Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-08-30 · Administracinė byla Nr. I-3980-473/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-08-30
Bylos Nr.
I-3980-473/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02524-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3980-473/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02524-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugpjūčio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas paaiškino, kad teismo sprendimu buvo panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) direktoriaus 2017 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr. 28-769 (1) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 2S-7320. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog minėtu Vilniaus PN nutarimu jam buvo uždrausta pirkti maisto produktus bei kitus pirkinius (išskyrus higienos ir kanceliarijos priemones), dėl ko jis būdavo alkanas, kadangi jam kaip dirbančiam asmeniui nepakako valdiško maisto. Dėl patirtų nepatogumų pareiškėjas dažnai jausdavosi fiziškai silpnas, dėl neteisėti nubaudimo pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, emocijų sukrėtimą ir orumo pažeminimą. Pareiškėjas savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu bei Konvencijos 3 straipsniu.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į skundą (b. l. 13-18) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnis, kuris reglamentuoja bausmes atliekančių nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą, nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas, nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalyne, nuteistieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną, nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose - pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Todėl atliekant laisves atėmimo bausmę Vilniaus PN pareiškėjas visiškai išlaikomas valstybės ir jam garantuojamas ir užtikrinamas minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas. Nurodė, kad nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo maitinamas atsižvelgiant į nustatytas fiziologines mitybos normas pagal patvirtintą valgiaraštį (tame tarpe ir paskirtos nuobaudos atlikimo metu), todėl šiuo atveju jokios pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas šiuo atveju visiškai neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo. Šiuo atveju, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam trumpą laiką buvo suvaržyta teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 29-31) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m, birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-205-484/2018 Vilniaus PN direktoriaus 2017-11-27 nutarimą Nr. 28-769(1), kuriuo buvo skirta nuobauda, ir Departamento 2017-12-21 sprendimą Nr. 2S-7320, panaikino, tačiau tai nesudaro prielaidos teigti, kad dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos jam atsirado žala. Paaiškino, kad nuteistieji įkalinimo įstaigose maitinami tris kartus per dieną, kas užtikrina, kad kalintys asmenys būtų sotūs ir pavalgę, tad papildomo apsipirkimo įkalinimo įstaigoje esančioje parduotuvėje uždraudimas, nesukelia asmeniui jokių pasekmių susijusių su badavimu ir iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis - emociniais išgyvenimais, sukrėtimais ar net kankinimu. Taigi pareiškėjo nurodomi dvasiniai išgyvenimai, kuriuos jis grindžia neturtinės žalos atlyginimu, nebuvo tokie dideli, kad būtų galima vertinti pinigais, nes jokių įrodymų susijusių su neigiamais išgyvenimais ar dėl jų atsiradimo, kreipimosi pas medikus įrodančio fakto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl neteisėto nubaudimo uždraudus pareiškėjui vieną mėnesį apsipirkti (maisto produktų) pataisos įstaigos parduotuvėje, priteisimo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. sprendimu panaikino Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 28-769(1) pareiškėjui skirtą nuobaudą ir Departamento 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 2S-7320. Taigi teismas konstatavo Vilniaus pataisos namų veiksmų neteisėtumą, nes pareiškėjui minėtu nutarimu nepagrįstai buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvė (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde, pagrįsdamas patirtą neturtinę žalą, nurodė, kad draudimo metu pataisos įstaigoje tiekiamo maisto nepakako, kadangi yra dirbantis vyras, o negalėdamas nusipirkti maisto parduotuvėje, jautėsi alkanas ir fiziškai silpnas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintas Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07‑117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas (tarp jų ir valgiaraštis dirbantiems vyrams) ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Iš „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymas Nr. 194) 17 priedo, matyti, kad nuteistieji įkalinimo įstaigose maitinami tris kartus per dieną. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas buvo maitinamas atsižvelgiant į nustatytas fiziologines mitybos normas pagal patvirtintą valgiaraštį (tame tarpe ir paskirtos nuobaudos atlikimo metu).

Esant minėtam teisiniam reglamentavimui dėl nuteistųjų maitinimo organizavimo, nesant pareiškėjo skundų pataisos namų administracijai dėl netinkamo maitinimo, nepakankamo maisto davinio kiekio, dėl patiriamo alkio jausmo (b. l. 55), ir nors pareiškėjas ir negalėjo vieną mėnesį įsigyti maisto produktų už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas dėl paskirtos nuobaudos, tačiau teisės aktų nuostatų dėl pareiškėjo aprūpinimo maistu pagal fiziologines mitybos normas nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas tvirtina, kad dėl neteisėto nubaudimo patyrė orumo pažeminimą ir nepatogumus, nes vieną mėnesį buvo suvaržyta jo teisė pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje nusipirkti maisto produktų.

Teismas pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Teismas akcentuoja, kad neatmestina, jog pareiškėjui nepagrįstas nuobaudos paskyrimas galėjo sukelti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais, nes neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Nors pareiškėjas buvo nubaustas nepagrįstai, tačiau, teismo vertinimu, jis nagrinėjamu atveju tik abstrakčiai skunde teigia, kad patyrė emocijų sukrėtimą, orumo pažeminimą, ir šių savo argumentų nepagrindžia, todėl jie vertintini kaip deklaratyvūs. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad Vilniaus PN pareigūnai savo elgesiu pažemino ar siekė pažeminti pareiškėją. Teismas pažymi, kad atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, pats teismo pripažinimas, kad pareiškėjas buvo nubaustas nepagrįstai ir Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 28-769(1) ir Departamento 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo 2S-7320 panaikinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Akcentuotina, kad ši teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-903-146/2016).

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė