- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-03-14
- Bylos Nr.
- 1-359-957/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Marijus Kursevičius
- Kaltinamasis
- R. K.
- Nukentėjusysis
- E. G.
- Advokatai
- Rimantas Prėskienis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. K., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruojantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), turintis 8 klasių išsilavinimą, vedęs, dirbantis pagal verslo liudijimą, teistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį – vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų,
kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
R. K. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis 2017 m. lapkričio 15 d., apie 22.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,13 promilių girtumas), konflikto metu abiem rankomis sugriebė už pečių sutuoktinei E. K. (G.) ir stipriai spausdamas papurtė dešimt kartų, griebė už E. K. (G.) rankų riešų, savo delnais juos spaudė ir vieną kartą papurtė, po to ją toliau laikydamas už riešų pastūmė ir ji nuo pastūmimo atsitrenkė į išėjimo duris ir pajuto stiprų fizinį skausmą viršutinėje nugaros srityje ties pečiais ir kaklu, sugriebė jai už gerklės savo rankų delnais ir pradėjo smaugti, dar tris kartus ją papurtė, taip savo šeimos narei – nukentėjusiajai E. K. (G.) sukėlė fizinį skausmą.
Kaltinamasis R. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jis nukentėjusiąją sugriebė, apkabino, nenorėjo jokio smurto. Pripažįsta, kad galėjo sukelti nukentėjusiajai skausmą apkabindamas, bet jis to nenorėjo. 2017 m. lapkričio 15 d. jis susitiko su E. G. Pastaroji 17 val. nusipirko kailinius, po to jiedu važiavo į parduotuvę, nusipirko maisto, alkoholio ir važiavo pas jį į (duomenys neskelbtini). Gėrė „Jagermeister“, kartu išgėrė 0,5 l. E. G. pasakė, kad nori namo. Jis ją apkabino ir pasakė jai, jog nenori, kad ji važiuotų. Nukentėjusioji iš karto apvertė stalą, jiedu pykosi, rėkavo. Tuo metu jie buvo neseniai susituokę, kartu gyveno gal dieną ar dvi, nes nukentėjusiajai nepatiko jo katino šėrimasis. Jie pykstasi dėl visko. Jie pažįstami beveik ketverius metus, per visą tą laiką kartu gyveno daugiausiai dvi dienas. Įvykio dieną jie pykosi abu, nes jis nenorėjo, kad ji išvažiuotų, o ji norėjo išvažiuoti. Jis ją tiesiog apkabino, prašė jos, kad nevažiuotų. Nukentėjusioji sėdėjo iš šono, jis ją apkabino nestipriai. Nukentėjusioji iš karto paėmė ir nuvertė stalą. Po to jie pykosi, rėkavo, iš karto paskambino kaimynai. Jis nukentėjusiosios negriebė už pečių, nepurtė jos, tik prašė, kad ji pasiliktų. Jis ją buvo tik apsikabinęs. Neprisimena, ar jis ėmė nukentėjusiajai už riešų. Po to, kai nukentėjusioji nuvertė stalą, daugiausiai po 30 sekundžių atbėgo kaimynai. Jam atrodo, kad jis nukentėjusiajai nebuvo suėmęs už riešų, jokio stūmimo nebuvo, ji niekur neatsitrenkė. Jis jos nesmaugė už kaklo, nebent kai ją laikė apkabinęs ir ji bandė išsivaduoti, tai užkabino, bet nenorėjo. Norėjo, kad nukentėjusioji neišvažiuotų, kad miegotų pas jį. Jis jos nesmaugė. „Chimkė“ yra sintetinės kanapės. Jis neturi bėdų dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Tą dieną jis vartojo tik alkoholį. Jį nuvežė į „narkologinį“, nes E. G. visko pripasakojo. Nežino, kur tyrimų rezultatai. Nukentėjusioji sakė, kad yra užsiregistravusi dėl santuokos nutraukimo. Jis norėtų su ja draugauti, bet ji dėl menkniekio pyksta. Tai pirmas toks konfliktas, dėl kurio jis buvo nuvežtas į policijos komisariatą. Kaimynai vieną kartą buvo iškvietę policijos pareigūnus į namus. Jis myli savo žmoną. Jie susituokė (duomenys neskelbtini), dvi dienas gyveno kartu pas jį bute, po to susipyko ir ji nuvažiavo pas savo tėvus. Jiedu matydavosi kiekvieną dieną, vaikščiodavo į parduotuves, darydavo viską, ką visi daro. Susitikimai vyko jo iniciatyva. Jis siūlydavo, ji sutikdavo. Po vestuvių ji siūlė susitikti gal du kartus. Jų pajamos yra atskiros. Kai įvykio metu jis apsikabino nukentėjusiąją, ji išsivadavo. Neatsimena, ar E. G. purtėsi, ar jį nustūmė ir nuvertė stalą. Jam atrodo, kad nukentėjusioji jį nustūmė. Buto durys yra šarvuotos, nežino, ar su medžio apdaila, ar tik užklijuota. Įvykio metu jie abu visą laiką rėkė, neprisimena, ar buvo keiksmažodžių, abejoja tuo, juk neprašys keikdamasis, kad ji liktų pas jį. Nukentėjusioji nesišaukė pagalbos. Jiedu rėkavo kaip ir visi susipykę žmonės. Nukentėjusioji nesakė „paleisk, skauda“. Ji tik sakė, kad nori važiuoti namo. Nukentėjusioji gėrė ir antrą butelį, kurio įvykio vakarą jie ėjo pirkti. Iš pradžių jie išgėrė 0,5 l talpos butelį ir pasiūlė nukentėjusiajai nueiti į parduotuvę dar ko nors. Ji iš karto sutiko. Jie ėjo į parduotuvę „Iki“ (Bajorų). Jam atrodo, kad nukentėjusioji ten dar pirko valgyti. Tai buvo apie 21.30 val. Į parduotuvę jie ėjo draugiškai. Nukentėjusioji siūlė, ką gerti, jie nusipirko 0,5 l „Jagermeister“, išgėrė dar po pora stiliukų, tada nukentėjusioji nuvertė stalą, iš karto atėjo kaimynai. Nukentėjusioji ketverius metus kalba apie skyrybas. Iki jiems einant į parduotuvę nebuvo kalbos apie skyrybas. Į parduotuvę jie ėjo draugiškai. Jo žmona gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, ji jau ketverius metus gydosi nuo isterijų. Nukentėjusioji ten buvo uždaryta mėnesį laiko. Po to ji jam sakė, kad jai išrašė tabletes, bet ji yra jauna ir geriau išsiskirs su juo, nei gers tabletes.
Nukentėjusioji E. G. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji su kaltinamuoju susipyko, nes norėjo skirtis, pasakė jam, kad viskas baigta ir važiuoja namo. Įvykio dieną jie susitiko, nuvažiavo į Fabijoniškes, ji nusipirko kailinius. Tuomet jie nuvažiavo į parduotuvę. Ji nenorėjo gerti, bet kaltinamasis nupirko 0,5 l „Jagermeister“. Ji jam pasakė, kad tikrai pas jį neliks. Jis ją buvo kaip ir privertęs likti pas jį, nes nevežė jos namo. Ji iš kaltinamojo buto neišėjo pati, nes galvojo jam viską išaiškinti. Pas jį buvo likę jos daiktų. Ji pradėjo dirbti, galvojo pasiimti iš jo savo daiktus. Namuose jie sėdėjo ant sofos ir kaltinamasis pradėjo pilstyti gėrimus. Ji galvojo, kad išgers porą stikliukų ir važiuos namo su taksi. Tuomet ji jam pradėjo pasakoti, kad jo nebemyli, atsibodo, kad jis kiekvieną dieną siūlo rūkyti „chimkę“, priekaištauja. Tą vakarą kaltinamasis jai nesiūlė rūkyti, siūlė prieš tai. Ji pas kaltinamąjį visiškai negyveno, tik nakvodavo. Įvykio metu jie išgėrė visą butelį. Kaltinamasis ant jos supyko. Ji jam pasakė, kad važiuos namo. Kaltinamasis jai sakė „ne“, pradėjo lįsti, graibyti, bučiuoti. Ji jam sakė, kad nenori, bandė jį nustumti. Jam tas labai nepatiko ir jis pradėjo ją kratyti už pečių. Prieš tai, kai jis prie jos lindo, ji nuvertė stalą. Jis ją veikia psichologiškai, vadina negražiais žodžiais. Ji irgi supyko, nuvertė stalą. Kaltinamasis buvo atsistojęs, užsimojo dešine ranka, bet netrenkė. Tada jis ją irgi kratė suėmęs už pečių abiem rankomis, kratė į priekį ir atgal. Ji šiek tiek jautė skausmą, nes kaltinamasis turi jėgos, normaliai sugriebė. Jai skaudėjo nuo suėmimo. Jai skaudėjo abi rankas ties žastais, ties pečiais, mėlynių neliko. Po to jis vėl pradėjo prie jos lįsti seksualiai. Ji jam bandė aiškinti, kad jis prie jos nelįstų, pasakė jam, kad važiuos namo, nes iš ryto reikia anksti keltis ir tvarkytis dokumentus. Kaltinamasis vėl pradėjo prie jos lįsti. Jis ją pakratė apie 10 kartų. Ji jam tada sakė, kad prie jos nelįstų, paleistų, sakė jam, kad ant jos nerėktų, parvežtų namo, nes ji nenori pyktis. Ji nežino, ar ji kaltinamajam sakė, kad jai skauda, neprisimena. Tą vakarą ji buvo neblaivi, gėrė su kaltinamuoju. Po to jie priartėjo prie buto durų. Ji bandė išeiti, bet dar nebuvo apsirengusi. Jie ėjo link durų ir jis vėl ją bandė apkabinti. Ji kaltinamąjį nustūmė, šis jai sugriebė už abiejų riešų ir gal netyčia ją pastūmė į duris, kai ji bandė išsivaduoti, ji atsitrenkė. Jis lyg ir stūmė ją į duris, bet ji nėra tuo tikra. Kai kaltinamasis jai suėmė už riešų, jai skaudėjo abu riešus, mėlynių neliko. Kai ji atsitrenkė, užsigavo nugarą ties sprandu, ties plaučiais. Jis suėmė jai už gerklės ir suspaudė abiem rankomis ir lyg tai pakratė. Tuo metu ji jautė jo rankas, kaip jis ją spaudžia, jai skaudėjo kaklą iš šonų. Ji nežiūrėjo, ar neliko mėlynių. Tada išgirdę atėjo kaimynai. Ji rėkė, kad jis ją paleistų, kad nemyli, kad nori skirtis ir važiuoja namo. Jai atrodo, kad kai kaimynai buvo prie durų, ji kaltinamąjį nustūmė. Jis neprileido prie durų, o ji rėkė „padėkit“. Duris atidarė ji, už jų buvo 2-3 kaimynai, o po to jų susirinko daugiau. Su kaimynais ji šiek tiek bendravo, daugiausia jie kažką aiškinosi su kaltinamuoju. Kaimynai su juo vos nesusimušė ir pamatė, kad kaltinamasis yra labai neadekvatus, kad girdisi vien jo balsas. Taip sakė pora kaimynų, kurie stovėjo prie durų. Jai atrodo, kad tai buvo ne tas kaimynas, kuris šiandien atvyko liudyti (t. y. ne A. P.). Ji ten nieko nešnekėjo, tiesiog klausėsi. Kažkuris kaimynas jos klausė, kas vyko, o ji jam pasakė, kad su kaltinamuoju susipyko, kad jis jos neveža namo. Jos klausė, kodėl jos neveža namo, klausė, kodėl jie nesiskiria. Iš pradžių ji kaimynui nieko nesakė. Po to, kai kaltinamasis pradėjo kažką apie ją pasakoti, tada ji išėjusi pasakė, kad jis taip elgiasi. Iš pradžių ji nesakė, nes jai gėda kalbėti, kad jis taip elgiasi. Tai ji sakė kaimynams vyrams, gal ir viena moteris buvo atėjusi, neprisimena. Ji pati policijos nekvietė, jos telefonas buvo išsikrovęs. Ji jam sakė, kad išsikvies policiją, bet nežinojo kaip, nes jos telefonas buvo išsikrovęs. Pareigūnai paklausė, ar buvo smurtas ir ar ji turi pretenzijų. Ji jiems atsakė, jog taip, kad kaltinamasis ją pakratė, pravardžiavo visokiais žodžiais. Prie jos pareigūnai nepildė jokių pranešimų, tiesiog išklausė tai, ką ji sakė, ir kartu nuvyko į Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą. Ji važiavo policijos pareigūnų automobilio viduje, o kaltinamasis – „bagažinėje“. Ji pargriuvusi nebuvo. Dieną prieš tai kaltinamasis ją pargriovė, ji tai pasakojo pareigūnams. Ji tyrėjai tai pasakojo, bet jai liepė kalbėti būtent apie tą dieną. Pareigūnams, kurie atvyko tą dieną, ji nesakė, kad pargriuvo. Atvykę policijos pareigūnai jos klausė, ar jai nieko neskauda. Ji jiems sakė, kad lyg ir neskauda. Pareigūnai jos klausė, ar jai nereikia greitosios, ji atsakė, kad nereikia. Į gydymo įstaigą ji nevyko, nes ką ji ten darytų, nubrozdinimų nebuvo, ji apsižiūrėjo. Ji nežiūrėjo, ar nebuvo nubrozdinimų ant nugaros, trenkėsi ir viskas, negalėjo likti mėlynių. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji duoda teisingus parodymus, neturi tikslo apkalbėti sutuoktinį. Nori skirtis, nes sutuoktinis nedirba, nesikeičia, vos ne kiekvieną dieną bando ją padaryti narkomane, siūlo rūkyti. Ji kaltinamojo visiškai nelietė. Jeigu kaltinamasis ją palietė, vadinasi padarė tai tyčia. Su kaltinamuoju ji susituokė, nes galvojo, kad po vestuvių jis pasikeis, bet nesikeičia. Pas kaltinamąjį ji negyveno dvi dienas, tiesiog nakvojo pas jį dvi dienas iš eilės. Apie skyrybas ji jam sakė iš karto po vestuvių, buvo praėjusi gal diena. Kaltinamasis po vestuvių buvo visai kitoks. Ji galvojo, kad jis jai blogo žodžio nebepasakys, „nekolios“ jos, nesiūlys rūkyti. Per vestuves ji sužinojo, kad kaltinamasis vis dar rūko, nors sakė, kad neberūko. Kai sužinojo tą faktą, ji labai supyko ir nusprendė gyventi su tėvais. Per laikotarpį nuo vestuvių iki šios bylos nagrinėjimo teisme jiedu susitikdavo gal kas tris dienas, susitikę nešnekėdavo. Ji jam sakė, kad skirsis. Ji su vyru susitikdavo, nes pastarasis pas ją atvažiuodavo ir stovėdavo prie durų arba jas trankydavo. Ji nenorėdavo, kad jis jos tėvams ir jai gadintų nervus, todėl su juo išeidavo. Pripažįsta, jog parūkydavo su R. K., bet ji nustojo tai daryti, o jis – ne. Pareiškimą policijai ji parašė tą patį vakarą, jai atrodo, kad jau buvo po 12 val. nakties, po to ją iš karto apklausė. Antra apklausa buvo lapkričio 16 d., 11 val. Ji gerai neprisimena, kaip ten kas vyko. Ji pareigūnams gal ir sakė, kad kaltinamasis ją pargriovė, gal jai taip pasirodė, gal jis ją buvo pargriovęs, tik ji šito įvykio nesureikšmino. Ji pareigūnui galėjo sakyti, kad jis ją pargriovė dieną prieš tai, tik pareigūnai ją gal ne taip suprato. Ji ilgai jautė skausmą. Pirmos apklausos metu jos klausė, kur jai skaudėjo, ji tyrėjai parodė netoli pečių, tyrėja gal ir parašė taip, o ne žastus. Kaltinamasis ją smaugė ir papurtė. Iš pradžių kaltinamasis paėmė jai už pečių, po to ji bandė kaltinamąjį atstumti, jis jai paėmė už riešų, po to jis ją smaugė. Ji atsitrenkė į duris, kai jis ją laikė už riešų. Ji sunkiai viską atsimena, nes buvo išgėrusi. Policijoje pirmos apklausos metu ji sakė, kad negali tiksliai pasakyti eiliškumo. Tyrėja sakė nurodyti apytiksliai, tik kiek kartų purtė, kokius žodžius sakė. Kaltinamasis ją tikrai stūmė, smaugė, laikė už riešų. Tą minutę ji buvo tokia pikta, išgėrusi, jog negali pasakyti, kas po ko ėjo. Į duris ji atsitrenkė nugara, maždaug mentėmis, atsitrenkė stipriai. Nežino, kaip ji atsitrenkė į duris ir išlaikė netrenkusi galvos. Durys buvo netoli jos. Internetiniame puslapyje skiriuosi.lt ji užpildė paraišką, gavo pranešimą, kad reikia sumokėti ir bus pradėti ruošti skyrybų dokumentai. Paraišką ji užpildė lapkričio 16 d., o kaltinamajam melavo, kad paraišką užpildė lapkričio 15 dieną. Gyvenime ji dažnai nemeluoja. R. K. jos negerbia, ji jo taip pat negerbia, ta pagarba seniai dingusi. Jai atsitrenkus į duris skausmas buvo kažkur ties kaklu, nes atsitrenkė visa viršutine nugaros dalimi. Kaklo jai neskaudėjo. Ji tyrėjai sakė ir rodė, kur skaudėjo. Ji sakė, kad skaudėjo ties kaklu, tyrėja gal taip ir parašė. Pirmų parodymų davimo metu tyrėja užrašė jos parodymus ir davė jai pasirašyti, ji tyrėjai pasakė, kad yra išgėrusi. Po apklausos naktį 1 val. ji jau buvo namuose, grįžo su taksi. Ji prašė kaltinamojo, kad šis jai iškviestų taksi. Ji jam sakė, kad išleistų ją namo, kad parvežtų namo. Ji suprato, kad kaltinamasis neveš jos namo, nes jis išgėręs. Ji neturėjo galvoje, kad jis pats ją vežtų. Įvykio metu ji nuvertė staliuką, nes buvo supykusi dėl to, kad kaltinamasis pasakė, jog išmuš visus dantis. Kaltinamasis jai yra kartą nuskėlęs penkis dantis, tik ji dėl to įvykio nerašė pareiškimo. Įvykio dieną kaltinamasis apie 17 val. privažiavo prie namų jos paimti, tada jiedu važiavo pirkti kailinių, po to važiavo į parduotuvę. Kai ji nusipirko kailinius, kaltinamasis paklausė, kur jie važiuoja. Ji jam pasakė, kad ji važiuoja namo, o jis sakė, kad ji nevažiuos namo. Kailinius ji nusipirko S. Nėries g., iš ten jie važiavo į Ukmergės gatvėje esančią parduotuvę „Maxima“, o po to važiavo pas kaltinamąjį. Iš S. Nėries g. esančio buto, kur ji pirko kailinius, išėjo 19 val. Kaltinamasis atvažiavo pas ją į namus, ją pasiėmė ir dar iki 18 val. visur važinėjo (važiavo iki savo namų, kažką pasiėmė, tik tada grįžo iki S. Nėries gatvės). Parduotuvėje ji nieko nepirko. Namuose pas kaltinamąjį jie buvo apie 20 val. Užfiksuota, kad konfliktas įvyko 22.30 val. Nuo 20.00 iki 22.30 val. jie gal valandą nesikalbėjo. Ji tuo metu žiūrėjo televizorių, o kaltinamasis sėdėjo tame pačiame kambaryje, irgi žiūrėjo televizorių. Tada jie pradėjo pyktis. Kai ji sėdėjo, jis pradėjo prie jos lįsti, nuo to viskas ir prasidėjo. Jie pradėjo šaukti vienas ant kito ir pan. Lytiškai jie nesantykiauja, po vestuvių buvo gal pora kartu, bet kartu jie negyvena. Ji ir anksčiau galvojo pasiimti daiktus, vis kažką atvažiavusi išsiveždavo. Ji ten buvo nusivežusi drabužių, kosmetikos, nes galvojo, kad ji ten gyvens. Ten buvo gražiausi jos drabužiai, jai atsibodo vaikščioti vilkint tuos pačius drabužius, reikėjo pasikeisti, pasiimti iš kaltinamojo. Tą dieną įsigyti kailiniai kainavo 20 Eur. Jiedu dar ėjo pirkti alkoholio apie 22 val. Kaltinamasis pasakė, kad jam per mažai, kad nori dar. Ji jam sakė, kad nenori gerti, bet sutiko nueiti. Ji su juo ėjo kartu, nes negalėjo išsikviesti taksi, kaltinamasis trukdė. Kaltinamasis ją būtų sekęs. Parduotuvėje kaltinamasis sakė pirko antrą butelį, ji jo tikrai negėrė.
Liudytojas A. P. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. K. jis yra matęs praeinantį kaimynystėje. Jis buvo vienas iš pirmųjų, nuėjęs konflikto metu pas kaltinamąjį. Buvo vėlus vakaras, prasidėjo triukšmas, baldų daužymas, necenzūriniai žodžiai. Pamanė, kad nueis pažiūrėti, kas vyksta. Necenzūrinius žodžius sakė R. K., o moters balso nesigirdėjo. Kai jis nuėjo pas kaltinamąjį, suėjo daugiau kaimynų. Jis pradėjo belstis į duris. Jas atidarė mergina. R. K. norėjo ją įsitraukti atgal į vidų, bet jis atplėšė duris ir ištraukė kaltinamąjį į lauką. Matėsi, kad kaltinamasis ir mergina buvo neblaivūs. Jokio mušimo jis nematė, kaltinamasis netgi buvo apdraskytas, ant moters nieko nesimatė. Kaltinamasis pradėjo verkti, pasakė, kad moteris jį išprovokavo rėkimui, baldų daužymui. Jokių smurto požymių nesimatė. Su jais abiem buvo kalbama, klausiama, kodėl kaimynai vidury nakties turi to klausytis. Jis (t. y. A. P.) iš karto liepė kitam kaimynui kviesti policiją. Mergina praktiškai nieko nepasakė, bėgo į viršų. Kaltinamasis bėgo iš paskos, bet jis jam neleido. Kaltinamasis kartojo, kad jį išprovokuoja žmona, jis jos nemuša, bet rėkia. Policija atvyko gana greitai. Kaltinamasis dar norėjo eiti į vidų, kad jie patys išsiaiškintų. Mergina nuėjusi dėl neblaivumo ar dėl kažko kito verkė, kaltinamasis irgi verkė. Atvažiavus policijos jis ir kiti kaimynai išėjo. Jokio smurto požymių jis nematė. Mergina kažką sakė, kad mušėsi ar stumdėsi, bet vos ne po dviejų dienų vėl vaikšto pasikabinę, po to vėl buvo susipykę, buvo toks pat triukšmas. Įvykio metu jis matė, kad R. K. virš kairės akies buvo apdraskymai. Daugiau jis nieko nematė. Apdraskymai buvo nauji, to vakaro. Ant merginos jokių mėlynių nesimatė, mergina buvo gana drąsi, ji nubėgo į viršų, bandė rūkyti. Kaimynė jai kažką pasakė, mergina tą kaimynę vos ne ant trijų raidžių pasiuntė.
Liudytojas A. P. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu jis iškvietė policijos pareigūnus. Policija buvo iškviesta du kartus. Jam atrodo, kad pirmas kartas, kai buvo kviečiama policija, buvo „karštesnis“ nei antrasis, kuris dabar nagrinėjamas. Pirmą kartą policija buvo iškviesta rugsėjo mėnesio antroje pusėje. Situacija buvo kaip ir eilinė, nes tas rėkimas, triukšmas kartojasi 2-3 kartus per savaitę, kartais trunka 15-30 sek., kartais – 1-2 val. Nagrinėjamu atveju, kaip ir eilinį kartą, apie 22 val. girdėjosi, kaip jie rėkia. Būdamas namuose jis galvojo, kad jei jie dar rėks, reikės kviesti policiją arba eilinį kartą „eiti į svečius“. Jam būnant namie pasibeldė kaimynas, kuris pagalvojo, kad triukšmas sklinda iš jo buto. Kai jis kaimynui atidarė duris, pastarasis suprato, kad triukšmaujama iš šoninio buto. Greitai susirinko visi kaimynai, nes bute labai garsiai rėkė. Jie stovėjo gal šešiese ir tamsumoje buvo dar 2-3 kaimynai. Susirinkus kaimynams R. K. buvo atidaręs duris. Jis (t. y. A. P.) iškvietė policiją. Kol važiavo policija, jis visą laiką kalbėjosi su R. K. koridoriuje, aiškinosi, kodėl visada būna toks triukšmas. Gal už 20 min. atvažiavo policija. Tai buvo eilinis atvejis. Jam kalbantis su kaltinamuoju, pastarasis liepė nesikišti, kad tai ne jų reikalas. Kivirčo principas jam pačiam liko neaiškus, nes ir pirmąjį kartą, kai buvo kviečiama policija, mergina šaukė „gelbėkit“, teko bandyti atidaryti duris. Šį kartą to nebuvo, tiesiog visi kaimynai susivienijo ir nuėjo. Jis merginą pirmą kartą pamatė tik analizuojamo įvykio metu. Pirmą kartą, kai buvo kviečiama policija, jis matė tik kaltinamąjį, kuris visą laiką verkė, už sienos girdėjosi raudojimas. Dabar buvo tiesiog rėkimas. Jiems stovint tarpduryje, kaltinamasis lyg ir norėjo ašaroti, o mergina iš viso neatrodė kaip nukentėjusioji, nors būtent rėkimas, toks psichologinis smurtas jautėsi tik iš vaikino pusės. Vaikinui buvo stipriai subraižytas veidas. Antrą kartą buvo tik pora žymių, bet pirmą kartą buvo blogiau. Nagrinėjamo įvykio metu mergina nebuvo apsiašarojusi, elgėsi pakankamai naglai, įžūliai, drąsiai išbėgo į koridorių, elgėsi drąsiai. Kai jis pradėjo su vaikinu kalbėtis, vaikinas pradėjo sakyti nesikišti, o mergina jam kaip ir prieštaravo, išbėgo sakydama, kokias nesąmones jis čia kalba. Ant merginos jokių smurto žymių nesimatė. Visi kaimynai sulaukė pareigūnų. Kai atvažiavo pareigūnai, paprašė kaimynų išsiskirstyti. Pareigūnai užėjo į vidų, tik po 20 min. užėjo pas jį (t. y. A. P.). Jis irgi norėjo parašyti pareiškimą, bet susiklosčius tokiai situacijai nerašė. Mergina elgėsi labai drąsiai, buvo kažkokių susiskundimų santykiais. Neatsimena, ar jie galėjo būti susiję su smurtavimu. Sprendžiant iš triukšmo, turėjo dužti daiktai, buvo siaubingai rėkiama. Jis dar nėra girdėjęs, kad vaikinas taip rėktų ant merginos. Jam abu asmenys atrodė lyg ir blaivūs, o jei ir buvo išgėrę, nebuvo tiek daug, kad tai jaustųsi. 90 proc. riksmų buvo iš vaikino pusės, buvo vartojami keiksmažodžiai. Vaikinas rėkia, būna verkia, tada mergina trumpai atsako, kažkas nukrenta, dūžta, lyg kažkas bumsi. Nepamena, ar merginai išėjus buvo nusiskundimų. Pykčio aplinkiniam nebuvo, nes jau pirmą kartą iškvietus policiją vaikinas stovėjo apsiverkęs, jam buvo gėda. Pirmą kartą vaikinas buvo „su fanaru“, veidas buvo sudraskytas nagų žymėmis, kaip mėlynės suspaustos, negali pasakyti, ar buvo kraujo.
Liudytojas M. D. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini). Įvykio vakarą girdėjo šūkavimus, barnius. Į tai jis nekreipė dėmesio, kol neatėjo kaimynas, kuris gyvena apačioje, ir nepradėjo kumščiu daužyti į duris. Jis atidarė duris. Kaimynas atsiprašė, nes galvojo, kad kivirčas vyksta pas jį. Su šiuo kaimynu jis nuėjo prie buto, iš kurio sklido triukšmas, paskambino. Atėjo ir aplinkiniai kaimynai. Duris atidarė R. K. Jie su R. K. bandė išsiaiškinti, kas vyksta. Po to į tarpdurį išlindo R. K. žmona. Asmenys paaiškino, kad ruošiasi skirtis. Pastebėjo, kad R. K. buvo girtas. Prie jo ir kaimynų kaltinamasis su žmona nesistumdė, nesimušė, santykius aiškinosi tik žodžiais. Kai mergina išėjo, ant jos paraudimų, nubrozdinimų jis nematė. Moteris kažką sakė, kad smurtauja. Ką pažodžiui pasakė mergina, jis neprisimena. Mergina sumušimų nerodė. Mergina sakė, kad vyras smurtauja, išdaužė indus. Mergina nepasakė, kuo pasireiškė smurtavimas. Mergina atrodė neblaivi, nestipriai apsvaigusi. Nepasakytų, kad mergina labai geranoriškai bendravo, galbūt buvo kivirčo poveikis, ji buvo susierzinusi. Mergina elgėsi taip, lyg sakytų „ko jūs čia kišatės, koks jūsų reikalas“.
Liudytojas policijos pareigūnas M. L. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tikslaus laiko neprisimena, buvo gauti iškvietimai dėl įvykio (duomenys neskelbtini) gatvėje. Vienas iškvietimas buvo dėl triukšmo, o kitas – dėl smurto, tiksliai nepasakys, kvietė kaimynai dėl barnio. Nuvykus laiptinėje buvo daug žmonių, kaimynų, kurie juos (t. y. pareigūnus) įleidę paaiškino, kad policiją kvietė jie. Kaltinamasis ir jo žmona jau stovėjo laiptinėje. Matėsi, kad tarp jų buvo konfliktas, abu buvo išgėrę, akivaizdžiai neblaivūs. Kaimynai pasakojo, kad dėl pastovių barnių neįmanoma gyventi. Užėjus į butą matėsi, kad jame viskas išvartyta. Buvo paklausta, kas įvyko. Mergina pasakė, kad norėjo išeiti iš buto, bet vyras neišleido, panaudojo fizinę jėgą. Pamena, kad mergina aiškino, kad jai buvo paimta už rankų ir ji buvo paguldyta ant žemės. Jis klausė merginos, ar ji pajuto fizinį skausmą nuo šių veiksmų. Mergina sakė, kad taip, kad skauda nugarą ir rankas. Akivaizdžių žymių ant merginos nesimatė. Mergina pasakojo, kad pargriovimo metu užsigavo nugarą. Ji sakė, kad jai paėmė rankas už riešo. Nepamena, ką sakė vaikinas. Tarnybiniame pranešime turi būti viskas parašyta, ką jis paaiškino. Vaikinas ir mergina buvo išgėrę. Mergina sakė, kad kartu gėrė šampaną. Merginos elgesys pasirodė normalus, bet vaikinas greitai susijaudino, pradėjo verkti. Mergina buvo sunerimusi, gal dėl skyrybų, bet elgėsi ganėtinai ramiai, matėsi, kad jaučia stresą. Nepamena, ar mergina nurodė dar kokias nors aplinkybes be paėmimo už rankų ir pargriovimo. Jeigu mergina būtų ką nors nurodžiusi, jis tai būtų užrašęs. Jis nurodė tai, ką kiekvienas jam sakė. Su juo įvykio metu buvo pareigūnas K. K. Jie abu bendravo tiek su vienu, tiek su kitu asmeniu.
Liudytojas policijos pareigūnas K. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo gautas iškvietimas dėl smurto. Buto nepamena, tik pamena, kad butas pirmame aukšte. Nuvykus buvo daug kaimynų ir vyras su žmona. Bute buvo išmėtyti ant žemės daiktai. Mergina buvo sunerimusi, susinervinusi, sutrikusi. Nepamena, ar asmenys buvo blaivūs. Pamena, kad į komisariatą jie vyko visi kartu. Kiek pamena, buvo sakoma, kad visus daiktus išmėtė mergina. Kiek jis suprato, mergina norėjo išeiti iš buto, bet vaikinas jai išeiti neleido. Nepamena, kad būtų matęs akivaizdžių smurto požymių ir sužalojimų. Kiek jis suprato iš merginos žodžių, jau anksčiau buvo barnių, kad ją stumdydavo, bet ji nekvietė policijos. Tą vakarą mergina sakė, kad ją stipriai laikė už rankų, buvo pargriovę, nes nenorėjo, kad ji išeitų. Nepamena, ar buvo smurto požymių ant vaikino. Vaikinas buvo emocingas, verkė, kiek suprato, nelabai norėjo skirtis su ja, norėjo kuo taikiau viską išspręsti. Jų (t. y. policijos pareigūnų) akivaizdoje vaikinas nebuvo agresyvus. Mergina buvo sutrikusi, emocinga. Įvykio vietoje merginos klausė, ar jai skaudėjo, ji sakė, kad ją stipriai laikė už rankų ir buvo pargriauta. Nepamena, ar mergina įvardino, kad jai skaudėjo. Kiek jis suprato iš merginos, tai buvo ne pirmas toks atvejis. Nepamena, ar mergina įvardino daugiau tą vakarą buvusių veiksmų.
Liudytoja R. A. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji yra Psichikos sveikatos centro skyriaus vedėja. E. G. Psichikos sveikatos centro, 1-me moterų skyriuje gydėsi 2016 m., nuo kovo 16 iki 24 d. (aštuonis lovadienius). Daktaras S. S. tuo metu, kai gydėsi E. G., buvo rezidentūroje. Atvykusi E. G. skundėsi, kad jai sunku kontroliuoti emocijas, kad ji konfliktuoja su tėvais. Po konflikto su draugu, ji pasibraižė peiliuku oda ir buvo hospitalizuota į skyrių. Ji buvo 18 metų amžiaus, mokėsi 11 klasėje, (duomenys enskelbtini). Iš anamnezės buvo žinoma, kad šeima nedarni, tėvai išsiskyrę. Jai buvo sunku mokytis, ypač po tėvų skyrybų, viskas darėsi neįdomu. Susidraugavusi su vaikinu skundėsi, kad santykiai įtempti. Vaikinas privertė ją vartoti narkotines medžiagas, dėl ko jos būklė dar labiau pablogėjo. Tą dieną, kai ji buvo hospitalizuota, tarp jų įvyko kivirčas, jie susimušė. Dėl didelio triukšmo kaimynai iškvietė policiją ir ji buvo atvežta į ligoninę. Ji buvo sąmoninga, orientuota teisingai, bendravimas gana formalus, gana „teatrališkas“, t. y. per daug dramatizuoja. Daugelyje dalykų susireikšmina, sudeda didesnius akcentus. Teigė, kad žudytis tikrai nenorėjo. Pažymi, kad turi nuotaikų kaitą, nesiseka mokykloje, meilėje. Jai buvo konstatuotas adaptacijos sutrikimas – tam tikrų savybių išprovokuotos reakcijos. Pacientas gali pasibraižyti, būna nuotaikų kaita, dienos bėgyje svyruoja emocijos. Diagnozė parodo žmogaus prisitaikymą prie keliamų reikalavimų. Asmenybės bruožų akcentavimas. Kadangi jai buvo virš 18 metų, pagal tarptautinių ligų klasifikavimo taisykles iki 20-21 metų amžiaus nediagnozuojami asmenybės sutrikimai. Visi šie dalykai reiškia, kad žmogus gali sunkiai valdyti savo jausmus, prasta emocijų kontrolė. Dėl parodymų patikimumo ji mano, kad E. G. viską gali vertinti realiai, tik tam tikrus dalykus dramatizuodama. Jos emocijos egocentriškos, gali pasukti į sau palankią pusę. Trejus metus pacientės nematė, ji Psichikos sveikatos centre nesilankė. Jei pacientė per tiek laiko nepateko į šią gydymosi įstaigą, galima galvoti, kad jos adaptacija buvo nebloga. Jeigu žmogus per tiek laiko nepateko į ligoninę, galima manyti, kad nebuvo dekompensacijos. Į Psichikos sveikatos centrą asmenys patenka ir ne savo noru, būna ir priverstinai. E. G. savo noru parašė sutikimą gydytis stacionare. Žmonėms su tokia diagnoze būdingas polinkis dramatizuoti. Visai nebūtų dalykų nėra, yra realybė, bet yra perdėjimas. Melavimas nebūdingas. E. G. buvo skirti raminamieji vaistai nakčiai, buvo užimtumo terapija, psichiatro konsultacija kartą per mėnesį. Psichiatro konsultacija buvo tik rekomenduota. Alkoholio vartojimas neigiamai veikia į bruožų akcentavimą, sunku kontroliuoti emocijas – alkoholis pastiprina ir dėl alkoholio elgesys gali būti impulsyvus.
Iš 2017 m. lapkričio 16 d. protokolo-pareiškimo matyti, kad E. K. (G.) parodė, jog 2017 m. lapkričio 15 d., apie 22.30 val., bute, (duomenys neskelbtini), neblaivus vyras R. K., gimęs (duomenys neskelbtini), paėmęs už rankų ją purtė, griebęs už gerklės smaugė, nustūmė į duris, tokiais savo veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą (b. l. 3).
Iš policijos įvykių registro išrašo matyti, kad 2017 m. lapkričio 15 d., apie 22.38 val. Bendrajame pagalbos centre buvo gautas pranešėjo A. P. pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte kaimynų bute sugyventiniai mušasi (b. l. 7).
Iš policijos įvykių registro išrašo matyti, kad 2017 m. lapkričio 15 d., apie 22.45 val. Bendrajame pagalbos centre buvo gautas pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), laiptinėje trys vyrai ir viena moteris konfliktuoja, vyksta santykių aiškinimasis. Vienas iš vyrų mūvi chaki spalvos kelnes, moteris su raudonu megztiniu (b. l. 6).
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo patrulio M. L. 2017 m. lapkričio 15 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodoma, kad 2017 m. lapkričio 15 d., apie 22.45 val., patruliuojant su vyriausiuoju patruliu K. K. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo buvo gautas pranešimas apie tai, kad kaimynų bute sugyventiniai mušasi, vaikų nėra, įvykis adresu (duomenys neskelbtini). Atvykus į įvykio vietą nustatyta, kad policija kvietė A. P., gyv. (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 15 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), E. G., gim. (duomenys neskelbtini), vyras R. K., gim. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, pargriovęs E. G. ant žemės purtė abiem rankomis, stumdė ir keikė necenzūriniais žodžiais, nenorėjo išleisti iš buto. E. G. paaiškino, kad smurtas pasireiškė fiziniais jėgos veiksmais, stumdymusi ir purtymu, taip pat buvo išsakyti necenzūriniai žodžiai konflikto metu, dėl to ji pajuto fizinį skausmą. Nukentėjusioji patyrė fizinį ir psichologinį smurtą ne pirmą kartą, policijai pranešti negalėjo, nes bijojo. Apie smurtą buvo pranešęs kaimynas iš 3 buto, nes girdėjo, kaip mergina rėkia „gelbėkit“. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad tik kaimynas iš 3 buto girdėjo merginos pagalbos šauksmus. R. K. įvykio vietoje paaiškino, kad prieš savo žmoną nesmurtavo, tiesiog nenorėjo, kad ji iš jo išeitų ir jį paliktų. Dėl šio įvykio R. K. buvo pristatytas į Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą. Pristatant į policijos įstaigą jis verkė. Įvykio aplinkybe girdėjo kaimynas iš (duomenys neskelbtini) buto A. P. Tarnybinio pranešimo dalyje (paveikslėlyje), kuriame turėtų būtų pažymėta sužalota kūno sritis ir pažymėtas skaitmeniu sužalojimas, nėra padaryta jokių žymų (b. l. 9-10).
Šalies argumentai
E. G. 2017 m. lapkričio 15 d. skunde nurodė, kad 2017 m. lapkričio 15 d. prieš ją buvo panaudotas fizinis smurtas dėl to, kad ji norėjo skirtis ir apie tai jau kalbėjo prieš pora savaičių, bet vakar ji jam apie tai užsiminė ir jam tas labai nepatiko. Jis ją griebė už gerklės, tėškė ant žemės, (neįskaitomas žodis), papurtė už rankų, kitaip tariant suteikė fizinį skausmą ir jau nebe pirmą kartą. Šiandien ji jam sakė galutinai nusprendusi skirtis, ji su juo susitiko, nes jis pastoviai tranko jos tėvų buto duris, rėkia ant visos laiptinės ir prasivardžiuoja. Susitikusi ji jam viską pasakė, jam tas labai nepatiko, jis bandė ją bučiuoti, kitaip lįsti, bet ji jam to neleido ir pasakė, kad ji (neįskaitomas žodis). Tuomet jis dar labiau ant jos supyko ir pradėjo ją pravardžiuoti, vadinti visokiais žodžiais. Tuomet ji labai supyko, apvertė stalą, sudaužė pora lėkščių ir stiklinę. Tai, kas buvo lėkštėse, išsimėtė po kambarį. Tuomet jis dar labiau įsiuto ir pasakė, kad išmuš jai visus dantis. Prieš dvejus metus jis jai išmušė penkis dantis, juos ji susitvarkė, bet ne visus. Jis trenkė ją į duris, ji bandė išeiti, nes nenorėjo pas jį likti. Jis jos neišleido, bet ji pasakė, kad išeis arba geruoju, arba bloguoju. Jis elgėsi kaip išprotėjęs, jam buvo tas pats, pradėjo rėkauti dar labiau, ji taip pat, nes jis tampė už rankų. Tuomet į duris pradėjo skambinti ir barbenti kaimynai, atvažiavo policija (b. l. 11).
Iš liudytojo apklausos protokolo matyti, kad E. K. (G.) buvo apklausta 2017 m. lapkričio 16 d., apklausa truko nuo 0.07 iki 0.29 val. Apklausos metu ji davė protokole užfiksuotus parodymus (b. l. 13).
Iš liudytojo apklausos protokolo matyti, kad E. K. (G.) buvo apklausta 2017 m. lapkričio 16 d., apklausa truko nuo 11.41 iki 12.30 val. Apklausos metu ji davė protokole užfiksuotus parodymus (b. l. 26).
Iš 2017 m. lapkričio 30 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad Vilniuje, Bajorų kelias 4, parduotuvės „Iki“ patalpose parduotuvės vadovė D. C. pateikė kompaktinius diskus su vaizdo įrašais (b. l. 82-83, 84).
Iš alkotesterio kvito rodmenų matyti, kad 2017 m. lapkričio 15 d., 23.16 val. R. K. nustatytas 1,13 promilių girtumas (b. l. 30).
Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvados Nr. T-N 3226/2017(01) matyti, kad R. K. šlapime, paimtame 2017 m. lapkričio 16 d., 1.55 val., nustatyta mažiausia koncentracija 0,79 promilės etilo alkoholio; šlapime tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties nerasta (b. l. 129A).
Iš medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 2026 matyti, kad 2017 m. lapkričio 16 d., apie 1.50 val. į Respublikinį priklausomybės ligų centrą atvykusiam R. K. nustatytas alkoholio pavartojimo faktas (b. l. 130).
Iš VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2018 m. sausio 23 d. teismui pateiktos informacijos matyti, kad E. G., gim. (duomenys neskelbtini), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre gydyta nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 24 d. Universitetiniame I (ūmus) skyriuje, diagnozė: adaptacijos sutrikimas (b. l. 120).
Dėl R. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje
Motyvuojamoji dalis
Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, ši veika objektyviai gali pasireikšti alternatyviais kaltininko veiksmais – mušimu ar kitokiu smurtavimu. Kitas objektyvusis šios veikos požymis – padariniai, minimo straipsnio dispozicijoje taip pat išdėstyti kaip alternatyvūs, t. y. padariniai gali pasireikšti fiziniu skausmu arba nežymiu sužalojimu, ar trumpalaikiu susargdinimu. Be to, būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veikos ir kilusių padarinių. Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
Taigi laikantis BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų, būtent pirmiau nurodytų BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą būtina nustatyti asmens veiką kvalifikuojant pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, o nenustačius bent vieno iš paminėtų požymių – nėra ir teisinio baudžiamosios atsakomybės pagrindo.
Šioje baudžiamojoje byloje R. K. kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį fizinio skausmo sukėlimu savo sutuoktinei E. K. (G.), kuris pagal kaltinimą pasireiškė tuo, kad jis abiem rankomis sugriebė sutuoktinei už pečių ir stipriai spausdamas papurtė dešimt kartų, griebė jai už rankų riešų savo delnais, juos spaudė ir vieną kartą papurtė, po to laikydamas už riešų pastūmė, dėl ko ji atsitrenkė į išėjimo duris, sugriebė sutuoktinei už gerklės savo rankų delnais ir pradėjo smaugti, dar tris kartus ją papurtė. Būtent šie objektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai turi būti neginčijamai įrodyti pripažįstant kaltinamąjį R. K. kaltu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, kaltinamojo R. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, kurią valstybinis kaltintojas kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nepasitvirtino. Tokia išvada darytina įvertinus nukentėjusiosios E. G. parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą ir nepatikimumą bei kitas aplinkybes, kurios bus aptartos vėliau.
Konstatuotina, kad bylos įrodymai išties patvirtina, jog 2017 m. lapkričio 15 d., apie 22.30 val., bute, esančiame (duomenys enskelbtini), tarp kaltinamojo R. K. ir nukentėjusiosios E. G. kilo konfliktas, kurio metu tarp jų buvo ir fizinio kontakto atvejų, tačiau bylos įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad šio fizinio kontakto metu kaltinamasis turėjo tiesioginę ar netiesioginę tyčią sukelti fizinį skausmą savo sutuoktinei, kartu byloje nėra patikimų įrodymų, kad dėl kaltinamojo R. K. veiksmų jo sutuoktinei kilo BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai, t. y. kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas.
Kaltinamajam R. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pateiktas kaltinimas dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai iš esmės grindžiamas tik nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiosios E. G. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti patikimi įrodymai, galintys sudaryti pagrįstą pagrindą spręsti, kad kaltinamasis iš tiesų būtų atlikęs kokius nors tyčinius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją ir, kad būtų tyčia sukėlęs jai fizinį skausmą. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu, tuo tarpu kaltinamojo R. K. parodymai dėl nagrinėjamo įvykio proceso eigoje išliko iš esmės nuoseklūs, be to jų patikimumą stiprina ir kitų įrodymų turinys, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.
Kaltinamasis R. K. apklausiamas teisme nuosekliai parodė, kad įvykių metu jis nukentėjusiąją E. G. apkabino, tačiau taip elgdamasis nenorėjo jai sukelti fizinio skausmo. Kaltinamojo teigimu, 2017 m. lapkričio 15 d. jis susitiko su savo sutuoktine E. G., apie 17 val. vyko su ja pirkti kailinių, po to nuvyko į parduotuvę, kurioje nusipirko maisto ir alkoholio – 0,5 l talpos butelį „Jagermeister“. Iš parduotuvės jiedu nuvažiavo į jo nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ten kartu išgėrė 0,5 l „Jagermeister“. Tuomet jis pasiūlė nukentėjusiajai nueiti į parduotuvę dar ko nors. Ji iš karto sutiko. Jie ėjo į parduotuvę „Iki“ (Bajorų). Jam atrodo, kad nukentėjusioji ten dar pirko valgyti. Tai buvo apie 21.30 val. Į parduotuvę jie ėjo draugiškai. Nukentėjusioji siūlė, ką gerti, jie nusipirko 0,5 l „Jagermeister“, išgėrė dar po pora stiliukų. Iki jiems einant į parduotuvę nebuvo kalbos apie skyrybas. Į parduotuvę jie ėjo draugiškai. Tuomet sutuoktinė pasakė, kad ji nori vykti namo. Kaltinamojo teigimu, jis ją apkabino ir pasakė, jog nenori, kad ji važiuotų. Tuomet nukentėjusioji supyko, apvertė stalą, jiedu pykosi, rėkavo. Pykosi, nes jis nenorėjo, kad ji išvažiuotų, o ji norėjo važiuoti namo pas tėvus. Kaltinamojo teigimu, jis ją tiesiog nestipriai apkabino, prašė jos, kad nevažiuotų. Jis nukentėjusiosios negriebė už pečių, nepurtė jos, tik prašė, kad ji pasiliktų, jis ją buvo tik apsikabinęs. Kaltinamasis nurodė, jog neprisimena, ar ėmė nukentėjusiajai už riešų. Po to, kai nukentėjusioji nuvertė stalą, daugiausia po 30 sek. į duris paskambino kaimynai, iškvietė policijos pareigūnus. Jam atrodo, kad jis nukentėjusiajai nebuvo suėmęs už riešų, jokio stūmimo nebuvo, ji niekur neatsitrenkė. Jis jos nesmaugė už kaklo, nebent kai ją laikė apkabinęs ir ji bandė išsivaduoti, tai užkabino, bet nenorėjo. Norėjo, kad nukentėjusioji neišvažiuotų, kad miegotų pas jį. Jis jos nesmaugė. Kaltinamojo teigimu, jis su sutuoktine draugauja ketverius metus, norėtų ir toliau su ja draugauti, bet ji dėl menkniekių pyksta, jiedu negyvena kartu, nors nuo (duomenys neskelbtini) yra susituokę. Kaltinamojo teigimu, įvykio metu jie abu visą laiką rėkė, neprisimena, ar buvo keiksmažodžių. Nukentėjusioji nesišaukė pagalbos. Jiedu rėkavo kaip ir visi susipykę žmonės. Nukentėjusioji nesakė „paleisk, skauda“. Ji tik sakė, kad nori važiuoti namo.
Pažymėtina, kad tokie kaltinamojo R. K. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai iš esmės atitinka ir jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 38), taip pat paaiškinimus, kuriuos jis davė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (b. l. 9-10).
Be to, šiuos kaltinamojo parodymus iš dalies patvirtina ir vaizdo įrašas iš parduotuvės „Iki“, esančios Vilniuje, Bajorų kelias 4, kurį teisminio nagrinėjimo metu pateikė parduotuvės vadovė D. C. (b. l. 82-83, 84). Teisiamojo posėdžio metu iš byloje esančio kompaktinio disko (b. l. 84) buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas pavadinimu „ch05_20171115213317“ nuo 21 val. 35 min. 40 sek. (žiūrėti įrašo laiką viršuje), kuriame užfiksuota, kaip kaltinamasis ir nukentėjusioji ateina prie parduotuvės kasos nešini prekėmis, tarp kurių galimai ir alkoholinis gėrimas „Jagermeister“, abudu stovi prie kasos, laukia, kol bus aptarnauti kasininkės, kartais šnekučiuojasi, renkasi loterijos bilietus, nukentėjusioji praeidama pro kasininkę šypsosi, o įsigiję prekes abu kartu išeina. Šie vaizdo įraše užfiksuoti duomenys patvirtina kaltinamojo R. K. parodymus apie tai, kad įvykio vakarą, apie 21.30 val., jis su nukentėjusiąja nuėjo į parduotuvę „Iki“ nusipirkti daugiau alkoholio, į parduotuvę ėjo draugiškai. Tuo pačiu šie vaizdo įraše užfiksuoti duomenys paneigia nukentėjusiosios E. G. toliau išdėstytus parodymus apie tai, kad įvykio vakarą ji nenorėjo būti pas savo sutuoktinį R. K., nenorėjo su juo gerti, norėjo vykti namo, į parduotuvę ėjo priversta tai daryti, kadangi jis jos neišleido, neparvežė namo pas tėvus. Pažymėtina, kad iš įrašo nėra matomas joks nukentėjusiosios laisvės suvaržymas, ji turėjo visas galimybes išvykti namo, tuo tarpu apie parvežimą apskritai jai nebuvo pagrindo kalbėti, nes ji ir pati apklausiama teisme parodė, kad kaltinamasis buvo neblaivus ir tai ji suprato.
Taigi, pirmiau aptartų įrodymų analizė leidžia manyti, kad kaltinamasis buvo pakankamai nuoširdus ir davė objektyvius parodymus, kurie iš esmės atitinka kitų įrodymų turinį, tarp jų ir dalį nukentėjusiosios parodymų. Tuo tarpu nukentėjusiosios E. G. parodymai vertintini kitaip, t. y. kaip nenuoseklūs ir nepatikimi bei hiperbolizuoti.
Antai apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. G. parodė, kad su kaltinamuoju analizuojamo įvykio metu ji susipyko, nes norėjo skirtis, pasakė jam, kad viskas baigta ir važiuoja namo. Nukentėjusiosios teigimu, įvykio dieną jie susitiko, nuvažiavo į Fabijoniškes, kur ji nusipirko kailinius. Tuomet jie nuvažiavo į parduotuvę. Nukentėjusiosios teigimu, ji nenorėjo gerti, bet kaltinamasis nupirko 0,5 l „Jagermeister“. Jis ją buvo kaip ir privertęs likti pas jį, nes nevežė jos namo. Ji iš kaltinamojo buto neišėjo pati, nes galvojo jam viską išaiškinti, be to, pas jį buvo likę jos daiktų. Namuose jie sėdėjo ant sofos ir kaltinamasis pradėjo pilstyti gėrimus. Ji galvojo, kad išgers porą stikliukų ir važiuos namo su taksi. Tuomet ji jam pradėjo pasakoti, kad jo nebemyli, atsibodo, kad jis kiekvieną dieną siūlo rūkyti „chimkę“, priekaištauja. Įvykio metu jie išgėrė visą butelį. Kaltinamasis ant jos supyko. Ji jam pasakė, kad važiuos namo. Kaltinamasis jai sakė „ne“, pradėjo lįsti, graibyti, bučiuoti. Ji jam sakė, kad nenori, bandė jį nustumti. Jam tas labai nepatiko ir jis pradėjo ją kratyti už pečių. Prieš tai, kai jis prie jos lindo, ji nuvertė stalą. Jis ją veikia psichologiškai, vadina negražiais žodžiais. Ji irgi supyko, nuvertė stalą. Kaltinamasis buvo atsistojęs, užsimojo dešine ranka, bet netrenkė. Tada jis ją irgi kratė suėmęs už pečių abiem rankomis, kratė į priekį ir atgal. Ji šiek tiek jautė skausmą, nes kaltinamasis turi jėgos, normaliai sugriebė. Jai skaudėjo nuo suėmimo. Jai skaudėjo abi rankas ties žastais, ties pečiais, mėlynių neliko. Po to jis vėl pradėjo prie jos lįsti seksualiai. Ji jam bandė aiškinti, kad jis prie jos nelįstų, pasakė jam, kad važiuos namo, nes iš ryto reikia anksti keltis ir tvarkytis dokumentus. Kaltinamasis vėl pradėjo prie jos lįsti. Jis ją pakratė apie 10 kartų. Ji jam tada sakė, kad prie jos nelįstų, paleistų, sakė jam, kad ant jos nerėktų, parvežtų namo, nes ji nenori pyktis. Nukentėjusiosios teigimu, ji nežino, ar ji kaltinamajam sakė, kad jai skauda, neprisimena. Tą vakarą ji buvo neblaivi, gėrė su kaltinamuoju. Po to jie priartėjo prie buto durų. Ji bandė išeiti, bet dar nebuvo apsirengusi. Jie ėjo link durų ir jis vėl ją bandė apkabinti. Ji kaltinamąjį nustūmė, šis jai sugriebė už abiejų riešų ir gal netyčia ją pastūmė į duris, kai ji bandė išsivaduoti, ji atsitrenkė. Jis lyg ir stūmė ją į duris, bet ji nėra tuo tikra. Kai kaltinamasis jai suėmė už riešų, jai skaudėjo abu riešus, mėlynių neliko. Kai ji atsitrenkė, užsigavo nugarą ties sprandu, ties plaučiais. Jis suėmė jai už gerklės ir suspaudė abiem rankomis ir lyg tai pakratė. Tuo metu ji jautė jo rankas, kaip jis ją spaudžia, jai skaudėjo kaklą iš šonų. Ji nežiūrėjo, ar neliko mėlynių. Tada išgirdę atėjo kaimynai. Ji rėkė, kad jis ją paleistų, kad nemyli, kad nori skirtis ir važiuoja namo. Jai atrodo, kad kai kaimynai buvo prie durų, ji kaltinamąjį nustūmė. Jis neprileido prie durų, o ji rėkė „padėkit“. Duris atidarė ji, už jų buvo 2-3 kaimynai, o po to jų susirinko daugiau. Nukentėjusiosios teigimu, kažkuris kaimynas jos klausė, kad vyko, o ji jam pasakė, kad su kaltinamuoju susipyko, kad jis jos neveža namo. Iš pradžių ji kaimynui nieko nesakė. Po to, kai kaltinamasis pradėjo kažką apie ją pasakoti, tada ji išėjusi pasakė, kad jis taip elgiasi. Iš pradžių ji nesakė, nes jai gėda kalbėti, kad jis taip elgiasi. Pareigūnai paklausė, ar buvo smurtas ir ar ji turi pretenzijų. Ji jiems atsakė, jog taip, kad kaltinamasis ją pakratė, pravardžiavo visokiais žodžiais. Toliau apklausiama teisme nukentėjusioji parodė, jog ji pargriuvusi nebuvo. Dieną prieš tai kaltinamasis ją pargriovė, ji tai pasakojo pareigūnams. Ji tyrėjai tai pasakojo, bet jai liepė kalbėti būtent apie tą dieną. Pareigūnams, kurie atvyko tą dieną, ji nesakė, kad pargriuvo. Atvykę policijos pareigūnai jos klausė, ar jai nieko neskauda. Ji jiems sakė, kad lyg ir neskauda. Dar toliau duodama parodymus teisme nukentėjusioji E. G. parodė, kad pareiškimą policijai ji parašė tą patį vakarą, jai atrodo, kad jau buvo po 12 val. nakties, po to ją iš karto apklausė. Antra apklausa buvo lapkričio 16 d., 11 val. Ji gerai neprisimena, kaip ten kas vyko. Ji pareigūnams gal ir sakė, kad kaltinamasis ją pargriovė, gal jai taip pasirodė, gal jis ją buvo pargriovęs, tik ji šito įvykio nesureikšmino. Ji pareigūnui galėjo sakyti, kad jis ją pargriovė dieną prieš tai, tik pareigūnai ją gal ne taip suprato. Ji ilgai jautė skausmą. Pirmos apklausos metu jos klausė, kur jai skaudėjo, ji tyrėjai parodė netoli pečių, tyrėja gal ir parašė taip, o ne žastus. Kaltinamasis ją smaugė ir papurtė. Iš pradžių kaltinamasis paėmė jai už pečių, po to ji bandė kaltinamąjį atstumti, jis jai paėmė už riešų, po to jis ją smaugė. Ji atsitrenkė į duris, kai jis ją laikė už riešų. Ji sunkiai viską atsimena, nes buvo išgėrusi. Policijoje pirmos apklausos metu ji sakė, kad negali tiksliai pasakyti eiliškumo. Tyrėja sakė nurodyti apytiksliai, tik kiek kartų purtė, kokius žodžius sakė. Kaltinamasis ją tikrai stūmė, smaugė, laikė už riešų. Tą minutę ji buvo tokia pikta, išgėrusi, jog negali pasakyti, kas po ko ėjo. Į duris ji atsitrenkė nugara, maždaug mentėmis, atsitrenkė stipriai. Nežino, kaip ji atsitrenkė į duris ir išlaikė netrenkusi galvos. Durys buvo netoli jos. Nukentėjusiosios teigimu, kaklo jai neskaudėjo. Ji tyrėjai sakė ir rodė, kur skaudėjo. Ji sakė, kad skaudėjo ties kaklu, tyrėja gal taip ir parašė. Pirmų parodymų davimo metu tyrėja užrašė jos parodymus ir davė jai pasirašyti, ji tyrėjai pasakė, kad yra išgėrusi. Po apklausos naktį 1 val. ji jau buvo namuose, grįžo su taksi. Jiedu dar ėjo pirkti alkoholio apie 22 val. Kaltinamasis pasakė, kad jam per mažai, kad nori dar. Ji jam sakė, kad nenori gerti, bet sutiko nueiti. Ji su juo ėjo kartu, nes negalėjo išsikviesti taksi, kaltinamasis trukdė. Kaltinamasis ją būtų sekęs. Parduotuvėje kaltinamasis sakė pirko antrą butelį, ji jo tikrai negėrė.
Taigi, apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. G. davė itin nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, kurie kelia pagrįstų abejonių tokių jos parodymų patikimumu ir nuoširdumu. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji E. G. teisiamojo posėdžio metu negalėjo nuosekliai nupasakoti visos įvykio eigos ir pateikti jos nurodytų ir kaltinamojo R. K. neva atliktų veiksmų eiliškumo. Nukentėjusioji paaiškino, jog ji įvykio gerai neprisimena, nes buvo neblaivi ir labai pikta. Pažymėtina, jog nukentėjusioji E. G. teisme parodymus davė 2017 m. lapkričio 17 d., pirmoje dienos pusėje, t. y. praėjus kiek daugiau nei parai po nagrinėjamo įvykio. Todėl teismas atmeta versiją, jog nukentėjusioji negalėtų tiksliai prisiminti įvykio situacijos dėl nuo nagrinėjamo įvykio praėjusio didelio laiko tarpo. Kita vertus, tiek iš kaltinamojo, tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš liudytojų parodymų matyti, jog įvykio metu nukentėjusioji kartu su kaltinamuoju vartojo alkoholį ir buvo neblaivi. Abu jie parodė, kad išgėrė dviese vieną butelį alkoholinio gėrimo „Jegermeister“, kaltinamajam buvo nustatytas 1,13 promilės neblaivumo laipsnis, todėl yra pagrindas manyti, kad gerokai smulkesnio sudėjimo nukentėjusioji buvo ne mažiau apsvaigusi nuo alkoholio. Teismo vertinimu, ši nukentėjusiosios nurodyta bei kitais bylos įrodymais patvirtinta aplinkybė leidžia manyti, kad nukentėjusioji pateikia itin nenuoseklią įvykių versiją, kartu suteikia pakankamą pagrindą abejoti nukentėjusiosios duotų parodymų objektyvumu ir patikimumu, kadangi įvykio metu, būdama neblaivi, o kartu ir apimta pykčio bei emocijų, nukentėjusioji neadekvačiai vertino kaltinamojo veiksmus ir kitas įvykio aplinkybes.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duodama parodymus teisme, nukentėjusioji negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti buvus tam tikrus kaltinamajam R. K. inkriminuojamus veiksmus, nurodytus kaltinime. Antai, nukentėjusioji nurodė, jog kaltinamasis „gal netyčia ją pastūmė į duris, kai ji bandė išsivaduoti, ji atsitrenkė. Jis lyg ir stūmė ją į duris, bet ji nėra tuo tikra“. Taip pat ji nurodė, jog kaltinamasis „suėmė jai už gerklės ir suspaudė abiem rankomis ir lyg tai pakratė“. Dar daugiau abejonių jos parodymų patikimumu kelia ir teisme duotų parodymų prieštaringumas. Antai iš pradžių nukentėjusioji E. G. teisme nurodė, jog „pareigūnams, kurie atvyko tą dieną, ji nesakė, kad pargriuvo“, vėliau nukentėjusioji paaiškino, jog „ji pareigūnams gal ir sakė, kad kaltinamasis ją pargriovė, gal jai taip pasirodė, gal jis ją buvo pargriovęs, tik ji šito įvykio nesureikšmino“. Dar vėliau nukentėjusioji nurodė, jog „ji pareigūnui galėjo sakyti, kad jis ją pargriovė dieną prieš tai, tik pareigūnai ją gal ne taip suprato“. Teismo vertinimu, visos šios nurodytos aplinkybės bei aplinkybės, kurios nuosprendyje smulkiau bus aptartos vėliau, tik dar labiau verčia abejoti nukentėjusiosios E. G. parodymų patikimumu ir nuoširdumu.
Pažymėtina, jog nukentėjusiosios E. G. parodymų nenuoseklumas atsispindi ir iš jos ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų. Antai, iš baudžiamojoje byloje esančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo patrulio M. L. 2017 m. lapkričio 15 d. tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto matyti, jog atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji paaiškino, kad smurtas pasireiškė fiziniais jėgos veiksmais, stumdymusi ir purtymu, taip pat buvo išsakyti necenzūriniai žodžiai konflikto metu, dėl to ji pajuto fizinį skausmą (b. l. 9-10). Pažymėtina, jog pačio tyrimo pradžioje nukentėjusioji E. G. policijos pareigūnams nekonkretizavo, kur jai skaudėjo, kaip pasireiškė fizinis skausmas, kiek laiko jis tęsėsi ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog šio tarnybinio pranešimo dalyje (paveikslėlyje), kuriame turėtų būtų pažymėta sužalota kūno sritis ir pažymėtas skaitmeniu sužalojimas, nėra padaryta jokių žymų. Toks pirminių nukentėjusiosios paaiškinimų apie patirtą fizinį skausmą abstraktumas, susiejus šią aplinkybę su anksčiau nurodytomis aplinkybėmis apie jos neblaivumą analizuojamo įvykio metu bei apie neigiamas emocijas dėl kilusio konflikto, taip pat kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiosios parodymų apie kaltinamojo veiksmus ir jos patirtą fizinį skausmą teisingumu. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2017 m. lapkričio 16 d. protokolo-pareiškimo matyti, jog laikotarpiu nuo 0.01 iki 0.04 val. nukentėjusioji E. G. parodė, jog 2017 m. lapkričio 15 d., apie 22.30 val., bute, (duomenys neskelbtini), neblaivus vyras R. K., gimęs (duomenys enskelbtini), paėmęs už rankų ją purtė, griebęs už gerklės smaugė, nustūmė į duris, tokiais savo veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą (b. l. 3). Taigi, tikslindama analizuojamo įvykio aplinkybes, nukentėjusioji E. G., iš karto po to, kai davė paaiškinimus į namus atvykusiems policijos pareigūnams, nurodė papildomą aplinkybę apie tai, kad kaltinamasis R. K. ją griebė už gerklės ir smaugė, ko ji neminėjo į namus atvykusiems policijos pareigūnams. Kaip ir ankstesnių paaiškinimų metų, nukentėjusioji E. G. ir šiuo atveju nenurodė ir nekonkretizavo, kur jai skaudėjo, kaip pasireiškė fizinis skausmas, kiek laiko jis tęsėsi ir pan. Maža to, iš nukentėjusiosios paaiškinimų matyti, jog prieš jos pirmąją apklausą policijos komisariate, ji parašė skundą, iš kurio matyti, jog jame nukentėjusioji E. G. nurodo dar daugiau veiksmų, kuriuos, jos teigimu, atliko kaltinamasis R. K.: jis ją griebė už gerklės, tėškė ant žemės, papurtė už rankų, kitaip tariant suteikė fizinį skausmą, bandė ją bučiuoti, kitaip lįsti, pradėjo ją pravardžiuoti, vadinti visokiais žodžiais, trenkė ją į duris, jos neišleido, elgėsi kaip išprotėjęs, pradėjo rėkauti dar labiau, ji taip pat, nes jis tampė už rankų (b. l. 11). Taigi, nukentėjusioji E. G., duodama žodinius ar rašytinius paaiškinimus, kas kartą nurodydavo vis daugiau naujų ar kitokių įvykio aplinkybių, apie kurias anksčiau neužsimindavo, nors tarp šių apklausų buvo itin nedidelis laiko tarpas. Teismo vertinimu, toks nukentėjusiosios elgesys kaskart nurodant vis naujas ir kitokias įvykio aplinkybes rodo, jog jos parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi bei nulemti jos neblaivumo ir neigiamų emocijų, patirtų dėl kilusio konflikto.
Dar didesnį nukentėjusiosios E. G. parodymų nenuoseklumą rodo jos parodymai, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu. Antai 2017 m. lapkričio 16 d., laikotarpiu nuo 0.07 iki 0.29 val., vykusios apklausos metu nukentėjusioji E. G., duodama parodymus apie patirtą fizinį skausmą, parodė, kad R. K. abiem rankomis sugriebė ją už pečių ir stipriai spausdamas pradėjo ją purtyti, po to sugriebė ją už gerklės, pradėjo smaugti ir purtyti, po to nustūmė ją ir ji atsitrenkė nugara į duris, jai buvo sukeltas fizinis skausmas (b. l. 13). Taigi šios apklausos metu nukentėjusioji E. G. nurodė vėl naujas įvykio aplinkybes apie tai, kad kaltinamasis, be kita ko, ją griebė už pečių, tačiau, priešingai nei ankstesnių paaiškinimų metu, šios apklausos metu ji nenurodė jokių aplinkybių apie sugriebimą už rankų riešų. Visgi tos pačios dienos metu, laikotarpiu nuo 11.41 iki 12.30 val., vykusios antros apklausos metu nukentėjusioji E. G., be kita ko, parodė, kad analizuojamo įvykio metu R. K. ją sugriebė abiejų rankų delnais už pečių ir dešimt kartų ją papurtė, sugriebė savo abiejų rankų delnais už jos riešų ir spausdamas papurtė vieną kartą, tuomet jis ją pastūmė laikydamas už riešų, dėl ko ji nugara atsitrenkė į buto išėjimo duris, griebė jai abiejų rankų delnais už kaklo ir pradėjo jai spausti kaklą, smaugė, tris kartus papurtė (b. l. 26). Tokie nukentėjusiosios parodymai tik dar kartą patvirtina, jog kiekvienų paskesnių paaiškinimų davimo metu nukentėjusioji nurodydavo vis naujas ir kitokias įvykio aplinkybes, o tai, kaip jau buvo minėta, rodo, jog nukentėjusiosios parodymai yra itin nenuoseklūs, tuo pačiu ir nepatikimi. Nėra logiška manyti, jog nukentėjusioji vis paskesnių apklausų metų galėtų tiksliau nurodyti įvykio aplinkybes, konkretizuodama ne tik atliktus veiksmus, bet ir jų kiekį, kadangi paaiškėjus, jog su kaltinamuoju ji buvo išgėrusi nemažą kiekį alkoholio, ji pati apklausiama teisme apklausos pabaigoje parodė, jog įvykio metu buvo neblaivi ir įpykusi, dėl to negali prisiminti įvykio aplinkybių.
Atkreiptinas dėmesys, jog kaltinimas R. K. buvo surašytas remiantis būtent paskutinės apklausos metu (2017 m. lapkričio 16 d., nuo 11.41 iki 12.30 val.) duotais nukentėjusiosios E. G. parodymais ir jos pateikta įvykių seka. Nors šios apklausos metu nukentėjusioji E. G. parodė, kad įvykių eiliškumas yra toks, kokį ji nurodė šios apklausos metu, visgi iš kitą dieną teisiamojo posėdžio metu duotų nukentėjusiosios E. G. parodymų akivaizdu, jog ji neprisimena analizuojamų įvykių sekos, nes, pasak jos, ji buvo neblaivi ir labai įpykusi. Taigi valstybinis kaltintojas, formuluodamas kaltinimą, rėmėsi iš esmės tik nenuosekliais ir nepatikimais nukentėjusiosios E. G. parodymais, nekreipdamas dėmesio nei į jų nenuoseklumą, nei į tai, kad didžiąją dalį paaiškinimų šioje byloje nukentėjusioji davė būdama neblaivi bei apimta neigiamų emocijų dėl kilusio konflikto su sutuoktiniu, nei į tai, kad byloje nėra kitų nukentėjusiosios parodymus patvirtinančių įrodymų.
Teismas, siekdamas patikrinti tiek kaltinamojo R. K., tiek nukentėjusiosios E. G. pateiktas įvykių versijas, teisiamojo posėdžio metu apklausė liudytojus – policijos pareigūnus M. L. ir K. K., kurie į įvykio vietą atvyko gavę pranešimus iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo. Visgi iš šių liudytojų parodymų matyti, kad nei liudytojas M. L., nei liudytojas K. K. analizuojamo įvykio nematė, o į įvykio vietą atvyko tik tuomet, kai laiptinėje, prie kaltinamojo nuomojamo buto durų, po įvykusio konflikto namo kaimynai jau aiškinosi, kas nutiko ir bendravo su konflikto dalyviais – kaltinamuoju R. K. bei nukentėjusiąja E. G.. Liudytojo M. L. teigimu, atvykus į įvykio vietą matėsi, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios įvyko konfliktas, abu buvo išgėrę, akivaizdžiai neblaivūs, bute buvo viskas išvartyta. Liudytojo teigimu, merginos buvo klausiama, kas nutiko, o ši pasakė, kad ji norėjo išeiti iš buto, bet vyras neišleido, panaudojo fizinę jėgą. Pamena, kad mergina aiškino, jog jai buvo paimta už rankų riešų ir ji buvo paguldyta ant žemės. Paklausus merginos, ar ji pajuto fizinį skausmą, ši pasakė, kad jai skauda nugarą ir rankas. Mergina pasakojo, kad pargriovimo metu ji užsigavo nugarą. Liudytojas M. L. teisiamojo posėdžio metu patikslino, kad viskas, ką jam aiškino mergina, yra užfiksuota jo tarnybiniame pranešime. Liudytojas policijos pareigūnas K. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu davė iš esmės analogiškus paaiškinimus, kaip ir liudytojas M. L. Liudytojo K. K. teigimu, atvykus į įvykio vietą, mergina buvo sunerimusi, sutrikusi. Kiek jis suprato, mergina norėjo išeiti iš buto, bet vaikinas jai išeiti neleido. Tą vakarą mergina sakė, kad kaltinamasis ją stipriai laikė už rankų, buvo pargriovęs, nes nenorėjo, kad ji išeitų. Įvykio vietoje merginos klausė, ar jai skaudėjo, ji sakė, kad ją stipriai laikė už rankų ir buvo pargriauta. Nepamena, ar mergina įvardino, kad jai skaudėjo. Taigi nei liudytojas M. L., nei liudytojas K. K. patys betarpiškai konflikto nematė, jų parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios E. G. parodymų, kurie teismo vertinami kaip nepatikimi. Be to, iš šių liudytojų paaiškinimų matyti, kad juose atsispindi ne tik analizuojamo vakaro įvykiai, tačiau ir įvykiai, kurie, pasak nukentėjusiosios, vyko anksčiau, kai jos sutuoktinis R. K. ją neva buvo pargriovęs. Taigi iš tokių liudytojų – policijos pareigūnų parodymų nėra galimybės nustatyti, kurie jų parodymai yra susiję su analizuojamu įvykiu, o kurie – su visai kitu įvykiu, todėl jų parodymai vertintini itin rezervuotai. Pažymėtina, jog abu liudytojai – policijos pareigūnai apklausiami teisme nurodė, jog akivaizdžių smurto žymių ir sužalojimų ant nukentėjusiosios nesimatė, be to, kaip jau buvo minėta, tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto taip pat nėra pažymėti jokie smurtą galintys rodyti požymiai (b. l. 9-10). Taigi liudytojų policijos pareigūnų M. L. ir K. K. parodymai nepatvirtina nukentėjusiosios E. G. pateiktos versijos, jog jos atžvilgiu konflikto metu buvo atlikti kaltinime nurodyti veiksmai ir kad įvykio metu jai tyčia buvo sukeltas fizinis skausmas.
Pažymėtina ir tai, jog teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti ir kiti liudytojai – kaimynai A. P., A. P. ir M. D., kurie patys betarpiškai įvykio nematė ir konflikte nedalyvavo, todėl apklausiami teisme nenurodė jokių objektyvių analizuojamo įvykio aplinkybių. Visgi šie liudytojai patvirtino, jog būdami namuose bei prie kaltinamojo R. K. nuomojamo buto durų girdėjo, kad bute buvo triukšmaujama, daužomi baldai, keikiamasi necenzūriniais žodžiais, garsiai šūkaujama. Liudytojo A. P. teigimu, buto duris atidarė mergina, ant kurios jokių mušimo žymių nesimatė, priešingai, apdraskytas buvo pats kaltinamasis, apdraskymai buvo nauji, to vakaro. Kaltinamasis pradėjo verkti ir pasakė, kad moteris jį išprovokavo rėkimui, baldų daužymui. Liudytojo A. P. teigimu, mergina kažką sakė, kad mušėsi ar stumdėsi, bet vos ne po dviejų dienų jie vėl vaikščiojo susikabinę, po to vėl buvo susipykę. Pasak liudytojo A. P., mergina buvo gana drąsi, nubėgo į viršų, bandė rūkyti, o kai kaimynė jai kažką pasakė, mergina tą kaimynę vos ne ant trijų raidžių pasiuntė. Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybės nurodė ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. P., kuris įvykio metu iškvietė policijos pareigūnus. Liudytojo A. P. teigimu, jiems stovint tarpduryje ir su kaltinamuoju aiškinantis triukšmo priežastis, kaltinamasis lyg ir norėjo ašaroti, o mergina iš viso neatrodė kaip nukentėjusioji, nors būtent rėkimas, toks psichologinis smurtas jautėsi tik iš vaikino pusės. Vaikinui buvo stipriai subraižytas veidas. Nagrinėjamo įvykio metu mergina nebuvo apsiašarojusi, elgėsi pakankamai naglai, įžūliai, drąsiai išbėgo į koridorių, elgėsi drąsiai. Liudytojo A. P. teigimu, ant merginos jokių smurto žymių nesimatė. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu apklausiamas liudytojas M. D. parodė, kad prie jo ir kaimynų kaltinamasis su žmona nesistumdė, nesimušė, santykius aiškinosi tik žodžiais. Kai mergina išėjo, ant jos paraudimų, nubrozdinimų jis nematė. Moteris kažką sakė, kad smurtauja. Ką pažodžiui pasakė mergina, jis neprisimena. Mergina sumušimų nerodė. Mergina sakė, kad vyras smurtauja, išdaužė indus. Mergina nepasakė, kuo pasireiškė smurtavimas. Mergina atrodė neblaivi, nestipriai apsvaigusi. Nepasakytų, kad mergina labai geranoriškai bendravo, galbūt buvo kivirčo poveikis, ji buvo susierzinusi. Mergina elgėsi taip, lyg sakytų „ko jūs čia kišatės, koks jūsų reikalas“.
Taigi nei vienas iš teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų nepatvirtino kaltinime nurodytų aplinkybių, kadangi patys tarp kaltinamojo R. K. ir nukentėjusiosios E. G. kilusio konflikto nematė ir jame nedalyvavo. Atvirkščiai, visi apklausti liudytojai nurodė, jog jokių akivaizdžių smurto ar sužalojimų žymių ant nukentėjusiosios nesimatė, priešingai, teigė matę smurto požymius būtent ant kaltinamojo, kurio veidas buvo apdraskytas. Pažymėtina ir tai, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų kaimynų nenurodė, jog nukentėjusioji jiems būtų pasakojusi apie patirtą fizinį smurtą, konkrečius kaltinamojo veiksmus, kuriais jis neva aptariamo įvykio metu smurtavo. Nors iš liudytojų parodymų matyti, jog nukentėjusioji E. G. abstrakčiai nurodė, jog buvo smurtaujama, visgi nei vienas iš liudytojų nedetalizavo, apie kokio pobūdžio smurtą (t. y. psichologinį ar fizinį) kalbėjo nukentėjusioji, kuo jis pasireiškė ir pan., be to, nėra aišku, apie kuriuos dienos įvykius apskritai nukentėjusioji užsiminė, nes, kaip matyti iš jos paaiškinimų, ji davė paaiškinimus ir ne apie tos dienos įvykius, jų nedetalizuodama ir nekonkretizuodama nurodytų įvykių laiko. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, pagrindą manyti, jog nukentėjusioji E. G., kaimynams bei atvykusiems policijos pareigūnams nurodydama, kad prieš ją smurtauja, kalbėjo labiau abstrakčiai apie kaltinamojo elgesį, o ne apie to vakaro jo elgesį, sustiprina ir policijos pareigūno M. L. 2017 m. lapkričio 15 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje užfiksuota aplinkybė, jog nukentėjusioji E. G. patiria fizinį ir psichologinį smurtą nebe pirmą kartą (b. l. 9-10). Pažymėtina ir tai, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu E. G. nurodė, jog policijos pareigūnai jos klausė, ar jai nieko neskauda, o ji nurodė, kad lyg ir neskauda. Taigi labiau tikėtina, kad kalbėdama apie patirtą smurtą nukentėjusioji kalbėjo ne apie konkretų analizuojamą vakarą, o apie kažkurį kitą atvejį. Be to, nė vienas iš apklaustų liudytojų – kaltinamojo kaimynų nenurodė, jog nukentėjusioji būtų sakiusi apie jai sukeltą fizinį skausmą, nė vienas nenurodė matę kokias nors smurto žymes, ar girdėję merginos pagalbos, ar skausmo išraiškos šūksnius. Priešingai, iš šių liudytojų parodymų matyti, jog po konflikto aiškinantis santykius su jo dalyviais, mergina atrodė drąsi, įžūli, susierzinusi, taigi neatrodė, jog būtų nukentėjusi ir jaustų fizinį skausmą (nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, jog jai ilgai skaudėjo). Šiame kontekste, teismo vidinį įsitikinimą dėl nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo stiprina ir liudytojo M. D. parodymai apie tai, kad mergina jam sakė, jog vyras smurtauja, išdaužė indus. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo priešingos aplinkybės, t. y. tiek pati nukentėjusioji, tiek kaltinamasis parodė, kad stalą nuvertė ir indus išdaužė būtent nukentėjusioji.
Apibendrinant konstatuotina, kad byloje surinktais įrodymais nepaneigta kaltinamojo R. K. versija, kad sutuoktinę E. G. jis apkabino norėdamas, kad ji nevažiuotų namo pas savo tėvus, o ne siekdamas sukelti jai fizinį skausmą. Kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų, ir pati nukentėjusioji teisme teigė, kad kaltinamasis R. K. įvykio metu ją bandė apkabinti. Be to, tokią įvykių versiją kaltinamasis R. K. pateikė ir iš karto atvykusiems policijos pareigūnams, todėl toks kaltinamojo R. K. parodymų nuoseklumas nuo pat tyrimo pradžios leidžia pagrįstai vertinti jo parodymus kaip patikimus ir nuoširdžius.
Teismo vertinimu, išskyrus nepatikimus ir nenuoseklius nukentėjusiosios E. G. parodymus, byloje nėra kitų patikimų įrodymų, kad kaltinamasis R. K. būtų padaręs kaltinime nurodytus smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios E. G. atžvilgiu ir kad dėl to būtų kilę BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyti padariniai. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, jog BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai būtų kilę dėl minėto nukentėjusiosios apkabinimo ir, kad kaltinamasis būtų turėjęs tiesioginę ar netiesioginę tyčią sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Pažymėtina, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog kaltinamasis R. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jiedu konflikto su sutuoktine metu elgėsi taip, kaip elgiasi besipykstantys asmenys, nukentėjusioji nesakė „paleisk, skauda“. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. G. nepatvirtino, jog būtų kaip nors aiškiai žodžiais ar veiksmais išreiškusi patiriamą fizinį skausmą, be to, ji nurodė, jog į medikus nesikreipė, nes jokių sužalojimų nebuvo. Kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų, byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl R. K. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi tokį fizinį skausmą, kuris yra ginamas baudžiamojo įstatymo. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimas yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiami padariniai BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje yra nurodytas kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia. Teismo vertinimu, apkabinus nukentėjusiąją ir siekiant, kad ji neišeitų iš namų, ji iš tiesų galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau kad jie galėtų būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, teismo vertinimu, aiškios ir vienareikšmiškos išvados daryti negalima. Nukentėjusioji neneigė, kad kaltinamasis R. K. įvykio metu vis bandė ją apkabinti, tačiau nenurodė, jog tokie jo veiksmai būtų sukėlę jai fizinį skausmą. Kartu teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusiosios nurodomu kaltinamojo smurtavimo intensyvumu ant jos kūno neliko jokio sužalojimo, nubrozdinimo ar kraujosruvos, BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad objektyviai smurtavimo prieš ją ir nebuvo.
Teismo vertinimu, byloje yra tam tikrų duomenų apie kaltinamojo priešingą moralės normoms elgesį (keiksmus, įžeidinėjimus ir kt.), vis tik to nepakanka pripažinti jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio smurto artimoje aplinkoje. Byloje susiklosčiusi įvykių seka, faktas, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios susiklostę gana įtempti santykiai (net ir susituokę negyvena kartu, nuolat pykstasi, susitinka daugiausia tik kaltinamojo iniciatyva, kuris bando išsaugoti santykius), leidžia manyti, kad nukentėjusioji yra linkusi hiperbolizuoti įvykius ir galbūt nesąmoningai, sureikšmindama įvykio aplinkybes, siekia kaltinamojo pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Vis tik teismas pažymi, kad baudžiamasis įstatymas negali būti naudojamas siekiant išspręsti siaurus asmeninius interesus, norint nutraukti santykius.
Pagrindą taip manyti sustiprina ir liudytojos – VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro skyriaus vedėjos R. A. teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai apie E. G. ligos diagnozę. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu buvo gauta informacija apie tai, kad nukentėjusioji E. G. nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 24 d. buvo gydyta VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Universitetiniame I skyriuje, kur jai buvo nustatyta diagnozė – adaptacijos sutrikimas (b. l. 120). Siekiant išsiaiškinti, ar šis anksčiau nukentėjusiajai E. G. nustatytas adaptacijos sutrikimas gali turėti įtakos jos duodamų parodymų teisingumui ir patikimumui, teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta jau minėta liudytoja R. A., kuri paaiškino, jog E. G. viską gali vertinti realiai, tik tam tikrus dalykus dramatizuodama. Liudytojos teigimu, žmonėms su tokia diagnoze būdingas polinkis dramatizuoti. Pažymėtina ir tai, jog apklausiama teisme apie įvykio aplinkybes nukentėjusioji E. G. šypsojosi, juokėsi, susidarė įspūdis, jog jai šis procesas atrodo nerimtas ir juokingas. Taigi tokie duomenys dar labiau sustiprina pagrindą manyti, jog nukentėjusioji linkusi hiperbolizuoti įvykio aplinkybes ir jas interpretuoti sau palankiai.
Apibendrinant konstatuotina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Atsižvelgdamas į pirmiau aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų apie tai, kad kaltinamasis atliko kaltinime nurodytus smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios E. G. atžvilgiu ir, kad dėl to būtų kilę BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyti padariniai. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, jog BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai būtų kilę dėl minėto nukentėjusiosios apkabinimo ir kad kaltinamasis būtų turėjęs tiesioginę ar netiesioginę tyčią sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą. Todėl kaltinamasis R. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Pažymėtina, jog ši baudžiamoji byla kartu su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka teisme buvo gauta 2017 m. lapkričio 17 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei dienai po analizuojamo įvykio. Teismas pažymi, jog BPK 426 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas tik nenuosekliais nukentėjusiosios E. G. parodymais bei policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis. Teismo vertinimu, tokie skuboti valstybinio kaltintojo veiksmai, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, pačiam kaltinamajam neigiant kaltę bei esant neaiškioms įvykio aplinkybėms, ir lėmė tai, kad teismui ir buvo perduota ši baudžiamoji byla su R. K. suformuluotu nepagrįstu kaltinimu. Pažymėtina, jog teismui net ir atlikus daugybę procesinių veiksmų, kuriuos iš esmės turėjo atlikti valstybinis kaltintojas, kaltinime nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. Visgi tai rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir atmestinai, o byla teismui pagreitinto proceso tvarka perduota nepagrįstai, netinkamai įvertinus BPK 426 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą bylą pagreitinto proceso tvarka teismui perduoti tik tada, kai veikos padarymo aplinkybės yra aiškios. Įstatymas šios sąvokos nedetalizuoja, tačiau sprendžiant dėl bylos perdavimo teismui pagreitinto proceso tvarka, kai asmuo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ne nežymiu sveikatos sutrikdymu, o tik fizinio skausmo sukėlimu, valstybinis kaltintojas turėtų tik atlikęs visus būtinus baudžiamojo proceso veiksmus itin atidžiai vertinti, ar išties veikos padarymo aplinkybės aiškios ir pakankamos realizuoti BPK 426 straipsnio 1 dalyje jam nustatytą teisę.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
R. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.