Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Orestina“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6758-940/2014 pagal ieškovų E. I., A. I. ieškinį atsakovei UAB „Orestina“ dėl žalos atlyginimo, nuomos mokesčio priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai E. I., A. I. prašė teismą ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei UAB „Orestina“ priklausantį turtą 93 369,25 Lt (27 041,60 EUR) sumai.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi prašymą patenkino, areštavo atsakovės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, kilnojamąjį turtą, turtines teises ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis 93 369,25 Lt sumai, leidžiant atlikti mokėjimus į valstybės, savivaldybės, socialinio draudimo fondo biudžetus, darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams bei atsiskaityti su ieškovais. Nurodė, kad atsakovė UAB „Orestina“ yra juridinis asmuo, nežinoma jos finansinė padėtis, o ieškinio reikalavimo suma pakankamai didelė, be to, atsakovei nebendradarbiaujant su ieškovais, darė išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Orestina“ prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį panaikinti. Teigia, kad teismas nepasisakė ir neanalizavo ieškinio tikėtinumo pagrįstumo. Nurodo, jog atsakovė nesiekia slapstyti savo turto ar vengti turtinių įsipareigojimų ieškovams, nes nepripažįsta ieškovų reikalavimų. Teigia, kad su ieškovais buvo bendradarbiauta, ką įrodo ieškinio priedai. Nurodo, kad pagal pateiktus finansinius įmonės dokumentus, jokia grėsmė teismo sprendimo įvykdymui negali kilti. Iš įmonės balanso matyti, kad per 2013 metus, lyginant su 2012 metais, turto padaugėjo, mokėtinos sumos sumažėjo, o pradelstų įsipareigojimų bendrovė neturi. Teigia, kad pateikti dokumentai pagrindžia stabilią įmonės finansinę padėtį.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai E. I., A. I. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovės turtinė padėtis nėra atskleista, o vadovautis 2013 m. finansiniais duomenimis, negalima. Teigia, jog ieškinio suma atsakovei, nevykdančiai jų reikalavimo, yra didelė.

Atskirasis skundas atmestinas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.). Be to, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Šiuo atveju teismas nėra saistomas pareigos detaliai nurodyti visus argumentus, sąlygojančius priimamos nutarties pagrįstumą, tam pakanka ir sutrumpintų motyvų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nenurodymas nutartyje apie tai, kad priimant skundžiamą nutartį preliminariai buvo vertintas ieškinio reikalavimų tikėtinas pagrįstumas, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Teismui konstatuojant, jog nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, darytina išvadą, kad teismui nekilo abejonių, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Nagrinėdamas ieškovų E. I. ir A. I. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad reikalavimo suma yra didelė, atsakovė vengia atsiskaityti, todėl minėtų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Kaip minėta, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareikštu ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovės UAB „Orestina“ 93 369,25 Lt žalos atlyginimą, nuomos mokestį bei kitas su tuo susijusias sumas (b. l. 3-8). Iš apeliantės UAB „Orestina“ su atskiruoju skundu pateiktų duomenų matyti, kad 2013-12-31 bendrovė turėjo 586 227 Lt vertės ilgalaikio turto, jos įstatinį kapitalą sudarė 606 832 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 875 695 Lt, iš jų 1 375 806 Lt skolos tiekėjams (b. l. 63-64). Pagal pateiktą 2013-12-31 pelno (nuostolių) ataskaitą, minėtai dienai apeliantė turėjo 36 667 Lt grynojo pelno (b. l. 65). Duomenys apie įmonės finansinę būklę 2014 m., nepateikti, o byloje esantys įrodymai nepanaikina abejonių dėl apeliantės galimybės įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovės turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Įvertinęs atsakovės pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantė neįrodė, kad įmonės turtinė padėtis yra užtikrinta ir stabili, nes duomenys apie dabartinę finansinę būklę neteikiami (CPK 178 str.). Dėl paminėtų motyvų prmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Iš byloje esamų duomenų matyti, jog antstolis areštavo apeliantės transporto priemones, o nutartimi atsakovei UAB „Orestina“ leista vykdyti atsiskaitymus su darbuotojais, valstybės (savivaldybės) bei VSDFV biudžetais, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržo įmonės ūkinės veiklos (b. l. 76, 78-79). Be to, atsakovė turi teisę prašyti teismo pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis ieškinio užtikrinimo priemonėmis (CPK 148 str.).

Dėl paminėtų motyvų, naikinti pagrįstą nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.