Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (naudojant Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui apskaičiuoto 45 641,02 Eur PVM, bei su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumo, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėjas įformino prekių (gėlių) tiekimus Latvijos Respublikos PVM mokėtojams SIA „ELKA“, SIA „BARBAR ROSE“, SIA „ROYAL FLOWERS“, SIA „ROZES ZIEDS“, SIA „BETIA“, pažeidžiant PVMĮ 4 straipsnio 1 dalies, 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, šiems tiekimo sandoriams nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą, pagrįstumo ir teisėtumo.

6. Nustatyta, kad Klaipėdos AVMI atlikusi pareiškėjo PVM ir gyventojų pajamų mokesčio mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu įformino prekių (gėlių) tiekimus Latvijos Respublikos PVM mokėtojams SIA „ELKA“, SIA „BARBAR ROSE“, SIA „ROYAL FLOWERS“, SIA „ROZES ZIEDS“, SIA „BETIA“, ir surašė patikrinimo aktą, konstatuojant, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 4 straipsnio 1 dalies, 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas šiems tiekimo sandoriams nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Klaipėdos AVMI 2020 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (28.1) FR0682-301 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 45 641,02 Eur PVM, 10 679,63 Eur PVM delspinigius ir 9 128,20 Eur PVM baudą.

6.2. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. S-208 (7-179/2020) patvirtino VMI 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 68-71.

9. Teismas pažymi, kad mokesčiai yra sudėtinė valstybės biudžeto dalis. Valstybės biudžetas nukreiptas į visuomenės interesų tenkinimą. Lietuvos Respublikos biudžete yra sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri sudaro būtinas sąlygas įgyvendinti valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programas, plėtoti ūkį, išlaikyti valstybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigas bei stiprinti krašto apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio antroje dalyje teigiama, kad „valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“. Laiku nesumokėjus mokesčių valstybei pastarajai kyla finansinių problemų, todėl siekiant atgrasyti nuo tokio pobūdžio mokesčių mokėtojų veiksmų, taikomi mokestinių prievolių užtikrinimo būdai ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms galima išimtis, kurios šiuo atveju nėra.

9.1. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja PVMĮ bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Kadangi PVMĮ priimtas, be kita ko, siekiant nacionalinėje teisės sistemoje įgyvendinti 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM įstatymo 2 priedo 7 d. (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija), nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl PVMĮ nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos teisės aktus bei susijusią teismų praktiką.

9.2. PVMĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kuri nustato, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pagal PVMĮ 56 straipsnio nuostatas tokiais atvejais PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, privalo turėti įrodymus: 1) kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos; 2) kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas (1 dalis). Mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti, arba pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti, o tais atvejais kai nustatoma, kad prekių tiekimui, ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas (PVMĮ 56 straipsnio 4 ir 5 dalys).

9.3. Aiškinant šių teisės aktų nuostatas svarbi yra ir ESTT jurisprudencija. 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-409/04 ESTT išaiškino, kad 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmoji pastraipa ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, atsižvelgiant į šiose dviejose nuostatose vartojamą sąvoką „išsiųstos“, turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Europos Sąjungos viduje ir tiekimas Europos Sąjungos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje.

9.4. Iš aptarto reglamentavimo matyti, kad mokesčio mokėtojas tiekiantis prekes Bendrijos viduje į kitą valstybę, gali šias prekes apmokestinti 0 PVM tarifu, esant visumai šių sąlygų: 1) pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju; 2) mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; 3) prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę. Pareiga įrodyti šias aplinkybes yra priskirta pareiškėjui, o mokesčių administratorius turi teisę patikrinti šių įrodymų patikimumą bei paneigti juos surinkdamas papildomus įrodymus.

11. Pasisakant dėl pareiškėjo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės įrodinėjant prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktą pažymėtina, jog LVAT savo teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad tokio pobūdžio dokumentai, kaip PVM sąskaitos faktūros, nėra, tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys prekių išgabenimo iš šalies ir jų patiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui faktą, o gali būti vertinami tik kaip netiesioginiai įrodymai, kurie patvirtina tokio pobūdžio sutartinių santykių <....> buvimą (LVAT administracinėse bylose Nr. A-556-1047/2010; Nr. A-438-1890/2012). Tačiau netgi įvertinus aplinkybes dėl pareiškėjo vykdytos veiklos pobūdžio – pareiškėjas tiekė prekes Latvijos PVM mokėtojams vykdydamas individualią veiklą bei jo pasirinkto prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos būdo – pareiškėjas teigia prekes į Latviją gabenęs savo automobiliu (duomenys neskelbtini), jokia ginče aptariamose PVM sąskaitose nurodyta informacija nepagrindžia prekių išgabenimo iš Lietuvos aplinkybės. Kaip teisingai pastebėjo VMI atsiliepime, atsižvelgiant į pareiškėjo šiame ginče įrodinėjamą aplinkybę, kad ginčo prekes jis pats savo automobiliu vežė į Rygą, neturint šią aplinkybę patvirtinančių prekių gabenimo važtaraščių, pakankamas įrodymas būtų ir PVM sąskaitose faktūrose nurodyta su prekių gabenimu susijusi informacija: prekes gabenusios transporto priemonės markė, jos identifikaciniai duomenys, prekių pakrovimo (taip pat ir iškrovimo) vieta ir laikas, prekių gavėjo įgalioto atstovo parašas, patvirtinantis prekių gavimą. Tačiau tokios informacijos pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nėra. Tuo tarpu vertinant ginče aptariamas PVM sąskaitas faktūras kartu su kita byloje esančia medžiaga – Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai Latvijos įmonės ŠIA „ELKA“, ŠIA „BARBARROSE“, ŠIA „ROYAL FLOWERS“, ŠIA „ROŽES ZIEDS“, ŠIA „BETIA“ neigia vykdę bet kokius sandorius su pareiškėju, nurodo nenaudoję tokių antspaudų, kurie uždėti pareiškėjo pateiktose jų vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys nedirbo Latvijos įmonėse ir nebuvo įgalioti veikti šių įmonių vardu, parašai ant PVM sąskaitų faktūrų neatitinka nei vieno iš šių įmonių darbuotojų parašų, darytina išvada, jog pasitikėti šiais dokumentais kaip surašytais pagrindžiant realiai vykdytus ginčo prekių tiekimo sandorius, o ne siekiant sudaryti prekių tiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojams regimybę, nėra pagrindo.

12. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas skirtingų kontrolės veiksmų atlikimo metu teikė skirtingus paaiškinimus dėl pirkėjų suradimo, bendradarbiavimo su jais aplinkybių, taip pat ir mokesčių administratorius, įvertinęs ginče aptariamus prekių tiekimus nurodytosioms Latvijos įmonėms visos pareiškėjo vykdytos veiklos kontekste, nustatė aplinkybes, jog šių pareiškėjo sandorių sudarymo, vykdymo aplinkybės buvo skirtingos, lyginant jas su kitais pareiškėjo vykdytais prekių tiekimo sandoriais, dėl kurių mokesčių administratorius pareiškėjui priekaištų nepareiškė. Neatsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo įforminti prekių tiekimai penkiems Latvijos PVM mokėtojams nebuvo vienkartiniai ir sudarė ženklią visų pareiškėjo tikrintuoju laikotarpiu vykdytų pardavimų dalį (2017 m. – 32 proc., 2018 m. – 53 proc.), pareiškėjas iš esmės nieko negalėjo detaliau paaiškinti apie šių sandorių sudarymo bei vykdymo aplinkybes. Štai teikdamas mokesčių administratoriui 2018 m. vasario 20 d. paaiškinimą dėl prekių tiekimo ŠIA „ROŽES ZIEDS“ (šiai įmonei pareiškėjas per tris 2017 m. mėn. (nuo balandžio 13 iki birželio 15 d.) pagal 13 PVM sąskaitų faktūrų pardavė gėlių už 27 636,25 Eur) aplinkybių, pareiškėjas nurodė, jog gėlių užsakovo nėra, gėlės parduodamos nuvežus jas savo transportu (duomenys nesklebtini), valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) į Rygos centrinį turgų. Gėlės parduodamos juridiniams asmenims išrašant sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, gaunant pinigus grynaisiais. Kas atstovavo pirkėjui, pareiškėjas teigė nežinantis. Pirkėjas ŠIA „ROŽES ZIEDS“ buvo surastas Rygos centriniame turguje, įmonės registracijos duomenis pareiškėjas nurodė pasitikrinęs internete. Pareiškėjas neįvykdė 2020 m. sausio 8 d. Klaipėdos AVMI nurodymo Nr. (27.13) FR0706-33 pateikti konkrečius duomenis apie su kiekviena iš ginče aptariamų Latvijos įmonių vykdytus gėlių tiekimo sandorius, 2020 m. vasario 27 d. rašte Klaipėdos AVMI tenurodęs, jog 2018 m. vykdyto operatyvaus patikrinimo metu jis jau yra pateikęs visus turimus dokumentus bei paaiškinimus, susijusius su tiriamu laikotarpiu buvusiais sandoriais su Latvijos įmonėmis, taip pat nurodęs, kad visos Latvijos įmonės, kurioms buvo parduotos gėlės, buvo surastos internetu. Internetiniuose puslapiuose buvo pateikiama įmonių informacija, nurodyti PVM kodai, metinė apyvarta ir pan. Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad mokesčių administratorius neteisingai traktuoja jo teiktus paaiškinimus dėl pirkėjų suradimo aplinkybių kaip prieštaringus, nes teiginiu, kad visos Latvijos įmonės, kurioms buvo parduotos gėlės, buvo surastos internetu, jis norėjo pasakyti, kad, prieš įvykdydamas užsakymą, jis tikrino internete užsakovų įmones, visos jos buvo realiai įsteigti ir veikiantys juridiniai asmenys, registruoti PVM mokėtojais Latvijoje. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad pagrindinė vieta, kur jis prekiauja gėlėmis, yra Rygos turgus ir visos Latvijos įmonės užsakymus jam pateikdavo būtent čia. Teismas šiuos pareiškėjo paaiškinimus vertina kritiškai. Be savo objektyviais byloje esančiais duomenimis nepagrįstų paaiškinimų ir tvirtinimų, pareiškėjas nepateikė jokių kitų jo nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nes, pasak jo, gėlės buvo užsakomos, sandoriai sudaromi žodžiu, jokios korespondencijos su užsakovais pareiškėjas neturi, nes viskas buvo derinama telefonu (neatsižvelgiant į tai, kad buvo tiekiama specifinė prekė – gyvos gėlės, tiekimai buvo vykdomi ir žiemos metu), o tokį pareiškėjo bendradarbiavimo su kontrahentais būdą lėmė verslininko siekis prisitaikyti prie dinamiškos ir konkurencingos rinkos pokyčių.

14. Pareiškėjo manymu, kontrahentai galimai sukčiavo PVM neįformindami ir nedeklaruodami su juo sudarytų sandorių, taip išvengdami mokesčių mokėjimo savo šalyje ir nepagrįstai perkeldami PVM sumokėjimo naštą pareiškėjui.

14.1 Teismas pažymi, kad, kaip nustatė mokesčių administratorius, Latvijos mokesčių administratoriaus duomenimis, nei viena iš Latvijos įmonių nedeklaravo prekių iš pareiškėjo įsigijimų. Kaip paaiškėjo įvertinus, be kita ko, ir Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, kuri ir LVAT praktikoje vertinama kaip svarbus informacijos šaltinis tokio pobūdžio bylose (LVAT administracinėse bylose Nr. A-567-442/2016; Nr. A-442-1257/2014), kitą pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją, nei viena iš įmonių nepatvirtino sudariusi prekių (gėlių) pirkimo sandorius su pareiškėju, nors net trijų įmonių (ŠIA „ELKA“, ŠIA „ROYAL FLOWERS“ ir ŠIA „ROŽES ZIEDS“) atvejais mokesčių administratorius, įvertinęs jų 2017 arba 2018 m. pardavimų pajamas, parduotų prekių savikainą, pareiškėjo šioms įmonėms išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą prekių pardavimo sumą apskaičiavo, kad visi arba beveik visi tų įmonių įsigijimai turėjo būti vykdyti tik iš pareiškėjo.

14.2. Todėl pareiškėjo skunde dėstomi reikalavimai mokesčių administratoriui atlikti lyginamuosius įmonių kontrahentų patikrinimus, įvertinti ant ginčo PVM sąskaitų faktūrų uždėtų įmonių antspaudą asmenų parašų autentiškumą nepaneigia aukščiau šiame sprendime pacituotose PVMĮ ir teisminės praktikos nuostatose įtvirtinto reikalavimo būtent mokesčių mokėtojui įrodyti aplinkybes, jog yra išpildytos visos būtinos prekių tiekimo sąlygos tam, kad šis tiekimas būtų apmokestintas 0 proc. PVM tarifu, šio ginčo atveju įrodyti tiektų prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktą. Be to, įmonių antspaudą asmenų parašų autentiškumo tyrimas būtų jau baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, o šio ginčo atveju yra sprendžiamas pareiškėjo mokestinės atsakomybės neįvykdžius PVMĮ keliamų reikalavimų klausimas, reguliuojamas mokesčių teisės aktais.

14.3. LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė – pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu (LVAT administracinėje byloje Nr. A6-238-2007), todėl pareiškėjo reikalavimas administratoriui atlikti lyginamuosius įmonių kontrahenčių patikrinimus, įvertinti ant ginčo PVM sąskaitų faktūrų uždėtų įmonių antspaudą asmenų parašų autentiškumą nepaneigia, yra nepagrįstas.

15. Teismui pasisakant dėl mokesčių mokėtojo sąžiningumo sąlygos pažymėtina, kad LVAT ir ESTT yra nurodę, jog teisė į neapmokestinimą PVM gali būti paneigta tik jei tiekėjas: 1) pats sukčiavo, pavyzdžiui, tyčia nurodydamas klaidingus duomenis apie įgijėją (ESTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R., C-285/09, 49 p.); 2) žinojo arba, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo žinoti, jog įgijėjas sukčiauja, bet vis tiek sudarė sandorį (LVAT administracinėse bylose Nr. A-516-602/2017; Nr. A-1477-438/2017). Paminėtina, kad ESTT praktikoje sąžiningumas suprantamas plačiau nei pagal klasikinę šios sąvokos sampratą. Sąžiningumo reikalavimą atitinka tas apmokestinamasis asmuo, kuris ne tik aktyviai nedalyvavo sukčiaujant, bet ir nežinojo, negalėjo žinoti apie tokį savo dalyvavimą. Taigi reikalaujama, kad apmokestinamasis asmuo būtų sąžiningas ir kad prireikus imtųsi tam tikrų atsargumo priemonių užtikrinti vykdomų sandorių teisėtumą, šis <...> reikalavimas vadinamas protingo rūpestingumo pareiga (Generalinio advokato išvados sujungtose bylose C-131/13, C-163/13 ir C-164/13, 46 p.). Laikomasi pozicijos, jog jeigu sandoris įtrauktas į sukčiavimą, teisė <...> priklauso nuo apmokestinamojo asmens sąžiningumo ir protingo rūpestingumo, tai yra nuo to, kad jis nedalyvavo tyčia sukčiaujant ir ėmėsi būtinų priemonių, kad įsitikintų vykdomo sandorio teisėtumu. Ginčo byloje nustatyta, jog be formalių veiksmų atlikimo – pirkėjų Latvijos įmonių patikrinimo dėl jų registravimosi PVM mokėtojais, ką tvirtina savo paaiškinimuose bei teismui pateiktame skunde, pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kad bent minimaliai pasidomėtų, su kuo sudaro prekių tiekimo sandorius, nesiėmė jokių atsargumo priemonių, kad įsitikintų vykdomų sandorių teisėtumu. Pareiškėjui pakankamas pagrindas sudaryti prekių tiekimo į kitą ES valstybę narę sandorius, kurie, kaip minėta, sudarė ženklią visų pareiškėjo pardavimų 2017-2018 m. dalį, buvo atsitiktinai Rygos turguje sutiktų asmenų pareikšti pageidavimai pirkti iš jo prekes, atsiskaityti iš karto patiekus prekes grynaisiais pinigais ir šių asmenų turimi Latvijos įmonių PVM mokėtojų spaudai. Pareiškėjas sudarė prekių tiekimo sandorius, kuriuos įformino ginčo PVM sąskaitomis faktūromis, net nepasidomėjęs asmenų, su kuriais sudaromi sandoriai, dokumentus pasirašančių asmenų tapatybėmis, jų įgaliojimais veikti atitinkamų įmonių vardu. Kaip minėta, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nepateikė mokesčių administratoriui jokių bendradarbiavimą su minėtomis Latvijos įmonėmis patvirtinančių įrodymų – prekių užsakymų, kitokį bendravimą su įmonėmis patvirtinančių dokumentų, pirkimo ir pardavimo sutarčių, asmenų, su kuriais kontaktavo tiekdamas didelį kiekį prekių, kontaktinių duomenų, jų įgaliojimus atstovauti konkrečioms įmonėms patvirtinančių dokumentų ir pan. Be jau minėto įmonių registravimosi PVM mokėtojomis patikrinimo, pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kad pasidomėtų savo kontrahentų veikla, jų teisėtumu, atstovaujančių asmenų teise veikti įmonių vardu ir pan. Jeigu pareiškėjas viešai prieinamuose šaltiniuose (www.firmas.lv) bent minimaliai būtų pasidomėjęs, kokie asmenys turi teisę atstovauti Latvijos įmonių interesams, veikti jų vardu (mokesčių administratorius nustatė, kad internetinėje erdvėje esančioje informacijoje nurodyti Latvijos įmones atstovaujantys atstovai yra visiškai ne tie, kurių pavardes kaip įmonių atstovų pareiškėjas buvo nurodęs ginčo PVM sąskaitose faktūrose), jam iš karto būtų kilę abejonių dėl Latvijos įmonių vardu veikusių asmenų veiklos teisėtumo ir pan. Tačiau pareiškėjas tokių veiksmų neatliko.

16. Todėl pareiškėjas neįrodė, kad buvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Priešingai, pareiškėjo ginčo atveju pasirinktas elgesio modelis neatitinka net minimalių verslo subjektui, eilę metų tiekiančiam prekes į kitą ES valstybę narę ir besinaudojančiam lengvatiniu apmokestinimu PVM, keliamų veikti rūpestingai ir atidžiai reikalavimų. Dar daugiau, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas prekių tiekimui į Latvijos Respublikos teritoriją šioje valstybėje registruotiems PVM mokėtojams pagrįsti pateikė tik jo paties įformintas PVM sąskaitas faktūras ir grynųjų pinigų priėmimo kvitus, kurie, kaip paaiškėjo pareiškėjo atlikto mokestinio patikrinimo metu, neatspindi pareiškėjo deklaruotų tarp jo ir ginče aptariamų Latvijos įmonių buvusių prekių tiekimo santykių, nes visos be išimties penkios Latvijos įmonės paneigė pirkę prekes iš pareiškėjo, taip pat neįrodo ginčo prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto, įvertinus šias aplinkybes visų kitų šiame ginče aukščiau aptartų aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog pareiškėjas, neišvežęs ginčo prekių iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir turėdamas tikslą pasinaudoti prekių tiekimo į kitą ES valstybę narę neapmokestinimu PVM pateikdamas formaliai įformintas neva šiuos tiekimus pagrindžiančias PVM sąskaitas faktūras, pats sukčiavo PVM srityje. Todėl pareiškėjas nepagrįstai ginče aptariamiems prekių tiekimams pritaikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį.

17. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai buvo priimti MAĮ, PVMĮ ir kitų teisės aktų pagrindu, vadovaujantis mokesčių administratoriaus disponuojamais duomenimis apie pareiškėją, atliktais priešpriešiniais patikrinimais ir atliko tyrimo surinkta medžiaga, o priskaičiuoti PVM, delspinigiai bei paskirta bauda yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti mokesčio administratoriaus ir MGK sprendimuose).

18. Pareiškėjo prieš teismo posėdį pateikti rašytiniai paaiškinimai, pateikti įrodymai nepatvirtina išvados, kad prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę, o išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams buvo perleista teisė disponuoti prekėmis (gėlėmis) kaip savo.

20. Teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes ir nenukrypdamas nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, daro išvadą, kad teritorinis, centrinis mokesčių administratorius ir MGK teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

21. Vadinasi mokesčių administratorius tinkamai įvykdė savo pareigą, o pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus padarytas išvadas. Mokesčių administratorius ir MGK išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, vadovaudamiesi teisės aktais ir teismų praktika, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus.

22. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad MGK 2020 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. S-208 (7-179/2020) teisėtai ir pagrįstai patvirtino VMI 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 69-72, kuriuo patvirtintas Klaipėdos AVMI 2020 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. (28.1) FR0682-301 dėl 2020 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr. (28.1) FR0-255 tvirtinimo. Naikinti ginčijamų MGK, VMI, Kauno AVMI sprendimų, vadovaujantis pareiškėjo išdėstytais ar kitais argumentais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.

23. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

P. V. Puškoriaus skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.