Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-816-113/2012

Teisėjas Vandalinas Vainius Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00766-2011-9

2012 m. spalio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-06-29 nuosprendžio, kuriuo S. J. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. 2 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-11-21 iki 2011-11-23, nuo 2012-02-09 iki 2012-02-10 ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-02-10 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš S. J. solidariai su kitais nuteistaisiais priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo A. J. naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir M. M. bei T. P., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. J. nuteistas už tai, kad jis veikdamas kartu su M. M. panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą. 2011-11-20, apie 05.00 val., A. J. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Gargždų mieste, Klaipėdos rajone, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami grupėje S. J. vieną kartą alkūne smogus A. J. į krūtinės sritį ir parvertus laikant prispaustą prie grindų, M. M. 3 kartus kumščiu smogė A. J. į galvos sritį, ko pasekmėje padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, taip bendrais veiksmais atėmę A. J. galimybę priešintis, pagrobė nukentėjusiajam priklausančius daiktus: striukę „Nike“, 300 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230“, 100 Lt vertės, butelį degtinės 100 Lt vertės, viso pagrobė A. J. priklausantį 500 Lt vertės turtą.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis ne tik prašo perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 180 str. 1 d. į BK 178 str. 4 d., tačiau jis iš dalies ginčija ir savo kaltę dėl plėšimo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai jais remdamasis, padarė išvadą, kad nuteistojo S. J. nusikalstami veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., sudėtį.

Atkreiptinas dėmesys, jog visi apelianto argumentai, ginčijant kaltę, skunde yra nukreipti tik į nukentėjusiojo parodymų sumenkinimą, iškraipymą, deklaratyviai teigiant, jog nukentėjusysis A. J. viso proceso metu davė melagingus parodymus. Tokie nuteistojo skundo argumentai visiškai nepagrįsti bei paneigti bylos medžiaga. Teismas pripažindamas S. J. kaltu pagal BK 180 str. 1 d., visiškai pagrįstai rėmėsi paties S. J. parodymais, kur jis savo kaltę prisipažino iš dalies, nukentėjusiojo A. J. duotais parodymais, kurie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, specialisto išvada, kurioje konstatuoti padaryti kūno sužalojimai nukentėjusiojo atžvilgiu, bei kitų nuteistųjų M. M. ir T. P. parodymais. Visi šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Jie nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip S. J. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., įrodymus.

Nuteistojo S. J. apeliacinio skundo argumentai, kad jo nusikalstami veiksmai turi ne plėšimo, o vagystės požymių yra nepagrįsti. Kolegija pažymi, jog turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, kad S. J. veikdamas bendrininkų grupe panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. J. bei pagrobė svetimą turtą. Neabejotinai nustatyta, kad S. J. smogė A. J. į krūtinės sritį ir parvertęs laikė jį prispaustą prie grindų. Akivaizdu, jog S. J. veikdamas bendrininkų grupe su M. M. konkliudentiniais veiksmais buvo susitarę plėšimo būdu pagrobti turtą, t.y. jų veiksmai buvo apjungti vieninga tyčia. Nukentėjusiajam smūgio sudavimas, jo parvertimas ant žemės, laikymas prispaudus prie grindų, momentinis neteisėtų veiksmų pasiskirstymas, pasišalinimas iš įvykio vietos su svetimu turtu, vertintinas, kaip bendrumo suvokimas daromame nusikaltime, susitarimas ir noras veikti kartu bei noras, sužalojus nukentėjusįjį, pagrobti turtą, t.y. apima intelektualųjį ir valinį bendrininkavimo tyčios turinį. Apelianto iškelta versija, jog pats nukentėjusysis pradėjo konfliktą neturi reikšmės jo kaltės kvalifikavimui, kadangi byloje nustatyta, kad jis pavartojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, pagrobė jo turtą.

Ir nors nuteistasis S. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusysis jį apkalba, tačiau kolegija, remdamasi anksčiau ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, pažymi, kad priešingai nei nuteistojo parodymams, nukentėjusiojo A. J. parodymai buvo nuoseklūs ir esminėse detalėse sutapo bei atitiko rašytinę bylos medžiagą, t.y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią S. J. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Atkreiptinas dėmesys, jog pats nuteistasis bandė suklaidinti pareigūnus ir teismą, vis keisdamas savo parodymus dėl esminių bylos aplinkybių ir vis keldamas naujas versijas.

Taigi, apelianto S. J. teiginiai, kad tikslo apiplėšti jis neturėjo neįtikinantys ir vertintini, kaip siekis išvengti atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. J. pagrobė nukentėjusiajam A. J. priklausantį turtą, panaudodamas fizinį smurtą ir jo veikoje yra inkriminuoto BK 180 str. 1 d. aprašyta nusikaltimo sudėtis, visiškai pagrįsta. Šiuo konkrečiu atveju kolegija nenustatė pagrindo abejoti aplinkybių nustatymo teisingumu, jas patvirtina byloje esantys viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai, todėl konstatuotina, kad S. J. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip plėšimas ir veiką kvalifikuoti kaip vagystę, ar tuo labiau jį išteisinti nėra jokio pagrindo.

S. J. apeliaciniame skunde taip pat pateikia savo subjektyvią nuomonę, kad akistatos metu, kuri vyko tarp jo ir T. P., tyrėja suklastojo jo parodymus. Tačiau iš akistatos protokolo matyti, kad nei nuteistasis S. J., nei T. P. jokių prašymų, pareiškimų ar pastabų dėl tariamai padarytų pažeidimų nepareiškė, be to atliekant akistatą dalyvavo tiek nuteistojo S. J., tiek ir T. P. gynėjas, visi dalyvavę asmenys ant akistatos protokolo pasirašė, dėl protokolo turinio niekas pastabų nepareiškė (t.2., b. l. 99). Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad apklausą atlikusi tyrėja neužfiksavo ar kaip kitaip iškraipė S. J. parodymus.

Nuteistasis kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip pat nesutinka ir su jam paskirta bausme už padarytą nusikaltimą veiką. Tačiau kolegija, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. J. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, vadovavosi bendrosiomis bausmės skyrimo nuostatomis, numatytomis BK 54 str., ir jų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas taikė tinkamai, bausmė nuteistajam S. J. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Apylinkės teismas paskirdamas nuteistajam už apysunkį nusikaltimą 2 metų laisvės atėmimo bausmę, pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo sunkumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei į dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes. S. J. anksčiau teistas 6 kartus už nusikaltimus nuosavybei, nusikalto esant nusikaltimų recidyvui, šios aplinkybės S. J. apibūdina kaip asmenį, keliantį didesnį pavojų visuomenei, byloja apie susiformavusią neigiamą jo orientaciją visuomenėje ir apie aiškų visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymą, todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas S. J. ir taip paskyrė pakankamai švelnią, ženkliai mažesnę nei BK 180 str. 1 d., sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog paskirta bausmė nėra per griežta.

Aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo S. J. kaltė neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas S. J. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo S. J. nusikalstamą veiką bei tinkamai paskyrė bausmę. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti S. J. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.