Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės,

trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų ieškovų pusėje ir trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų ieškovų pusėje V. R. atstovei A. R. ,

trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje Vilniaus miesto 29-ojo notarų biuro notarės Svajonės Šaltauskienės atstovei advokatei Viktorijai Čivilytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. G. ir K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3105-553/2010 pagal ieškovų J. G. ir K. G. ieškinį atsakovams J. D. ir G. D. , tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų Vilniaus miesto 29-ojo notarų biuro notarė Svajonė Šaltauskienė, A. R. , V. R. , V. F. (V. F. ), uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „IIZI“, uždaroji akcinė draudimo kompanija „PZU Lietuva“ ir Beazley Furlonge Limited, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Ieškovai prašė jų ir atsakovų sudarytus nekilnojamojo turto – buto ir garažo, pirkimo-pardavimo sandorius pagal CK 1.87 straipsnį pripažinti apsimestiniais, todėl negaliojančiais ir taikyti restituciją natūra. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinio skundo argumentais ieškovai ginčija teismo išvadas dėl tikrosios sandorių šalių valios, motyvuodami neteisingu byloje esančių įrodymų vertinimu, sutarčių aiškinimą ir apsimestinį sandorį reglamentuojančių materialiosios teisės normų netinkamu aiškinimu ir taikymu.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. L. v. D. B. L., V. L., bylos Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M., J. S., S. S. v. G. S., A. N., bylos Nr. 3K-7-288/2009; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. R. M., G. M., bylos Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia, tikrieji jų ketinimai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P., D. G., O. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. L. A., A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2011).

Spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties ar konkrečios jos sąlygos galiojimo, sutarties rūšies, pobūdžio, šalių teisių ir pareigų apimties ar pan., teismas vadovaujasi CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai, kurie aktualūs sprendžiant nagrinėjamos bylos šalių ginčą. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Antrasis reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. aiškinti sutartį sąžiningai ir nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus) lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Minėta, kad sprendžiant dėl sutarties šalių tikrosios valios, aiškinamasi, kokia buvo jų valia būtent sutarties sudarymo metu. Tikrąją šalių valią galima nustatyti vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutartį ir nustatant jos sąlygas.

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių apsimestinį pobūdį ieškovai aiškino tuo, kad šiais sandoriais buvo dengiamas nekilnojamųjų daiktų įkeitimo sandoris, siekiant užtikrinti trečiųjų asmenų (ieškovų dukters A. R. ir jos sutuoktinio V. R. ) paskolos atsakovams grąžinimą, su vėlesne ginčo turto atpirkimo teise. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovai nurodė, kad norėdami finansiškai padėti dukters šeimai sutvarkyti jų nuosavybėje turimos parduotuvės rūsio patalpas (dėl to buvo susitarimai tarp V. R. , A. R. ir V. F. ), dukters ir V. F. prašomi sutiko parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą; už parduotą butą ieškovai pinigų fiziškai negavo, dalis jų – 98 000 Lt, buvo pervesti A. R. , o kita dalis perduota V. F. , kuris A. R. išrašė 430 000 Lt sumos vekselius, tačiau savo įsipareigojimų R. sutvarkyti rūsio patalpų privatizavimą neįvykdė, gautų pinigų negrąžino. Ieškovų teigimu, ginčo turtas turėjo būti įkeistas kaip paskolos, reikalingos parduotuvės rūsio patalpų sutvarkymui, užtikrinimas ir numatyta sąlyga tą turtą atpirkti; pas notarą pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta formaliai, tikintis, kad nepaisant formalumų, viskas liks kaip tartasi ir po kelių mėnesių butas bus išpirktas ir vėl sugrįš ieškovų nuosavybėn, nes buvo tarpusavio pasitikėjimo santykiai, todėl bute ir toliau liko gyventi ieškovų dukters šeima.

Ieškovų ir trečiojo asmens A. R. paaiškinimai, 2006 m. gegužės 23 d. V. F. ir V. R. tarpininkavimo susitarimas (1 t., 27 b. l.) leidžia manyti, kad R. šeima turėjo finansinių įsipareigojimų ir verslo planų, kurie pagal V. F. pasiūlymą turėjo būti sprendžiami iš ieškovų parduoto nekilnojamojo turto gautais pinigais. Iš bylos šalių ir trečiųjų asmenų A. R. , V. F. paaiškinimų nustatyta, kad derybas dėl ieškovų turto pardavimo su V. F. pasiūlytu nei ieškovams, nei R. iki tol nepažįstamu pirkėju G. D. vedė ieškovų žentas V. R. , jų metu atsakovui nepavyko sumažinti V. R. nustatytos 500 000 Lt turto pardavimo kainos; atsakovai ginčo turtą pirko pinigų investavimo, turto nuomos ir/ar vėlesnio jo pardavimo tikslu. Objektyviais bylos duomenimis – prašymais dėl paslaugų užsakymo (2 t., 7-8, 51-52 b. l.), pirkimo-pardavimo sutarčių 2.1-2.3 punktais (2 t., 2-6, 53-57 b. l.), ieškovų pakvitavimu (2 t. 49 b. l.), trečiųjų asmenų pareiškimu notarui (2 t., 48 b. l.), taip pat ieškovų, atsakovo G. D. , trečiojo asmens A. R. paaiškinimais nustatyta, kad ginčo turtas buvo parduodamas ir šalių sulygta jo kaina buvo sumokėta. Atsakovo G. D. paaiškinimų, kad už parduotą garažą 20 000 Lt gavo A. R. , nei ji, nei ieškovai nepaneigė. Rašytinių susitarimų, iš kurių būtų galima spręsti apie paskolos teisinių santykių tarp trečiųjų asmenų A. ir V. R. ir atsakovų buvimą, nepateikta. Atsakovas G. D. nepripažįsta buvus susitarimą dėl paskolos A. ir V. R. davimo ir jai užtikrinti ieškovų turto įkeitimo. Ieškovų argumentai dėl per mažos buto pardavimo kainos, teismo leidimo nebuvimo paneigia jų poziciją apie susitarimo su atsakovais tik įkeisti ginčo turtą egzistavimą. Šios, taip pat ir kitos pirmosios instancijos teismo įvertintos, aplinkybės leidžia spręsti apie teismo išvadų dėl sutarčių sudarymo metu buvusios šalių valios sudaryti pirkimo-pardavimo, o ne įkeitimo sandorius teisingumą.

Piniginių lėšų A. ir V. R. verslui poreikio ir už parduotą turtą gautų pinigų panaudojimo aplinkybės neduoda pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad tarp trečiųjų asmenų A. ir V. R. ir atsakovų buvo sudaryta ginčo sandorių kainos dydžio paskolos sutartis, o ieškovų turto pirkimo-pardavimo sutartimis buvo dengiamas nekilnojamųjų daiktų įkeitimo sandoris užtikrinant paskolos atsakovams grąžinimą. Ieškovų pusė nenurodė ir jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodinėjo paskolos sandorio sudarymo aplinkybių. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Įstatymų nustatytos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Leistinais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais byloje nebuvo įrodinėjama, kad tarp trečiųjų asmenų A. ir V. R. ir atsakovų buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios grąžinimas būtų užtikrintas įkeitimu, sudarant apsimestines buto ir garažo pirkimo-pardavimo sutartis. Byloje taip pat nenustatytos tokios aplinkybės, kurios paskolos sandorio sudarymui įrodyti leistų remtis CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir netaikyti šio straipsnio 2 dalyje nustatytų taisyklių.

Nekilnojamojo daikto įkeitimas (hipoteka) yra tam tikros prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo apsaugomas kreditoriaus reikalavimas, atsirandantis iš tam tikros pagrindinės prievolės. Nekilnojamojo turto įkeitimo atveju daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipoteka sukuria naujus prievolinius kreditoriaus ir skolininko arba kreditoriaus ir trečiojo asmens santykius. Hipotekos pagrindu atsiranda šalutinė akcesorinė, t. y. nuo pagrindinės prievolės priklausoma, prievolė. Įkaito davėju gali būti ir ne skolininkas, o trečiasis asmuo, savo daiktu užtikrinantis kito asmens (pagrindinės prievolės skolininko) prievolės įvykdymą kreditoriui (CK 4.181 straipsnis). Hipotekos davėjas daikto savininko teisių nepraranda (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Kai paskolos sutarties atveju įkaito davėjas yra trečiasis asmuo, tiek pagrindinio, tiek įkeitimo sandorio šalys išreiškia savo valią – paskolos sutarties šalys paskolinti ir atitinkamai pasiskolinti pinigų, užtikrinant skolos grąžinimą trečiojo asmens turto įkeitimu; hipotekos sutarties – užsitikrinti ir atitinkamai užtikrinti kito asmens, t. y. skolininko pagal paskolos sutartį, prievolės įvykdymą. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, kad atsakovai suteikė, o tretieji asmenys sutuoktiniai A. ir V. R. gavo iš atsakovų paskolą ir įgijo jos grąžinimo prievolę, kuriai užtikrinti buvo reikalingas ieškovų nekilnojamojo turto įkeitimas. Todėl pagrįstai nustatyta, kad ginčo sutarčių šalių valia buvo sudaryti pirkimo-pardavimo, o ne nekilnojamojo turto įkeitimo sandorį. Išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo aspektu teisingumą.

Minėta, kad ginčo pirkimo-pardavimo sandorių apsimestinį pobūdį ieškovai grindė ir susitarimo dėl ginčo turto atpirkimo teisės egzistavimu.

Pirkimas–pardavimas su atpirkimo teise yra savarankiška pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas teisę parduotą daiktą atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę. Atpirkimo teisę pardavėjas turi ne ilgiau kaip penkerius metus (CK 6.417 straipsnio 1, 3 dalys). Jeigu dėl atpirkimo teisės buvo susitarta, tai įpareigoja šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, Pacta sunt servanda). Situacija, kai susitarimas dėl daikto (turto) atpirkimo teisės, iš esmės keičiančios sutarties rūšį, liko neužfiksuotas turto pardavimo sandoryje, gali būti sprendžiama vadovaujantis CK 1.87 straipsnio, reglamentuojančio apsimestinio sandorio negaliojimą, taisyklėmis, pagal kurias sudarytam sandoriui taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo aplinkybių, sutarčių sąlygų bei vėlesnių šalių veiksmų analizė leidžia daryti išvadą, kad šalys iš tikrųjų ketino ir faktiškai sudarė pirkimo-pardavimo sutartis su daiktų atpirkimo teise, nors tokia nuostata ir nėra tiesiogiai įrašyta į sutarčių tekstą. 2007 m. spalio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties 3.12 punkte ir 2007 m. lapkričio 7 d. garažo pirkimo-pardavimo sutarties 3.9 punkte buvo įtvirtinta pardavėjų teisė iki 2008 m. sausio 17 d., t. y. tris mėnesius nuo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, neatlygintinai valdyti ir naudotis parduotais daiktais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad sutarčių sudarymo metu bute gyveno ir juo bei garažu naudojosi pardavėjų (ieškovų) dukters šeima ir atsakovui G. D. apie tai buvo žinoma. Tai, kad minėtos sutarčių sąlygos buvo įrašytos siejant jas su teisėtų turto naudotojų siekiu atpirkti parduotus daiktus, liudija teismui pareikšto atsakovų ieškinio dėl trečiųjų asmenų iškeldinimo iš ginčo turto turinys, kuriame atsakovai nurodo, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties 3.12 punkto sąlyga numatyta dėl pardavėjų dukters ketinimo atpirkti butą (1 t., 22-23 b. l.). Šalių susitarimą dėl atpirkimo teisės patvirtina ir vėlesni jų veiksmai. Byloje esantis E. B. raštas liudija, kad šis asmuo iš pardavėjų žento V. R. gavo 10 000 Lt avansą už atsakovo parduodamą ginčo butą, kuris sandoriui iki 2008 m. liepos 25 d. neįvykus nebus grąžintas (1 t., 20 b. l.). Atsakovas G. D. pripažįsta, kad šiuos pinigus jis gavo ir, tretiesiems asmenims A. ir V. R. buto nenupirkus, juos pasiliko, kaip mokestį už turto nuomą, nes pasibaigus ginčo sutartyse numatytam panaudos terminui pastarieji ginčo turtu naudojosi ir naudojasi iki šiol, nemokėdami jokio atlygio daiktų savininkams (atsakovams). 2008 m. gegužės 28 d. susitarimu 15 000 Lt už ginčo buto nuomą nuo 2008 m. sausio 17 d. iki birželio 17 d. atsakovui sumokėti buvo įsipareigojęs ieškovų dukters A. R. skolininkas trečiasis asmuo V. F. (1 t., 19 b. l.), tačiau, pasak atsakovo G. D. , šių pinigų jis nėra gavęs.

Civilinėje teisėje galioja nuostata, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti tik imperatyviųjų teisės normų galiojimo, todėl ko įstatymai nedraudžia, tas leidžiama (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Nors pirkimą-pardavimą su atpirkimo teise reglamentuojančiose teisės normose nustatyta pardavėjo (parduodamo turto savininko) teisė atpirkti daiktą, tačiau, kolegijos nuomone, pirkimo-pardavimo sandorio šalių (pardavėjo ir pirkėjo) susitarimas atpirkimo teisę suteikti teisėtam parduoto daikto naudotojui (nuomotojui, panaudos gavėjui), kuris priklauso nuo šalių valios, gali tapti viena iš esminių sutarties sąlygų ir gali būti nurodomas pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartyje (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Šio susitarimo galimybės neeliminuoja aplinkybė, kad pirkimo-pardavimo sandorį pasirašo tik jo šalys – pirkėjas ir pardavėjas. Parduodamo daikto atpirkimo teisė išimtinai priklauso nuo pirkėjo ir turto savininko susitarimo, kuris turi būti užfiksuojamas pirkimo-pardavimo sutartyje, tačiau, to nepadarius, gali būti įrodinėjamas ir kitais įrodymais. Iš pirmiau aptartais įrodymais nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegija mato pagrindą konstatuoti sandorių šalių – ieškovų ir atsakovų, sandorių sudarymo momentu suderintą valią suteikti daiktų naudotojams atpirkimo teisę, kuri ginčo sutartyse nebuvo numatyta. Aplinkybė, kad turto naudotojai raštu notarui patvirtino teisių į ieškovų parduodamą turtą neturėjimą, neeliminuoja sandorių šalių suderintos valios suteikti šiems asmenims daikto atpirkimo teisę. Susitarimo dėl atpirkimo teisės buvimą liudija ir tai, kad ginčo turtą atsakovai apsunkino hipoteka praėjus netrumpam laiko tarpui po panaudos termino pasibaigimo ir po E. B. rašte nurodytos datos. Tai rodo, kad pareigą daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad galėtų būti įgyvendinta atpirkimo teisė, atsakovai vykdė tinkamai. Išdėstytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas apie sandorių šalių valios dėl atpirkimo teisės nebuvimą.

Pripažinus, kad ieškovai ir atsakovai sudarė nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartis, ieškinio šioje dalyje patenkinimo ar jo atmetimo klausimas sprendžiamas pagal tai, ar atsakovai nepažeidė įstatymo reikalavimų dėl iš šios rūšies sutarties atsirandančių pirkėjo teisių ir pareigų pardavėjui. Minėta, kad teisė atpirkti parduotus daiktus yra terminuota (CK 6.417 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant pagal ginčo sandorių sąlygas atpirkimo teisę jų turėtojai turėjo įgyvendinti iki 2008 m. sausio 17 d. Iki šio termino atsakovai turėjo įstatyminę pareigą nupirktus daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti taip, kad galėtų būti įgyvendinta atpirkimo teisė (CK 6.417 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenys liudija, kad atsakovai tinkamai vykdė savo pareigą trečiųjų asmenų atpirkimo teisėje. Duomenų, kad sutartyse nustatytu terminu ar vėliau ginčo turtas nebuvo atpirktas dėl atsakovų kaltės, nepateikta, to neteigia ir ieškovai bei tretieji asmenys A. ir V. R. . Iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, atpirkimo teisę turintys asmenys nei ginčo sutartyse nustatytu terminu, nei vėliau šios teisės neįgyvendino dėl piniginių lėšų stygiaus trečiajam asmeniui A. F. negrąžinus skolos, kurios išsiieškojimo teismine tvarka ieškovų dukra ir jos sutuoktinis nesiekia. Ieškovai neįrodė ir net neįrodinėjo fakto, kad per sutartyse nustatytą terminą ar jam pasibaigus jie ar tretieji asmenys siūlė atsakovams įgyvendinti atpirkimo teisę. Priešingai, patys ieškovai ir trečiasis asmuo A. R. pripažįsta, kad realiai jie negalėjo ir iki šiol negali įgyvendinti atpirkimo teisės, nes neturi lėšų sumokėti atsakovams atpirkimo kainą. Iš ieškovų ir trečiojo asmens A. R. paaiškinimų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose seka, kad pretenzijų atsakovams iš esmės jie neturi, tačiau kaltina trečiąjį asmenį A. F. apgaule, šiam negrąžinant gautų pinigų. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas V. F. civilinės atsakomybės klausimas, todėl ieškovų pusės nurodyti pastarojo veiksmai nėra teisiškai reikšmingi pagal pareikštą faktinį ieškinio pagrindą sprendžiant dėl sandorių šalių valios ir sandorių teisėtumo vertinimo. Atsakovai nėra atsakingi už ieškovų ir jų dukters šeimos finansinę padėtį, kuri, pasak ieškovų ir A. R. , pagerės po neapibrėžto termino, t. y. kai V. F. grąžins jiems pinigus. Vertinant ieškovų pusės elgesį atpirkimo teisės įgyvendinimo aspektu, reikšminga tai, kad kai atpirkimo teisės įgyvendinimo kliūtimi yra piniginių lėšų stygius, o šią teisę turintys asmenys, didžiąją dalį už parduotą turtą gautų pinigų, kaip teigia, perdavę V. F. , nesiekia teismine tvarka juos atgauti, tai jie ir turi prisiimti tokio elgesio neigiamų padarinių riziką. Remiantis išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad patenkinti ieškovų pareikštą reikalavimą ginčijamas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir taikyti restituciją natūra nėra teisinio pagrindo.

Į esminius apeliacijos klausimus išdėstytais motyvais yra atsakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste yra teisiškai nereikšmingi, todėl kolegija jų plačiau neanalizuoja.

Nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai įvertino įrodymus, klaidingai išaiškino faktines ginčo sandorių rengimo ir sudarymo aplinkybes atpirkimo teisės aspektu ir dėl to nepagrįstai nenustatė, kad ginčo pirkimo-pardavimo sandoriais buvo dengiamas pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sandoris, tačiau, atmesdamas ieškovų ieškinį, kilusį ginčą išsprendė teisingai, nes apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad šalių sutartos atpirkimo teisės atsakovai nepažeidė, o ji nebuvo įgyvendinta dėl ieškovų ir trečiųjų asmenų A. R. ir V. R. veiksmų (neveikimo). Išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo ginčo turto apsunkinimo hipoteka aplinkybė. Atsakovų hipotekos kreditorius byloje nedalyvauja. Apeliacinės instancijos teismo paliktas galioti nagrinėjamame ginče priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo hipoteka apsunkinto atsakovų turto įgijimo sandoriai nepanaikinti, nepakeičia ir nepanaikina hipotekos kreditoriaus materialiųjų teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 328 straipsnis).

Pagal CPK 96 straipsnio nuostatas, bylą pralaimėję ieškovai turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą ieškovai apmokėjo 150 Lt žyminiu mokesčiu (2 t., 200 b. l.), o nuo likusios šio mokesčio dalies mokėjimo Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi (2 t., 222-225 b. l.) yra atleisti. Tokiu atveju pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį už atmestą ieškovų apeliacinį skundą likęs nesumokėtas žyminis mokestis iš apeliantų valstybei nepriteisiamas. Nuo kitų, su bylos nagrinėjimu susijusių, bylinėjimosi išlaidų mokėjimo apeliantai nėra atleisti, todėl iš jų valstybei priteistinos su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme susijusios bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 31,30 Lt (3 t., 3 b. l.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovų J. G. ir K. G. 31,30 Lt (trisdešimt vieną litą 30 ct) su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų.