Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-11 · Administracinė byla Nr. eI-1333-426/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-11
Bylos Nr.
eI-1333-426/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
E. R.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1333-426/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04332-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. (E. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. R. skunde teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-2026(02132) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui E. R., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. kovo 31 d. (toliau – leidimas laikinai gyventi).

Skunde pareiškėjas nesutinka su Sprendimu. Teigia, kad uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) iki 2017 m. gegužės 30 d. įmonėje neturėjo mažiau nei 4–5 darbuotojų, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas. Mano, kad ta aplinkybė, jog tam tikru laiku nebuvo mokamas visas priklausantis atlyginimas, nesudaro atsakovui pagrindo teigti, kad tuo metu Bendrovėje nebuvo atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų, kurie dirbtų visą darbo laiką. Nurodo, kad Bendrovės darbuotojai dirbo sutartu laiku ir sutartomis sąlygomis, tačiau dėl tuo metu susiklosčiusios sunkios finansinės padėties atlyginimai negalėjo būti laiku mokami ar išmokami reikiamo dydžio, todėl šiuo metu Bendrovė neturi dirbančių darbuotojų.

Pareiškėja pabrėžia, kad privalomas trijų darbuotojų skaičius apsunkina realios veiklos vykdymą, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti yra reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Pažymi, kad ši sąlyga buvo panaikinta paties įstatymo leidėjo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo pataisomis.

Skunde atkreipia dėmesį, kad ir sumažinus išmokamą atlyginimą, įmonė nepažeidė įstatymų reikalavimų, nes paties įstatymų leidėjo Įstatymo pataisomis buvo pripažinta, kad įmonėje neprivalo dirbti konkretus Lietuvos Respublikos piliečių skaičius ar išmokamas atlyginimas mažesnis nei MMA. Šiuo metu Bendrovė patiria didelius finansinius nuostolius, bet greitu metu ketina priimti reikiamą darbuotojų skaičių.

Pareiškėjo nuomone, atsakovui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti, ar Bendrovė netinkamai vykdo veiklą ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimu, todėl bendrovė negali būti vertinama kaip neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimu. Visą tai, pareiškėjo nuomone, suponuoja išvadą, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytus reikalavimus ir panaikinti pareiškėjui išduotą leidimai laikinai gyventi nėra teisinio pagrindo. Nurodo, kad Bendrovė šiuo metu turi įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – Sodra), valstybinėms institucijoms, kurį greitu metu sieks padengti, todėl direktorius tinkamai ir sklandžiai rūpinasi įmonės veikla.

Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, nes tiek anksčiau galiojusi, tiek dabartinė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Pažymi, kad užsieniečiai, atvykstantys į Lietuvos Respubliką, pagrįstai tikėjosi, kad vystys verslą bei gyvens Lietuvoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie yra vienodi visoms verslo įmonėms, nepriklausomai nuo įmonės steigėjų pilietybės.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikoje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, dirbtinai sukuriantis papildomus formalumus užsieniečiams, kurių jie privalo laikytis vien tam, kad būtų išduodamas/pakeičiamas leidimas laikinai gyventi, o ne tam, kad realiai užtikrintų verslo vystymą bei asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, bei yra diskriminacinės užsieniečių atžvilgiu.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas teisėtos veikos pagrindu, vadovaujantis Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Nurodo, kad, vykdydamas užsieniečių kontrolę, atsakovas patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad Bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y. Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2017 m. rugpjūčio 29–rugsėjo 4 d. Atsižvelgęs į tai, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. gruodžio 15 d. priėmė ginčijamą sprendimą ir pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas ir Bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl nepilnai mokamo darbo užmokesčio yra nepagrįsti, nes darbuotojų atleidimo faktą įrodo Sodros informacinėje sistemoje užfiksuoti duomenys, t. y. visi Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2017 m. rugpjūčio 29–rugsėjo 4 d.

Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepaisė teisės aktų nustatyto reikalavimo, kad Bendrovėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat gyvenantys užsieniečiai.

Migracijos departamento nustatyti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamu sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, todėl ir teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, jam turėjo būti žinomi. Pareiškėjas turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jo įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek jis, tiek jo valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju, jam gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas laiku nesiėmė veiksmų siekiant užtikrinti, kad Bendrovėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat gyvenantys užsieniečiai.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, jog leidimas pareiškėjui buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktais ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvūs reikalavimai, susiję su įmonės darbuotojais, yra diskriminuojantys, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, yra iracionalūs, prieštaraujantys logikai, kadangi nei užsieniečiams, nei Lietuvos Respublikos piliečiams nėra keliamas darbo vietų kiekybinis reikalavimas tam, kad būtų įsteigta įmonė. Reikalavimas dėl įsteigtų darbo vietų skaičiaus atsiranda tik tuomet, kai užsienietis įmonės valdytojas pageidauja gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ko nereikia Lietuvos Respublikos piliečiui.

Atsakovas pažymi, kad nustatyta ne tik tai, jog pareiškėjo vadovaujama bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų, bet ir tai, kad neperveda priklausančių įmokų Sodrai (2017 m. gruodžio 13 d. duomenimis Bendrovės skola sudarė 950,79 €). Ši aplinkybė parodo, kad pareiškėjas nėra linkęs laikytis ir mokestinių prievolių, numatytų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Atsakovo vertinimu, prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento, Sodros informacinės sistemos duomenimis dėl Bendrovės ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą sprendimą, surinkti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2016 m. kovo 17 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjui 2016 m. kovo 31d. išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. kovo 31 d.

Atsakovas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, panaikino leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad šiuo metu Bendrovė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimų, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. Bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y. Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2017 m. rugpjūčio 29 – rugsėjo 4 d. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais Sprendimu pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad atsakovas netinkamai taikė Įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d. Turėjo būti taikoma palankesnė Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.

Sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikina gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą atsisakoma išduoti, jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. To paties straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nustatoma, jog įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas 2016 m. kovo 17 d.

Remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje eA-3472-1062/2018).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad atsakovas tinkamai taikė ir aiškino Įstatymo nuostatas. Pareiškėjo vertinimas dėl palankesnio teisinio reglamentavimo nustatymo nepaneigia minėtų normų aiškinimo ir taikymo. Be to, pareiškėjo vertinimas dėl verslą varžančio teisinio reglamentavimo yra jo subjektyvi nuomonė.

Taip pat pareiškėjo skundo argumentai dėl Bendrovės vykdomos veiklos neaktualūs, kadangi pažeidimas dėl fiktyvios veiklos nebuvo nustatytas.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Šioje normoje buvo įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas – Bendrovės akcininkas ir jam priklauso 15 000 vienetų paprastųjų vardinių akcijų. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra Bendrovės dalyvis ir pastaroji vykdo veiklą, nepaneigia imperatyvaus reikalavimo įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietos ir jose visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių neginčijo ir pripažino, kad Bendrovė šiuo metu minėto reikalavimo nebeatitinka. Pareiškėjo skundo argumentai dėl nepilnai mokamo atlyginimo nepaneigia būtinybės atitikti imperatyvius Įstatymo reikalavimus.

Atsakovas, atlikęs patikrinimą, remdamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis. nustatė, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. neįsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Konstatuotina, kad Bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. neatitiko minėto reikalavimo, kadangi Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai buvo atleisti 2017 m. rugpjūčio 29 – rugsėjo 4 d. Atsakovo duomenys surinkti 2017 m. gruodžio 15 d. Vertinama situacija buvusi Sprendimo priėmimo metu. Taigi, šiuo atveju ne aplinkybės dėl kurių darbuotojai buvo atleisti, o nustatyta aplinkybė, kad nebuvo įdarbintas reikiamas darbuotojų skaičius, sąlygojo Įstatymo imperatyvių reikalavimų pažeidimą.

Akivaizdu, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo reikalavimo. Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia esminės aplinkybės, kad Bendrovėje nebuvo įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pažymėtina, kad Bendrovės veiklos rodikliai, vykdoma veikla neturi teisinės reikšmės, nes veiklos fiktyvumas Sprendime nekonstatuotas. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių ir neginčijo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje. Tokią pareigą pareiškėjas turėjo.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką minėta norma yra imperatyvi, kurios pareiškėjas ir Bendrovė neatitiko. Vykdoma įmonės komercinė veikla nepaneigia nustatytų aplinkybių.

Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos eA-4983-624/2017). Taip pat praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. A-4926-662/2017).

Konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, remdamasis oficialiais Sodros duomenimis, ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir Bendrovė nuo 2017 m. liepos 19 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus ir šiuo atveju pareiškėjui kyla teisinė pasekmė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo išdavimo pagal dabar galiojančius Įstatymo reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. R. (E. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas