Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą bausmę iš dalies subendrinus su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, M. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 26 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), namuose, virtuvėje, žodinio konflikto metu tyčia, ranka paėmęs už kaklo sugyventinės mažametei seseriai L. Ž., gim. 2002 m., ją smaugė, taip pat ne mažiau kaip po du kartus rankomis ir kojomis trenkė ir spyrė į įvairias kūno vietas nukentėjusiajai L. Ž., taip sukėlė mažametei L. Ž. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo jį išteisinti, nes, pasak jo, teismas neatsižvelgė į tai, kad ant nukentėjusiosios nebuvo jokių smurto žymių, o jis su L. Ž. nesutaria jau senokai ir šis turi pagrindą jį apkalbėti.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šis nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą, ir gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams.

Nors apeliaciniu skundu nuteistasis M. R., atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiajai mažametei nebuvo nustatyta smurto žymių, prašo jį išteisinti, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 str. 5 d.), teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai M. R. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji L. Ž. parodė, kad ji 2015 m. gruodžio 21 val. buvo pas savo seserį J. K., į namus grįžo sesers sugyventinis M. R., kuris buvo neblaivus, jis pradėjo prie jos ir J. K. kabinėtis, vadinti jas necenzūriniais žodžiais, pradėjo stumdyti seserį, o ji (nukentėjusioji) seserį gynė, t. y. stojo į jų vidurį, griebė M. R. už rankos ir ją laikė, nes nenorėjo, kad M. R. stumdytų seserį, ir tada M. R. kita ranka ją ėmė už kaklo ir pradėjo smaugti, tai darė trumpai, tačiau ji juto fizinį skausmą, jai skaudėjo, po to M. R. trenkė jai ne mažiau kaip du kartus rankomis ir kojomis, sesuo pasakė, kad iškvies policiją ir išbėgo į lauką, M. R. išbėgo jai iš paskos, išbėgo ir ji (nukentėjusioji), tačiau sesuo į policiją neskambino. Apie tai, kad ją mušė, nukentėjusioji pasakė tėčiui, konflikto, išskyrus ją ir seserį J., daugiau niekas nematė (9-10, 14-15 b. l.).

J. K. pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą parodymus duoti atsisakė (107 b. l.), todėl teisiamajame posėdyje buvo ištirti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur ji patvirtino, jog M. R. trenkė L. Ž. kelis kartus pastūmė, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip du kartus (20-21 b. l.).

Teisiamajame posėdyje liudytoju apklausiamas L. Ž. parodė, kad jam paskambino dukra L. ir paprašė atvažiuoti pas J. ir jas pasiimti, kadangi girtas M. mušasi. Dukra jam papasakojo, jog M. R. susipyko su J., pradėjo muštis, o L. bandė juos išskirti ir tada M. puolė L., smaugė, spyrė lyg į šoną, pareiškime policijai surašė taip, kaip papasakojo dukrą. Liudytojo teigimu, akivaizdžių sužalojimų L. nesimatė, dukra rodė, kad skaudėjo kaklą, žymių nesimatė. Po įvykio, liudytojo tvirtinimu, M. R. rašinėjo žinutes, prašė atsiimti pareiškimą, o jam nesutikus, grasino (107-108 b. l.).

Iš apžiūros protokole užfiksuotų trumpųjų SMS žinučių, rašytų M. R. nukentėjusiojo atstovui L. Ž., kurios buvo pagarsintos teisiamajame posėdyje, matyti, kad M. R. prašo L. Ž. atsiimti pareiškimą iš policijos, teigia, kad nenorėjo nieko užgauti, dėl visko gailisi (25 b. l.).

Nors nuteistasis M. R. savo kaltę dėl sukelto fizinio skausmo mažametei L. Ž. neigė, tačiau iš jo parodymų matyti, kad kaltinime nurodytu laiku tarp nuteistojo ir jo sugyventinės J. K. konfliktas vyko. Be to, jis teisme pripažino, kad nukentėjusiąją mažametę L. Ž. galėjo pastumti, nes išeinant ji stovėjo šalia durų rankenos ir trukdė jam išeiti paskui sugyventinę J. K., tačiau tvirtino, kad fizinio skausmo nesukėlė (106 -107 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sukeliant fizinį skausmą ant nukentėjusiojo kūno nebūtinai turi likti smurto žymės. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas, susargdinimas. Spaudžiant rankomis ar ranka kaklą, t. y. smaugiant, žmogui trukdoma kvėpuoti, o duodant smūgius ranka ar koja į įvairias kūno vietas neabejotinai jaučiamas skausmas, juolab, kai tai daro suaugęs žmogus mažamečiui. Kaip minėta anksčiau, nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, ne kartą nurodė, kad jai nuo M. R. naudojamo smurto jos atžvilgiu skaudėjo (10, 15 b. l.).

Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, kad M. R. smurtavo prieš mažametę L. Ž. ir tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, t. y. yra įrodyta, kad M. R. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius atitinkančią veiką.

Ir nors apeliantas skunde tvirtina, kad jis su L. Ž. nesutaria, todėl šis jį apkalbėjo, tačiau kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad mažametės atstovas pagal įstatymą L. Ž. melagingai įskundė M. R. ar pranešė apie nebūtą nusikaltimą. L. Ž., pranešdama apie jam žinomus M. R. veiksmus, buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį (3 b. l.). Prieš duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme L. Ž. buvo BPK 277 straipsnyje numatyta tvarka įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis), prisiekė duoti teisingus parodymus (6, 104 b. l.). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šis liudytojas būtų sulaužęs priesaiką, davęs melagingus parodymus, nes nukentėjusioji L. Ž. jo parodymus patvirtino. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teisme kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo L. Ž. parodymų laikyti neturinčiais įrodomosios vertės.

Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų laikėsi, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, nuteistojo M. R. nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kvalifikavo teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.