- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-25
- Bylos Nr.
- e2-196-330/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01501-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Viriditas“
- Atsakovas
- Nyderlandų įmonei „Subo International“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viriditas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viriditas“ ieškinį atsakovei Nyderlandų įmonei „Subo International“ dėl teisių pripažinimo ir daikto priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Dalyko esmė
1. Ieškovė UAB „Viriditas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Nyderlandų įmonei „Subo International“, prašydama pripažinti ją sąžininga įgijėja ir priteisti 15 800 kg sviesto „Casella Burro“. Nurodė, jog 2020 m. liepos 27 d. ji iš Suomijos įmonės „Reich Oy“ už 47 025 Eur įsigijo 20 tonų „Casella Burro“ sviesto, kuris buvo pristatytas į UAB „Žuvies šaldytuvai“ priklausančius sandėlius. Tuo pačiu metu Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, kadangi iš Nyderlandų įmonės „Subo International“ apgaule buvo įgytas turtas – sviestas, kurį vėliau iš bendrovės „Reych Oy“ įsigijo ieškovė. Prokuroro nutarimu dėl ieškovės įsigyto sviesto buvo pritaikytas laikinasis nuosavybės teisių ribojimas, o 2020 m. lapkričio 10 d. nutarimu prokuroras nepagrįstai tenkino atsakovės Nyderlandų įmonės „Subo International“ prašymą dėl sviesto grąžinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.
3. Teismas nurodė, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismui, nes juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Sprendžiant iš ieškovės pateiktų duomenų atsakovė „Subo International“ yra Nyderlanduose registruotas juridinis asmuo, todėl, teismo vertinimu, ieškinys turėtų būti reiškiamas Nyderlandų Karalystės teisme.
4. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad ieškinys gali būti reiškiamas pagal ginčo turto buvimo vietą, nurodęs, jog ieškinys pagal turto buvimo vietą gali būti pateikiamas tik dėl nekilnojamojo daikto.
5. Teismas taip pat laikėsi nuostatos, kad šiuo atveju netaikytinas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 „Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Reglamentas) 7 straipsnio 1 dalies b punktas, pagal kurį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinės vieta) yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas, jeigu parduodant prekes, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos. Teismas nurodė, kad ši nuostata yra taikoma tada, kai šalis sieja sutartiniai santykiai, tuo tarpu ieškovės ir atsakovės nesieja jokie sutartiniai santykiai, ieškovė ieškinį reiškia kaip daikto valdytoja daikto savininkei – atsakovei.
6. Teismas nurodė, kad prokuratūra yra ikiteisminio tyrimo įstaiga, vykdanti nusikalstamų veikų tyrimą, ir šios valstybinės institucijos nutarimai yra privalomi visiems fiziniams bei juridiniams asmenims bei kitoms valstybės institucijoms. Teismo vertinimu, ieškovė, prieš gindama savo teises bendrosios kompetencijos teisme pagal civilinės teisės normas, turėtų pirmiausia nuginčyti prokuroro 2020 m. lapkričio 10 d. nutarimą dėl sviesto perdavimo atsakovei.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Viriditas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškinį. Kartu su atskiruoju skundu ieškovė pateikė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimą, kuriuo panaikintas prokuroro 2020 m. lapkričio 10 d. nutarimas dėl sviesto perdavimo atsakovei.
8. Atskirajame skunde ieškovė nurodo šiuos esminius argumentus:
8.1. Nors atsakovė prekės perdavimo sandoryje ir nebuvo to sandorio šalis, tačiau sandoris įvyko Lietuvos Respublikoje, prekė šiuo metu taip pat yra Lietuvos Respublikoje. Nors ieškovė formaliai ir reiškia ieškinį prieš konkrečią atsakovę, tačiau realiai ji prašo teismo pripažinti ieškovę sąžininga įgijėja, t. y. siekiama, kad ieškovės teisės, išplaukiančios iš sandorio, kuris įvyko Lietuvos Respublikoje, būtų ginamos taip pat Lietuvos Respublikoje.
8.2. Teismas nepagrįstai susiaurino Reglamento 7 straipsnio išimties taisyklę. Prekė, kurią įsigijo ieškovė, buvo parduota Lietuvos Respublikoje, o teismingumo nustatymui pagal minimą teisės normą nėra reikšminga, kad atsakovė buvo sandoriu parduotų prekių savininkė – Reglamentas tokio papildomo reikalavimo nenustato, užtenka vien fakto, kad ieškovės įsigyta prekė buvo pateikta Lietuvos Respublikoje.
8.3. Dėl šio ieškinio turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, reglamentuojanti sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą. Priešingu atveju bylą nagrinėjant kitos valstybės jurisdikcijoje, nebūtų jokių garantijų, kad užsienio valstybių teismai užtikrins ieškovės galimybes gintis dėl teisės į daiktą, kuris šiuo metu taip pat yra saugomas Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
11. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimą.
12. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
13. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė naują įrodymą, kuris buvo gautas iš esmės jau po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, taip pat įvertinus jo turinį bei ryšį su nagrinėjamu klausimu, taip pat proceso koncentruotumo ir operatyvumo principus, apeliacinės instancijos teismas priima su ieškovės atskiruoju skundu pateiktą naują įrodymą.
Dėl atskirojo skundo argumentų
14. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tokios teisės įgyvendinimas, be kita ko, lemia, kad asmuo su atitinkamu reikalavimu gali kreiptis tik į tą teismą, kuris yra kompetentingas nagrinėti jo inicijuojamą ginčą. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (liet. savo iniciatyva), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, o būtent, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – tiesiogiai iš CPK 782 straipsnio. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
15. Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016 ir kt.). Taigi siekiant tinkamai nustatyti ginčo jurisdikciją, iš esmės būtina nustatyti teisinių santykių, iš kurių kildinamas ginčas, prigimtį. Šiuo atveju taikytinos nacionalinės civilinės teisės taisyklės (Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 593/2008 Dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 5 straipsnio a papunkčio nuostatos).
16. Nagrinėjamoje atveju apeliantė, kurios buveinės ir veiklos vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškė ieškinį atsakovei – Nyderlanduose buveinę turinčiam juridiniam asmeniui. Kadangi tiek apeliantė, tiek atsakovė yra Europos Sąjungoje veikiantys subjektai, o ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių santykių, teismingumo klausimui spręsti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) nuostatos. Remiantis Reglamento Briuselis I bis 81 straipsniu, jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse. Reglamento Briuselis I bis 4 straipsnio 1 dalis numato, kad pagal šį Reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento Briuselis I bis 5 straipsnio 1 dalis).
17. Apeliantė pareikšto ieškinio teismingumą Lietuvos Respublikos teismams motyvuoja iš esmės dviem specialiosios jurisdikcijos pagrindais – Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies b punktu, pagal kurį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas, jeigu parduodant prekes, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos, taip pat 2 punktu, pagal kurį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ir jis gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Apeliantės teigimu, ji prekę (sviestą) įsigijo sutarties pagrindu iš trečiojo asmens, be to, ji laikytina sąžininga daikto įgijėja ir jai taikytinos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio dalies nuostatos.
18. Kaip matyti iš pateikto ieškinio turinio ir atskirojo skundo argumentų, apeliantė siekia, kad ji būtų pripažinta pirkimo pardavimo sandoriu sąžiningai įgijusi turtą – sviestą, dėl kurio (turto) atitinkamų Lietuvos valstybės institucijų patvarkymu yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir dėl kurio yra vykdomas ikiteisminis tyrimas. Kaip teisingai atskirajame skunde nurodo apeliantė, nors formaliai komercinė sutartis su atsakove šiuo atveju ir nebuvo sudaryta, sviestas buvo įgytas būtent ūkinio sandorio pagrindu. Vadinasi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškiniu keliamas ginčas dėl neegzistuojančių sutartinių santykių. Kaip minėta, ieškovė įsigijo prekę, kuri buvo pristatyta ir perduota Lietuvos Respublikoje. Apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimas patvirtina, kad sprendžiant apeliantės pateikto ieškinio priėmimo klausimą, visos būtinos aplinkybės, susijusios su ginčo turto (sviesto) nuosavybės įgijimo teisėtumo klausimu, iš esmės nėra nustatytos, ikiteisminis tyrimas dėl turto, esančio ir saugomo Lietuvos Respublikoje, tebevykdomas toliau, siekiant nustatyti, kas yra ir/ar buvo teisėtas to turto savininkas.
19. Paminėtų aplinkybių, o taip pat ieškovės pareikštų reikalavimų pobūdžio pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir netyrė, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvų, kurias remiantis buvo padaryta išvada, kad ieškinys teismingas Nyderlandų Karalystės teismams, negalima laikyti tinkamai pagrįstais.
20. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį ir ieškovės UAB ,,Viriditas“ ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.