- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-10
- Bylos Nr.
- e2A-68-934/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00209-2025-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Neringa Švedienė, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- A. N.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Neringos Švedienės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei ,,Torado“, A. D. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. N. (toliau – ir ieškovas ar A. N.) kreipėsi į teismą, prašydamas: pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2023 m. birželio 5 d. susitarimą; priteisti ieškovui iš atsakovų A. D. (toliau – ir A. D.) ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Torado“ (toliau – LUAB „Torado“ ar bendrovė) bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. eB2-96-614/2025 (dabar Nr. eB2-55-614/2026) pagal ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Ieškovas yra buvęs bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi patvirtino ieškovo 5 616,33 Eur finansinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 9 d. nutartimi nutarė likviduoti bendrovę, nurodydamas, kad bendrovė gali sudaryti tik Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) leidžiamus sandorius. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 10 d. nutartimi bendrovės nemokumo administratoriumi paskyrė Stasį Sipavičių (toliau – ir nemokumo administratorius).
Žemesnės instancijos teismas
3. Bendrovė nuolat patiria išlaidas teisininkams, kurias atlygina bendrovės kreditorius A. D.. Nemokumo administratorius kreditoriams nepateikė duomenų, kokiu pagrindu vienas iš bendrovės kreditorių dengia bendrovės patiriamas išlaidas. Kreditoriams nebuvo pateiktos sutartys ar susitarimai dėl bendrovės finansavimo ar paskolos suteikimo. Kreditoriai taip pat nebuvo informuoti dėl bendrovės administravimo išlaidų finansavimo ir tokie sprendimai nebuvo priimti bendrovės kreditorių susirinkime. Dėl šios priežasties ieškovas kreipėsi į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – AVNT) dėl nemokumo administratoriaus veiklos patikrinimo. AVNT pradėjus patikrinimą, nemokumo administratorius į Nemokumo procesų informacinį portalą 2024 m. rugsėjo 30 d. įkėlė 2023 m. birželio 5 d. susitarimą, sudarytą tarp A. D. ir bendrovės, kuriuo A. D. įsipareigojo padengti bendrovei išrašytas sąskaitas už teisines bei buhalterinės apskaitos paslaugas (toliau – ir Susitarimas). Pagal Nemokumo procesų informaciniame portale pateiktus duomenis matyti, kad bendrovės išlaidų suma siekia 82 372,84 Eur, nors pats nemokumo administratorius nurodo, jog už visą procesą skirta išlaidų suma yra 16 812,50 Eur. Taigi, Susitarimo pagrindu nemokumo administratorius reikšmingai padidino bendrovės administravimo išlaidų sąmatą. Be to, joks sprendimas dėl Susitarimo sudarymo nebuvo priimtas bendrovės kreditorių susirinkime. Susitarimu buvo pažeista JANĮ 75 straipsnio 2 dalis ir 84 straipsnio 2 dalis, taip pat bendrovės ir jos kreditorių interesai.
4. Susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės kreditorių susirinkime nebuvo priimtas sprendimas dėl bendrovės ūkinės veiklos tęsimo ir teismas neleido sudaryti kitų JANĮ nenumatytų sandorių, bendrovė turėjo teisę sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra susiję su bendrovės veiklos nutraukimu. Susitarimo 1 punktu A. D. pažadėjo savo nuožiūra sumokėti už bendrovei išrašytas sąskaitas už teisinių ir buhalterinių paslaugų suteikimą. Susitarimo 3 punkte numatyta, kad A. D. apmokėjus trečiųjų asmenų pateiktas Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras, A. D. įgis reikalavimo teisę į bendrovę apmokėtų sumų vertei. Taigi, Susitarimo turinys leidžia spręsti, kad tarp nemokumo administratoriaus ir A. D. buvo sudarytas susitarimas dėl bendrovės finansavimo. Šis Susitarimas nėra susijęs su juridinio asmens veiklos nutraukimu, juo buvo tik padidinta administravimo išlaidų sąmata iš esmės neatliekant likvidavimo veiksmų.
5. Susitarimu buvo pažeisti du atskiri JANĮ imperatyvūs reikalavimai: JANĮ 84 straipsnio 2 dalis, nes Susitarimas netenkina nė vieno įstatyme numatyto kriterijaus dėl leidžiamų sandorių sudarymo; JANĮ 75 straipsnio 2 dalis, nes be kreditorių susirinkimo pritarimo bendrovė prisiėmė papildomų prievolių, administravimo išlaidų sąmatoje nenumatytų išlaidų ir tuo reikšmingai padidino administravimo išlaidų sąmatą. Todėl egzistuoja pagrindas pripažinti, kad Susitarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas, viešąjį interesą ir turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl Susitarimo, kuriuo A. D. įsipareigojo padengti bendrovei išrašytas sąskaitas už teisines bei buhalterinės apskaitos paslaugas. Ieškovui prašant Susitarimą pripažinti negaliojančiu, atsakovai iš esmės teigia, kad Susitarimo galiojimas jau buvo patikrintas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-96-614/2025 sprendžiant klausimą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo. Minėtoje byloje ieškovo prašymas buvo atmestas, o Susitarimas pripažintas neprieštaraujančiu JANĮ nuostatoms.
8. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-96-614/2025 buvo sprendžiamas nemokumo administratoriaus atstatydinimo klausimas, o ne išsamiai analizuojamas Susitarimas, vertinamas jo negaliojimo pagrindas. Be to, nagrinėjamoje byloje ir civilinėje byloje pareikšti ieškiniai netapatūs, taigi, nėra pagrindo nutraukti nagrinėjamą civilinę bylą. Be kita ko, pagal JANĮ 40 straipsnį, teismo nutartis dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo neskundžiama, todėl negali sukelti res judicata (galutinio teismo sprendimo) pasekmių.
9. 2022 m. gruodžio 7 d. įvyko bendrovės kreditorių susirinkimas, kurio metu patvirtinta nemokumo administratoriaus pateikta bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata. Nurodytoje sąmatoje nemokumo administratorius prašė nustatyti, kad teisinės paslaugos bus apmokamos pagal faktą, t. y. pagal su advokatu pasirašytos teisinių paslaugų sutarties sąlygas ir išrašytas sąskaitas, neviršijant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Sąmatoje taip pat nurodyta, kad viršijus nustatytus ar patvirtintus dydžius ir (ar) atsiradus papildomoms išlaidoms, bus inicijuotas kreditorių susirinkimas (komitetas) dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tikslinimo (tvirtinimo). Teismas įvertino, kad teisinės paslaugos bus apmokamos pagal faktą, nenustatant konkrečių sumų, skirtų teisinėms paslaugoms.
10. Siekiant taikyti CK 1.80 straipsnio 1 dalį, būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: pirma, kad teisės norma yra imperatyvi, ir, antra, kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina.
11. Sisteminis JANĮ 75 straipsnio nuostatų aiškinimas patvirtina, kad kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) sprendimas patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą nėra būtinas, jog nemokumo administratorius turėtų teisę vykdyti jam tenkančias JANĮ pareigas. Be kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) pritarimo administravimo išlaidų sąmatą gali tvirtinti teismas, o jos nepatvirtinus, nemokumo administratorius gali veikti savo rizika. Taigi, JANĮ 75 straipsnio 2 dalis nėra imperatyvi įstatymo norma, kuri galėtų būti ginama sandorio pripažinimo negaliojančiu būdu.
12. AVNT, nagrinėdama ieškovo 2023 m. gegužės 18 d. skundą, 2023 m. birželio 23 d. sprendimu konstatavo, kad ieškovas žinojo tiek apie teisinėms paslaugoms siūlomą administravimo išlaidų sąmatą, tiek apie advokatų kontorų apklausas teikti teisines paslaugas bendrovei, tačiau skundų dėl to nereiškė. AVNT 2025 m. sausio 21 d. galutinėje išvadoje dėl neplaninio nemokumo administratoriaus veiklos patikrinimo nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog Susitarimas prieštarauja bankrotą reglamentuojančioms teisės aktų nuostatoms.
13. Teismas nesutiko su ieškovo nuomone, kad atsižvelgiant į tai, jog bendrovės kreditorių susirinkime nebuvo priimtas sprendimas dėl bendrovės ūkinės veiklos tęsimo ir teismas neleido sudaryti kitų JANĮ nenumatytų sandorių, bendrovė turėjo teisę sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra susiję su bendrovės veiklos nutraukimu. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad ginčo Susitarimas nėra susijęs su juridinio asmens veiklos nutraukimu, o juo neatliekami juridinio asmens nutraukimo veiksmai.
14. Priešingai nei nurodoma ieškinyje, bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata skundžiamu Susitarimu nebuvo pakeista – nei padidinta, nei sumažinta, todėl JANĮ 75 straipsnio 2 dalis, kuri numato, kad bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, įvertinęs išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, nėra taikoma. Susitarimu atsakovas A. D. įsipareigojo neatlygintinai suteikti bendrovei trečiųjų asmenų išrašytų sąskaitų kreditavimo paslaugą. Dėl šios paslaugos sutarta kaip dėl neatlygintinės paslaugos, todėl toks Susitarimas nei padidino, nei sumažino bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Teismas sutiko su atsakovų nuomone, kad sąmatą didino bendrovės iš trečiųjų asmenų pirktos paslaugos, tačiau tokie sudaryti sandoriai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, ginčo Susitarimas, priešingai nei nurodoma ieškinyje, yra susijęs su bendrovės veiklos nutraukimu, vertinant jį JANĮ 84 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.
15. JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 3 punktas tiesiogiai leidžia nemokumo administratoriui sudaryti sutartis, susijusias su juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymu, finansinių ataskaitų auditu, turto ar verslo vertinimu, teisinių ir kitų ekspertų ar specialistų paslaugų užsakymu, todėl šiuo atveju Susitarimas, kuriuo yra dengiamos teisinių paslaugų išlaidos, yra teisėtas ir neprieštarauja JANĮ nuostatoms.
16. Kreditorių susirinkimui nėra suteikta teisė riboti nemokumo administratoriaus teisės reikšti ieškinius bankrutuojančios bendrovės vardu įgyvendinimą nei tiesiogiai (teikiant privalomus nurodymus nemokumo administratoriui kreiptis į teismą ar draudimus tai daryti), nei netiesiogiai (riboti tokią nemokumo administratoriaus teisę per administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo (keitimo) procedūrą). Nemokumo administratorius sprendimus priima savarankiškai, jis neturi imperatyvios pareigos gauti kreditorių susirinkimo pritarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos keitimo prieš pareiškiant ieškinius teisme bankrutuojančios bendrovės vardu. Įstatymų leidėjas suteikė nemokumo administratoriui diskrecijos teisę reikšti ieškinius bankrutuojančios bendrovės vardu.
17. Teismuose yra nagrinėjamos 6 civilinės bylos, kuriose pagal bendrovės ieškinį atsakovu yra ieškovas arba jo valdoma bendrovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dolreta“, taip pat yra vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 2 dalyje ir 246 straipsnio 2 dalyje (skolininko nesąžiningumas; aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, perleidimas, paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas). Nemokumo administratorius pagrįstai pasitelkė profesionalių advokatų pagalbą, kad būtų tinkamai apgintos bendrovės ir jos kreditorių teisės. Teisinių paslaugų apmokėjimui yra būtinos lėšos, kurių pati bendrovė pakankamai neturi, todėl Susitarimu siekiama tinkamo teisinių paslaugų apmokėjimo, kuomet A. D. prisiima riziką finansuoti atitinkamus teisminius procesus bei dengti kitas administravimo išlaidas, o jam atsisakius tą daryti, šią riziką perima nemokumo administratorius.
18. AVNT 2025 m. balandžio 1 d. sprendimu dėl nemokumo administratoriaus veiksmų taip pat nurodė, kad klausimas dėl Susitarimo teisėtumo jau buvo vertintas AVNT 2025 m. sausio 21 d. galutinėje išvadoje, tačiau papildomai paaiškino, kad JANĮ nėra reglamentuoti atvejai dėl bankroto proceso administravimo išlaidų dengimo, kuomet juridinis asmuo turto neturi ar jo nepakanka joms padengti, taip pat nenumato, jog kreditoriui sutinkant dengti bankroto proceso administravimo išlaidas, tokiam sprendimui priimti yra būtinas kreditorių susirinkimo pritarimas. Susitarimu yra susitarta dengti patiriamas bendrovės administravimo išlaidas, tačiau sąmatos dydžio nustatymo ir patiriamų išlaidų kontrolė lieka kreditorių susirinkimo diskrecijoje. AVNT nurodė, kad bankroto administravimo išlaidos reikalingos tinkamai organizuoti bankroto procesą, vykdyti jį bei užbaigti įmonės bankroto bylą, siekiant įgyvendinti kreditorių teises į prievolių ir įsipareigojimų įvykdymą bei atlyginti nemokumo administratoriui už suteiktas bendrovės bankroto administravimo paslaugas.
19. Teismas padarė išvadą, kad Susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, kaip prieštaraujantis JANĮ 84 straipsnio 2 daliai, kadangi nemokumo administratorius veikia pagal JANĮ, o Susitarimas yra sudarytas teisėtai ir toks susitarimas nėra draudžiamas nei pagal JANĮ, nei pagal Lietuvos teismų praktiką.
20. Teismas nusprendė, kad negalima daryti išvados, jog Susitarimas, kuriuo iš esmės yra užtikrinamas lėšų gavimas, skirtas teisinėms paslaugoms, neatitiktų JANĮ tikslų. Priešingai, Susitarimas leido nemokumo administratoriui efektyviai vykdyti JANĮ 64 straipsnio 1 dalyje numatytas funkcijas, o atlikti nemokumo administratoriaus veiksmai nėra priešingi bendrovės ir (ar) kreditorių interesams. Vien aplinkybė, kad buvo pasirašytas ginčo Susitarimas, neleidžia daryti išvados, jog buvo prisiimtos naujos finansinės prievolės ar padidėjo bendrovės administravimo išlaidų sąmata. Nemokumo administratorius pasirenka reikšti ar ne ieškinius teisme bankrutuojančios bendrovės vardu, o bankrutuojanti bendrovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, turi teisę naudotis teisinėmis paslaugomis.
21. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo ieškovo veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimu teise ir skirti jam CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodytą baudą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
22. Apeliaciniame skunde ieškovas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
22.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Susitarimas neprieštarauja JANĮ 84 straipsnio 2 daliai, nes jis yra susijęs su bendrovės veiklos nutraukimu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nauji juridinio asmens sandoriai galimi tik esant JANĮ 84 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems kriterijams. JANĮ 84 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Siekiant pripažinti, kad sandoris yra susijęs su juridinio asmens veiklos nutraukimu, turi būti nustatyta, kokie konkretūs juridinio asmens veiklos nutraukimo veiksmai šiuo sandoriu yra atliekami. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė.
22.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Susitarimas yra susijęs su juridinio asmens veiklos nutraukimu, nes jį sudarė bendrovės nemokumo administratorius bendrovės nemokumo procese. Toks aiškinimas neatitinka JANĮ 84 straipsnio 2 dalies. JANĮ 84 straipsnio 2 dalies norma negali būti aiškinama taip, kad bet koks bendrovės nemokumo administratoriaus sudarytas sandoris yra laikomas sandoriu, susijusiu su juridinio asmens veiklos nutraukimu. Įstatymų leidėjas išskyrė, kad sandoriai turi būti susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar Susitarimas yra susijęs su juridinio asmens veiklos nutraukimu ir iškreipė JANĮ 84 straipsnio 2 dalies normos taikymo ribas. Tarp bendrovės ir A. D. buvo sudarytas Susitarimas dėl bendrovės finansavimo. Šis Susitarimas, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nėra ir negali būti laikomas susijusiu su juridinio asmens veiklos nutraukimu, nes juo nėra atliekami juridinio asmens veiklos nutraukimo veiksmai: jis nėra susijęs su bendrovės materialaus turto išsaugojimu iki jo realizavimo, jis nėra susijęs su bendrovės turto realizavimu ar su baigiamaisiais bankroto procedūriniais veiksmais (dokumentų archyvavimu ir pan.). Atsižvelgiant į tai, Susitarimas neatitinka nė vienos iš JANĮ 84 straipsnio 2 dalyje nustatytų leidžiamų sandorių kategorijų ir peržengia leistinų likvidavimo stadijos veiksmų ribas. Be to, Susitarimas pažeidžia imperatyviąsias nemokumo proceso normas ir yra sudarytas neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Susitarimo turinį ir jo atitikimą JANĮ 84 straipsnio 2 daliai, todėl padarė klaidingą išvadą, o tai nulėmė iš esmės neteisingo sprendimo priėmimą.
22.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Susitarimo teisėtumą vertino per kitų sandorių teisėtumą. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime akcentuoja, kad bendrovės nemokumo administratorius turi teisę samdyti advokatus, kurie atstovauja bankrutuojančiai bendrovei teisminiuose ginčuose, o tokie sandoriai laikytini sandoriais, susijusiais su juridinio asmens veiklos nutraukimu, tačiau ši bendrovės teisė nėra susijusi su Susitarimu. Susitarimas yra finansavimo sandoris, kuriuo A. D. įsipareigojo suteikti bendrovei lėšų jos išlaidoms padengti. Tai nėra teisinių paslaugų sutartis su advokatu ar kitas sandoris, kurį leidžiama sudaryti nemokumo administratoriui, vadovaujantis JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Teisinių paslaugų teikimas ir finansavimas šioms paslaugoms apmokėti yra du skirtingi dalykai (sandoriai), kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino. Susitarimas, kurio teisėtumas yra skundžiamas, turi būti vertinamas atskirai nuo kitų sandorių. Būtent todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, esą bendrovė turėjo teisę patirti teisines išlaidas, nesukuria teisinio pagrindo finansavimo sandorio sudarymui bendrovės likvidavimo stadijoje. Šie teismo motyvai gali būti vertinami teisinių paslaugų įsigijimo sandorio kontekste, bet ne finansavimo sandorio kontekste. Finansavimo sandoris buvo skirtas finansuoti bendrovę, o ne atlikti su bendrovės likvidavimu susijusius veiksmus. Teisinės išlaidos savaime nepaverčia finansavimo sandorio teisėtu, todėl, net ir pripažinus, kad finansavimas buvo skirtas teisinėms išlaidoms padengti, tai nepateisina Susitarimo sudarymo. Susitarimas turėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantis JANĮ 84 straipsnio 2 daliai.
22.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi AVNT nuomone, pateikta 2025 m. sausio 21 d. išvadoje. AVNT neteisingai sieja JANĮ 84 straipsnio 2 dalies taikymą tik su sandoriais, iš kurių siekiama gauti pajamų vykdant ūkinę komercinę veiklą. JANĮ 84 straipsnio 2 dalis yra padalinta į trijų rūšių sandorius: sandorius, susijusius su juridinio asmens veiklos nutraukimu; sandorius, susijusius su ūkinės komercinės veiklos tęsimu, jeigu yra priimtas kreditorių susirinkimo sprendimas dėl juridinio asmens pardavimo; sandorius, kuriuos leido sudaryti teismas. Taigi, sandoriai, kurie yra susiję su ūkine komercine veikla, yra tik vieni iš jų, kurie gali būti sudaromi. Kiti JANĮ 84 straipsnio 2 dalyje nurodyti sandoriai nėra siejami su ūkine komercine veikla. Dėl šios priežasties AVNT teiginys, kad JANĮ 84 straipsnio 2 dalyje nurodyti sandoriai yra siejami su gaunamomis pajamomis iš ūkinės komercinės veiklos, yra neteisingas. Sandoriai dėl juridinio asmens veiklos nutraukimo nėra siejami su ūkine komercine veikla ar iš jos gaunamomis pajamomis, todėl šie sandoriai įstatymų leidėjo buvo atskirti. AVNT to neįvertino, todėl padarė klaidingas išvadas.
22.5. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad, tuo atveju, jei Susitarimas nebūtų sudarytas, nebūtų ir galimybės tinkamai vykdyti nemokumo administratoriaus pareigų. Bendrovės nemokumo administratorius gali sudaryti tokį sandorį, jei laikytųsi JANĮ įtvirtintų taisyklių, t. y. jei sušaukus bendrovės kreditorių susirinkimą, jame būtų priimtas toks sprendimas. Be to, vertinant tai, kad bendrovės nemokumo procesas yra perėjęs į likvidavimo stadiją, bendrovės nemokumo administratorius turėtų gauti ir teismo leidimą. Bendrovės nemokumo administratorius yra profesionalus teisininkas, turintis specialių žinių ir patirties, leidžiančių savarankiškai inicijuoti bei vykdyti teisminius procesus, rengti procesinius dokumentus ir atstovauti bendrovės interesams teismuose ar kitose institucijose. Be to, pats nemokumo administratoriaus institutas yra sukurtas taip, kad administratorius, būdamas nepriklausomas ir kvalifikuotas profesionalas, gebėtų savarankiškai atlikti esmines užduotis, susijusias su turto paieška, teisių gynimu bei procesinių veiksmų inicijavimu. Taigi, net ir nesudarius Susitarimo, nemokumo administratorius galėtų tinkamai atlikti savo pareigas bei užtikrinti bendrovės ir jos kreditorių interesų apsaugą.
22.6. Kreditorių pritarimas Susitarimui buvo privalomas, nes tai yra ekonominio pobūdžio klausimas, kuris yra skirtas išskirtinei kreditorių susirinkimo kompetencijai. JANĮ 75 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, įvertinęs išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. Vadinasi, įstatymų leidėjas administravimo išlaidų klausimą kvalifikuoja kaip kreditorių ekonominio sprendimo objektą, palikdamas kreditoriams diskreciją spręsti tiek dėl išlaidų apimties, tiek dėl jų tikslingumo. Esant lėšų trūkumui, būtent kreditorių susirinkimas privalo nuspręsti, ar finansavimas reikalingas ir koks jis turi būti. Nemokumo administratorius neturi įgaliojimų ir kompetencijos vienašališkai ir savarankiškai nuspręsti dėl išlaidų finansavimo.
22.7. Bendrovės nemokumo administratorius, teikdamas kreditorių susirinkimui tvirtinti bendrovės išlaidų sąmatą, nepranešė kreditoriams, kad bendrovė neturi pakankamai turto išlaidų padengimui ir nenurodė, jog bus reikalingas išlaidų finansavimas. Tačiau bendrovės nemokumo administratorius vienašališkai priėmė ekonominio pobūdžio sprendimą ir už kreditorius nusprendė dėl finansavimo reikalingumo bei jo apimties. Be to, dėl šio Susitarimo sudarymo pasikeitė ir bendrovės piniginių lėšų skirstymo tvarka kreditoriams – vienas iš kreditorių – A. D., įgijo pirmumo teisę prieš kitus kreditorius.
22.8. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad JANĮ 75 straipsnio 2 dalies nuostata nėra imperatyvi, yra teisiškai nepagrįsta ir lėmusi iš esmės neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas, ignoruodamas imperatyvų aptariamos normos pobūdį, paneigė vieną iš pagrindinių bankroto proceso tikslų ir kreditorių apsaugos funkcijų – ribojama kreditorių teisė kontroliuoti administravimo išlaidų pagrįstumą ir būtinumą, o tai iš esmės pažeidžia nemokumo teisės reguliavimo tikslą ir suteikia galimybę nemokumo administratoriui savarankiškai nuspręsti dėl ekonominio pobūdžio sandorių sudarymo.
22.9. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad teisės aktuose yra įtvirtintas draudimas pripažinti negaliojančiais naujai sudarytus finansavimo sandorius, o sandoriai, kuriais bankrutuojančiam juridiniam asmeniui suteiktas naujas finansavimas ir (ar) tarpinis finansavimas, negali būti pripažinti negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu. JANĮ 64 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas yra susijęs su draudimu ginčyti restruktūrizavimo metu sudarytus sandorius dėl naujo juridinio asmens finansavimo. Kadangi Susitarimas buvo sudarytas bankroto procese, o ne restruktūrizavimo procese, tai ginčo Susitarimas nepatenka į šią kategoriją, todėl JANĮ 64 straipsnio 3 dalis yra netaikytina. Pirmosios instancijos teismas sprendime taikė materialiąją teisės normą, kuri nereglamentuoja ginčo santykių, todėl padarė esminį proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimą.
Atsiliepimas
23. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas A. D. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovui visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
23.1. Susitarimas nepažeidžia ir negali pažeisti bendrovės ar jos kreditorių, įskaitant ieškovą, teisėtų interesų, nes pagal Susitarimą bendrovė paslaugą gauna neatlygintinai. Ieškovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nepaaiškino, kokią realią žalą Susitarimas daro ar gali daryti bendrovei, ieškovui ar bet kuriems kitiems kreditoriams. Susitarimas yra neatlygintinis, t. y. dėl jo sudarymo ar vykdymo bendrovė papildomai nesumokėjo ir neįsipareigojo sumokėti.
23.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kad sandoriai, kuriuos sudaro nemokumo administratorius, vykdydamas jam įstatymų nustatytas pareigas administruojant nemokią bendrovę, yra laikytini sandoriais, susijusiais su juridinio asmens veiklos nutraukimu JANĮ 84 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.
23.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar skundžiamas Susitarimas yra laikytinas sandoriu, susijusiu su juridinio asmens veiklos nutraukimu JANĮ 84 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, pagrįstai kartu vertino sandorius, kuriems finansuoti buvo sudarytas Susitarimas. Skundžiamu Susitarimu yra finansuojamos bendrovės iš trečiųjų asmenų įsigytos teisinės ir buhalterinės paslaugos, kurios yra susijusios su nemokumo administratoriui įstatyme nustatytų pareigų vykdymu.
Žemesnės instancijos teismas
23.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, kaip vienu iš papildomų įrodymų, rėmėsi AVNT nuomone, pateikta jos 2025 m. sausio 21 d. galutinėje išvadoje, kurioje AVNT, kaip ir pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad Susitarimas nepažeidžia bankrotą reglamentuojančių teisės aktų.
23.5. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad, tuo atveju, jei bendrovė pati neturėjo apyvartinių lėšų, nemokumo administratorius neturėjo teisės naudotis kreditorių jam pasiūlyta neatlyginta kreditavimo paslauga ir galėjo visus reikiamus darbus atlikti pats neatlygintinai. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kad teisės aktai nedraudžia nemokumo administratoriui kreiptis kvalifikuotos pagalbos į teisines paslaugas teikiančius specialistus ir naudotis jų paslaugomis, taip pat nemokumo administratorius sprendimus pareikšti ieškinius bankrutuojančios bendrovės vardu ir interesais priima savarankiškai ir kreditorių susirinkimo valios juos priimdamas ir įgyvendindamas nėra saistomas. Nemokumo administratorius neturi imperatyvios pareigos gauti kreditorių susirinkimo pritarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos keitimo prieš pareiškiant ieškinius teisme bankrutuojančios bendrovės vardu, jei bylinėjimuisi skirtos lėšos sąmatoje nėra nustatytos ar kyla grėsmė, kad jos bus viršytos. Nagrinėjamu atveju 2022 m. gruodžio 7 d. bendrovės kreditorių susirinkimas numatė, kad lėšos teisinėms paslaugoms bus naudojamos pagal faktą.
23.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad Susitarimu bendrovės bankroto administravimo išlaidų sąmata nebuvo pakeista (nei padidinta, nei sumažinta), nes bendrovė pagal Susitarimą kreditavimo paslaugą gavo neatlygintinai. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje faktinėje situacijoje JANĮ 75 straipsnio 2 dalis nėra taikytina. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad sprendimas sudaryti Susitarimą yra sprendimas dėl bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymo, kuriam yra privalomas kreditorių pritarimas. Bendrovė nevykdo ūkinės komercinės veiklos. Be to, Susitarimu nėra susitarta dėl bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymo. Atsižvelgiant į tai, JANĮ 63 straipsnio 2 dalis netaikytina.
Šalies argumentai
23.7. Ieškovas klaidingai teigia, kad dėl Susitarimo sudarymo pasikeitė bendrovės piniginių lėšų skirstymo tvarka kreditoriams, t. y. vienas iš kreditorių (A. D.) įgijo pirmumo teisę prieš kitus kreditorius. Atsakovo A. D. iki Susitarimo sudarymo turėtas finansinis reikalavimas nepasikeitė. A. D., sudarydamas Susitarimą, asmeninėmis lėšomis įvykdė prievoles už likviduojamą dėl bankroto bendrovę, taip įgydamas papildomą finansinį reikalavimą į bendrovę ir neatlygintinai prisiėmė riziką, kad šis prisiimtas papildomas finansinis reikalavimas likviduojamos dėl bankroto bendrovės gali būti niekada neįvykdytas. Atsižvelgiant į tai, ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie tai, kad sudarydamas Susitarimą A. D. įgijo neteisėtą pranašumą prieš likusius bendrovės kreditorius, neatitinka tikrovės.
23.8. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad atsižvelgiant į tai, jog Susitarimas buvo sudarytas jau esant bendrovės likvidavimo stadijai, Susitarimo sudarymui turėjo būti gautas teismo leidimas. Įstatymas nenustato pareigos, esant bendrovės likvidavimo stadijai, visiems ir bet kokiems sandoriams, įskaitant neatlygintinus sandorius ir su juridinio asmens veiklos nutraukimu susijusius sandorius, gauti teismo leidimą. Atsižvelgiant į tai, JANĮ 83 straipsnio 4 dalis nėra taikytina, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos netaikė.
Atsiliepimas
24. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, atsakovė LUAB „Torado“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
24.1. Priešingai nei teigia ieškovas, JANĮ 75 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama izoliuotai ir negali būti laikoma imperatyvia ginčijant Susitarimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Jeigu JANĮ 75 straipsnio 2 dalis būtų imperatyvi, t. y. nustatanti, kad kreditoriams nepatvirtinus administravimo išlaidų sąmatos jokie kiti elgesio modeliai nebūtų galimi, tai reikštų, kad nemokumo procese administratorius negalėtų vykdyti jam įstatymo nustatytų pareigų iki tol, kol kreditoriai patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Toks aiškinimas tiesiogiai prieštarautų pagrindiniam bankroto proceso tikslui, t. y. kuo didesne apimti ir kuo operatyviau patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo, kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras.
24.2. Susitarimas negali prieštarauti JANĮ 75 straipsnio 2 daliai, kadangi bendrovės kreditoriai 2022 m. gruodžio 7 d. kreditorių susirinkimo metu trečiuoju darbotvarkės klausimu yra patvirtinę bendrovės administravimo išlaidų sąmatą. Susitarimo 1 punktu šalys sutarė, kad A. D. sutinka įvykdyti savo nuožiūra pasirinktas bendrovės pinigines prievoles, kylančias iš sutarčių, sudarytų su trečiaisiais asmenimis, įskaitant apmokėti už suteiktas teisines bei buhalterines paslaugas. Pagal Susitarimo 4 punktą, A. D. pasiliko teisę nesutikti su bendrovės užsakomomis paslaugomis, t. y. paliekant nemokumo administratorių veikti savo rizika. Taigi, nesant bendrovės susitarimų su trečiaisiais asmenimis dėl teisinių paslaugų teikimo ir (arba) nesant bendrovės susitarimų su trečiaisiais asmenimis dėl buhalterinių paslaugų teikimo Susitarimas netenka prasmės. Bendrovės kreditorių susirinkimas patvirtino, kad teisinės paslaugos bus apmokamos pagal faktą. Ieškovas, kaip kreditorius, tokio kreditorių susirinkimo nutarimo neskundė, o ir pačiame susirinkime atsisakė dalyvauti. Kadangi Susitarimas buvo sudarytas siekiant sudaryti bendrovei tinkamas finansines galimybes ginti bendrovės ir jos kreditorių teises teismine tvarka, Susitarimas negali prieštarauti JANĮ 75 straipsnio 2 daliai, kadangi bendrovės administravimo išlaidų sąmata patvirtinta dar 2022 m. gruodžio 7 d. kreditorių susirinkime ir šio susirinkimo sprendimas (nutarimas) dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo nebuvo teismo panaikintas.
24.3. Teismas pagrįstai nurodė, kad Susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, kaip prieštaraujantis JANĮ 84 straipsnio 2 daliai, kadangi nemokumo administratorius veikia JANĮ įgaliojimų apimtyje, o Susitarimas yra sudarytas teisėtai ir nėra draudžiamas nei pagal JANĮ, nei pagal Lietuvos teismų praktiką.
24.4. Net jeigu būtų laikoma, kad JANĮ 84 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas yra susijęs su likvidavimo proceso veiksmais, Susitarimas vis tiek neprieštarautų JANĮ 84 straipsnio 2 dalies 1 punktui. Susitarimo tikslas: finansuoti bendrovės teisines išlaidas teismuose; finansuoti bendrovės buhalterinės apskaitos išlaidas. Sutartys su profesionaliais teisininkais (advokatais) ir buhalteriais gali būti sudaromos likvidavimo procese, todėl, nemokumo administratoriui pasitelkus profesionalių teisininkų (advokatų) arba buhalterių paslaugas, už jų paslaugų atlikimą turi būti atsiskaitoma pagal kreditorių patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Šiuo atveju Susitarimas yra neatsiejama teisinių ir buhalterinės apskaitos paslaugų įsigijimo dalis, kadangi: bendrovei yra teikiamos teisinės arba buhalterinės apskaitos paslaugos; už jas yra išrašomos sąskaitos faktūros pagal kreditorių patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą; A. D. sprendžia, ar šios paslaugos buvo reikalingos nemokumo administratoriui ir atitinkamai jas apmoka. Taigi, jeigu būtų laikoma, kad JANĮ 84 straipsnio 2 dalies 1 punktas taikomas plačiau negu tik ūkinės komercinės veiklos nutraukimui, Susitarimas, kaip bendrovę neatlygintinai finansiškai įgalinanti priemonė, vis vien nepažeistų JANĮ 84 straipsnio 2 dalies 1 punkto.
24.5. Susitarimas negali pažeisti JANĮ 84 straipsnio 2 dalies ar kitų JANĮ nuostatų, kadangi Susitarimu yra įgyvendinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo patvirtinta proceso dalyvių teisė finansuoti teisines paslaugas per trečiuosius asmenis, o nemokumo administratorius turi teisę samdyti profesionalius teisininkus (advokatus), kurie atstovautų bendrovei teismuose. Kadangi JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 3 punktas tiesiogiai leidžia nemokumo administratoriui sudaryti sutartis, susijusias su juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymu, finansinių ataskaitų auditu, turto ar verslo vertinimu, teisinių ir kitų ekspertų ar specialistų paslaugų užsakymu, atitinkamai ir Susitarimas, kuriuo yra dengiamos teisinių paslaugų išlaidos, yra teisėtas ir neprieštarauja jokioms JANĮ nuostatoms. Taigi, Susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, kaip prieštaraujantis JANĮ 84 straipsnio 2 daliai, kadangi nemokumo administratorius veikia JANĮ įgaliojimų apimtyje, o Susitarimas yra sudarytas teisėtai ir toks susitarimas nėra draudžiamas nei pagal JANĮ, nei pagal Lietuvos teismų praktiką. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti Susitarimą negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
24.6. Ieškovas dar 2025 m. vasario 17 d. kreipėsi į bendrovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo. Be kitų aplinkybių, nemokumo administratoriaus atstatydinimo pagrindas buvo siejamas ir su Susitarimo sudarymu, t. y. tuo, kad Susitarimas prieštarauja JANĮ 75 straipsnio 2 dalies ir 84 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Taigi, teismas civilinėje byloje Nr. eB2-96-614/2025 spręsdamas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo turėjo pareigą vertinti Susitarimo atitiktį JANĮ nuostatoms ir iš esmės pasisakyti dėl šioje byloje vėlesne data pareikšto ieškovo ieškinio. 2025 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-96-614/2025 ieškovo prašymas buvo atmestas, o Susitarimas pripažintas neprieštaraujančiu JANĮ nuostatoms. Ieškovas reikalavimus byloje kildina iš CK 1.80 straipsnio nuostatų, t. y. ieškovas įrodinėja, kad Susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (JANĮ 75 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 2 daliai). Taip pat ieškovas akcentuoja, kad Susitarimui buvo būtinas teismo leidimas. Taigi, jeigu Susitarimas prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms, bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėjo pareigą konstatuoti šį prieštaravimą ex officio (pagal pareigas), ypač, atsižvelgiant į tai, kad bankroto procese teismas yra aktyvus ir turi platesnę diskrecijos teisę negu kitose civilinėse bylose, nagrinėjamose ieškinio teisenos tvarka. Analogiškai, jeigu Susitarimui būtų buvęs reikalingas bankroto bylą nagrinėjančio teismo leidimas, minėta nutartimi ši aplinkybė būtų buvusi konstatuota, o Susitarimas būtų panaikintas, arba nemokumo administratorius būtų įpareigotas pašalinti pažeidimą.
24.7. Ieškovas sistemingai reiškia tapačius reikalavimus tiek teisme, tiek AVNT ir bando pakartotinai ginčyti Susitarimą. Kiekvieną kartą tiek teismas, tiek AVNT paaiškina ieškovui, kad Susitarimas neprieštarauja JANĮ nuostatoms, tačiau ieškovas vis vien teikia tapačius argumentus, tikėdamasis kitokio rezultato. Ieškovo sistemingas tapačių reikalavimų teikimas vis kitokia forma yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o ne sąžiningas siekis pasinaudoti teise į gynybą.
24.8. Teismas pagrįstai nusprendė, kad Susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu dėl JANĮ 64 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo. JANĮ 64 straipsnio 3 dalis numato, kad sandoriai, kuriais juridiniam asmeniui suteiktas naujas finansavimas ir (ar) tarpinis finansavimas, negali būti pripažinti negaliojančiais, išskyrus atvejus, kai jie buvo sudaryti pažeidžiant įstatymus arba apgaule. Susitarimas nebuvo sudarytas pažeidžiant įstatymus, o ieškovas to neįrodė. Susitarimas taip pat nebuvo sudarytas apgaulės būdu ir ieškovas to neįrodinėjo. Taigi, teismas pagrįstai atsisakė pripažinti Susitarimą negaliojančiu, kadangi tai yra draudžiama JANĮ 64 straipsnio 3 dalyje.
Šalies argumentai
24.9. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad Susitarimu bendrovė prisiėmė naujus įsipareigojimus ir (arba) suteikė pirmumo teisę A. D. lyginant su kitais kreditoriais. Susitarimu A. D. suteikė bendrovei finansavimą neatlygintinai, t. y. Susitarimu A. D. nėra mokamos palūkanos, nėra sutartas atskiras atlyginimas, nėra taikomi delspinigiai ar bauda. Vien tai, kad Susitarimu numatyta, jog A. D. įgis reikalavimo teisę į bendrovę apmokėtų sumų verte, nereiškia, kad tokia sąlyga A. D. yra iškeliamas prieš kitus kreditorius. Taigi, teisinių paslaugų išlaidos, kurių padengimui ir yra skirtas Susitarimas, visuomet yra priskiriamos prie bendrovės bankroto proceso administravimų išlaidų. Todėl A. D. finansinis reikalavimas bendrovės bankroto procese nedidės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
26. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.
27. Apeliacijos objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių
28. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugpjūčio 17 d.
29. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 9 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutuojančia ir likviduojama dėl bankroto (1 t., b. l. 17–18).
30. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 10 d. nutartimi atstatydino ankstesnį bendrovės nemokumo administratorių ir naujuoju bendrovės nemokumo administratoriumi paskyrė S. Sipavičių (1 t., b. l. 19–22).
31. 2023 m. birželio 5 d. tarp A. D. ir bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratoriaus S. Sipavičiaus, sudarytas Susitarimas, kuriuo A. D. sutiko įvykdyti savo nuožiūra pasirinktas bendrovės pinigines prievoles, kylančias iš sutarčių, sudarytų su trečiaisiais asmenimis, įskaitant apmokėti už suteiktas teisines bei buhalterines apskaitos paslaugas. Paslaugos bus apmokamos A. D. apmokant PVM sąskaitas faktūras, kurias tretieji asmenys išrašys bendrovei (Susitarimo 1 punktas). A. D. ir bendrovė susitarė, kad A. D. apmokėjus trečiųjų asmenų PVM sąskaitas faktūras, A. D. įgys reikalavimo teisę į bendrovę apmokėtos sumos vertei (Susitarimo 3 punktas) (1 t., b. l. 37).
32. Ieškovas 2025 m. vasario 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti negaliojančiu atsakovų sudarytą Susitarimą nuo jo sudarymo momento (ab initio). Ieškovo teigimu, Susitarimas pažeidė imperatyvias JANĮ 84 straipsnio 2 dalies ir 75 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes: sprendimas dėl Susitarimo sudarymo nebuvo priimtas bendrovės kreditorių susirinkime, nors tai yra ekonominio pobūdžio susitarimas, didinantis įsipareigojimus bei keičiantis kreditorių sąrašą; Susitarimui nebuvo duotas teismo leidimas, nes bendrovė Susitarimą sudarė būdama likvidavimo stadijoje. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė.
33. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo skundžia Susitarimo teisėtumą JANĮ 75 straipsnio 2 dalies ir JANĮ 84 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė JANĮ normas, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas klaidingai kvalifikavo Susitarimo tikslą, nepagrįstai išplėtė leidžiamų sandorių likvidavimo stadijoje ribas ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl kreditorių autonomijos bei nemokumo administratoriaus įgaliojimų apimties.
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo dalyką, taip pat apeliaciniame skunde keliamus ginčo išsprendimui reikšmingus klausimus, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl kiekvieno iš jų atskirai.
Dėl Susitarimo (ne)prieštaravimo JANĮ 75 straipsnio 2 daliai
35. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Susitarimas neprieštarauja JANĮ 75 straipsnio 2 daliai, todėl ieškinio reikalavimas dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad: bendrovės kreditorių pritarimas Susitarimui buvo privalomas, nes tai yra ekonominio pobūdžio klausimas, kuris skirtas išskirtinei kreditorių susirinkimo kompetencijai; bendrovės nemokumo administratorius, teikdamas kreditorių susirinkimui tvirtinti bendrovės išlaidų sąmatą, nepranešė kreditoriams, kad bendrovė neturi pakankamai turto išlaidų padengimui ir nenurodė, jog bus reikalingas išlaidų finansavimas; dėl Susitarimo sudarymo pasikeitė bendrovės piniginių lėšų skirstymo tvarka kreditoriams – vienas iš kreditorių, t. y. A. D., įgijo pirmumo teisę prieš kitus kreditorius; pirmosios instancijos teismo išvada, kad JANĮ 75 straipsnio 2 dalies nuostata nėra imperatyvi, yra teisiškai nepagrįsta ir lėmusi iš esmės neteisėto sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
36. Visų pirma, sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, jog ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019).
37. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Imperatyvaus teisinio reglamentavimo esmė – visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės ribojimas privalomais nurodymais, siekiant viešųjų visuomenės interesų apsaugos. Imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas, t. y. jų galiojimo ir taikymo negali pakeisti, apriboti ar panaikinti privatūs teisinių santykių subjektai savo susitarimu; jomis savo veikloje vadovautis ir užtikrinti jų įgyvendinimą atitinkamose viešojo administravimo srityse privalo viešieji subjektai (valstybės institucijos, pareigūnai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010).
38. JANĮ 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, įvertinęs išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. JANĮ 75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu kreditorių susirinkimas nepatvirtina bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos, nemokumo administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. Teismas, tvirtindamas bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, įvertina išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. Nemokumo administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos ir (ar) juridinio asmens vardu prisiimti šią sąmatą viršijančių įsipareigojimų, išskyrus atvejus, kai dėl atsiradusių naujų aplinkybių būtina imtis skubių priemonių, siekiant apsaugoti juridinio asmens ir jo kreditorių interesus (JANĮ 75 straipsnio 4 dalis). JANĮ 75 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju viršijęs bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą ir (ar) juridinio asmens vardu prisiėmęs šią sąmatą viršijančius įsipareigojimus, nemokumo administratorius privalo sušaukti kreditorių susirinkimą (JANĮ 75 straipsnio 5 dalis). Nemokumo administratorius privalo pateikti kreditorių susirinkimui argumentuotus paaiškinimus dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos viršijimo ir (ar) juridinio asmens vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ir atitinkamai pakeistos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos projektą (JANĮ 75 straipsnio 6 dalis). Jeigu kreditorių susirinkimas nepatvirtina pakeistos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos, taikomos JANĮ 75 straipsnio 3 dalies nuostatos. Jeigu kreditorių susirinkimas ar teismas pakeistos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos nepatvirtina, sąmatą viršijančios išlaidos ir (ar) juridinio asmens vardu prisiimti įsipareigojimai dengiami iš nemokumo administratoriaus lėšų (JANĮ 75 straipsnio 8 dalis).
39. Aptartų JANĮ 75 straipsnio nuostatų turinys ir jų sisteminis aiškinimas (žr. šios nutarties 38 punktą) pagrindžia, kad kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) sprendimas patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą nėra privalomas tam, kad nemokumo administratorius turėtų teisę vykdyti jam tenkančias JANĮ pareigas (pvz., reikšti ieškinius bendrovės vardu ir interesais), nes tokio imperatyvo aptariamos JANĮ nuostatos nenumato. Priešingai, JANĮ nustato, kad be kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) pritarimo, administravimo išlaidų sąmatą gali tvirtinti ir teismas, o jos nepatvirtinus – nemokumo administratorius gali veikti savo rizika. Todėl apelianto samprotavimai apie aptariamos JANĮ 75 straipsnio nuostatos imperatyvų pobūdį stokoja pagrindimo, o paremti subjektyviu teisės normų interpretavimu. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo kontekste padarė iš esmės teisingą išvadą, kad Susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
40. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad administratorius, vykdydamas įstatymo nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios bendrovės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios bendrovės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios bendrovės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę komercinę veiklą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Bankrutavusios bendrovės administratorius, elgdamasis sąžiningai, turi teisę pareikšti teisme ieškinius, gindamas kreditorių, taip pat bankrutavusios bendrovės teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti. Be to, kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Kreditorių susirinkimui pagal įstatymą nėra suteikta teisė riboti bankroto administratoriaus teisės reikšti ieškinius bankrutuojančios bendrovės vardu įgyvendinimą nei tiesiogiai (teikiant privalomus nurodymus bankroto administratoriui kreiptis į teismą ar draudimus tai daryti), nei netiesiogiai (riboti tokią bankroto administratoriaus teisę per administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo (keitimo) procedūrą). Bankroto administratorius sprendimus pareikšti ieškinius bankrutuojančios bendrovės vardu ir interesais priima savarankiškai ir kreditorių susirinkimo valios juos priimdamas ir įgyvendindamas nėra saistomas. Bankroto administratorius neturi imperatyvios pareigos gauti kreditorių susirinkimo pritarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos keitimo prieš pareiškiant ieškinius teisme bankrutuojančios bendrovės vardu, jei bylinėjimuisi skirtos lėšos sąmatoje nėra nustatytos ar kyla grėsmė, kad jos bus viršytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-823/2021).
41. Taigi, nemokumo administratorius, vykdydamas jam JANĮ nustatytas pareigas, privalo tinkamai ginti tiek visų kreditorių, tiek bankrutuojančios bendrovės interesus, atstovauti bendrovei teisme, rengti pretenzijas, ieškinius ir pan. Nemokumo administratorius neturi imperatyvios pareigos kreiptis į bendrovės kreditorių susirikimą tam, kad gauti jų pritarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos keitimo prieš pareiškiant ieškinius teisme bankrutuojančios bendrovės vardu. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų prielaidas nesąžiningiems asmenis piktnaudžiauti teise, kadangi kreditorius, ypač tais atvejais, jei jis turi balsų daugumą, galėtų sudaryti kliūtis nemokumo administratoriaus teismine tvarka ginti bendrovės ir jos kreditorių interesus, nepritardamas administravimo išlaidų sąmatos keitimui.
42. Antra, bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 7 d. bendrovės kreditorių susirinkimas trečiuoju darbotvarkės klausimu patvirtino bendrovės nemokumo administravimo išlaidų sąmatą, be kita ko, nustatydamas, jog teisinės paslaugos bus apmokamos pagal faktą, pagal su advokatu pasirašytos teisinių paslaugų sutarties sąlygas ir išrašytas sąskaitas, neviršijant Rekomendacijose nustatytų valandinių įkainių dydžio. Viršijus nustatytus ar patvirtintus dydžius ir (ar) atsiradus papildomoms išlaidoms, bus inicijuotas kreditorių susirinkimas (komitetas) dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tikslinimo (tvirtinimo) (dokumento registracijos Nr. DOK-13048). Taigi, bendrovės kreditorių susirinkimas kreditorių balsų dauguma patvirtino bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant ir tai, kad teisinės paslaugos bus apmokamos pagal faktą, nenustatant konkrečių sumų, skirtų joms suteikti.
43. Iš 2022 m. gruodžio 7 d. bendrovės kreditorių susirinkimui pateikto administravimo išlaidų sąmatos projekto matyti, kad konkrečios sumos, skirtos teisinėms paslaugoms apmokėti, nebuvo nustatytos, nes iš esmės nebuvo tiksliai žinoma apie reikalingų teisinių paslaugų apimtis. Nemokumo administratoriaus pateiktame administravimo išlaidų sąmatos projekte nurodyta, kad bankrutuojančiai bendrovei yra reikalinga profesionali advokatų teisinė pagalba, siekiant užtikrinti tinkamą jos teisinį atstovavimą, gynybą, sprendimų vykdymą ypatingai sudėtingose, esminę reikšmę visiems kreditoriams ir pačiai bendrovei, jų interesams turinčiose bylose (dokumento registracijos Nr. DOK-13048). Atsižvelgus į tai, kad nebuvo žinoma apie reikalingų teisinių paslaugų apimtis, apelianto argumentai, jog bendrovės nemokumo administratorius, teikdamas kreditorių susirinkimui tvirtinti bendrovės išlaidų sąmatą, nepranešė kreditoriams, kad bendrovė neturi pakankamai turto išlaidų padengimui ir nenurodė, jog bus reikalingas išlaidų finansavimas, yra atmestini.
44. Taigi, atsakovų sudarytas Susitarimas neprieštarauja JANĮ 75 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kadangi bendrovės kreditoriai 2022 m. gruodžio 7 d. bendrovės kreditorių susirinkime patvirtino bendrovės administravimo išlaidų sąmatą, kurioje, be kita ko, buvo išspręstas ir teisinės pagalbos teikimo bendrovei klausimas. Be to, ieškovas yra bendrovės kreditorius ir jam 2022 m. lapkričio 23 d. buvo išsiųstas administravimo išlaidų sąmatos projektas (dokumento registracijos Nr. DOK-13048), kurio apeliantas neginčijo, dėl jo pastabų neteikė.
45. Trečia, nepagrįsti apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad sprendimas sudaryti Susitarimą yra susijęs su bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Priešingai nei teigia apeliantas, bendrovė nevykdo ūkinės komercinės veiklos, todėl šiam sprendimui kreditorių pritarimas nėra privalomas ir pagal JANĮ 63 straipsnio 2 dalį.
46. Ketvirta, atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Susitarimu bendrovė prisiėmė naujus ekonominio pobūdžio įsipareigojimus ir suteikė A. D. pirmumo teisę lyginant su kitais kreditoriais, taip pat, jog padidėjo bendrovės administravimo išlaidų sąmata. Visų pirma, Susitarimas buvo neatlygintinis sandoris, todėl A. D. nėra mokamos palūkanos, delspinigiai ir kt., o tai reiškia, kad A. D. finansinis reikalavimas bendrovės bankroto procese nedidės. Antra, nors Susitarimo 3 punkte nurodyta, kad A. D. apmokėjus trečiųjų asmenų PVM sąskaitas faktūras, jis įgis reikalavimo teisę į bendrovę apmokėtų sumų vertei, tačiau tai nereiškia, jog A. D. suteikta pirmumo teisė lyginant su kitais kreditoriais. JANĮ 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas. Kadangi teisinių paslaugų išlaidos, kurių padengimui iš esmės ir skirtas Susitarimas, priskiriamos prie bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų (JANĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 73 straipsnio 2 dalies 3 punktas), todėl tokios išlaidos apmokamos iš bendrovės administravimo išlaidų sąmatos, kuri patvirtinta 2022 m. gruodžio 7 d. bendrovės kreditorių susirinkime (bendrovei pralošus ginčą) arba padengtos teisinį ginčą pralaimėjusios šalies (bendrovei laimėjus ginčą). Taigi, A. D. finansinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje nedidės. Kaip pagrįstai pažymėjo bendrovė, tuo atveju, jeigu Susitarimas nebūtų sudarytas, o bendrovė būtų turėjusi pakankamai asmeninio turto, kad galėtų finansuoti teisines paslaugas iš savo lėšų, situacija iš esmės nesikeistų, nes išrašytos sąskaitos faktūros būtų apmokamos tiesiogiai iš bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų bei bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidos būtų dengiamos prieš tenkinant kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, remiantis apelianto nurodytais argumentais, nėra pagrindo daryti išvados, kad Susitarimu bendrovė prisiėmė naujus ekonominio pobūdžio įsipareigojimus ar suteikė atsakovui A. D. pirmumo teisę lyginant su kitais kreditoriais bei dėl bendrovės administravimo išlaidų sąmatos padidėjimo.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija ir procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai suteikia pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalių sudarytam Susitarimui, kuriuo finansuojamos bendrovei suteikiamų teisinių paslaugų išlaidos, bendrovės kreditorių pritarimas nebuvo privalomas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvados dėl Susitarimo neprieštaravimo JANĮ 75 straipsnio 2 dalies nuostatoms yra pagrįstos ir teisingos.
Dėl Susitarimo (ne)prieštaravimo JANĮ 84 straipsnio 2 daliai
48. Vadovaujantis JANĮ 83 straipsnio 4 dalimi, teismas nutartyje likviduoti juridinį asmenį dėl bankroto nurodo kiekvieno kreditoriaus patvirtintų reikalavimų sumą, taip pat sandorius, kuriuos likviduojamas dėl bankroto juridinis asmuo gali sudaryti (JANĮ 83 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 9 d. nutartyje likviduoti bendrovę dėl bankroto yra leista bendrovei sudaryti tik JANĮ leidžiamus sandorius (1 t., b. l. 17–18).
49. Pagal JANĮ 84 straipsnio 2 dalį, likviduojamas dėl bankroto juridinis asmuo gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie: yra susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu; yra susiję su ūkinės komercinės veiklos tęsimu, jeigu yra priimtas kreditorių susirinkimo sprendimas dėl juridinio asmens pardavimo; yra numatyti teismo nutartyje likviduoti juridinį asmenį dėl bankroto.
50. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovų sudarytas Susitarimas, kuriuo atsakovas A. D. įsipareigojo sumokėti tretiesiems asmenims už bendrovės patirtas teisinės pagalbos ir (ar) buhalterines išlaidas, atitinka JANĮ 84 straipsnio 2 dalį.
51. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Susitarimas neprieštarauja JANĮ 84 straipsnio 2 daliai. Apeliaciniame skunde nurodė, kad: JANĮ 84 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Susitarimas yra susijęs su juridinio asmens veiklos nutraukimu, nes jį sudarė bendrovės nemokumo administratorius bendrovės nemokumo procese; Susitarimas nėra ir negali būti laikomas susijusiu su juridinio asmens veiklos nutraukimu, nes Susitarimas skirtas finansuoti bendrovę, o ne atlikti su bendrovės likvidavimu susijusius veiksmus; be to, tai nėra teisinių paslaugų sutartis su advokatu ar kitas sandoris, kurį leidžiama sudaryti nemokumo administratoriui, vadovaujantis JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 3 punktu; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Susitarimo teisėtumą vertino kartu su kitų sandorių teisėtumu, nors tai yra atskiri sandoriai ir Susitarimas turėjo būti vertinamas atskirai; vien tai, kad bendrovėje nepakanka turto išlaidų padengimui savaime nepateisina JANĮ 84 straipsnio 2 dalies pažeidimo; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi AVNT nuomone, pateikta jos 2025 m. sausio 21 d. galutinėje išvadoje, nes AVNT neteisingai sieja JANĮ 84 straipsnio 2 dalies taikymą tik su sandoriais, iš kurių siekiama gauti pajamų vykdant ūkinę komercinę veiklą; net ir nesudarius Susitarimo, nemokumo administratorius galėtų tinkamai atlikti savo pareigas bei užtikrinti bendrovės ir jos kreditorių interesų apsaugą. Teisėjų kolegija su nurodytais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
52. Visų pirma, bankrutuojančios bendrovės bankroto procesas vyksta nustatytu eiliškumu. Pasibaigus vienai bankroto bylos proceso stadijai (procedūrai), užbaigiami ir įstatyme nurodyti veiksmai, kurie turėjo būti atliekami toje bankroto bylos proceso stadijoje, bei pradedama kita bankroto proceso stadija. Teismui priėmus nutartį likviduoti juridinį asmenį, prasideda galutinė bankroto bylos proceso stadija – bankrutavusios bendrovės likvidavimas, kurios metu atliekami veiksmai, reikalingi išregistruoti likviduojamą bendrovę iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro: parduodamas likęs bendrovės turtas (JANĮ 86 straipsnis), tenkinami likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai (JANĮ 93–94 straipsniai). Tačiau likvidavimas nereiškia, kad juridinis asmuo nebegali tęsti ūkinės komercinės veiklos, sudaryti sandorių. Minėta, kad juridinio asmens likvidavimo procedūroje likvidatorius turi teisę sudaryti sandorius, tačiau šie turi būti susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu, t. y. reikalingi šiai procedūrai tinkamai atlikti (žr. šios nutarties 49 punktą).
53. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad priėmus nutartį likviduoti juridinį asmenį nemokumo administratoriaus funkcijos nepasibaigia, jis ir toliau turi teisę administruoti juridinio asmens nemokumo procesą (JANĮ 2 straipsnio 17 dalis), atitinkamai atlikti jam paskirtas nemokumo administratoriaus funkcijas. Vadovaujantis JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3, 8, 9, 10, 17 punktais, paskirtas nemokumo administratorius bankroto proceso metu gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus, imasi priemonių skoloms išieškoti iš juridinio asmens skolininkų, kvestionuoja nepagrįstus kreditorių reikalavimus, atstovauja juridiniam asmeniui teisme, organizuoja juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymą.
54. Kaip matyti iš atsakovų sudaryto Susitarimo turinio, bendrovė yra likviduojamas dėl bankroto juridinis asmuo, kuris neturi finansinių galimybių sumokėti už trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas, įskaitant, bet neapsiribojant buhalterinėmis ir teisinėmis paslaugomis (Susitarimo preambulės 1 punktas). Susitarimu A. D. sutiko įvykdyti savo nuožiūra pasirinktas bendrovės pinigines prievoles, kylančias iš sutarčių, sudarytų su trečiaisiais asmenimis, įskaitant apmokėti už suteiktas teisines bei buhalterines paslaugas. Paslaugos bus apmokamos A. D. pagal PVM sąskaitas faktūras, kurias tretieji asmenys išrašys bendrovei (Susitarimo 1 punktas) (1 t., b. l. 37).
55. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad Susitarimas negali būti laikomas susijusiu su bendrovės veiklos nutraukimu, nes juo nėra atliekami juridinio asmens veiklos nutraukimo veiksmai, t. y. jis nėra susijęs su bendrovės materialaus turto išsaugojimu iki jo realizavimo, jis nėra susijęs su bendrovės turto realizavimu, jis nėra susijęs su baigiamaisiais bankroto procedūriniais veiksmais (dokumentų archyvavimu ir pan.).
56. Teisėjų kolegija, įvertinusi Susitarimo (žr. šios nutarties 54 punktą), taip pat byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų 2023 m. gegužės 15 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. liepos 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. rugsėjo 26 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. spalio 16 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. lapkričio 24 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. gruodžio 21 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. gruodžio 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 23–29), skirtų apmokėti už teisines paslaugas, turinį, prieina prie išvados, kad Susitarimas buvo sudarytas tam, kad bendrovė, dalyvaudama civilinėse bylose, įgytų didesnį bendrovės kreditorių reikalavimų patenkinimą, taip pat tam, jog būtų tinkamai tvarkoma bendrovės finansinė apskaita. Taigi, toks sandoris yra susijęs su bendrovės likvidavimo procedūra, t. y. nemokumo administratoriaus funkcijų, susijusių tiek su bendrovės finansinių duomenų tvarkymu, tiek su teise kreiptis į teismą, siekiant apginti bendrovės ir jos kreditorių pažeistus interesus, įgyvendinimu, todėl toks Susitarimas laikytinas susijusiu su juridinio asmens veiklos nutraukimu ir atitinka JANĮ 84 straipsnio 2 dalyje apibrėžtus požymius.
57. Antra, JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad bankroto proceso administravimo išlaidas sudaro juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymo, finansinių ataskaitų audito, turto ar verslo vertinimo, teisinių ir kitų ekspertų ar specialistų paslaugų atlikimo išlaidos.
58. Apelianto teiginiai, kad JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 3 punktas savaime nepateisina Susitarimo sudarymo, stokoja pagrindimo bei prieštarauja Susitarimo tikslui – finansavimas atliekamas siekiant gauti bendrovės naudai teisines ir (ar) buhalterines paslaugas, kurios būtent ir susijusios su nemokumo administratoriui įstatyme nustatytų pareigų vykdymu (žr. šios nutarties 53 punktą), t. y. buvo siekis padėti bendrovei įgyvendinti jos teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginti bendrovės ir jos kreditorių pažeisti interesai, būtų tinkamai tvarkoma bendrovės finansinė apskaita. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Susitarimo tikslą ir esmę, padarė teisingą išvadą, kad jis nepažeidžia JANĮ 84 straipsnio 2 dalies nuostatų.
59. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Susitarimas yra papildomas finansinis įsipareigojimas, kuriuo sukuriamos naujos prievolės ir kurią likvidavimo stadijoje draudžia JANĮ 84 straipsnio 2 dalis. Visų pirma, JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 3 punktas numatė galimybę ir likvidavimo proceso metu pasitelkti profesionalius teisininkus (advokatus) ir buhalterius, kuriems už jų suteiktas paslaugas atlyginimas apmokamas iš bendrovės administravimo išlaidų sąmatos, kuri patvirtinta 2022 m. gruodžio 7 d. bendrovės kreditorių susirinkime. Antra, tai, kad Susitarimas nebuvo papildomas finansinis įsipareigojimas konstatuota ir šios nutarties 46 punkte. Taigi, apelianto argumentai, kad toks Susitarimas prieštarauja JANĮ 84 straipsnio 2 dalies nuostatoms yra atmestini kaip nepagrįsti.
60. Trečia, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad Susitarimo sudarymui buvo privalomas teismo leidimas pagal JANĮ 83 straipsnio 4 dalį. Nors Susitarimas sudarytas bendrovės likvidavimo stadijoje, tačiau JANĮ nenumato pareigos gauti leidimus visiems su juridinio asmens veiklos nutraukimu susijusiems sandoriams. Minėta, kad Susitarimas yra neatlygintinis sandoris, kuriuo bendrovė neprisiėmė jokių naujų ekonominio pobūdžio įsipareigojimų (žr. šios nutarties 48 punktą). Taigi, apelianto argumentai, kad šiuo atveju turėjo būti gautas teismo leidimas dėl tokio sandorio sudarymo, atmestini kaip nepagrįsti.
61. Ketvirta, apelianto samprotavimai apie tai, kad, jeigu bendrovė neturėjo pakankamai lėšų padengti teisinės pagalbos ar buhalterines išlaidas, nemokumo administratorius bendrovės bankrotą galėjo vykdyti supaprastinta tvarka ar pats ginti bendrovės teises ir inicijuoti procesinius veiksmus, viena vertus, savaime neįrodo Susitarimo neteisėtumo, kita vertus, nemokumo administratorius yra laisvas pasirinkti būdą, kuriuo gina visų kreditorių interesus. Jam nėra draudžiama kreiptis į kvalifikuotos pagalbos tiek į buhalterines ir (ar) teisines paslaugas teikiančius specialistus ir naudotis jų paslaugomis, juolab kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog tokiomis paslaugomis būtų naudojamasi neracionaliai ir (ar) nepagrįstai.
62. Be to, klausimas dėl Susitarimo, kurio pagrindu bendrovės kreditorius dengia bendrovės patiriamas administravimo išlaidas ir šio Susitarimo atitikimas bankrotą reglamentuojančioms teisės aktų nuostatoms, buvo įvertintas AVNT 2025 m. sausio 21 d. išvadoje. AVNT pripažino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog Susitarimas, kurio pagrindu dengiamos bendrovės patiriamos administravimo išlaidos, prieštarautų bankrotą reglamentuojančioms teisės aktų nuostatoms. Be to, AVNT 2025 m. balandžio 1 d. priėmė sprendimą dėl administratoriaus veiksmų, kuriame papildomai pažymėjo, kad JANĮ nėra reglamentuoti atvejai dėl bankroto proceso administravimo išlaidų dengimo, kuomet juridinis asmuo turto neturi ar jo nepakanka joms padengti, taip pat nenumato, kad kreditoriui sutinkant dengti bankroto proceso administravimo išlaidas, tokiam sprendimui priimti yra būtinas kreditorių susirinkimo pritarimas. Šiuo atveju Susitarimu yra susitarta tik dengti patiriamas bendrovės administravimo išlaidas, tačiau sąmatos dydis ir patiriamų išlaidų kontrolė lieka kreditorių susirinkimo diskrecijoje. Nenustatyta, kad dėl Susitarimo būtų pakenkta kreditorių turtiniams interesams, kad jis yra nenaudingas kreditoriams ir būtų sukėlęs žalą (dokumento registracijos Nr. DOK-13048).
63. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Susitarimas neprieštarauja JANĮ 84 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti Susitarimą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Dėl procesinės bylos baigties
64. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, rėmėsi aktualia teismų praktika, o apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
65. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
66. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
67. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
68. Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
69. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).
70. Bendrovė pateikė teismui įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 996,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: apeliacinio skundo analizė, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas (dokumento registracijos Nr. DOK-619). Kadangi bendrovė už patirtas bylinėjimosi išlaidas sumokėjo 2026 m. sausio 21 d. mokėjimo pavedimu, todėl pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 155,88 Eur (2 427,60 Eur × 1,3). Atsižvelgus į tai, kad bendrovės patirtos teisinės pagalbos išlaidos (1 996,50 Eur) neviršija Rekomendacijose nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžių, todėl jos priteistinos iš apelianto.
71. Atsakovas A. D. pateikė teismui įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimas (dokumento registracijos Nr. DOK-626). Kadangi atsakovas A. D. už patirtas bylinėjimosi išlaidas sumokėjo 2026 m. sausio 8 d. mokėjimo pavedimu, todėl pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 155,88 Eur (2 427,60 Eur × 1,3), o pagal Rekomendacijų 8.17 papunktį maksimali priteistina suma už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą 242,76 Eur (2 427,60 Eur × 0,1 = 242,76 Eur). Atsižvelgus į tai, kad atsakovo A. D. patirtos teisinės pagalbos išlaidos (907,50 Eur) neviršija Rekomendacijose nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžių, todėl jos priteistinos iš apelianto.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Torado“, juridinio asmens kodas 300613020, 1 996,50 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.