- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-2070-658/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič, Nerijus Meilutis, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- O. G.
- Atsakovas
- A. Š.
Teismo procesinio sprendimo kategorija 34.4., 21.4.2.3, 21.4.2.7.
2012 m. rugsėjo 27 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš: Galinos Blaževič, Nerijaus Meilučio (kolegijos pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-2070-658/2012 pagal apeliantės (ieškovės) – O. G. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-06-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20-743/2012 pagal ieškovės – O. G. ieškinį atsakovei – A. Š. dėl testamento panaikinimo bei ankstesnio testatoriaus – A. K. testamento pripažinimo galiojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Ginčo esmė
Byloje keliamas įrodymų vertinimo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė teismą panaikinti Lazdijų rajono antrojo notarų biuro notarės - R. G. 2010-12-27 patvirtintą testatoriaus - A. K., a. k. 33404290551, testamentą, kuris sudarytas atsakovės - A. Š. naudai ir pripažinti galiojančiu tos pačios notarės 2002-10-08 patvirtintą A. K. testamentą, kuris sudarytas ieškovės naudai (t. 1, b. l. 29).
Reikalavimą dėl 2010-12-27 testamento panaikinimo ieškovė grindė LR CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y., tvirtino, kad testamentas sudarytas A. K. esant neveiksniam, bei CK 1.91 str. nurodytu pagrindu, t. y., nurodė, kad testamentą A. K. sudarė sirgdamas onkologine liga, būdamas psichologiškai palaužtas, fiziškai priklausomas nuo atsakovės, kuri testatoriaus atžvilgiu naudojusi psichologinį ir fizinį smurtą, jam grasinusi (t. 1, b. l. 27-29; t. 2, b. l. 8,9).
Šalies argumentai
Atsakovė – A. Š. su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad nors testatorius ir sirgo onkologine liga, buvo fiziškai silpnas, tačiau visada puikiai suprato savo veiksmų esmę, testamento sudarymo dieną pats vairavo automobilį, savarankiškai tvarkė reikalus. Ji, būdama testatoriaus kaimynė, šiam susirgus, juo rūpinosi, kadangi testatorius gyveno vienas, po operacijos negalėjo dirbti sunkaus fizinio darbo, jam tapo sunkiau savimi pasirūpinti. Jokio psichinio ar fizinio smurto, grasinimų testatoriaus atžvilgiu atsakovė nevartojusi; apie jos naudai testatoriaus sudarytą testamentą sužinojusi jau po testatoriaus mirties (t. 1, b. l. 45-50; t. 2, b. l. 9,10).
Savarankiškų reikalavimų nepareiškiantis trečiasis asmuo - notarė R. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė teismą jį atmesti, nurodė, kad testatorių, kuris jos kontoroje yra lankęsis dar 2009 metais dėl paveldėjimo teisių perleidimo sūnėnui, ji prisimenanti. Nei tuomet, nei 2010-12-27 sudarant ginčijamą testamentą atsakovės naudai, notarei nekilę abejonių, kad testatorius gali nesuprasti savo veiksmų. Testamento sudarymo tikslu į notarų biurą testatorius atvyko pats vienas. Surašytas testamentas testatoriui garsiai perskaitytas žodžiu ir tik tuomet pasiūlyta jį pasirašyti. (t. 2, b. l. 10).
2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas skundžiamu 2012-06-18 sprendimu ieškovės ieškinį tenkinti atsisakė, nurodė, jog byloje nustatyta, kad 2002-10-08 testatorius – A. K. sudarė testamentą, kuriuo visą jam priklausantį turtą jo mirties atveju paveldėtų ieškovė - O. G.. 2010-12-27 testatorius sudarė vėlesnį testamentą, kuriuo visą po jo mirties liksiantį turtą paliko atsakovei - A. Š.. 2011-01-29 testatorius mirė. Iki mirties, taip pat ir testamento sudarymo metu - 2010-12-27, A. K. nesirgo psichine liga, dėl kurios jis būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. 2011-04-29 ieškovė notarų biurui pateikė pareiškimą dėl A. K. palikimo pagal 2002-10-08 testamentą priėmimo. 2011-05-10 atlikti notarinį veiksmą, t.y. priimti ieškovės pareiškimą dėl palikimo pagal testamentą priėmimo, atsisakyta, nes vėlesniu testamentu ankstesnysis testamentas esantis panaikintas (t. 1, b. l. 4,10,11,37,38). Testamentų registro išrašas bei 2010-12-27 testamentas patvirtina testatorių sudarius vėlesnį testamentą, kuriuo visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą jis paliko atsakovei (t. 1, b. l. 4,78).
Vertindamas ieškovės pareikšto reikalavimo pripažinti 2010-12-27 testamentą negaliojančiu, kaip sudarytą neveiksnaus asmens, pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog medicininiai dokumentai patvirtinantys, kad psichiatrinio-priklausomybių kabinetų įskaitose testatorius nebuvo įrašytas, medicininiuose dokumentuose nėra jokių įrašų apie testatoriui diagnozuotas psichines ligas. Šią aplinkybę patvirtinantis ir teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, kuriuo nustatyta, kad duomenų, jog iki savo mirties ir testamento sudarymo laiku – 2010-12-27 testatorius būtų sirgęs psichine liga, kuri būtų galėjusi tapti kliūtimi suprasti ar valdyti savo veiksmus, nėra (t. 2, b. l. 53-56).
Teismo posėdyje apklaustas gydytojas A. V. paaiškino, kad ambulatorinėje kortelėje esantis įrašas apie siuntimą psichiatro konsultacijai įrašytas, kadangi testatorius jautęs baimę, dėl kurios vengė operacinio gydymo jam diagnozavus onkologinę ligą, tačiau jokių psichikos sutrikimų jo elgesyje nepastebėta. Administracinio teisės pažeidimo bylos kopija patvirtina, kad 2010-12-27 (testamento sudarymo dieną) testatorius, vairuodamas automobilį, pats buvo atvykęs į Lazdijų miestą. Iš liudytojų T. L. ir N. Š. parodymų nustatyta, kad laikotarpiais, kai testatorius buvo gydomas, bendraujant su juo nepastebėta jokių psichikos sutrikimų ar neadekvataus elgesio: jam buvo aiškinamos operacijos pasekmės, testatorius pats pasirašinėjo sutikimus dėl gydymo procedūrų atlikimo.
Vertindamas ieškovės reikalavimo pripažinti testamentą negaliojančiu, kaip sudarytą atsakovės prieš testatorių vartotos fizinės ir psichinės prievartos, grasinimų įtakoje, pagrįstumą, teismas byloje surinktų liudytojų parodymų pagrindu nustatė, kad prieš testatoriaus mirtį jo elgesyje su juo nuolat bendravę liudytojai nepastebėję nieko keisto, jiems buvo žinoma, kad testatoriumi rūpindavosi atsakovė; tuo, kad atsakovė būtų testatorių skriaudusi ar mušusi, vartojusi grasinimus ar prievartą, jis niekada nesiskundė, patys liudytojai to niekada nematę. Liudytoja M. A. S. paaiškino, kad 2010 m., per Šv. Kūčias testatorius buvo atėjęs pas ją, žadėjo surašyti jos dukters - A. J. naudai testamentą, jei ši įsipareigotų jį prižiūrėti, tačiau dukra atsisakiusi. Liudytoja A. J. nurodė, kad apie tai, jog neapsiimanti jo prižiūrėti, testatoriui pranešusi telefonu 2010-12-27 d., apie 9 val.
Teismo posėdžio metu apklausti ieškovės kviesti liudytojai nurodė aplinkybes, dėl kurių jie sprendžia, kad A. K. iki mirties turėjo psichikos sutrikimų. Liudytojai nurodė, kad bendraudami su testatoriumi, jie pastebėję, jog testatorius painiojasi laike, sutrikusi jo orientacija aplinkoje, matę, kaip atsakovė duodanti testatoriui kažkokių vaistų, užrakinanti jį jo paties namuose. Liudytojas V. M. parodė matęs kaip atsakovė 2010-12-27 nusivedusi testatorių pas notarą, tačiau papildomos apklausos metu duoti parodymai neva jis matęs, kaip atsakovė už parankės vedusi testatorių šaligatviu, netoli notarinės kontoros, pirmosios instancijos teismui sukėlė abejonių: apklausiamas pirmą kartą, jis šių aplinkybių nenurodė, vėliau apklausiamas painiojosi kuriais metais matė šį įvykį, tvirtino tik matęs gruodžio 27 d., tačiau kodėl šią dieną įsidėmėjo, nepaaiškino, minėtas aplinkybes nurodė tik ieškovei paprašius jį apklausti papildomai. Remdamasis tuo, kad objektyviais įrodymais (administracinio teisės pažeidimo byla) nustatyta, jog testatorius testamento sudarymo dieną pats vairavo automobilį, teismas pripažino esant neįrodyta, kad pas notarę testamento sudarymui testatorių atvedė atsakovė.
Vertindamas, ar ieškovės prašytų apklausti liudytojų parodymai yra pakankami konstatuoti A. K. psichinę ligą, nulėmusią tai, kad testatorius nesuvokė savo veiksmų esmės ir nesugebėjo jų valdyti, teismas pažymėjo šiuos liudytojų parodymus esant įvertintus teismo psichiatrijos ekspertizės akte, kuriuo jie nelaikomi pakankamais konstatuoti kokios nors psichinės ligos požymius; nurodė, kad vien kaimo gyventojų, kurie su testatoriumi bendravo epizodiškai, parodymai, jų nurodomi atskiri testatoriaus veiksmai ir frazės, detaliai neatskleidžiant konteksto, kuriame jie buvo atlikti ar pasakyti, ir šių liudytojų subjektyviu požiūriu įvertinti kaip neatitinkantys psichiškai sveiko žmogaus standarto, protingo asmens požiūriu negali būti pagrindas pripažinti testatorių sirgus psichine liga, kliudžiusia suprasti veiksmų esmę ir juos valdyti. Teismas nurodė pagrindo padaryti tokią išvadą juo labiau nesant dėl to, kad medicininiuose dokumentuose nesama įrašų, patvirtinančių mirusiojo psichinės sveikatos sutrikimus bei atsižvelgiant į testatoriaus elgesį testamento sudarymo metu (aplinkybes, kad pats vairuodamas automobilį atvyko į mieste įsikūrusį notarų biurą, bendravo su notare ir jos kontoros personalu, pats tvarkė traktoriaus registracijos dokumentus, tarėsi dėl žemės tvarkymo reikalų). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad testatoriaus psichinė būklė jam nekelianti abejonių ir nesant pakankamų įrodymų, kad A. K. 2010-12-27 sudarė testamentą būdamas neveiksnus, nėra jokio pagrindo šį testamentą pripažinti negaliojančiu pagal LR CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Ieškovės reikalavimą pripažinti testamentą negaliojančiu LR CK 1.91 str. pagrindu, o būtent dėl neva fizinio ir psichologinio smurto, kurį testatoriaus atžvilgiu tariamai vartojusi atsakovė ir kurio įtakoje buvo sudarytas testamentas, teismas laikė neįrodytu ir todėl nepagrįstu bei atmestinu. Netenkindamas minėto reikalavimo, teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai nepatvirtino, kad kuris nors iš jų būtų matęs atsakovę naudojant fizinį smurtą prieš testatorių, o kitų įrodymų ieškovė nepateikusi. Dėl ieškovės argumento, kad testamentą testatorius sudarė atsakovės vartoto psichologinio smurto įtakoje, teismas pasisakė, kad byloje surinkti įrodymai tokio smurto vartojimo fakto nepatvirtina: iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos nustatyta, jog sudaryti testamentą testatorius vyko vienas, notarų kontoroje sudarant testamentą taip pat buvo vienas, liudytojos A. J. parodymai pateikia informaciją, kad testatorius turėjęs tikslą savo turtą testamentu palikti tokiam asmeniui, kuris įsipareigos jį prižiūrėti, todėl laikytina, kad sprendimą sudaryti testamentą atsakovės naudai testatorius priėmė pats, niekieno neverčiamas ir neraginamas.
Atsiliepimas
3. Apeliantės (ieškovės) – O. G. apeliacinio skundo, atsakovės – A. Š. bei savarankiškų reikalavimų nepareiškiančio trečiojo asmens – Lazdijų rajono antrojo notarų biuro notarės - R. G. atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą argumentai
3.1. Ieškovės – O. G. apeliacinio skundo argumentai
Apeliantė (ieškovė) – O. G. su aukščiau nurodytu Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-06-18 sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir išspręsti šalių ginčą iš esmės, t. y., priimti naują teismo sprendimą, Lazdijų rajono antrojo notarų biuro notarės – R. G. 2010-02-27[1] patvirtintą A. K. testamentą panaikinti ir pripažinti galiojančiu tos pačios notarės 2002-10-08 patvirtintą testatoriaus testamentą. Šio apeliacinio skundo reikalavimo netenkinant, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirma, teismas neįsigilino į liudytojų parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas aplinkybes, kad prieš mirtį su testatoriumi nebuvo įmanoma susikalbėti, jam dideliais kiekiais buvo duodami neaiškios kilmės vaistai, testatorius buvo prievarta laikomas užrakintas savo paties namuose. Su šiomis aplinkybėmis susijusius liudytojų parodymus teismas be pagrindo atmetė motyvuodamas tuo, kad liudytojai yra kaimo gyventojai.
Antra, teismo psichiatrinės ekspertizės aktą pirmosios instancijos teismas vertino kaip neginčijamą įrodymą, kad sudarydamas testamentą testatorius suprato savo veiksmus, nors jame yra nurodoma, jog į nei vieną iškeltą klausimą ekspertai atsakyti negali, nes neturi pakankamai duomenų. Siunčiamas psichiatro konsultacijai, testatorius nenuvyko. Be to, testatoriui po jam atliktos operacijos gydantis stacionare, o vėliau ambulatoriškai joks medikamentinis gydymas nebuvo rekomenduojamas, todėl, apeliantės nuomone, tai patvirtina, jog testatoriui buvo duodami neaiškios kilmės vaistai, jis buvo laikomas uždarytas namuose, dėl ko galimai nenuvyko į gydytojo-psichiatro konsultaciją. Padarydamas išvadą, jog testatoriaus valios defektai testamento sudarymo metu yra neįrodyti, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamas vieningos jurisdikcinės praktikos, kadangi konstatuojant asmens galėjimą/negalėjimą suprasti savo veiksmų prasmę ir juos valdyti, neužtenka vien prielaidų, o reikalingas protingas teismo įsitikinimas.
Trečia, teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti įrodymus, patvirtinančius testatorių ir ieškovę siejusius giminystės ryšius.
Ketvirta, nors atsakovė nurodo nedariusi testatoriui įtakos dėl testamento jos naudai sudarymo, tačiau byloje nebuvo atskleista, kokiu būdu testatoriui tapo žinomi tikslūs atsakovės asmens duomenys, kurie yra reikalingi sudarant testamentą ir nurodant jame testamentinį įpėdinį.
3.2 Atsakovės – A. Š. atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė – A. Š. prašo apeliantės (ieškovės) – O. G. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Pirma, teismas neatmetė ieškovės prašomų apklausti liudytojų parodymų motyvuodamas tuo, kad liudytojai yra kaimo gyventojai, o remdamasis tuo, kad su testatoriumi liudytojai bendravo epizodiškai, nurodė atskiras mirusiojo ištartas frazes ar atliktus veiksmus, detaliau neatskleisdami konteksto, kai kurie jų pirmųjų apklausų metu apskritai nenurodė kai kurių reikšmingų aplinkybių, o vėliau, apklausiami papildomai painiojosi. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas vienpusiškais, subjektyviais, atskirais atvejais su normalia gyvenimo logika prasilenkiančiais parodymais.
Antra, teismo psichiatrijos ekspertizės akte yra nurodoma, kad duomenų apie tai, jog iki mirties ir sudarydamas testamentą testatorius sirgo psichikos liga, nėra. Pagrindų, kuriais būtų galima ginčyti tokias išvadas, taip pat nesama. Be to, teismo psichiatrijos ekspertizės aktas nėra vienintelis įrodymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas pagrindė skundžiamą sprendimą.
Trečia, teismas pagrįstai atsisakė išreikalauti testatoriaus ir ieškovės giminystę patvirtinančius dokumentus, kadangi ši aplinkybė bylai nėra reikšminga – testatoriui priklauso įstatymo suteikiama teisė palikti savo turtą testamentu asmenims visiškai nepriklausomai nuo to, ar šie asmenys yra jo giminaičiai ir įstatyminiai įpėdiniai.
Ketvirta, atsakovės asmens duomenis testatoriui sužinoti buvo lengva, kadangi dėl savo šeimyninių aplinkybių atsakovė buvo testatoriaus paprašiusi pasaugoti jos dokumentus bei pinigus.
Šalies argumentai
Penkta, atsakovė atkreipia dėmesį, kad apeliantė apeliaciniu skundu prašo teismą panaikinti neegzistuojantį 2010-02-27 testamentą.
3.3. Savarankiškų reikalavimų nepareiškiančio trečiojo asmens – Lazdijų rajono antrojo notarų biuro notarės – R. G. atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentai
Atsiliepimas
Tretysis asmuo, nepareiškiantis byloje savarankiškų reikalavimų, nurodo su apeliaciniu skundu nesutinkantis, prašantis jį atmesti bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad sudaryti testamentą į notarų biurą testatorius atvyko pats vienas, testamentą tvirtinančiam notarui jokių abejonių dėl testatoriaus veiksnumo ar įtarimų dėl kitų asmenų jam daromos įtakos nekilo. Jeigu iki atvykstant pas notarą ir buvo pareikštas koks nors suinteresuotų įpėdinių prašymas ar testatorius buvo įkalbinėjamas palikti turtą testamentu, tai nelaikoma prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui. Sudarydamas testamentą, testatorius adekvačiai reagavo į atliekamus veiksmus, puikiai orientavosi aplinkoje, aiškiai ir suprantamai dėstė savo mintis. Be to, trečiasis asmuo atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog iš gydytojo A. V., siuntusio testatorių gydytojo-psichiatro konsultacijai, parodymų matyti, jog gydytojas nurodė, kad teisingiau būtų buvę siųsti testatorių psichologo konsultacijai, kadangi diagnozavus onkologinę ligą, testatorius baiminosi ir vengė operacinio gydymo; nukreipimas gydytojo-psichiatro konsultacijai buvo nulemtas tik tos aplinkybės, kad specialisto – psichologo Lazdijų mieste nėra.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliantės (ieškovės) – O. G. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-06-18 sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl testatoriaus – A. K. 2010-12-27 sudaryto testamento panaikinimo ir pripažinimo galiojančiu testatoriaus 2002-10-08 ieškovės naudai sudaryto testamento, atsisako skundą tenkinti ir šį atsisakymą grindžia tokiais motyvais.
Ieškovė į teismą kreipėsi prašydama 2010-12-27 testatoriaus – A. K. sudarytą testamentą pripažinti negaliojančiu sandoriu. Šį savo reikalavimą ieškovė grindė dviem sandorių negaliojimo pagrindais. Pirma, remdamasi liudytojų parodymais, tvirtino, kad nors testamento sudarymo momentu ir iki pat savo mirties 2011-01-29 testatoriaus – A. K. civilinis veiksnumas nebuvo apribotas, sudarydamas testamentą, testatorius, atsižvelgiant į jo psichinės sveikatos būklę, nebuvo pajėgus suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti. Antra, ieškovė tvirtino, kad atsakovės – A. Š., kurios naudai, sudarytas ginčijamas testamentas, elgesys, o būtent jos aktyvūs veiksmai, pasireiškiantys fizinės prievartos prieš testatorių vartojimu, psichologiniu poveikiu, kurį daryti testatoriui atsakovė turėjusi galimybę, kadangi pastarasis dėl ligos buvo nuo jos priklausomas, neaiškios kilmės medikamentų testatoriui davimu, laikymu testatoriaus užrakinto jo paties namuose, yra kvalifikuotini kaip psichologinė prievarta, grasinimas, todėl testamentas pripažintinas negaliojančiu kaip sandoris, sudarytas grasinimo įtakoje.
Apeliaciniame skunde apeliantė (ieškovė) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą iš esmės motyvuoja netinkamu pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų ir jos reikalavimo pagrindą sudarančias faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų vertinimu. Apeliaciniame skunde reiškiamas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės prašytų byloje apklausti liudytojų parodymus, kuriais ieškovė mėgino įrodinėti testatorių turėjus psichikos sutrikimų, negebėjus adekvačiai vertinti situacijos ir joje orientuotis, vertino kritiškai motyvuodamas tuo, kad liudytojai yra kaimo gyventojai. Tokį argumentą apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakankamai išsamiai motyvavo savo poziciją, kodėl šių liudytojų parodymus vertina kritiškai ir nemano juos patvirtinant aplinkybę, jog testatorius turėjo psichikos sutrikimų ir negalėjo suprasti savo atliekamų juridinių veiksmų (sudaromų sandorių) reikšmės bei jų sukeliamų teisinių pasekmių. O būtent – teismas nurodė, kad liudytojai yra to paties kaimo, kuriame gyveno ir testatorius, gyventojai, tačiau jų bendravimas su testatoriumi buvo epizodinis, liudytojų cituojami kai kurie testatoriaus pasisakymai ar nurodomi jo atlikti veiksmai, detaliai neatskleidžiant jų pasakymo ar atlikimo konteksto, negali būti traktuojami kaip patvirtinantys aplinkybę, jog testatorius neatitiko psichiškai sveiko asmens standarto. Su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu sutiktina. Pavyzdžiui, nuo konteksto atsieti liudytojų parodymai, jog testatoriui atrodę, jog yra vagiamos jo malkos, nereiškia, kad testatorius neteisingai suvokė tam tikrus tikrovės faktus, neįrodo, jog tikrovėje tokių faktų nebuvo. Arba nurodymas, kad prieš šv. Kalėdas testatorius kalbėjęs apie šienavimą, per se nereiškia jį nesusivokus laike, kadangi neaišku, kokiame kontekste apie tai buvo kalbama (apie tai galėjo būti kalbama taip pat ir prisimenant praėjusios vasaros darbus arba ruošiantis kitų metų ūkio darbams). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir minėtų liudytojų parodymų svorį byloje surinktų įrodymų viseto kontekste. O būtent visiškai teisinga ir pagrįsta didesnę įrodomąją vertę teikti rašytiniams įrodymams – medicininiams dokumentams, kuriuose įrašų apie testatoriui diagnozuotus psichikos sutrikimus nebuvo. Be to, minėtų liudytojų parodymų įrodomoji vertė turi būti vertinama ir santykyje su kitų liudytojų parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų parodymai yra vieni kitiems prieštaringi, juos galima suskirstyti į dvi grupes: viena liudytojų grupė teigia, jog testatorius iki pat mirties išliko stabilios psichikos, kita tvirtina pastebėjusi tam tikrų psichikos sutrikimų. Nei vienos iš šių liudytojų grupių ir jų duotų parodymų sureikšminti negalima, kadangi tiek vieni, tiek kiti yra asmenys gyvenę su testatoriumi vienoje vietovėje, bet ne drauge su juo, epizodiškai su juo bendravę vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Dėmesys atkreiptinas į liudytojo – gydytojo A. V. parodymus, iš kurių spręstina, kad nors gydytojas buvo nukreipęs testatorių gydytojo-psichiatro konsultacijai, tačiau toks sprendimas buvo apspręstas ne kokių nors jam, nors ir ne psichiatrijos srities gydytojui, kilusių įtarimų dėl testatoriaus psichikos sveikatos būklės, bet objektyvios situacijos, kad nukreipti testatorių psichologo konsultacijai jis neturėjęs galimybės, kadangi tokio specialisto Lazdijų mieste nebuvo. Galimybę faktą, jog testatorius buvo nukreiptas psichiatro konsultacijai, vertinti kaip jo psichikos negalavimus patvirtinantį įrodymą naikina ir liudytojo A. V. išdėstytos priežastys, dėl kurių apskritai jis, kaip gydytojas, priėmęs sprendimą, jog tokia konsultacija rekomenduotina testatoriui, o būtent, kad sužinojęs diagnozę apie onkologinę ligą, testatorius jautė nerimą, bijojo ir vengė operacinio gydymo ir pan. Tokia asmens būsena, įvertinus ją nulėmusias aplinkybes (sužinotą diagnozę, žinias apie ligai šalinti reikalingą gydymą), negali būti vertinama kaip nenatūrali ar ženklinanti psichikos sutrikimus. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, net ir vertinant visų byloje apklaustų liudytojų parodymus, didesnė reikšmė teiktina ne testatoriaus kaimynų, kurie, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, yra kaimo gyventojai, o gydytojo – A. V. parodymams apie testatoriaus būklę, kadangi šis asmuo turi medicininį, nors ir ne psichiatrijos srities išsilavinimą, todėl jo profesinis pasirengimas, patirtis sudaro galimybę tiksliau įvertinti asmens būklę, atpažinti galimus psichikos sutrikimus nei asmenų, kurie atitinkamo išsilavinimo, specialiųjų žinių ar patirties neturi.
Nesutiktina su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą vienpusiškai pagrindė teismo psichiatrijos ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis, nors, kaip nurodo apeliantė, jame nurodyta, kad nei į vieną teismo suformuluotą klausimą ekspertai atsakyti negalėjo. Nors Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 218 straipsnis nurodo, jog eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau pažymėtina, kad dėl to, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog jame teismas detaliai aptarė ir įvertino byloje surinktus liudytojų įrodymus, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad sprendimas yra išimtinai pagrįstas ekspertizės akto išvadomis. Be to, nesutiktina su apeliantės nuomone, kad į nei vieną teismo pateiktą klausimą, ekspertai neatsakė. Priešingai, į teismo užduotus klausimus, ar testatorius sirgo kokia nors psichikos liga, kuri būtų kliūtis suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, jei taip, tai kokia toji liga, ar įtakos gebėjimui suprasti savo veiksmus ir juos valdyti testatoriui galėjusios turėti jam diagnozuotos ligos ar skirtas medikamentinis gydymas, ekspertai atsakė, jog duomenų, jog testatorius būtų sirgęs kokia nors psichikos liga, kuri būtų kliudžiusi suvokti savo atliekamų veiksmų reikšmę, juos valdyti sudarant ginčijamą testamentą, nėra, kaip nesama ir duomenų, kad tokios įtakos būtų galėjusios turėti testatoriui diagnozuotos somatinės ligos, medikamentai. Vadinasi, ekspertai pateikė ne išvadą, kad pateikti atsakymams į teismo iškeltus klausimus nepakanka duomenų ar jie nepajėgūs to padaryti, tačiau nurodė, jog jokių duomenų apie galimus testatoriaus psichikos sutrikimus, jo negebėjimą suprasti to, ką daro ir kokias pasekmes sukelia, nėra.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog neginčijamai nustatyti faktai, kad ginčijamo testamento sudarymo dieną testatorius į Lazdijų miestą atvyko niekieno nelydimas, pats vienas, savo paties vairuojamu automobiliu, sukėlė eismo įvykį, duomenys apie kurį yra užfiksuoti administracinio teisės pažeidimo byloje, tai, kad be testamento sudarymo jis tvarkė ir kitus einamuosius reikalus, pavyzdžiui, ketino tartis su žemės matininku žemės matavimo klausimu, visų pirma, patvirtina faktą, jog testatorius normaliai orientavosi aplinkoje, kasdieniniuose gyvenimo dalykuose, juos pats sprendė, todėl nekyla abejonių, kad jis negalėtų tinkamai ir efektyviai dalyvauti civilinėje apyvartoje, t. y., sudaryti galiojančius sandorius, susiformuoti ir aiškiai pareikšti savo valią atlikti vieną ar kitą juridinį veiksmą, suvokti, kokias juridines pasekmes jam ar kitiems teisės subjektams tokie juridiniai veiksmai (sandoriai) sukelia ar sukels jo mirties atveju. Antra, tai, kad sudarydamas testamentą, testatorius notarų biure buvo vienas, niekieno nelydimas, šalina kitų (suinteresuotų) asmenų įtakos testatoriaus valiai ir jos išreiškimui galimybę.
Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo kolegija laiko ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindo naikinti testamentą kaip sandorį, sudarytą realaus grasinimo, smurto įtakoje. Šių savo teiginių apeliantė neįrodė. Reiškiami argumentai, kad atsakovė testatoriui dideliais kiekiais duodavusi neaiškios kilmės vaistus, niekuo nepagrįsti. Apeliaciniame skunde apeliantė tvirtina, kad testatoriui atliekant onkologinę operaciją ir po jos, medikamentinis gydymas jam nebuvo paskirtas ir nurodo, kad tai patvirtina faktą, jog jam buvo duodami neaiškios kilmės vaistai, jis laikytas uždarytas savo namuose ir galimai todėl nenuvyko į psichiatro konsultaciją, kuriai buvo nukreiptas. Faktas, jog medikamentinis gydymas testatoriui nebuvo skirtas, niekaip neįrodo apeliantės nurodomo fakto, kad neaiškios kilmės medikamentus testatoriui duodavusi atsakovė. Tai lieka tik įrodymais nepagrįstas apeliantės teiginys. Pastebėtina, kad apeliantė yra linkusi nurodyti aplinkybes, kurių niekaip negali pagrįsti, o būtent – negalėdama pateikti įrodymų, kad atsakovė apskritai duodavusi testatoriui kokius nors medikamentus, apeliantė ima tvirtinti, kad tokie medikamentai buvo testatoriui duodami dideliais kiekiais.
Pažymėtina, kad apeliantės argumentai, jog ginčijamą testamentą testatorius sudarė būdamas psichologiškai palaužtas, priklausomas nuo atsakovės, atmestini. Kaip matyti iš bylos medžiagos, testatorius nebuvo materialiai ar kaip nors kitaip nuo atsakovės priklausomas – atsakovė tik teikdavusi jam pagalbą tvarkant kasdienius reikalus, kuriuos tvarkyti pačiam testatoriui tapo sunkiau po jam atliktos operacijos, tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tai nereiškia, jog testatorius buvo bejėgis ir absoliučiai priklausomas nuo atsakovės: daugelį reikalų jis taip pat tvarkė pats. Civiliniai įstatymai numato galimybę naikinti sandorio sukeliamas teisines pasekmes, jeigu nustatoma, kad sandoris buvo sudarytas realaus grasinimo įtakoje. Tuo tarpu realiu grasinimu laikytini tokie atvejai, kai grasintojas žada padaryti reikšmingos žalos asmens ar jo artimųjų gyvybei, sveikatai, sugadinti ar sunaikinti turtą, o asmuo, kuriam grasinama, pagal savo padėtį suvokia, kada grasintojas turi realias galimybes savo grasinimą nedelsiant arba artimiausiu metu įgyvendinti, tai jam leidžia atitinkamos grasintojo fizinės savybės ar jo užimama padėtis. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju vertinant sandorį sudariusio subjekto valios ir jos išorinės išraiškos atitikimą, reikšminga aplinkybe laikytina tai, jog iš testatoriaus elgesio yra akivaizdu, su kokiu asmeniu jis pageidavo susieti testamento, kaip vienašalio sandorio, sukeliamas teisines pasekmes. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, palikti savo turtą testamentu A. K. siūlęs ir liudytojai A. J. su sąlyga, kad ji jį prižiūrėsianti. Pastarajai su tokia sąlyga nesutikus ir apie tai informavus testatorių, jis tą pačią dieną, kai gavo neigiamą A. J. atsakymą, nuvyko į notarų biurą ir sudarė testamentą atsakovės naudai. Vadinasi, testatorius turėjo aiškiai suformuluotą ir aplinkiniams išviešintą tikslą savo testamentiniu įpėdiniu paskirti būtent tokį asmenį, kuris juo rūpinsis. Viena iš klaidų, galimų sudarant sandorius, yra laikoma klaida dėl kontrahento arba asmens, su kuriuo turi būti susijusios sandorio sukeliamos teisinės pasekmės, tapatybės, kuri gali būti nulemta tiek paties sandorį sudarančio asmens klaidingo aplinkybių suvokimo, tiek priešingos pusės naudotos apgaulės ar grasinimo. Tačiau nagrinėjamu atveju, matyti, jog testamentiniu įpėdiniu buvo paskirtas būtent toks asmuo, kuris pasižymi testatoriaus įvardintomis savybėmis, t. y., tas, kuris juo paskutiniu metu rūpinosi.
Atmestinas apeliantės argumentas, jog psichologinę prievartą, kurią testatoriaus atžvilgiu neva vartojusi atsakovė, patvirtina tai, kad testatoriui buvo žinomi tikslūs atsakovės asmens duomenys, kuriuos reikalinga nurodyti sudarant testamentą jos naudai. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad šiuo atveju visiškai nereikšmingas būdas, kaip minėtus duomenis testatorius sužinojo. Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad tokia informacija testatoriui buvo prieinama, nes jis buvo gavęs pasaugoti atsakovės dokumentus. Teismas šiuo atveju sutinka su trečiojo asmens atsiliepime reiškiamu argumentu, jog jeigu prieš atvykstant pas notarą, testatoriui buvo siūloma palikti turtą testamentu atsakovei, jis buvo kalbinamas tai padaryti ir tai atliekant jam taip pat atskleisti atsakovės asmens duomenys, tokie veiksmai negali būti vertinami kaip psichologinė prievarta, nulėmusi testatoriaus vidinės valios ir jos išraiškos nesutapimą ir atitinkamai – sandorio (testamento) negaliojimą.
Apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti dokumentus, kurie būtų patvirtinę testatorių ir apeliantę (ieškovę) siejantį giminystės ryšį, atmestinas, kadangi giminystės tarp testatoriaus ir apeliantės buvimas/nebuvimas negali turėti jokios įtakos testatoriaus sudaryto testamento galiojimui. Civiliniai įstatymai numato du paveldėjimo pagrindus: įstatymą ir testamentą. Pastarajam yra teikiamas prioritetas, pasireiškiantis tuo, kad pagal įstatymą yra paveldima tiek ir tada, kada ir kiek tai nepakeista testamentu. Atsižvelgdamas į giminystės ryšį, įstatymų leidėjas nustato įstatyminių įpėdinių eiles, tačiau palikėjo valioje yra įstatymo numatytą paveldėjimo tvarką keisti išreiškiant savo valią vienašaliame sandoryje – testamente, ką testatorius šiuo atveju ir padarė. Testatoriui sudarius testamentą, kuris nepripažintas negaliojančiu, giminystės ar santuokos ryšiai yra aktualūs vieninteliu atveju, t. y., kai įstatyme nurodyti giminaičiai ar sutuoktiniai, palikėjo (testatoriaus) mirties dieną reikalingi išlaikymo, ima reikšti reikalavimus į privalomąją palikimo dalį.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, jog pagrindų testamentui pripažinti negaliojančiu egzistavimo apeliantė (ieškovė) neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas, jos reikalavimą atmesdamas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nėra pagrindo.
Atsakovė – A. Š. atsiliepimu į skundą prašo priteisti iš apeliantės (atsakovės) bylinėjimosi išlaidas; faktą, kad tokias išlaidas patyrė, grindžia rašytiniais įrodymais – 2012-07-26 pinigų priėmimo kvitu, patvirtinančiu 600 (šešių šimtų litų) sumokėjimą advokatei už procesinio dokumento parengimą, patarimą ir kitas teisines konsultacijas (t. 2, b. l. 96). Kadangi apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas atmetamas, iš jos, kaip iš bylą pralaimėjusios šalies, priteistinos priešingos šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos. Taigi, atsakovės – A. Š. prašymas laikytinas pagrįstu, įrodytu, todėl yra tenkintinas. Rekomenduojamus civilinėse bylose priteistinus užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 54-1845), o jo 8.11 punkte numatyta, kad rekomenduojamas atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atlyginimo dydis yra 1.5 MMA (t.y. 1200 Lt). Vadinasi, įvertinus tai, kad prašoma priteisti suma rekomenduotino maksimalaus dydžio už advokato suteiktas paslaugas neviršija, o yra lygi jo vidurkiui, prašymas tenkintinas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR CPK 325 str. 1-3 d. d., 326 str. 1 d. 1 p., Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
nutaria:
atsisakyti tenkinti apeliantės (ieškovės) – O. G. apeliacinį skundą.
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės (ieškovės) – O. G. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovės – A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini))) naudai 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, patirtų apmokant už advokato suteiktą teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.
[1] Taip nurodoma apeliaciniame skunde, nors ginčijamas testamentas sudarytas 2010-12-27.