Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zitos Smirnovienės, Andriaus Ignoto ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. L. ir K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. L. ir K. L. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties su vėlesniais pakeitimais nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovų A. L. ir K. L. apeliacinio skundo ribose.

Dėl sprendimo motyvacijos ir įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija atmeta ieškovų apeliacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo bei netinkamo įstatymų ir pagrindinių teisės aiškinimo taisyklių taikymo. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pirmos instancijos teismas tyrė ir vertino visus pateiktus įrodymus, bei juos tinkamai įvertino.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 str.). Pažymėtina, kad teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu dalykiniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą. Todėl, teisėjų kolegija atmeta apeliantų skundo teiginius dėl sprendimo turinio (motyvų) trūkumų. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad pareigos nurodyti teismo priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Šioje byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudarytos 2004 08 05 kredito sutarties Nr. 1750418041618-20 (pakeistos ir papildytos 2005 04 20 AB SEB banko ir A. L. susitarimu dėl kredito sutarties Nr. 1750418041618-20 pakeitimo Nr. 1 ir 2009 10 29 sudarytu 2004 08 05 susitarimu dėl kredito sutarties Nr. 1750418041618-20 pakeitimo Nr. 2) nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kreditavimo sąlygų pakeitimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. L. ir atsakovas 2004 08 05 sudarė kredito sutartį Nr. 1750418041618-20, kuria atsakovas suteikė ieškovui 70 000 Lt kreditą, laikotarpiui iki 2014 08 04, numatant dalinius kredito sumų grąžinimus. Prievolių pagal 2004 08 05 kredito sutartį Nr. 1750418041618-20 įvykdymui užtikrinti AB SEB bankui hipotekos lakštu Nr. 01120040020327 buvo įkeistas A. L. ir K. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis Romuvos g. 11, Vilniuje (t. 1, b. l. 24- 30). Kredito sutartis pakeista 2005 04 20 AB SEB banko ir A. L. susitarimu dėl kredito sutarties Nr. 1750418041618-20 pakeitimo Nr. 1 ir 2009 10 29 sudarytu 2004 08 05 susitarimu dėl kredito sutarties Nr. 1750418041618-20 pakeitimo Nr. 2, (t. 1, b. l. 18- 22). Pastaruoju susitarimu Nr. 2 buvo restruktūrizuotas kreditas, atidėtas 99 351,68 Lt kredito dalies įmokų mokėjimas 6 mėnesiams. Padarius šį sutarties pakeitimą, ieškovų negrąžinta kredito suma buvo 99 351,68 Lt ir 9 098,52 EUR, o galutinis kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2014 11 04. Susitarimuose nurodytas kredito sumas ieškovas turėjo grąžinti, kas mėnesį mokėdamas sutartyje numatyto dydžio paskolos grąžinimo ir palūkanų įmokas iki 2014 11 04. Ieškovas netinkamai vykdė iš 2004 08 05 kredito sutarties Nr. 1750418041618-20 su pakeitimais jam kilusias prievoles. Atsakovai iki kredito sutarčių nutraukimo dienos buvo neįvykdę tokių prievolių: negrąžinę pagrindinių skolų dalių atitinkamai: 26 741,21 Lt, 1 853,19 eurų ir 500,64 eurų; nesumokėję palūkanų atitinkamai: 8 953,09 Lt, 465 eurų ir 125,58 eurų, nesumokėję delspinigių atitinkamai: 11 632,16 Lt, 627,28 eurų ir 169,46 eurų (t. 1, b. l. 77, 105, 126). Nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, kredito sutartį Nr. 1750418041618-20 su pakeitimais 2012 02 20, atsakovas vienašališkai nutraukė (t. 1, b. l. 23).

Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

Apeliaciniame skunde ieškovai nurodė, kad sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai, o atsakovas sutartį vienašališkai nutraukė neteisėtai, nesilaikė sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 str. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 str. ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 str.). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 str. 2 d. nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 6.217 str. 5 d. leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 str. 4 d. nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Kreditavimo sutarties Nr. 1750418041618-20 su pakeitimais bendrosios dalies 5.2. p. numato, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjai nevykdo įsipareigojimų, nurodytų kredito sutarties 4.1.- 4.8. p. Nagrinėjamoje byloje ieškovai nuo 2008-12-01 tinkamai ir laiku nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Šalys 2009-10-29 sudarė kredito sutarties pakeitimą, kuriuo buvo ne tik restruktūrizuotas kreditas, bet ir atidėtas 99 351,68 Lt kredito dalies mokėjimas 6 mėnesiams, tačiau ieškovai mokėjimus vykdė tik 2 mėnesius, o nuo 2010-01-05 vėl pradėjo nevykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Nuo 2010-06-05 ieškovai turėjo pradėti mokėti atidėti kredito dalį, tačiau 2010-08-05 ieškovai sumokėjo dalį įsiskolinimo (viso 4728,42 Lt). 2011-09-07 ieškovai grąžino 2000 Lt skolos ir 2011-11-21 dar 2000 Lt skolos, o 2012-02-09 ieškovai raštu kreipės į atsakovą prašydami restruktūrizuoti kreditą. Atsakovas siuntė ieškovams įspėjimus dėl sutarties nutraukimo, kadangi faktiškai nuo 2010 08 mėn. iki sutarties nutraukimo dienos - 2012 02 20 pagal Kreditavimo sutartį nevykdė sutartinių prievolių – nemokėjo privalomų įmokų. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškovas padarė esminį sutarties pažeidimą, sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks įmokų nesumokėjimas ir prašymas restruktūrizuoti kreditą antrą kartą dėl finansinių sunkumų leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas tinkamai įvykdė Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 5.2. p. - 2012 01 20 įspėjimu įspėjo ieškovus apie galimą kredito sutarties nutraukimą po mėnesio nuo pranešimo surašymo dienos ir paragino laikytis sutarties nuostatų (t. 1, b. l. 152). Atsakovas šį įspėjimą išsiuntė ieškovams visais jam žinomais ieškovų adresais, įspėjimas buvo įteiktas 2012 01 24 (t. 1, b. l. 153), tačiau ieškovai nepadengė pradelstų mokėjimų gera valia. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas laikėsi sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, toks vienašališkas atsakovo kredito sutarčių nutraukimas yra teisėtas, atitinkantis Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 5.2. p. bei CK 6.874 str. 2 d. nuostatas, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, kad Kreditavimo sutarties nutraukimas atliktas neteisėtai.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Bankų veikla, susijusi su kreditų teikimu ir išmokėtų sumų susigrąžinimu, yra viešosios teisės reguliavimo sritis, todėl tuo atveju, kai yra vertinamas kreditavimo sutarties pažeidimų faktas, visada turi būti taikomas LR Finansų įstaigų įstatymas. Specialiųjų įstatymų normų taikymo viršenybę CK atžvilgiu numato CK 1.1 str. 2 dalis. LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 punkte nurodyta, kad finansų įstaiga, sudarydama su klientu sandorį, turintį galimos rizikos požymių, turi reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodyta, be kita ko, finansų įstaigos teisė, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Finansų įstaigų įstatymo taikymo būtinybė yra pripažįstama ir teismų praktikoje.

Dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo

Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sutarties sąlygų pakeitimas yra neįmanomas. Ieškovai argumentavo, kad jų prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jų didelio neatsargumo, o susidūrus su laikinais sunkumais ekonominės krizės sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ekonominė krizė, nėra CK 6.204 str. numatytas pagrindas šalių sudarytoms kredito sutartims pakeisti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pakankamai bendradarbiavo su ieškovais, argumentuotai atsakydavo į jų kreipimusis (t. 1, b. l. 157, 159), įspėdavo dėl galimų prievolių nevykdymo pasekmių (b. l. 13, 131, 134, 140, 146, 152); pradinė kredito sutartis buvo du kartus pakeista, buvo restruktūrizuotas kreditas ir atidėtas kredito dalies mokėjimas 6 mėn., tačiau ieškovai įsipareigojimus vykdė tik 2 mėnesius, kol iš jų veiksmų (ilgalaikio įmokų nemokėjimo) netapo aišku, kad jie nesugebės vykdyti sutartimis prisiimtų prievolių. Apeliantai teigė, kad aktyviai siekė išsaugoti šalių santykius, norėjo bendradarbiauti ir atkurti savo mokumą, tačiau bylos medžiaga nesuteikia pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais, kadangi ieškovai ir po kredito restruktūrizavimo nevykdė savo įsipareigojimų, nebuvo mokūs ir prašė dar kartą restruktūrizuoti kreditą, nurodydami, kad turi finansinių sunkumų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad pablogėjus ieškovų turinei padėčiai ir esant rinkoje ekonominei krizei, atsakovas turėjo dar kartą pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, kad ta aplinkybė, jog atsakovas nuo 2010-01-05 reguliariai negaudamas įmokų vienašališkai kredito sutarties nenutraukė dar du metus, parodo, kad atsakovas siekė bendradarbiauti ir laukė kol ieškovai turės galimybes vykdyti sutartines prievoles tinkamai, nepažeidžiant atsakovo, kaip banko, teisėto intereso, nes ekonominės krizės aplinkybė ir kaip jos pasekmė atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos keisti kredito sutarties sąlygas savo pelno sąskaita, neužtikrinant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros. Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi šalių bendradarbiavimo aplinkybes daro išvadą, jog atsakovas bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai, kreditoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį byloje nustatytomis aplinkybėmis atitiko proporcingumo principą ir buvo teisėti. Be to Bankas, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti kokias tai ypatingas (išskirtines) sąlygas ieškovams, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, pagaliau prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Bankas, kaip finansų įstaiga, turi rūpintis ne tik savo verslo rizika, bet ir stabdyti skolinių įsiskolinimų augimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. p., teisėjų kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.