- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-06
- Bylos Nr.
- 2A-414-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37898-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Rūta Burdulienė, Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- S. G., L. G.
- Atsakovas
- R. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3100-937/2015 pagal ieškovų S. G. ir L. G. ieškinį atsakovei R. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai S. G. ir L. G. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovės R. M. 7 240,48 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė L. G. 2003 m. rugpjūčio 8 d. paskolino atsakovei R. M. 25 000 Lt, kuriuos pastaroji įsipareigojo grąžinti. Paskolos sutartis buvo įforminta rašytine sutartimi, kurią pasirašė atsakovė. Pastaroji savo pareigos grąžinti skolą neįvykdė.
Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovė R. M. surašė raštelį, kuriame nurodė jog „Aš, R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gavau iš L. G. 25 000 Lt už (duomenys neskelbtini) objekto mainų sutarties sudarymą, neįvykus sutarčiai įsipareigoju grąžinti“.
Teismas sprendė, kad minėtas paskolos raštelis neatitinka paskolos sutarčiai būtinų bruožų. Raštelyje nėra nurodyta, jog atsakovė skolinasi iš ieškovės pinigų, taip pat nėra atsakovės įsipareigojimo grąžinti paskolą. Priešingai, iš raštelio turinio matyti, jog atsakovė pinigus gavo už mainų sutarties sudarymą ir nurodė, jog, neįvykus mainų sutarčiai, įsipareigoja pinigus grąžinti. Iš paskolos raštelio nėra matyti, jog paskolos gavėjas gauna paskolintus pinigus nuosavybėn. Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms bei materialinės teisės normos – CK 6.870 straipnio, nuostatai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovės pareiga grąžinti skolą kyla iš paskolos teisinių santykių. Byloje nėra įrodymų, jog prašomi priteisti pinigai atsakovei buvo paskolinti (perduoti nuosavybėn). Nesant CK 6.870 straipsnyje įtvirtintų paskolos sutarties sąlygų, teismas už šalis negali tų sąlygų nustatyti, t. y. negali šalims sudaryti sutarties, nes tai prieštarautų sutarties laisvės principui. Esmines sutarties sąlygas šalys gali nustatyti tik pačios, išreikšdamos savo suderintą valią. Šalių tikrąją valią, sudarant sutartį, turi įrodyti sutarties šalys, besiremdamos įrodymų leistinumo taisyklėmis. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi pasiūlė ieškovams paaiškinti aplinkybes, susijusias su 2003 m. rugpjūčio 8 d. dokumento turiniu, tačiau ieškovai jokių aplinkybių dėl mainų sutarties nepaaiškino, papildomų įrodymų nepateikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas S. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad iš paskolos raštelio turinio matyti, kad atsakovė gavo iš ieškovės 25 000 Lt ir įsipareigojo juos grąžinti. Atsakovei buvo suteikta teisė vietoje skolos grąžinimo įvykdyti alternatyvią prievolę – sudaryti su ieškove (duomenys neskelbtini) objekto mainų sutartį. Tokia mainų sutartis nebuvo sudaryta, todėl atsakovė privalėjo grąžinti gautus iš ieškovės 25 000 Lt. Ieškovui tenka pareiga pateikti įrodymus, kad paskolos dalykas buvo perduotas skolininkui. Šias aplinkybes ieškovai įrodė turimu paskolos rašteliu, kurį surašė pati atsakovė. Tuo tarpu atsakovė privalo įrodyti, kad skolą grąžino arba įvykdė alternatyvią prievolę, o būtent, sudarė su ieškove (duomenys neskelbtini) objekto mainų sutartį. Taigi teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog prašomi priteisti pinigai atsakovei buvo paskolinti (perduoti nuosavybėn). Teismo minimos 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties ieškovai negavo ir todėl negalėjo jos įvykdyti.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į ieškovo apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo.
Byloje pareikštu ieškiniu ieškovai prašė priteisti iš atsakovės 25 000 Lt negrąžintos paskolos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovų pateikti įrodymai – atsakovės surašytas raštelis – neįrodo tarp šalių susiklosčius paskolinius teisinius santykius.
CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
Minėtame raštelyje atsakovė patvirtino, kad gavo iš L. G. (ieškovės) 25 000 Lt už (duomenys neskelbtini) objekto mainų sutarties sudarymą; neįvykus sutarčiai, įsipareigojo grąžinti. Raštelyje nėra nurodyta, kad 25 000 Lt atsakovė pasiskolino, priešingai, jame aiškiai nurodyta, kad 25 000 Lt atsakovė gavo už mainų sutarties sudarymą bei įsipareigojo juos grąžinti sutarties nesudarius. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pateiktas raštelis neatitinka įstatyme įtvirtintų paskolos sutarties požymių ir todėl nepatvirtina tarp šalių buvus paskolinius teisinius santykius.
Kita vertus, kaip ne kartą yra pažymėjęs kasacinis teismas, teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; kt.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad paskoliniai teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, šalių teisinių santykių kvalifikacijos taip ir neatliko, t. y. ginčo, taikydamas būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, neišsprendė.
Nors skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi buvo pasiūlęs ieškovams pateikti papildomus paaiškinimus, susijusius su pateiktu rašteliu, tačiau pastarieji jokių naujų aplinkybių nepaaiškino ir papildomų įrodymų nepateikė, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtą nutartį teismas priėmė CPK 115 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. įpareigodamas ieškovus pašalinti ieškinio trūkumus. Ieškovai, kaip ir nurodyta sprendime, teismo nutarties dėl nurodytų aplinkybių neįvykdė, nepaisant to, teismas ieškinį priėmė ir tęsė procesą toliau, tad vertinti minėtų papildomų paaiškinimų ir įrodymų nepateikimą ieškovų nenaudai, teisėjų kolegijos vertinimu, procesine prasme būtų neteisinga.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, ir atsižvelgiant į tai, kad byla buvo baigta sprendimu už akių, t. y. atlikus tik formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, nekviečiant šalių į teismo posėdį, bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes tai prieštarautų apeliacinio proceso paskirčiai ir byloje dalyvaujančių asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas už akių panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą už akių panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.