Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą išduoti leidimą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti R. Ž.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.5. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog apeliantei būtų nustatyta sunki psichikos liga ar kad ji sirgtų sunkiu psichikos sutrikimu, dėl kurio kiltų reali grėsmė jos pačios ar aplinkinių gyvybei, sveikatai ar turtui.

6.3. Tvirtina, jog suinteresuoto asmens R. Ž. priverstinio hospitalizavimo metu egzistavo visos jos priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos: 1) gydytojų komisijos suinteresuotam asmeniui konstatuotas psichikos sutrikimas – F06.2 organinis (panašus į šizofreniją) kliedesinis sutrikimas; 2) suinteresuotas asmuo atsisakė hospitalizavimo; 3) suinteresuotas asmuo išlieka socialiai pavojingas, yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

6.4. Teigia, jog byloje nėra duomenų, paneigiančių gydytojų komisijos išvadą dėl suinteresuoto asmens psichikos būklės ir jos keliamos grėsmės savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, šių duomenų nepateikė ir suinteresuotas asmuo, teikdamas atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

9. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymas išduoti leidimą priverstinai hospitalizuoti ir priverstinai gydyti R. Ž. VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje trisdešimt dienų nuo jos hospitalizavimo dienos.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

6. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2026 m. kovo 16 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ambulatorinio apsilankymo aprašymą (ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2019 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-4795-987/2019.

7. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

8. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

9. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų, atkreipia dėmesį, jog tiek 2026 m. kovo 16 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ambulatorinio apsilankymo aprašymas, tiek ir 2019 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-4795-987/2019 iš esmės neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl apeliantės priverstinio hospitalizavimo. Nagrinėjamu atveju apeliantė 2026 m. kovo 26 d. į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę buvo pristatyta greitosios medicinos pagalbos dėl ūmios psichozės. Tuo tarpu iš R. Ž. kartu su atskiruoju skundu pateikto 2026 m. kovo 16 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, kad ji 2026 m. kovo 16 d. greitosios medicinos pagalbos buvo pristatyta į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kurio metu buvo įvertinta bendra apeliantės sveikatos būklė, atlikti diagnostiniai ir laboratoriniai tyrimai. Apžiūros metu R. Ž. psichinė būklė nebuvo vertinta.

10. Apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikta 2019 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-4795-987/2019 taip pat neturi įtakos vertinant apeliantės priverstinio hospitalizavimo pagrįstumą, kadangi aptariama nutartimi buvo sprendžiamas šalių – R. Ž. ir G. Ž. – kilęs ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir galiausiai buvo patvirtinta taikos sutartis. Minėtoje nutartyje nebuvo vertinama R. Ž. psichinė sveikata, o aplinkybė, kad šalys sudarė taikos sutartį ir tokiu būdu išsprendė turto pasidalijimo klausimą, nepagrindžia / nepaneigia aplinkybių, kurių pagrindu nagrinėjamu atveju buvo kreiptasi dėl apeliantės priverstinio hospitalizavimo.

11. Pasisakant dėl apeliantės prašomų priimti įrodymų, taip pat įvertintina aplinkybė, jog šiuos įrodymus apeliantė turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl jos priverstinio hospitalizavimo, kadangi apie jų buvimą R. Ž. buvo žinoma, tačiau apeliantė šia teise nepasinaudojo. Dėl šių ir anksčiau nurodytų priežasčių apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai nepriimtini (CPK 314 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalį, asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

13. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau – PSPĮ), kurio 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai nuspręsti, jog yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. To paties straipsnio 4 dalis nustato, jog teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios.

14. Nagrinėjamu atveju apeliantė atskirąjį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, jog gydytojų komisijos išvadoje nėra jokių objektyvių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kad jos elgesyje, veiksmuose yra požymių dėl kurių ji gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Apeliantės teigimu, gydytojų išvadoje nepagrįstai yra remiamasi apeliantės sūnaus paaiškinimais, kadangi jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški. Taip pat teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog apeliantei būtų nustatyta sunki psichikos liga ar ji sirgtų sunkiu psichikos sutrikimu, dėl kurio kiltų reali grėsmė jos pačios ar aplinkinių gyvybei, sveikatai ar turtui.

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą ir skundžiamos nutarties turinį, daro išvadą, jog atskirojo skundo argumentai dėl nepagrįstai apeliantei taikyto priverstinio hospitalizavimo ir gydymo yra neįrodyti ir nepagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai).

16. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė 2026 m. kovo 26 d. hospitalizuota VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Gerontopsichiatrijos skyriuje dėl ūmios psichozės. Į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę R. Ž. atvežta greitosios medicinos pagalbos. Greitąją medicinos pagalbą apeliantė išsikvietė pati, kad „išlaisvinti šventąjį ir duoti jam maisto“. Remiantis Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog apeliantei 2026 m. kovo 25 d. išrašytas šeimos gydytojo siuntimas gydytojui psichiatrui, prašant konsultuoti dėl stacionarinio gydymo galimybių. Siuntimo duomenimis, dėl R. Ž. gydymo kreipėsi socialinis darbuotojas, kurio teigimu, apeliantei pasireiškia elgesio ir mąstymo pokyčiai – neadekvatus situacijos vertinimas ir kita. Anksčiau šeimos gydytojo išrašuose buvo pažymėta, kad R. Ž. įtariami kliedesiai.

17. Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad apeliantės psichikos būklė buvo vertinama gydytojų komisijos. Iš VšĮ Vilniaus Respublikinės psichiatrijos ligoninės 2026 m. kovo 27 d. gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvados (toliau – ir Išvada) matyti, jog, apžiūrėjus R. Ž. ir įvertinus jos psichikos būklę, nustatyta diagnozė – organinis (panašus į šizofreniją) kliedesinis sutrikimas. Išvadoje nurodyta, kad vyrauja santykio, persekiojimo religinio turinio kliedesiai. Kliedesinis mąstymas nepakeičiamas loginiais argumentais, psichoziniai išgyvenimai veikia apeliantės (pacientės) elgesį ir emocijas, nulemia neadekvatų elgesį. Pacientė savo būklei visiškai nekritiška, ambulatoriškai psichiatrinio gydymo nevartos, todėl yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Išvadoje, be kita ko, taip pat nurodyta, jog pati R. Ž. suvokimo sutrikimus neigia, tačiau iš jos elgesio galima įtarti juos esant. R. Ž. savo būklei visiškai nekritiška, laiko save sveika ir gydytis psichiatrijos ligoninėje nesutinka.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog priešingai nei teigiama atskirajame skunde, R. Ž. elgesyje, veiksmuose yra požymių, iš kurių galima spręsti, jog yra reali grėsmė, kad apeliantė savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Byloje aptarti duomenys apie apeliantės psichikos sveikatos būklę yra objektyvūs, todėl abejoti jų teisingumu ir patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. R. Ž. psichikos sveikatos būklė buvo įvertinta gydytojų, kvalifikuotų specialistų, turinčių kompetenciją nustatyti ir diagnozuoti asmens psichikos sveikatos sutrikimus, kurie iš objektyvių duomenų – apeliantės apžiūros, pokalbio su ja metu ir medicininių dokumentų – nustatė apie R. Ž. psichinės sveikatos sutrikimus.

19. Nesutiktina su apeliantės atskirojo skundo argumentu, jog Išvadoje nepagrįstai yra remiamasi apeliantės sūnaus paaiškinimais, kadangi jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški ir sūnaus tikslas yra pripažinti ją neveiksnia, kad galėtų disponuoti jai priklausančiu turtu. Atkreiptinas dėmesys, jog gydytojų Išvada apie apeliantės psichinę sveikatą padaryta remiantis ne tik jos sūnaus paaiškinimais, bet įvertinus surinktų duomenų ir informacijos visumą. Visų pirma pati apeliantė išsikvietė greitąją medicinos pagalbą (o ne jos sūnus, kaip tvirtina apeliantė), kad „išlaisvinti šventąjį ir duoti jam maisto“, todėl akivaizdu, jog greitosios medicinos pagalbos iškvietimas dėl tokios priežasties sukelia teisėtą pagrindą abejoti asmens psichinės sveikatos būkle. Antra, greitosios medicinos pagalbos darbuotojams pristačius apeliantę į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, kaip matyti iš bylos rašytinės medžiagos, R. Ž. tvirtino, kad greitąją medicinos pagalbą iškvietė jos sūnus, ją sulaikė policijos pareigūnai einant iš parduotuvės. Taip pat apeliantė ir toliau dėstė religinio turinio teiginius, kad turi globėją „šventąjį“, kuris ja rūpinasi, rašo jai laiškus, tačiau jų nėra skaičiusi, kadangi sūnus laiškus suplėšė. R. Ž. teigimu, „šventąjį“ sulaikė jos sūnus ir marina badu, kad ji negalėtų „šventajam“ testamentu palikti savo turtą ir pan. Svarbu pažymėti, kad apeliantės sūnus, priešingai nei teigia apeliantė, patvirtino R. Ž. dėstomas mintis apie jos globėją „šventąjį“, papildomai paaiškindamas, jog apeliantė pradėjo nuolat klausytis Marijos radijo, daug melstis ir pradėjo kalbėti apie „šventąjį“, kurį ėmė matyti pro langą įkalintą. Apeliantės sūnaus paaiškinimai iš esmės patvirtino apeliantės elgesį ir jos dėstomas religinio turinio ir kitokias mintis apie „šventąjį“ jos apžiūros VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninėje metu. Atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybė, kad galbūt apeliantės ir jos sūnaus santykiai yra konfliktiški, neturi įtakos vertinant R. Ž. psichinės sveikatos būklę. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą dėl R. Ž. priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, reikšmingi yra įrodymai, susiję su apeliantės psichine būkle, su jos gebėjimu / negebėjimu būti kritiškai savo elgesiui ir veiksmams, o ne jos dėstomi argumentai dėl galbūt vykstančių konfliktų su sūnumi.

20. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog apeliantės sutrikusią psichinę sveikatą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti jos paaiškinimai. R. Ž., duodama paaiškinimus, ir toliau dėstė mintis apie „šventąjį“, kuris, anot jos, yra labai geras, ją saugo, sūnus jo neįleidžia namo, todėl jis turi miegoti automobilyje. Nurodė, kad „šventasis“ rašė jai laiškus, tačiau sūnus jų neperdavė. Tvirtino su „šventuoju“ bendraujanti jau dvejus metus. Nepaisant išsakytų teiginių, nurodė, kad vaistų, paskirtų pareiškėjos jos psichinei sveikatai gerinti, nevartos, kadangi yra sveika. Aptarti apeliantės paaiškinimai patvirtina anksčiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes dėl R. Ž. sutrikusios psichinės sveikatos būklės ir gydytojų padarytas išvadas, jog apeliantė savo būklei yra visiškai nekritiška, vyrauja persekiojimo religinio turinio kliedesiai, tikėtinos regos, klausos haliucinacijos, tai lemia neadekvatų jos elgesį dėl to yra reali grėsmė, kad R. Ž. savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ir (ar) turtui. Pažymėtina, jog bylos rašytine medžiaga jau nustatyta, kad dėl apeliantės psichinės sveikatos būklės įvertinimo (psichiatro konsultacijai) anksčiau kreipėsi ir socialinis darbuotojas, pastebėjęs jos elgesio ir mąstymo sutrikimus, tai tik patvirtina faktą, kad R. Ž. psichinės sveikatos sutrikimas nėra epizodinis ir yra akivaizdžiai pastebimas kitų asmenų.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, turi pagrindą daryti išvadą, jog visa bylos medžiaga iš esmės patvirtina, kad apeliantė nėra kritiška jai diagnozuotos ligos – organinis (panašus į šizofreniją) kliedesinis sutrikimas – atžvilgiu, savo psichinės būklės sutrikimo nepripažįsta, gydymo ligoninėje atsisako, vaistus, skirtus gerinti psichinei sveikatai, vartoti atsisako.

22. Apeliacinės instancijos teismo manymu, VšĮ Vilniaus Respublikinės psichiatrijos ligoninės 2026 m. kovo 27 d. gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvada patvirtina, kad hospitalizavimo metu egzistavo visos priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos. Išvadoje nustatytas aplinkybes apie apeliantės religinio turinio kliedesius, kurių pagrindu apeliantei diagnozuotas organinis (panašus į šizofreniją) kliedesinis sutrikimas, patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti R. Ž. paaiškinimai. Tai tik pagrindžia faktą, jog apeliantės psichinės sveikatos sutrikimas nebuvo vienkartinis, o yra nuolatinis, besitęsiantis jau kurį laiką. Apeliantės negebėjimas būti kritiškai savo veiksmams, savo psichinei sveikatos būklei, jai pačiai nepripažįstant turimų sutrikimų ir atsisakant vartoti vaistus, gali kelti pavojų ne tik jai pačiai, bet ir aplinkiniams. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų, paneigiančių Išvadą dėl pacientės psichikos sveikatos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai. Įrodymų, paneigiančių Išvadą, apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jai nustatyta diagnozė grindžiama nepakankamais ir subjektyviais duomenimis.

23. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo metu R. Ž. teikiama socialinė pagalba yra epizodinė (socialinės darbuotojos ateina du kartus per savaitę), tuo tarpu, atsižvelgiant į esamą apeliantės psichinę sveikatą, jos gydymas turi būti tęstinis ir nuoseklus.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, gydytojų išvadą, konstatuoja, jog apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad nėra pagrindo jai taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik pačios apeliantės teiginiai, kad priverstinis gydymas jai nereikalingas, savaime neleidžia daryti priešingą išvadą, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl apeliantės priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje ir tinkamai motyvavo savo išvadą, kad yra reali grėsmė, jog apeliantė savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkiniu sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui , todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

25. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylos procesinės baigties

26. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, reglamentuojančias asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą ir padarė pagrįstas, motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti. Dėl nurodytų priežasčių apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.