. E. R., suduodant jai smūgius į galvą, galėjo būti bet kurioje padėtyje (sėdėti, stovėti ir pan.) (5 t. 112-113, 114 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. MK 42/13(01) taip pat nurodyta, kad E. R. galvoje konstatuotų sužalojimų požymiai nenurodo, kokia buvo jos kūno padėtis sužalojimų padarymo metu bei koks buvo jos ir užpuoliko tarpusavio išsidėstymas (1 t. 154-164 b. l.). Tokie bylos duomenys rodo, kad E. R. nebūtinai buvo sužalota L. R. nurodytu būdu, t.y. suduodant smūgius stovinčiai E. R. iš priekio į dešinės galvos pusę.

Taigi liudytojo R. D. nurodytas E. R. sužalojimo mechanizmas neprieštarauja Specialisto išvadai ir teisme duotiems eksperto R. Ž. paaiškinimams, tačiau neatitinka nuteistojo L. R. nurodytoms motinos sužalojimo aplinkybėms. Teisėjų kolegija patikimais laiko liudytojo R. D. parodymus apie E. R. sužalojimo mechanizmą, t. y., kad E. R. buvo mirtinai sužalota gulimoje padėtyje, nes juos patvirtina kiti bylos įrodymai, o nuteistojo parodymus apie motinos sužalojimo mechanizmą atmeta kaip nepatvirtintus bylos įrodymais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo L. R. parodymai apie motinos sužalojimo aplinkybes yra abstraktūs, fragmentuoti ir nenuoseklūs, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais, nustatant E. R. nužudymo aplinkybes, nesivadovavo.

Prokuroras skunde teigia, kad nužudyti E. R. ir namuose suversi daiktus bei pavogti nukentėjusiųjų pasigestus daiktus galėjo tik E. R., nes byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad E. R. galėjo būti užpulta ir nužudyta kito asmens ar asmenų.

Tokie apelianto teiginiai taip pat prieštarauja bylos medžiagai.

Specialisto išvada Nr. M-117/13 (05) (2 t. 7-9 b. l.) ir tarnybinio pranešimo apie gautą pranešimą apie įvykį duomenys (1 t. 1 b. l.) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. R. buvo mirtinai sužalota laikotarpyje nuo 2013-03-28 10 val. iki 2013-03-29 3.57 val.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013-03-28 E. R. nuo 8 val. iki 16 val. namuose buvo viena. Tokią aplinkybę patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Nors nuteistasis duodamas parodymus teisme negalėjo tiksliai prisiminti kada jis su G. G. 2013-03-28 iš namų išėjo į G. km., tačiau jis vienodai teigė, kad tai buvo ryte, o grįžo jie autobusu, kuris iš G. važiuodavo apie 16.30 val. Byloje yra apklausti liudytojai, kurie įvykio dieną matė L. R. su sugyventine G. G. G. km. Liudytoja K. K. teisme parodė, kad L. R. pažįsta kaip parduotuvės klientą. Ji 2014-03-28 dirbo parduotuvėje nuo 7 iki 15 val., per tą laiką L. R. su G. G. buvo atėję du kartus: pirmą kartą apie 8 val., buvo vos išgėrę, pirko maisto ir alaus; antrą kartą jie buvo atėję nuo 11 val. iki 14 val., pirko tik alaus, abu buvo labai girti, išėję nuėjo į G. sankryžos pusę (4 t. 99; 5 t. 8 b. l.). Liudytojas R. J. parodė, kad 2013-03-28 iki pietų jis matė išeinančius L. R. ir G. G. iš jo uošvio A. V., jie ėjo link G., galėjo eiti link parduotuvės (4 t. 98 b. l.; 5 t. 7-8 b. l.). Liudytoja J. J. parodė, kad 2013-03-28, važiuodama iš B. mašina, matė L. R. su G. G. einančius nuo jos tėvo A. V. namų link sankryžos, jie galėjo eiti link namų arba parduotuvės, buvo apie 13-14 val. (5 t. 6-7 b. l.). Liudytojas V. P. parodė, kad 2013-03-28 ryte, tarp 10-11 val., pas jį buvo užėję L. R. ir G. G., jie kartu gėrė jų atsineštą alų, apie 12-12.30 val. jie išėjo, planavo eiti į parduotuvę (4 t. 46 b. l.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti paminėtų liudytojų parodymais, nes jie yra logiški, dėl esminių aplinkybių nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje.

Sugretinus nuteistojo L. R. teisme duotus parodymus apie 2013-03-28 įvykių seką su liudytojų J. J., R. J., K. K., V. P. parodymais, įvertinus ekspertizės išvadas dėl alkoholio įtakos L. R. gebėjimui atsiminti 2013-03-28 įvykius, o taip pat atsižvelgus į byloje esančio tarnybinio pranešimo dėl atstumo duomenis (nustatyta, kad atstumas nuo G. km., iki vietos, kur nuo kelio prasideda pėdos per lauką link R. sodybos, yra 3783 metrų, o nuo kelio per lauką iki R. sodybos yra 619 metrų atstumas (1 t. 32, 33 b. l.)), teisėjų kolegija sprendžia, kad L. R. su G. G. 2013-03-28 iš namų į G. km. išėjo apie 8 val., o namo grįžo ne anksčiau 16 val.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad jis žinojo, kur motina slepia pinigus ir kartais iš jos slapta pinigus paimdavo, tačiau įvykio dieną jis motinos kambaryje nieko neieškojo. Įvykio dieną iš motinos pinigų neprašė, nes pinigų turėjo G. G.. Nukentėjusieji Petras ir R. R. bei liudytoja S. R. parodė, kad po E. R. nužudymo namuose jie rado iš vidaus išdraskytą motinos piniginę. Liudytojai N. P. ir R. D., atlikę įvykio vietos apžiūrą, patvirtino, kad tarp suverstų drabužių buvo rasta piniginė, tačiau ji paimta ir ištirta nebuvo. Be to, liudytoja S. R. teisme paliudijo, kad E. R. pensija būdavo mokama 10-12 mėnesio dienomis, kai buvo įvykis iki pensijos buvo likę dar dvi savaitės, tokiu laiku motina dažniausiai jau visai neturėdavo pinigų, todėl jie atveždavo jai maisto (4 t. 96-97 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, teigti, kad L. R. suvertė E. R. kambaryje daiktus, ieškodamas pinigų, nėra pagrindo.

Apie nukentėjusiųjų nurodytų dingusių E. R. daiktų buvimo vietą, išskyrus telefoną, byloje duomenų nėra. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad dingusiu E. R. telefonu ,,Nokia“ naudojasi I. L. (2 t. 164 b. l.). Liudytojas I. L. teisme parodė, kad telefoną įsigijo prieš balandžio mėn., dienos metu iš nuteistojo L. R. G. km. už 9 latus ir 50 santimų. Tačiau šią aplinkybę viso proceso metu kategoriškai neigė L. R.. Prokuroras siūlo tikėti liudytojo I. L. parodymais, kad telefoną jam pardavė L. R..

Teisėjų kolegija, vertindama liudytojo I. L. parodymų patikimumą, atsižvelgia į tai, kad liudytojo parodymų apie iš L. R. įsigytą ,,Nokia“ telefoną nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Byloje nėra duomenų, kad pas L. R. būtų rasta latų, kuriuos I. L. teigia sumokėjęs L. R. už telefoną, byloje nenustatyta liudytojų, kurie būtų matę įvykio dieną I. L. G. km. Be to, liudytojo I. L. asmenybę charakterizuojantys duomenys taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jo parodymų objektyvumo. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto įsiteisėjusio Panevėžio apygardos teismo 2014-06-26 nuosprendžio matyti, kad I. L. nuteistas už nužudymą iš savanaudiškų paskatų, plėšimą ir kitus nusikaltimus, įvykdytus 2013-04-06 toje pačioje D. P. kaimo teritorijoje, kurioje buvo nužudyta ir E. R.. Todėl byloje nesant liudytojo I. L. parodymus patvirtinančių įrodymų, teismas jais kaip L. R. kaltės įrodymais nesivadovauja.

Prokuroro skunde nurodoma aplinkybė - E. R. namo koridoriuje rastas išpiltas ir bandytas susemti cukrus nei patvirtina, nei paneigia kokią nors reikšmingą bylai teisingai išspręsti aplinkybę. Nuteistasis L. R. neneigia, kad jis grįžęs iš G. k. buvo užėjęs į namus pažiūrėti, ką veikią motina, ir padėjo nupirktą cukrų. Išpiltas cukrus buvo rastas ne kambaryje, kur buvo rastas E. R. lavonas, o koridoriuje, todėl neatmetama galimybė, kad būdamas neblaivus nuteistasis galėjo išpilti cukrų ir bandyti jį sušluoti. Tačiau ši aplinkybė nei atskirai, nei kitų bylos duomenų kontekste neįrodo L. R. kaltumo nužudžius E. R..

Prokuroro skundo teiginys, kad prie E. R. rastas avalynės pėdsakas galėjo būti paliktas kitais L. R. batais yra bylos įrodymais nepagrįsta prielaida. Byloje nėra duomenų, kad iki atvykstant į įvykio vietą policijos pareigūnams L. R. būtų slėpęs kokius nors nusikaltimo padarymo įrankius, daiktus ar pėdsakus. Taigi atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai turėjo galimybę apžiūrėti visus įvykio vietoje buvusius batus. Liudytojas R. D. teisme parodė, kad prie lavono rastą bato pėdsaką lygino su verandoje, koridoriuje rastais visais batais, jei būtų buvę panašūs batai, būtų juos paėmęs tyrimui. Verandoje kerziniai batai tikrai buvo ir jis juos apžiūrėjo, jis apžiūrinėjo ir batus, kuriais buvo apsiavęs L. R. (5 t. 4-6 b. l.). Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebuvo kliūčių paimti ir ištirti visus įvykio vietoje surastus L. R. batus. Todėl prokuroro teiginys, kad rastas prie E. R. bato pėdsakas galėjo būti paliktas kitais, ikiteisminio tyrimo metu netirtais L. R. batais, vertinamas kaip prielaida, o prielaidomis grįsti asmens kaltumą draudžiama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-P-218/2009).

Liudytojas G. G. teisme parodė, kad jis 2013-03-28 L. R. nematė. L. R. pas jį buvo atėjęs tik naktį iškvieti greitąją pagalbą savo sugyventinei G. G.. L. R. jam sakė, kad jo sugyventinė guli kruvina ant slenksčio, o mamos kambarys išverstas ir jos nėra. Jis L. R. pasakė, jog matė, kad mašina važiavo ir gal jo motiną sūnus (nuteistojo brolis) išsivežė, nes jis 2013-03-28 dieną tarp 12-15 val. matė pravažiuojančią raudoną mašiną, kuri važiavo iš miško į pagrindinį kelią (4 t. 117-118 b. l.). Teisme apklausti liudytojai I. L. ir A. J., su kuriais L. R. buvo laikomas areštinėje, parodė, kad jiems L. R. minėjo, kad sulaikytas už sugyventinės nužudymą, apie motinos nužudymą jis nieko neminėjo. Duomenų, kad nuteistasis L. R. anksčiau būtų smurtavęs prieš savo motiną, byloje nėra.

Taigi aptartų bylos įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad E. R. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis mirtinai sužalojo jos sūnus L. R..

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodyta, jog E. R. nužudė L. R., yra pagrįsta ir teisinga, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. R. išteisino pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu). Naikinti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį prokuroro skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dėl sugyventinės nužudymo)

Skundžiamu teismo nuosprendžiu L. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl sugyventinės G. G. nužudymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad L. R. kaltė nužudžius G. G. visiškai įrodyta.

Apeliantas, nuteistojo gynėjas, neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teigia, kad L. R. nepagrįstai nuteistas už sugyventinės nužudymą, todėl prašo jį išteisinti.

Apelianto prašymas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje objektyviai nustatyta, kad 2013-03-29 03.57 val. L. R. pranešė, kad jo namuose, prie namo durų su žaizdomis galvoje yra jo sugyventinės G. G. lavonas (1 t. 1 b. l.). Įvykio vietoje buvo rastas G. G. lavonas (1 t. 6-27 b. l.). Specialisto išvada Nr. M 121/13(05) nustatyta, kad G. G. mirtis buvo smurtinė, ji mirė nuo galvos sumušimo, padaryto kietu buku, turinčiu ribotą paviršių, galimai briauną, daiktu, vienu trauminiu poveikiu, netrukus iki mirties (2 t. 38-40 b. l.).

Tiesioginių G. G. sužalojimo aplinkybes mačiusių liudytojų baudžiamojo proceso metu nenustatyta. Įvykio vietoje buvo sulaikytas neblaivus L. R. (2013-03-29 5.25 val. nustatytas 1,79 promilės girtumas (3 t. 76 b. l.)).

Nuteistasis L. R. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir nuoširdžiame prisipažinime nurodė visą įvykio dieną, t.y. 2013-03-28, vartojęs alkoholį kartu su sugyventine G. G. ir namuose tarpusavio konflikto metu naudojęs prieš ją fizinį smurtą, suduodamas ranka ir akmeniu sugyventinei į galvos sritį. Pirmosios instancijos teisme L. R. savo parodymus dėl smurto naudojimo prieš G. G. apimties pakeitė ir nurodė, kad jis įvykio dieną namuose G. G. sudavė tik ranka, akmeniu jos nemušė.

Ikiteisminio tyrimo metu L. R. buvo atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir pateiktas ekspertizės aktas Nr. 87 TPK-97/2013. Ekspertai konstatavo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu L. R. galėjo visiškai suvokti pavojingų nusikalstamų veikų pobūdį bei valdyti savo veiksmus; kad jis neturi atminties sutrikimų atkartojant buvusius įvykius, tačiau dėl įtariamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvusio girtumo, gali neatsiminti visų (ar kai kurių) nusikalstamos veikos, kuria jis įtariamas, aplinkybių (3 t. 156-159 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai ir išsamiai apklausė L. R. apie 2013-03-28 dienos įvykius, ištyrė L. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Priešingai nei skunde teigia nuteistojo gynėjas, nei vieniems nuteistojo L. R. parodymams teismas prioriteto nesuteikė. Teismas visus nuteistojo parodymus analizavo, juos lygino tarpusavyje ir gretino su kitais bylos įrodymais. Teismas, įvertinęs nuteistojo parodymus atskirai ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, nusprendė vadovautis tais kaltinamojo L. R. parodymais, kurie neprieštarauja įrodymų visumai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiam nuteistojo L. R. parodymų vertinimui.

Nuteistasis L. R. visuose savo parodymuose vienodai ir nuosekliai nurodė, kad jis su sugyventine G. G. visą 2013-03-28 dieną buvo kartu. Jie kartu vartojo alkoholį, kartu ėjo į G. km., lankėsi pas A. V. ir V. P., kartu grįžo namo. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausti liudytojai J. J., R. J., K. K., V. P., kurie įvykio dieną betarpiškai matė L. R. ir G. G. kartu G. kaime.

Byloje nustatyta, kad 2013-03-28 L. R. su sugyventine G. G. iš G. km. grįžo namo ne anksčiau kaip 16 val. Nuteistasis visuose savo parodymuose tvirtino, kad namo jis su G. G. grįžo dviese, jokių pašalinių asmenų su jais nebuvo, nebuvo jų ir namuose.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad teismas turėjo patikimais pripažinti liudytojo J. V. parodymus, kuriuose jis nurodė matęs L. R. einantį link namų ne tik su sugyventine, bet ir su nenustatytu latvių tautybės asmeniu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas J. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2013-03-28 apie 15 val. važiuodamas dviračiu į G., prie K. km., kuris yra 3 km atstumu nuo G. km., susitiko L. R., kuris su G. G. ir latveliu ėjo nuo G. pusės link namų. Po pusvalandžio ar daugiau jis, grįždamas iš G. km. namo, matė juos visus tris einančius per lauką link L. R. namų (4 t.118-119 b. l.; 2 t. 113-114 b. l.). Tačiau tokius liudytojo J. V. parodymus teisme paneigė pats nuteistasis L. R.. Jis parodė, kad J. V. nurodomas įvykis buvo ne 2013-03-28, o anksčiau, prieš 2-3 dienas. L. R. parodė, kad 2013-03-28 jis su sugyventine iš G. grįžo dviese autobusu (4 t. 120-122 b. l.). Teisme apklaustas liudytojas I. L., su kuriuo liudytojas J. V. neva įvykio dieną ir matė L. R. ir jo sugyventinę einančius link R. sodybos, nepatvirtino liudytojo J. V. parodymų (4 t. 44-45 b.l.). Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojo J. V. nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir įvykio vietoje ant kelio, netoli sodybos rasti daiktai: apyrankė, kepurė. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos specialisto išvados Nr. 140-(00047)-IS1-49 matyti, kad kvapo pėdsakuose, paimtuose 2013-03-29, nuo moteriškos apyrankės ir kepurės nerasta I. L. kvapo (1 t., 189–192 b. l.). Be to, apžiūrint įvykio vietą, sniege buvo rasti link R. sodybos ėjusių tik dviejų asmenų pėdsakai, šalia jų buvo rasti tušti alaus buteliai bei cigaretės nuorūka tik su L. R. ir G. G. pirštų bei biologiniais pėdsakais, o 2013-03-29 įvykio vietos apžiūros metu kieme, sniege buvo rasta stiklinė, ant kurios rasta sumaišyta dviejų asmenų biologinių pėdsakų, ir nustatyta, kad vieno asmens genotipas sutampa su L. R. genotipu, kito asmens genotipas sutampa su G. G. genotipu (2013-10-11 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(1935)-IS1-5137). Taigi aptarti bylos įrodymai paneigia liudytojo J. V. parodymus ir patvirtina nuteistojo L. R. parodymus, kad 2013-03-28 namo L. R. grįžo dviese su G. G.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo J. V. parodymus atmetė ir vadovavosi nuteistojo L. R. parodymais, nes būtent juos patvirtina kiti bylos įrodymai.

Iš Specialisto išvados Nr. M 121/13(05) matyti, kad G. G. lavone nustatyti galvos srityje sužalojimai padaryti 6 trauminiai poveikiais. Sužalojimai sukėlę mirtį padaryti vienu trauminiu poveikiu ir šie sužalojimai padaryti kietu buku, turinčiu ribotą paviršių, galimai briauną, daiktu, netrukus iki mirties. Kiti 5 trauminiais poveikiais padaryti sužalojimai G. G. galėjo būti padaryti vienos paros laikotarpyje iki mirties, šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taigi sprendžiant L. R. kaltumo dėl G. G. nužudymo klausimą aktualūs yra tie G. G. galvos srityje nustatyti sužalojimai, kurie yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su G. G. mirtimi, o tokie sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu, netrukus iki mirties. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas Specialisto išvadą pateikęs ekspertas R. Ž. paaiškino, kad mirtini galvos sužalojimai G. G. galėjo būti padaryti tokiu daiktu kaip akmuo (5 t. 112-113 b.l.). Įvykio vietos apžiūros metu kieme buvo rastas akmuo, ant kurio buvo rasta G. G. plaukų ir kraujo (1 t. 136-147 b. l.). Papildomos įvykio vietos apžiūros protokole prie lauko virtuvės, kurioje L. R. nurodė vartojęs alkoholį kartu su G. G. ir iš kur einant griuvo G. G., durų buvo užfiksuotas įdubimas žemėje, paliktas prieš tai ten gulėjusio akmens (1 t. 28-31 b.l.). Liudytoja I. S. parodė, kad minėtas įdubimas žemėje galėjo būti nuo kieme rasto kruvino akmens (5 t. 3-4 b.l.).

Apeliantas teigia, kad liudytojos I. S. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nes ji suinteresuota bylos baigtimi, kadangi byloje atliko ikiteisminį tyrimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK normos nedraudžia apklausti kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo pareigūną ir remtis, grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, tokio liudytojo parodymais, vertinant juos visų ištirtų bylos duomenų kontekste (BPK 78, 79, 80 straipsniai, 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnis). Šioje byloje teismas vadovavosi liudytojos I. S. parodymais, juos vertindamas kitų ištirtų bylos duomenų kontekste, t.y. gretindamas su nuteistojo L. R. parodymais, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis.

Apeliaciniame skunde nurodoma gynybos versija, kad L. R. priklausančią odinę striukę, kuri rasta sutempta G. G. krauju, galėjo dėvėti pašalinis asmuo, kuris ir nužudė G. G., nėra nauja. Ši versija buvo pateikta ir tirta pirmosios instancijos teisme ir teismas ją motyvuotai atmetė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad kas nors, be L. R., būtų turėjęs motyvą smurtauti prieš G. G. ir ją nužudyti. Taip pat byloje nenustatyta liudytojų, kurie įvykio vakarą ar naktį R. sodyboje ar netoli jos būtų matę pašalinių asmenų ar automobilių. Apelianto skunde nurodomo liudytojo U. S. nurodyta aplinkybė, kad I. L. pas jį buvo atvažiavęs su raudonos spalvos automobiliu, nesusijusi su nagrinėjamu įvykiu, nes liudytojas U. S. nenurodė matęs I. L., ar jo automobilį įvykio vakarą ar naktį R. sodyboje ar netoli jos.

Taigi, atsižvelgiant į aptartas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad L. R. G. G. sužalojimo metu vilkėjo odinę striukę, ant kurios buvo rastas G. G. kraujas, o eidamas į namus ją nusirengė ir pakabino namo verandoje, kur ji ir buvo rasta įvykio vietos apžiūros metu. Šios aplinkybės nuteistasis gali neatsiminti dėl įvykio metu buvusio girtumo.

Gynybos prašymu, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas A. J.. Šis liudytojas parodė, kad jis su L. R. ir I. L. buvo kartu laikomi areštinėje. L. R. jam pasakojo, kad buvo girtas, todėl ne viską prisimena, sakė, kad mušė žmoną ar sugyventinę. Be to, L. R. sakė, kad latvis, iki jo suėmimo, paskui jį ėjo, sekiojo, jo butą ,,apšvarino“, pavogė žiedą ar telefoną, po to atsitiko taip, kad L. R. užmušė sugyventinę. Latvis jam neminėjo, kad L. R. galimai nekaltai ,,sėdi“ už kito asmens nusikaltimo padarymą (5 t. 115-116 b. l.). Taigi liudytojo A. J. liudijimai taip pat nepaneigia L. R. kaltumo dėl G. G. nužudymo.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad E. R. kambaryje, prie E. R. lavono rastas bato pėdsakas nepriklauso L. R. avalynei, nepaneigia L. R. kaltumo dėl G. G. nužudymo. Byloje nustatyta, kad L. G. buvo nužudyta ne namo kambaryje, o kieme. Aplinkybė, kad minėtas bato pėdsakas nepriklauso L. R. avalynei, teismo buvo įvertinta nuteistojo L. R. naudai, sprendžiant jo kaltumo dėl motinos nužudymo klausimą.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino prie bylos pridėtų nuteistojo laiškų, kuriuose jis savo artimiesiems tvirtina neįvykdęs jam inkriminuotų nusikaltimų. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad laiškai, kaip ir bet kurie kiti duomenys, įrodymais pripažįstami teismo, kai jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, išdėstytus BPK 20 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje apelianto nurodomi nuteistojo rašyti laiškai artimiesiems įrodymais BPK 20 straipsnio prasme nepripažinti, todėl jie skundžiamame teismo nuosprendyje neaptarti ir nevertinti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, leidžiančių daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad G.G. mirtinai sužalojo L. R.. Kadangi L. R. veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su G.G. mirtimi, L. R. pagrįstai pripažintas kaltu už tyčinį nužudymą. L. R. baudžiamasis įstatymas - BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas - taikytas tinkamai, nes byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad L. R. su G. G. faktiškai neįregistravę santuokos gyveno ilgą laiką (apie 9 metus) ir vedė bendrą ūkį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. R. bausmę už tyčinį nužudymą, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir įvertinęs jų visumą motyvuotai nuteistajam parinko laisvės atėmimo bausmės dydį - 14 metų, kuris atitinka sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Nuteistajam L. R. už jo įvykdytą nužudymą paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, laikyti ją aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis apeliacinis skundas atmetamas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo L. R. gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus apeliacinius skundus atmesti.