Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-339-544/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui D. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise; tretieji asmenys ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, V. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ir trečiasis asmuo ERGO Insurance SE, veikiantis per Lietuvos filialą, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimus grindžia šiais argumentais:

1. Draudikas UADB „ERGO Lietuva“ veikė kaip Biuro, koordinuojančio draudikų veiklą, susijusią su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, narys (TPVCAPDĮ (2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 24 str., 26 str. 1 p., 29 str.).

2. Kiekvienas protingas žmogus (bonus pater familias) nesieks mokėti draudimo įmokos už jau praėjusio laikotarpio draudimo apsaugą, kurio metu neįvyko joks draudiminis įvykis. Tokio veiksmo vienintelis protingas pagrindimas – siekis išvengti atsakomybės už padarytą žalą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad toks apelianto elgesys nėra nei sąžiningas, nei teisingas.

3. Apelianto argumentai, kad 2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu tarp jo ir UADB „ERGO Lietuva“ buvo susiklostę draudimo teisiniai santykiai, prieštarauja Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartyje nustatytoms aplinkybėms, kad 2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu apelianto civilinė atsakomybė, valdant transporto priemonę BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu, ir kad draudimo santykiai susiklostė tik 2004 m. gegužės 19 d., kuomet apelianto tėvas, pastarojo pavedimu, realiai sudarė draudimo sutartį. Tai yra prejudiciniai faktai, kurie iš naujo nagrinėjamoje byloje nenustatinėjami (CPK 182 str.).

4. Panevėžio apygardos teismui priėmus 2011 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-41-212/2011, paaiškėjo, kad 2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu transporto priemonės BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu. Dėl šios priežasties UADB „ERGO Lietuva“ pagrįstai, atsižvelgdama į TPVCAPDĮ (2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 17 straipsnio 4 dalies nuostatas, pareiškė 2011 m. vasario 14 d. pretenziją Biurui. UADB „ERGO Lietuva“ neturėjo jokio teisinio pagrindo reikšti reikalavimą apeliantui, nes eismo įvykio metu jų nesiejo jokie teisiniai santykiai.

5. Prievolė išmokėti išmoką buvo įvykdyta 2011 m. kovo 4 d., todėl biuras, 2013 m. gruodžio 19 d. pareikšdamas ieškinį apeliantui, nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino regresiniam reikalavimui pareikšti. Ieškinio senaties termino pradžia, priešingai negu mano apeliantas, negali būti skaičiuojama nuo to momento, kai Biuras net neturėjo teisinio pagrindo mokėti išmoką. Jeigu Panevėžio apygardos teismas 2011 m. vasario 3 d. būtų atmetęs UADB „ERGO Lietuva“ ieškinį, toks teisinis pagrindas net nebūtų atsiradęs.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai Biuras kompensavo draudikui pastarojo išmokėtą draudimo išmoką ir pareiškė regresinį reikalavimą eismo įvykio kaltininkui, t. y. apeliantui. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko 2004 m. gegužės 16 d., ginčui spręsti taikytinos tuo metu galiojusios TPVCAPDĮ redakcijos nuostatos.

Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.). Atsakingas draudikas moka išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 16 str. 2 d.). Jeigu Lietuvos Respublikoje įvykusios eismo įvykio kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, tokiu atveju nukentėjusiajam trečiajam asmeniui išmoką moka Biuras (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p.). Biuras taip pat moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal teisės aktus kitos Europos Sąjungos valstybės narės (kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Vidaus tvarkos taisykles), jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 17 str. 4 d.). Toks reglamentavimas reiškia, kad priklausomai nuo to, žala buvo padaryta naudojant apdraustą ar neapdraustą privalomuoju draudimu transporto priemonę, pareiga mokėti išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui atitinkamai atsiranda atsakingam draudikui arba Biurui. Antruoju atveju Biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neapdrausto kaltininko (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., 5 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas 2004 m. gegužės 16 d. Ispanijoje sukėlė eismo įvykį, kurio metu kitam eismo dalyviui buvo padaryta žala. Ispanijos draudikų biuras reikalavimą išmokėti 282 726,76 Lt Eur (704 593, 28 Lt) draudimo išmoką pateikė draudikui UADB „ERGO Lietuva“, su kuriuo buvo sudaryta apelianto naudotos transporto priemonės BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 02/0031198 (toliau – Draudimo sutartis). UADB „ERGO Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Draudimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, bet nelaukdamas teisminio ginčo pabaigos, sumokėjo draudimo išmoką Ispanijos draudikų biurui. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-65-649/2010 Draudimo sutartis pripažinta iš dalies negaliojančia dėl sutarties galiojimo pradžios ir pabaigos bei nustatyta, kad ši draudimo sutartis įsigaliojo 2004 m. gegužės 19 d. 10 val. 50 min. ir galiojo iki 2005 m. gegužės 18 d. 24 val. Šį teismo sprendimą Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2011 m. vasario 3 d. nutartimi paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2A-41-212/2011). Taigi, kol įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčyta Draudimo sutarties įsigaliojimo data, pareigą mokėti draudimo išmoką turėjo draudikas UADB „ERGO Lietuva“. Įsiteisėjusius minėtam teismo sprendimui, tokia pareiga atsirado Biurui, nes paaiškėjo, kad eismo įvykio metu Draudimo sutartis negaliojo (CK 1.95 str. 1 d.). Kadangi UADB „ERGO Lietuva“ jau buvo išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui pagal Ispanijos draudikų biuro pateiktą reikalavimą, ieškovas pagrįstai kompensavo šias draudiko išlaidas. Šiuo atveju susidarė tokia situacija, kad draudikas už Biurą įvykdė prievolę, kylančią TPVCAPDĮ 17 straipsnio 4 dalies pagrindu, tačiau tai tapo aišku tik po Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarties priėmimo. Biuras, kompensuodamas draudiko turėtas išlaidas, tokiu būdu įvykdė jam atsiradusią pareigą sumokėti išmoką nukentėjusiajam asmeniui ir įgijo teisę regreso tvarka reikalauti šios sumos iš neapdrausto kaltininko (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., 5 d.). Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nenustatė teisinio pagrindo, pagal kurį Biuras sugrąžino draudimo išmoką draudimo bendrovei.

Nesutiktina ir su apelianto teiginiu, kad Biuras neteisėtai įsipareigojo privačiai draudimo kompanijai grąžinti jos išmokėtas pinigų sumas Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui. Biuras 2006 m. vasario 15 d. rašte, atsakydamas į UADB „ERGO Lietuva“ paklausimą dėl galimybės susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš dalies nuginčijus Draudimo sutartį, nurodė, kad „esant teisiškai patvirtintiems faktams, kad eismo įvykio metu kaltininkas neturėjo galiojančios draudimo sutarties, Biuras kompensuos išmokėtas išmokas dėl žalos už neapsidraudusį vairuotoją“ (1 t., 132 b. l.). Kaip minėta, Biuro pareiga mokėti išmokas už neapdraustus eismo įvykių kaltininkus įtvirtinta TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies nuostatose. Raštiškas patvirtinimas, kad Biuras vykdys minėtą pareigą, jeigu teismas nustatys, kad eismo įvykio metu kaltininko civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu, nelaikytinas neteisėtu ar prieštaraujančiu kokioms nors įstatymo nuostatoms. Pažymėtina, kad apeliantas konkrečiai nenurodo, kokias TPVCAPDĮ nuostatas ieškovas pažeidė. Vien tai, kad TPVCAPDĮ nėra tiesiogiai nustatytos Biuro pareigos grąžinti draudikams jų išmokėtas sumas kitiems nacionaliniams draudikų biurams, nereiškia, kad nagrinėjamu atveju Biuras neteisėtai grąžino draudikui išmoką.

Apelianto teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad jis tyčia pažeidė imperatyvias įstatymo normas sudarant Draudimo sutartį, todėl atsakomybė už tokios sutarties sudarymą tenka draudimo kompanijai. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, jog Draudimo sutartis įsigaliojo 2004 m. gegužės 19 d., o tai reiškia, kad 2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu apelianto kaip transporto priemonės BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu nebuvo apdrausta. Sprendžiant Biuro pareikšto regresinio reikalavimo eismo įvykio kaltininkui pagrįstumo klausimą, aplinkybė, dėl kieno kaltės – draudėjo ar draudiko – buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos sudarant draudimo sutartį, teisinės reikšmės neturi. Pareigą apdrausti naudojamą transporto priemonę privalomuoju draudimu turi jos savininkas (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.). Šioje byloje nustatyta, kad 2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu faktinis automobilio BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas buvo apeliantas. Antra, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-65-649/2010 konstatuota, jog Draudimo sutartis buvo sudaryta atgaline data, t. y. sudaryta vėliau nei nurodyta sutarties įsigaliojimo pradžia. Minėtoje byloje apeliantas, kuris byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nurodė, kad įsigijęs automobilį BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paprašė savo tėvo J. K., kad apdraustų jo, kaip savininko ir valdytojo, civilinę atsakomybę. Toje byloje atsakovas J. K. laikėsi pozicijos, kad į draudiko atstovą kreipėsi ir Draudimo sutartį sudarė 2004 m. gegužės 15 d., tačiau teismas jo parodymus laikė paneigtais kitų įrodymų analize. Teismas nustatė, kad K. Strelcovo IĮ, kuriai buvo pavesta sudaryti draudimo sutartis UADB „ERGO Lietuva“ vardu, vadybininkas M. T. Draudimo sutartį atgaline data sudarė paprašytas J. K.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su ieškovo argumentu, kad joks protingas žmogus nesiektų mokėti draudimo įmokos už jau praėjusio laikotarpio draudimo apsaugą, kurio metu nebuvo jokio draudiminio įvykio. Trečia, draudėjo kaip vartotojo statusas nepateisina padaryto pažeidimo, nes Draudimo sutartis atgaline data buvo sudaryta jo paties iniciatyva. Ta aplinkybė, kad draudikui atstovaujančios įmonės darbuotojas sutiko sudaryti Draudimo sutartį atgaline data, nepaneigia apeliantui įstatymo pagrindu kylančios pareigos tinkamo nevykdymo, t. y. kad apeliantas 2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu savo automobilio nebuvo apdraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip to buvo reikalaujama pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnį.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Šioje byloje Biuras pareiškė regresinį reikalavimą eismo įvykio kaltininkui dėl nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos sumos priteisimo, todėl esminė aplinkybė, kurią buvo būtina nustatyti, yra tai, ar eismo įvykio metu apelianto kaip transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju draudimu. Kaip minėta, įsiteisėjusiais Kupiškio rajono apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo procesiniais sprendimais yra konstatuota, kad 2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu apelianto civilinė atsakomybė, valdant transporto priemonę BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu, o Draudimo sutartis buvo sudaryta ir įsigaliojo tik 2004 m. gegužės 19 d. Šie faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, todėl apeliantas jų nebegali ginčyti (CPK 279 str. 4 d.). Apelianto argumentai, kad teismas neįvertino jį su UADB „ERGO Lietuva“ siejusių draudimo teisinių santykių, yra nepagrįsti, nes šie santykiai faktiškai susiklostė tik nuo 2004 m. gegužės 19 d. Tai, kad UADB „ERGO Lietuva“ buvo pateikęs ieškinį K. Stelcovo IĮ dėl nuostolių atlyginimo, kurį vėliau atsiėmė, nereiškia, kad draudikas pripažino, jog Draudimo sutartis buvo sudaryta 2004 m. gegužės 15 d., nes pirma, minėtas ieškinys buvo grindžiamas būtent tuo, kad Draudimo sutartis buvo neteisėtai sudaryta atgaline data; antra, UADB „ERGO Lietuva“ prieš tai jau buvo pareiškęs ieškinį, kuriuo ginčijo Draudimo sutarties įsigaliojimo datą.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 str. 4 d.).

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo pagrindinės prievolės įvykdymo momentą, nes žala nukentėjusiajam asmeniui buvo atlyginta 2006 m. vasario 23 d. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo apeliacinio skundo argumentu, pažymi, kad minėta CK 1.127 straipsnio 4 dalies nuostata turi būti taikoma atsižvelgiant į to paties straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąją taisyklę, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta tokia faktinė situacija, kad UADB „ERGO Lietuva“ 2006 m. vasario 23 d. išmokėjo draudimo išmoką Ispanijos draudikų biurui, tačiau nuginčijus Draudimo sutarties įsigaliojimo datą, pareiga mokėti šią išmoką atsirado ieškovui. Kol tarp draudiko ir apelianto vyko ginčas dėl Draudimo sutarties įsigaliojimo datos, ieškovas neturėjo pareigos pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 4 dalį Ispanijos draudikų biurui išmokėti išmoką, o jos neišmokėjęs neįgijo regreso teisės. Tik 2011 m. vasario 3 d. įsiteisėjus teismo sprendimui buvo patvirtinta ir konstatuota, kad 2004 m. gegužės 16 d. eismo įvykio metu apelianto civilinė atsakomybė, valdant transporto priemonę BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu. Tuo pagrindu UADB „ERGO Lietuva“ 2011 m. vasario 14 d. kreipėsi į Biurą dėl išmokos grąžinimo. Biuras 2011 m. kovo 4 d. grąžino draudimo bendrovei sumą, kurią pastaroji buvo sumokėjusi Ispanijos draudikų biurui, todėl teismas pagrįstai ieškinio senatį skaičiavo nuo šio momento, kai ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino skaičiavimas nuo apelianto nurodytos datos prieštarautų minėtai bendrajai senaties termino pradžios taisyklei, kadangi tuo metu ieškovas dar neturėjo teisinio pagrindo mokėti išmoką. Šiuo atveju laikytina, kad ieškovas pagrindinę prievolę įvykdė 2011 m. kovo 4 d. kompensuodamas UADB „ERGO Lietuva“ draudimo išmoką. UADB „ERGO Lietuva“ šią išmoką 2006 m. vasario 23 d. Ispanijos draudikų biurui sumokėjo kaip atsakingas draudikas, nes tuo metu dar nebuvo priimtas galutinis teismo sprendimas dėl Draudimo sutarties dalinio negaliojimo. Jeigu UADB „ERGO Lietuva“, ginčydamas Draudimo sutarties įsigaliojimo datą, nebūtų sumokėjęs minėtos išmokos nukentėjusiajam asmeniui, tokią pareigą po 2011 m. vasario 3 d. įsiteisėjusio teismo sprendimo turėtų Biuras, tačiau tokiu atveju Ispanijos draudikų biurui mokėtina suma būtų padidėjusi dėl priskaičiuotų netesybų, o tai neatitiktų ir paties apelianto interesų. Ieškovas į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 22 d., todėl nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas praleido trejų metų senaties terminą ieškiniui pareikšti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino visas byloje reikšmingas aplinkybes. Apelianto argumentas, kad teismas nepasisakė ar pasisakė nepakankamai išsamiai dėl kai kurių jo procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų, nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą pripažinti visiškai nemotyvuotu ir absoliučiai negaliojančiu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas atskleidė bylos esmę ir, kvalifikuodamas ginčo šalių teisinius santykius, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl tenkindamas ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.

Trečiasis asmuo ERGO Insurance SE prašo priteisti iš apelianto 1 750 Lt (506,83 Eur) išlaidų už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (2 t., 128-129 b. l.). Šių išlaidų dydis neatitinka bylos sudėtingumo, todėl mažintinas, trečiajam asmeniui ERGO Insurance SE iš apelianto priteisiant 250 Eur (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą (į. k. 302912288), naudai 250 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.