- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-819-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pran.), Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „RANGA-IV“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinius skundus, pareikštus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „RANGA-IV“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama pripažinti šalių 2005 m. lapkričio 24 d. sudarytos lizingo sutarties Nr. LT025667 11.3 punkto dalį, kuria numatyta, jog „Jeigu sutartis nutraukiama pagal 11.1 punktą, sutartinės įmokos, kurias klientas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, klientui negrąžinamos“, negaliojančia ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovei 87 765,97 Lt turto išpirkimo įmokas; priteisti šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovės teigimu, šalys 2005 m. lapkričio 24 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT025667 (toliau tekste – ir lizingo sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo iš trečiojo asmens – akcinės bendrovės firmos (duomenys neskelbtini) – nupirkti automobilinį kraną MAZ 533731 (KC-3579 MAŠEKA, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini)) (toliau tekste – ir turtas; lizingo objektas) ir perduoti jį ieškovei valdyti ir naudotis, o ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti sutartyje nustatytas turto dengimo įmokas ir palūkanas, vykdyti kitas sutartines prievoles. Pasak ieškovės, atsakovė 2011 m. vasario 14 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį, nes ieškovė tinkamai nevykdė lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ir pareikalavo, jog ieškovė iki 2011 m. vasario 22 d. grąžintų atsakovei lizingo objektą. Ieškovės teigimu, ji iki lizingo sutarties nutraukimo momento sumokėjo atsakovei 53 375,08 EUR (184 293,47 Lt) turto išpirkimo įmokas ir 5 540,40 EUR (19 129,89 Lt) palūkanas. Pasak ieškovės, lizingo objekto vertė jo grąžinimo atsakovei momentu buvo 115 100 Lt (su pridėtinės vertės mokesčiu), ką, anot ieškovės, patvirtina jos į bylą pateikta transporto priemonės vertinimo ataskaita. Ieškovės teigimu, atsakovė pagal lizingo sutartį turėjo gauti 230 757,39 Lt, o, ką patvirtina aukščiau nurodytos aplinkybės, ieškovei grąžinus lizingo objektą, gavo 318 523,36 Lt.
Ieškovės vertinimu, lizingo sutarties 11.3 punkto sąlyga, suteikianti atsakovei, kaip lizingo davėjai, teisę negrąžinti lizingo gavėjui jo pagal sutartį sumokėtų įmokų, kai lizingo sutartis yra nutraukta dėl lizingo gavėjo padaryto esminio pažeidimo, kvalifikuotina kaip sąlyga, nustatanti vienašalę restituciją. Ieškovės vertinimu, ši lizingo sutarties sąlyga prieštarauja Civiliniame kodekse įtvirtintai bendrajai sutarties nutraukimo padarinių taisyklei, pagal kurią, nutraukus sutartį, gali būti taikoma dvišalė restitucija. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, bylojančioms, jog atsakovei grąžinto turto vertė 87 765,97 Lt viršija atsakovės patirtus nuostolius, vienašalė restitucija yra neproporcingas civilinės atsakomybės taikymas. Ieškovės teigimu, lizingo sutarties ginčo sąlyga suteikia atsakovei nepagrįstą pranašumą ir sudaro galimybę atsakovei nepagrįstai pasipelnyti, todėl, ieškovės vertinimu, ši lizingo sutarties sąlyga turėtų būti pripažinta negaliojančia (netaikytina), o turto išpirkimo įmokos ar šių įmokų dalis, viršijanti atsakovės patirtus nuostolius, restitucijos pagrindu turėtų būti grąžinta ieškovei.
Šalies argumentai
Atsakovė nesutiko su ieškovės šioje byloje pareikštu ieškiniu, prašė atmesti ieškinį. Pasak atsakovės, ieškovė tik 2011 m. lapkričio 30 d. perdavė atsakovei lizingo objektą, kas, atsakovės teigimu, sudaro pagrindą teigti, jog ieškovė laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. neteisėtai naudojosi lizingo objektu. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį, inter alia pažymėjo, jog ieškovė nepateikė teismui faktinių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovė pagal lizingo sutartį sumokėjo atsakovei 53 375,08 EUR (184 293,47 Lt) turto išpirkimo įmokas ir 5 540,40 EUR (19 129,89 Lt) palūkanas. Atsakovė nesutiko su ieškovės teiginiu, jog lizingo objekto vertė jo grąžinimo atsakovei momentu buvo 115 100 Lt (su pridėtinės vertės mokesčiu). Atsakovės teigimu, transporto priemonės vertinimo ataskaita, kuria ieškovė įrodinėja aukščiau nurodytą turto vertę, byloja, kokia turto vertė galėtų būti, o tikrąją turto vertę atspindi rinkos sąlygomis sudarytas turto perleidimo sandoris. Anot atsakovės, ji kreipėsi į savo partnerius, prašydama įvertinti, kokia yra turto rinkos vertė. Buvo nustatyta, jog turto vertė (be pridėtinės vertės mokesčio) yra 82 867,20 Lt, o greito pardavimo kaina – 65 603,20 Lt. Atsakovė 2012 m. sausio 26 d. pardavė turtą už 90 000,01 Lt (su pridėtinės vertės mokesčiu), atsakovės vertinimu, būtent ši sandorio kaina ir atspindi tikrąją turto vertę.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, ieškovės reikalavimas dėl lizingo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas. Šalių susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatyme nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Atsakovė inter alia pažymėjo, jog kasacinis teismas 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, kuria ieškovė grindžia šioje byloje pareikštą ieškinį, pritarė apeliacinės instancijos teismo, nepripažinusio analogiškos sąlygos negaliojančia, pozicijai, jog dispozityviosios teisės normos nedraudžia sutarties šalims susitarti dėl jų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir dydžio, o sutarties sąlyga dėl įmokėtų sutartinių įmokų negrąžinimo nėra a priori nesąžininga.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 12 d. sprendimu ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 4 943,55 Lt ir šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 147 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus faktinius duomenis nustatė šias faktines aplinkybes: šalys 2005 m. lapkričio 24 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT025667 (toliau tekste – ir lizingo sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo iš trečiojo asmens – akcinės bendrovės firmos (duomenys neskelbtini) – nupirkti turtą ir perduoti jį ieškovei valdyti ir naudotis, o ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti sutartyje nustatytas turto dengimo įmokas ir palūkanas, vykdyti kitas sutartines prievoles; lizingo sutartis sudaryta su išpirkimo sąlyga, tai yra šalys sulygo, jog turto nuosavybės teisė po lizingo sutarties įvykdymo (sutartyje nustatytų įmokų sumokėjimo) pereis ieškovei; lizingo sutarties 11.3 punktu šalys sulygo, jog tuo atveju, jeigu lizingo sutartis nutraukiama pagal 11.1 punktą (lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį), sutartinės įmokos, kurias lizingo gavėjas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, lizingo gavėjui negrąžinamos, be to, lizingo gavėjas įsipareigoja atlyginti lizingo davėjo patirtus nuostolius; atsakovė 2005 m. lapkričio 24 d. nupirko lizingo objektą, trečiajam asmeniui sumokėdama 248 000 Lt; šalys 2006 m. vasario 27 d. pasitvirtino naują įmokų mokėjimo grafiką; atsakovė 2011 m. vasario 14 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo iki 2011 m. vasario 22 d. grąžinti atsakovei lizingo objektą; ieškovė ir uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) 2011 m. birželio 1 d. sudarė turto nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė gavo 13 975,50 Lt (su pridėtinės vertės mokesčiu); uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 2011 m. lapkričio 29 d. transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 11-211-98 nurodyta, jog turto vertė – 115 100 Lt (su pridėtinės vertės mokesčiu); atsakovė 2011 m. lapkričio 30 d. perėmė lizingo objektą; atsakovė už turto suradimą ir transportavimą uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) sumokėjo 1 971,90 Lt; individualios įmonės (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 6 d. transporto priemonės vertės nustatymo akte Nr. ŽR-133 nurodyta, jog turto rinkos vertė – 82 867,20 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio), greito pardavimo vertė – 65 603,20 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio); atsakovė už lizingo objekto pardavimą individualiai įmonei (duomenys neskelbtini) sumokėjo 4 499,99 Lt; lizingo objektas pagal 2012 m. sausio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT025667/PPS-1 parduotas uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), sandorio vertė – 90 000,01 Lt (su pridėtinės vertės mokesčiu).
Pirmosios instancijos teismas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste konstatavo, jog atsakovė įgyvendino teisę vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti lizingo sutartį įstatyme nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 6.217 straipsnis) ir, pasinaudodama šia teise, nepažeidė lizingo sutarties nuostatų ir teisės aktų reikalavimų, juo labiau, kad ieškovė neginčijo lizingo sutarties nutraukimo, o Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, kai sutarties pažeidimas yra esminis. Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš jos gavusi. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ši materialiojo įstatymo norma yra dispozityvioji teisės norma, todėl lizingo sutarties ginčo sąlyga, nustatanti kitokias taisykles, negali būti laikoma prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms ir niekine. Pirmosios instancijos teismo teigimu, nustačius, jog lizingo sutarties ginčo sąlyga neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nėra pagrindo naikinti šią lizingo sutarties sąlygą.
Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovė pagal lizingo sutartį turėjo gauti 268 778,90 Lt, tai yra 248 500 Lt turto išpirkimo įmokas, 19 533,40 Lt palūkanas ir 745,50 Lt sutarties mokestį. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės nuomone, jog, siekiant nustatyti tikrąsias sutarties įvykdymo / neįvykdymo apimtis, tikslinga vertinti pradinę lizingo sutartį ir pradinį mokėjimo grafiką, nes šiuose duomenyse nurodyta visa lizingo sutarties kaina ir pradinės įmokos. Viena vertus, ieškovė nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, jog ji sumokėjo atsakovei 184 293,47 Lt turto išpirkimo įmokas ir 19 129,89 Lt palūkanas, kita vertus, atsakovė neginčija nurodytų sumų sumokėjimo fakto, todėl konstatuotina, jog ieškovė pagal lizingo sutartį nesumokėjo atsakovei 64 206,53 Lt turto išpirkimo įmokų ir 403,51 Lt palūkanų. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog tarp bylos šalių nekilo ginčas dėl to, jog ieškovė sumokėjo atsakovei 745,50 Lt sutarties mokestį, padarė išvadą, jog ieškovė inter alia sumokėjo atsakovei sutarties mokestį, ir, apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog ieškovė pagal lizingo sutartį nesumokėjo atsakovei 64 610,07 Lt.
Pirmosios instancijos teismo manymu, ieškovė nepagrįstai teigia, jog grąžinto turto vertė turi būti nustatyta pagal vidutinę turto rinkos vertę, nurodytą ieškovės į šią bylą pateiktoje transporto priemonės vertinimo ataskaitoje, nes pagal suformuotą teismų praktiką ieškovei, tinkamai neįvykdžiusiai lizingo sutarties, tenka turto pardavimo nuostolių rizika. Pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju konstatavo esant pagrindą laikyti, jog grąžinto turto vertė – šio turto pardavimo kaina (90 000,01 Lt).
Lizingo sutarties 4.2.3 punkte nustatyta, kad ieškovė turi teisę subnuomoti turtą tik gavusi atsakovės raštišką sutikimą. Viena vertus, ieškovė teigė, jog atsakovei buvo žinomas turto subnuomos faktas, kita vertus, ieškovė nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė davė sutikimą dėl turto subnuomos. Be to, akivaizdu, kad turto subnuomos sutartis buvo sudaryta po to, kai atsakovė vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo grąžinti atsakovei lizingo objektą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog ieškovė, neturėdama atsakovės rašytinio sutikimo, naudojosi turtu ir gavo pajamas, ir konstatavo esant pagrindą ieškovės gautas pajamas įskaityti į atsakovės nuostolius.
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs esant pagrindą išskaičiuoti iš atsakovės pagal turto pardavimo sandorį gautų 90 000,01 Lt ieškovės 64 610,07 Lt skolą pagal lizingo sutartį, 6 471,89 Lt nuostolius, atsakovės patirtus dėl turto atsiėmimo, transportavimo ir pardavimo, 13 975,50 Lt nuostolius, pasireiškusius ieškovės iš turto subnuomos gautų pajamų forma, konstatavo, jog atsakovė gavo 4 943,55 Lt daugiau, negu būtų gavusi, jeigu ieškovė būtų tinkamai įvykdžiusi lizingo sutartį. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatavo esant pagrindą priteisti ieškovei iš atsakovės 4 943,55 Lt.
Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį.
Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas, spręsdamas lizingo sutarties ginčo sąlygos pripažinimo negaliojančia klausimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Ieškovės teigimu, kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai sutartis nutraukiama dėl vienos iš sutarties šalių padaryto esminio sutarties pažeidimo, pagal sutarties nutraukimo padarinių bendrąją taisyklę vienos iš šalių reikalavimu gali būti taikoma dvišalė restitucija, tai yra šalys grąžinamos į tokią padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Pasak ieškovės, lizingo sutarties ginčo sąlyga kvalifikuotina kaip susitarimas dėl vienašalės restitucijos. Ieškovės vertinimu, lizingo sutarties ginčo sąlyga prieštarauja Civiliniame kodekse įtvirtintai sutarties nutraukimo padarinių bendrajai taisyklei, jog, nutraukus sutartį, gali būti taikoma dvišalė restitucija, bei numato tokius lizingo sutarties nutraukimo teisinius padarinius, kurie nėra įtvirtinti specialiojoje teisės normoje (Civilinio kodekso 6.574 straipsnis), todėl, ieškovės teigimu, yra pagrindas spręsti, jog tokia sutarties sąlyga prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, iškreipia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tai yra prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Civilinio kodekso 6.222 ir 6.754 straipsniai), kas, anot ieškovės, sudaro pagrindą panaikinti lizingo sutarties ginčo sąlygą;pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimą dėl turto išpirkimo įmokų grąžinimo, netinkamai vertino į šią bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus. Pasak ieškovės, byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė iki 2010 m. liepos 30 d. sumokėjo atsakovei visas turto dengimo įmokas ir palūkanas. Ieškovės teigimu, tas aplinkybes, jog ji pagal lizingo sutartį sumokėjo atsakovei 203 423,36 Lt, o atsakovė pagal lizingo sutartį turėjo gauti 230 757,39 Lt, patvirtina lizingo sutarties specialiosios sąlygos ir lizingo sutarties priedas – 2006 m. vasario 27 d. įmokų mokėjimo grafikas. Ieškovė šiame kontekste pažymėjo, jog atsakovė į šią bylą pateikė ankstesnį (2005 m. lapkričio 24 d.) lizingo sutarties įmokų mokėjimo grafiką, pagal kurį galima spręsti, jog ieškovė iki 2010 m. liepos 30 d. sumokėjo atsakovei 244 861,51 Lt, o atsakovė pagal lizingo sutartį turėjo gauti 268 778,90 Lt. Esant tokioms aplinkybėms, byloje atsirado du prieštaringi įrodymai, kuriuose yra užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės. Pasak ieškovės, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju nepašalino aukščiau nurodytų įrodymų prieštaringumo, priešingai, teismas, spręsdamas, kiek ieškovė pagal lizingo sutartį sumokėjo atsakovei, vadovavosi ieškovės į šią bylą pateiktu lizingo sutarties priedu – 2006 m. vasario 27 d. įmokų mokėjimo grafiku, o, spręsdamas, kiek atsakovė turėjo gauti pagal lizingo sutartį, vadovavosi 2005 m. lapkričio 24 d. lizingo sutarties įmokų mokėjimo grafiku. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kiek atsakovė turėjo gauti pagal lizingo sutartį, nepagrįstai vadovavosi 2005 m. lapkričio 24 d. lizingo sutarties įmokų mokėjimo grafiku ir kartu nepagrįstai atmetė ieškovės argumentą, jog atsakovė pagal lizingo sutartį turėjo gauti 230 757,39 Lt;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentą, jog atsakovei po lizingo sutarties nutraukimo perduoto turto vertė – 115 100 Lt. Ieškovė pažymėjo, jog nurodytą lizingo objekto vertę patvirtina ieškovės į bylą pateikta nepriklausomų turto vertintojų ataskaita. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, jog turto vertę nustato turto pardavimo kaina, yra nepagrįstas, nes ieškovės teismui pateikta turto vertinimo ataskaita yra objektyvus rašytinis įrodymas, parengtas specialisto, turinčio specialias žinias, ir įrodantis tikrąją turto vertę jo perdavimo atsakovei momentu. Atsakovė šios bylos atveju neginčijo ieškovės teismui pateiktos turto vertinimo ataskaitos, todėl, ieškovės vertinimu, nustatant atsakovei perduoto turto vertę, nėra pagrindo vadovautis atsakovės pateiktais turto pardavimo duomenimis;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei grąžintiną sumą mažino nuostoliais, kuriuos atsakovė patyrė dėl turto transportavimo ir pardavimo;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei grąžintiną sumą mažino ieškovės pajamomis, gautomis iš tariamai neteisėtos turto subnuomos. Ieškovė šiame kontekste pažymėjo, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuostolius dėl netinkamo lizingo sutarties vykdymo apima tik skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Pasak ieškovės, jai pareiga atlyginti nuostolius, atsakovės patirtus dėl turto subnuomos, kiltų tik tuo atveju, jeigu būtų įrodytos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, tai yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, nuostolių dydis bei aplinkybė, jog atsakovė, nuomodama turtą, būtų gavusi analogiškas pajamas. Ieškovė šiame kontekste pažymėjo, jog atsakovė šios bylos atveju nereiškė priešieškinio dėl nuostolių, pasireiškusių ieškovės tariamai neteisėtai gautų pajamų forma, ar dėl nuostolių, atsakovės patirtų dėl tariamai neteisėto turto naudojimo, atlyginimo priteisimo, byloje apskritai nebuvo nustatinėjamos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Be to, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neteisėtai po lizingo sutarties nutraukimo disponavo lizingo objektu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės paaiškinimus, jog šalys vedė derybas dėl turto išpirkimo terminų ir sąlygų, o atsakovė neprieštaravo, kad ieškovė savo nuožiūra naudotųsi lizingo objektu, ir, tik nutrūkus šalių deryboms, atsakovė pareikalavo grąžinti lizingo objektą.
Šalies argumentai
Atsakovė nesutiko su ieškovės šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu, prašė atmesti apeliacinį skundą. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės apeliacinį skundą, inter alia pažymėjo šiuos aspektus:
pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog lizingo sutarties ginčo sąlyga neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Pasak atsakovės, šią pirmosios instancijos teismo išvadą pagrindžia kasacinio teismo praktika, inter alia suformuota 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012;pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kiek atsakovė turėjo gauti pagal lizingo sutartį, pagrįstai vadovavosi 2005 m. lapkričio 24 d. lizingo sutarties įmokų grafiku. Pasak atsakovės, priešingai nei teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai – 2005 m. lapkričio 24 d. lizingo sutarties įmokų grafikas ir 2006 m. vasario 27 d. įmokų mokėjimo grafikas – nėra prieštaringi. Atsakovė šiame kontekste pažymėjo, jog 2006 m. vasario 27 d. įmokų mokėjimo grafike buvo nurodytos tik ateityje mokėtinos įmokos ir atitinkamai nebuvo nurodytos įmokos, kurias ieškovė jau buvo sumokėjusi pagal lizingo sutartį ir pradinį įmokų mokėjimo grafiką;pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju pagrįstai lizingo objekto verte laikė lizingo objekto pardavimo kainą. Pasak atsakovės, šios pirmosios instancijos teismo pozicijos pagrįstumą inter alia patvirtina kasacinio teismo praktika, suformuota 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013;pasak atsakovės, tiek Civilinio kodekso 6.574 straipsnis, tiek teismų praktika pripažįsta lizingo davėjo teisę reikalauti atlyginti visus dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo patirtus nuostolius. Atsakovė šios bylos atveju nurodė, jog ji patyrė papildomas išlaidas, susijusias su turto atsiėmimu ir pardavimu, bei pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovė realiai patyrė aukščiau nurodytas išlaidas, todėl, atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju pagrįstai atsižvelgė į nuostolius, atsakovės patirtus dėl turto atsiėmimo ir pardavimo; atsakovės teigimu, jai vienašališkai nutraukus lizingo sutartį, ieškovė įgijo pareigą nedelsiant grąžinti atsakovei turtą, tačiau ieškovė nevykdė šios pareigos ir turtą grąžino tik 2011 m. lapkričio 30 d. Pasak atsakovės, ji įrodė, jog ieškovė neteisėtai laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. naudojosi atsakovei priklausančiu turtu ir, neteisėtai besinaudodama turtu, gavo pajamas. Anot atsakovės, ieškovės teiginys, kad atsakovė neprieštaravo, jog ieškovė naudotųsi turtu, nėra pagrįstas objektyviais įrodymais ir yra paneigiamas į bylą pateiktu 2011 m. vasario 14 d. pranešimu Nr. 01-30-6165, kuriuo atsakovė aiškiai pareikalavo grąžinti turtą iki 2011 m. vasario 22 d. Atsakovės teigimu, šios bylos atveju buvo įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės pajamos, gautos iš turto subnuomos, turi būti pripažintos atsakovės nuostoliais.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo dalimi, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą –priteisti ieškovei iš atsakovės 2 522,55 Lt ir šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmesti kitą ieškinio dalį; priteisti iš atsakovės į valstybės biudžetą 75,57 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pasak atsakovės, viena vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovei priteistina suma turi būti mažinama ieškovės pajamomis, gautomis iš turto subnuomos, antra vertus, pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ieškovės gautų pajamų dydį: skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog ieškovė gavo 13 975,50 Lt (su pridėtinės vertės mokesčiu) pajamas, kai bylos faktiniai duomenys byloja, kad ieškovė gavo 13 550 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio) pajamas, vadinasi, ieškovė, besinaudodama turtu, gavo 16 395,50 Lt (su pridėtinės vertės mokesčiu) pajamas, todėl, atsakovės teigimu, būtent šia suma turėjo būti mažinama ieškovei priteistina suma.
Šalies argumentai
Ieškovė nesutiko su atsakovės šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu, prašė atmesti apeliacinį skundą. Ieškovės atsiliepimas į atsakovės apeliacinį skundą yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais yra grindžiamas penktasis ieškovės šioje byloje pareikšto apeliacinio skundo argumentas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo (apeliacinių skundų) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde (apeliaciniuose skunduose) nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas apeliaciniais skundais, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.
Teisėjų kolegija, ex officio patikrinusi bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
1. Dėl lizingo sutarties sąlygos, įtvirtinančios vienašalės restitucijos taikymą, teisėtumo
Šios bylos ginčas inter alia kilo dėl šalių 2005 m. lapkričio 24 d. sudarytos lizingo sutarties Nr. LT025667 (toliau tekste – ir lizingo sutartis) 11.3 punkto nuostatos, bylojančios, jog tuo atveju, jeigu lizingo sutartis nutraukiama pagal 11.1 punktą (šiame lizingo sutarties punkte yra įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo atvejai), sutartinės įmokos, kurias klientas sumokėjo iki pirmalaikio lizingo sutarties nutraukimo, klientui negrąžinamos (toliau tekste – ir ginčo / ginčijama sąlyga), atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, jog lizingo sutarties ginčo sąlyga neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl, ieškovei kvestionuojant šią pirmosios instancijos teismo išvadą, konstatuotina esant pagrindą patikrinti, pagrįsta ar ne aukščiau įvardyta pirmosios instancijos teismo išvada.
Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš jos gavusi. Viena vertus, kaip teisingai pažymėjo ieškovė, šioje materialiojo įstatymo nuostatoje yra įtvirtinta lex generalis, pagal kurią, nutraukus sutartį, gali būti taikoma dvišalė restitucija, kita vertus, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, aukščiau įvardyta materialiojo įstatymo norma yra dispozityvioji teisės norma, kas sudaro pagrindą teigti, jog konkrečios sutarties šalys gali susitarti, kad jos taikys kitokias sutarties nutraukimo teisines pasekmes.
Ieškovė, teigdama, jog lizingo sutarties ginčo sąlyga yra šalių susitarimas dėl vienašalės restitucijos taikymo, tinkamai interpretuoja šią lizingo sutarties sąlygą, kita vertus, ieškovės argumentas, jog lizingo sutarties ginčo sąlyga, įtvirtinanti vienašalės restitucijos taikymą, yra niekinė, nes, nustatydama neproporcingai didelę ieškovės atsakomybę už lizingo sutarties neįvykdymą, prieštarauja Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 daliai ir 6.574 straipsniui, yra nepagrįstas, nes, pirma, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti dvišalės restitucijos taisyklę, yra dispozityvioji teisės norma, vadinasi, ginčo šalys, sudarydamos lizingo sutartį, turėjo teisę susitarti dėl dvišalės restitucijos taisyklės, įtvirtintos aukščiau įvardytoje dispozityviojoje teisės normoje, taikymo lizingo sutarties nutraukimo atveju arba susitarti dėl kitokios taisyklės, inter alia vienašalės restitucijos taisyklės, taikymo (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 5 dalis), todėl, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčo sąlyga, kaip bylos šalių susitarimo dėl vienašalės restitucijos taikymo išraiška, Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalies prasme yra teisėta sutarties sąlyga, antra, ginčo sąlyga neprieštarauja ir Civilinio kodekso 6.574 straipsniui, reglamentuojančiam lizingo sutarties esminio pažeidimo teisinius padarinius, nes šioje materialiojo įstatymo normoje, ką patvirtina normos analizė, yra įtvirtinta vienašalės restitucijos taisyklė ir atitinkamai nėra reglamentuotas restitucijos taikymo kitai šaliai – lizingo gavėjui – klausimas.
Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei šios bylos apeliaciniame procese teigia ieškovė, pagrįstai sprendė, kad lizingo sutarties ginčo sąlyga neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.
2. Dėl dvišalės restitucijos taikymo
Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to fakto, jog atsakovė neapeliuoja į pirmosios instancijos teismo sprendimą taikyti dvišalę restituciją, egzistuoja teisinė būtinybė patikrinti, tinkamai ar ne pirmosios instancijos teismas taikė ir aiškino restitucijos klausimo išsprendimui aktualias materialiojo įstatymo normas.
Civilinio kodekso 6.574 straipsnyje, kuris, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, reglamentuoja lizingo sutarties esminio pažeidimo teisinius padarinius, nustatyta, jog, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tai yra įmanoma; jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį; kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.
Bylos faktiniais duomenimis – atsakovės 2011 m. vasario 14 d. pranešimu Nr. 01-30-6165 (b. l. 13) – nustatyta, jog atsakovė 2011 m. vasario 14 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo, kad ieškovė iki 2011 m. vasario 22 d. grąžintų atsakovei lizingo objektą – automobilinį kraną. Byloje nustatyta, jog vienašališko lizingo sutarties nutraukimo pagrindas – esminis sutarties pažeidimas (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalis), kurio faktą ieškovė pripažino tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek šios bylos apeliaciniame procese (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 5 punktas).
Bylos šalys neginčija to fakto, jog ieškovė pagal lizingo sutartį (iki vienašališko šios sutarties nutraukimo momento) sumokėjo atsakovei 204 168,86 Lt (184 293,47 Lt turto dengimo (išpirkimo) įmokas, 19 129,89 Lt palūkanas ir 745,50 Lt sutarties mokestį), kita vertus, šalių ginčas kilo dėl to, kokia yra naudos, kurią atsakovė turėjo gauti tinkamo lizingo sutarties įvykdymo atveju, piniginė išraiška. Bylos faktiniai duomenys (b. l. 55-56) patvirtina, jog šalys, 2005 m. lapkričio 24 d. sudarydamos lizingo sutartį, kartu pasirašė ir įmokų grafiką, pagal kurį ieškovė turėjo sumokėti atsakovei 248 500 Lt turto dengimo (išpirkimo) įmokas, 19 533,40 Lt palūkanas ir 745,50 Lt sutarties mokestį. Bylos faktiniais duomenimis (b. l. 11) nustatyta, jog šalys 2006 m. vasario 27 d. sudarė susitarimą, įvardytą priedu prie lizingo sutarties, kuriuo sulygo patikslinti ir patikslino lizingo sutarties įmokų grafiką (b. l. 12). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei šios bylos apeliaciniame procese teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kokia yra naudos, kurią atsakovė turėjo gauti tinkamo lizingo sutarties įvykdymo atveju, piniginė išraiška, pagrįstai vadovavosi pradiniu įmokų grafiku (b. l. 55-56), nes, ką patvirtina šio ir modifikuoto įmokų grafikų bei lizingo sutarties specialiųjų sąlygų (b. l. 6, 54) analizė, į modifikuotą įmokų grafiką nėra įtraukti pirmoji ginčo turto išpirkimo įmoka, pinigine išraiška sudaranti 37 275 Lt (10 795,58 EUR; įskaičiavus pridėtinės vertės mokestį), ir sutarties mokestis, pinigine išraiška sudarantis 745,50 Lt (215,91 EUR; įskaičiavus pridėtinės vertės mokestį), kurių sumokėjimo lizingo sutartyje ir pradiniame įmokų grafike nustatytais terminais ir tvarka faktus inter alia patvirtina bylos šalių elgesys po lizingo sutarties sudarymo (pažymėtina, jog bylos šalys lizingo sutarties įsigaliojimą expressis verbis susiejo su pirmosios ginčo turto išpirkimo įmokos sumokėjimo faktu (lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 2.1-2.3 punktai)). Priešingai nei teigia ieškovė, pradinis ir modifikuotas įmokų grafikai nėra prieštaringi, nes, ką patvirtina šių bylos faktinių duomenų analizė, pradinis ir modifikuotas įmokų grafikai tesiskiria ta apimtimi, jog, pirma, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, į modifikuotą įmokų grafiką nėra įtraukti pirmoji ginčo turto išpirkimo įmoka ir sutarties mokestis, kurie, kaip buvo nustatyta, modifikuoto įmokų grafiko pasirašymo momentu jau buvo sumokėti atsakovei, antra, pagal modifikuotą įmokų grafiką (nusikėlus ginčo turto pristatymui, kaip yra įvardyta šalių 2006 m. vasario 27 d. sudaryto susitarimo 1 punkte) buvo nukeltas vienos periodinės įmokos mokėjimas. Bylos faktinių duomenų – 2005 m. spalio 27 d. komercinio pasiūlymo Nr. 2291 (b. l. 63), lizingo sutarties specialiųjų sąlygų, 2005 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. LT025667/PPS (b. l. 61-62), pradinio ir modifikuoto įmokų grafikų bei 2006 m. vasario 28 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. Z020021073 (b. l. 64) – analizė leidžia daryti išvadą, jog ginčo turto kaina, kurią atsakovė, vykdydama lizingo sutartį, sumokėjo turto pardavėjai, – 248 500 Lt (71 970,57 EUR; įskaičiavus pridėtinės vertės mokestį), kas sudaro pagrindą teigti, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovė, sumokėjusi aukščiau nurodytą ginčo turto kainą, pagal lizingo sutartį turėjo gauti 230 757,39 Lt, prieštarauja ne tik aukščiau įvardytiems bylos faktiniams duomenims ir nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms, bet ir lizingo sutarties, kaip finansavimo sandorio, esmei.
Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad Civilinio kodekso 6.574 straipsnis, kuris, nustato, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, suteikia apsaugos nuo nuostolių garantijas lizingo davėjui sutarties nutraukimo dėl lizingo gavėjo kaltės atveju. Tačiau CK 6.574 straipsnio pagrindu neatsiranda lizingo gavėjo teisė reikalauti lizingo davėjo po lizingo objekto susigrąžinimo gautos naudos, jeigu tokia nauda nėra gauta lizingo gavėjo sąskaita.
Esant aukščiau nurodytoms bylos faktinėms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovės pagal lizingo sutartį neįvykdyti įsipareigojimai pinigine išraiška sudaro ne 64 610,07 Lt, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, padarydamas aritmetinę klaidą, o 64 610,04 Lt (268 778,90 Lt – 204 168,86 Lt).
Bylos faktiniais duomenimis (b. l. 41-42) nustatyta, jog atsakovė 2012 m. sausio 26 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį perleido trečiojo asmens nuosavybėn susigrąžintą lizingo objektą (turto kaina – 90 000,01 Lt; įskaičiavus pridėtinės vertės mokestį). Viena vertus, byloje identifikavus, jog, pirma, ieškovės pagal lizingo sutartį neįvykdyti įsipareigojimai pinigine išraiška sudaro 64 610,04 Lt, antra, atsakovė, realizavusi lizingo objektą, gavo 90 000,01 Lt, a priori yra pagrindas teigti, jog atsakovės de facto gauta nauda yra didesnė už tą naudą, kurią atsakovė būtų gavusi tinkamo lizingo sutarties įvykdymo atveju, kita vertus, iki konstatuojant, turi ar ne ieškovė teisę pretenduoti į atsakovės faktiškai gautos naudos dalį, viršijančią tą naudą, kurią atsakovė būtų gavusi tinkamo lizingo sutarties įvykdymo atveju, būtina atsižvelgti į kelias reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nebuvo įvertintos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Byloje jau buvo nustatyta, jog lizingo objektas yra kilnojamasis daiktas (specialioji transporto priemonė), kuriam, jį naudojant pagal paskirtį, būdingas santykinai greitas nusidėvėjimas (lyginant su nekilnojamuoju daiktu, – greitesnis nusidėvėjimas) ir nuvertėjimas. Turto, ypač kilnojamojo, pirkimo-pardavimo rinka, ją veikiant įvairiems dėsniams ir faktoriams, yra dinamiška ir kartu gana sunkiai prognozuojama, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog kiekvienu konkrečiu atveju a priori nėra galimybės identifikuoti ir tiksliai įvertinti, kokia yra reali turto kaina (šiame kontekste būtina pažymėti, jog, kaip pagrįstai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsikirto atsakovė, reali turto kaina, kurią parodo rinkos sąlygomis sudarytas turto perleidimo sandoris, priklauso nuo to, ar konkrečiu momentu yra konkretus asmuo, norintis įsigyti siūlomą turtą), juo labiau, jog kiekvienam daiktui yra būdingas vienoks ar kitoks individualumas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, lizingo objekto (ginčo turto) pardavimas už aukščiau įvardytą kainą, kuri yra didesnė už ieškovės pagal lizingo sutartį neįvykdytų įsipareigojimų vertę, yra ne dėsningumo, o labiau atsitiktinumo, rezultatas, nes, ką, beje, patvirtina ir šios bylos faktiniai duomenys – 2011 m. gruodžio 6 d. transporto priemonės vertės nustatymo aktas Nr. ŽR-133, tiksliau – šiame akte užfiksuota greito pardavimo kaina (b. l. 40), lizingo objektas, neatsiradus konkrečiam pirkėjui, sutikusiam sumokėti aukščiau įvardytą kainą, galėjo būti parduotas ir už mažesnę kainą. Byloje jau buvo nustatyta, jog ieškovė padarė esminį lizingo sutarties pažeidimą, lėmusį vienašališką sutarties nutraukimą, vadinasi, ieškovei, kaip sutarties pažeidėjai, tenka neigiami padariniai, atsiradę dėl sutarties pažeidimo (neįvykdymo) (Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 2 dalis, 6.574 straipsnis), kas sudaro pagrindą teigti, jog tuo atveju, jeigu lizingo objekto pardavimo kaina nebūtų padengusi ieškovės pagal lizingo sutartį neįvykdytų įsipareigojimų vertės, ieškovė būtų privalėjusi atlyginti atsakovės nuostolius, lygius neįvykdytų įsipareigojimų vertės ir lizingo objekto pardavimo kainos skirtumui, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuoti, jog ieškovė neturi teisės pretenduoti į atsakovės faktiškai gautos naudos dalį, viršijančią tą naudą, kurią atsakovė būtų gavusi tinkamo lizingo sutarties įvykdymo atveju, nes priešinga išvada iškreiptų teisinį reguliavimą ir prieštarautų principui, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, juo labiau, jog, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės papildomas naudos gavimas iš sugrąžinto daikto pardavimo, kuris, pasak ieškovės, dvišalės restitucijos pagrindu turėtų tekti ieškovei, yra ne tik sąžiningas, bet ir objektyviai pateisinamas, nes, ką patvirtina bylos faktiniai duomenys, pirma, ieškovė, neturėdama teisės valdyti ir naudotis lizingo objektu ir kartu įgijusi pareigą atsakovės nustatytu terminu grąžinti jai lizingo objektą, ne tik nustatytu terminu negrąžino atsakovei lizingo objekto, šiuo neveikimu ribodama atsakovės, kaip lizingo objekto savininkės, teisę spręsti dėl tolesnio lizingo objekto likimo (Civilinio kodekso 4.37 straipsnis), bet ir, neturėdama teisės veikti atsakovės, kaip lizingo objekto savininkės, vardu ir interesais, perdavė lizingo objektą atlygintinam trečiojo asmens valdymui ir naudojimusi, šiuo neteisėtu veikimu gaudama pajamas, antra, atsakovė, esant ieškovės esminio pažeidimo pagrindu nutrauktai lizingo sutarčiai, patyrė tiesioginius nuostolius, susijusius su lizingo objekto perėmimu, transportavimu ir realizavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, vienašalės restitucijos pagal ginčijamą lizingo sutarties sąlygą taikymas – dėsningas ir proporcingas ieškovės pažeidimo rezultatas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos šalių ginčą, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, kurios numeris 3K-3-472/2012, nes nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa su bylos, kurioje buvo priimta įvardyta kasacinio teismo nutartis, faktinėmis aplinkybėmis. Vadovautis įvardyta kasacinio teismo nutartimi, kaip teisės precedentu, negalima dėl to, kad aukščiau nurodytoje civilinėje byloje buvo analizuojamas restitucijos pagal lizingo sutartį, kurios objektas – nekilnojamasis daiktas, taikymo klausimas, o būdinga mažesnė ir ilgalaikė amortizacija ir nebūdingas greitas nuvertėjimas (netgi priešingai, galimi atvejai, kai nekilnojamojo daikto, priešingai nei kilnojamojo daikto, vertė, lizingo sutarties nutraukimo momentu yra didesnė už tą daikto vertę, kuri vyravo sutarties sudarymo momentu). Kita vertus, kaip jau buvo nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės ir kartu pareigos peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kurios yra apibrėžtos šalių apeliaciniais skundais, kas šiame bylos kontekste sudaro pagrindą teigti, jog apeliacinės instancijos teismas neturi teisės savo iniciatyva imtis procesinių priemonių, kurios eliminuotų pažeidimo, pasireiškusio netinkamu restitucijos klausimo išsprendimui aktualių materialiojo įstatymo normų taikymu ir aiškinimu, padarinius.
3. Dėl nuostolių, susijusių su ginčo turto perėmimu, transportavimu ir realizavimu, bei lizingo gavėjos naudos, gautos trečiojo asmens valdymui ir naudojimuisi perdavus ginčo turtą
Byloje jau buvo nustatyta, jog atsakovė, ieškovei iš esmės pažeidus lizingo sutartį, vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo, kad ieškovė grąžintų atsakovei lizingo objektą. Bylos faktiniai duomenys (b. l. 39, 66-67) byloja, jog, pirma, uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), pagal 2009 m. rugsėjo 9 d. sutartį veikdama atsakovės vardu ir interesais, 2011 m. lapkričio 30 d. perėmė iš ieškovės lizingo objektą (turto perėmimo vieta – Vilniaus miestas) ir perdavė (pristatė) šį turtą individualiai įmonei (duomenys neskelbtini) (turto perdavimo (pristatymo) vieta – Tauragės miestas), antra, uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) suteiktų paslaugų kaina – 1 971,90 Lt. Bylos faktiniais duomenimis (b. l. 65) nustatyta, jog, pirma, individuali įmonė (duomenys neskelbtini), veikdama pagal jos ir atsakovės sudarytą bendradarbiavimo sutartį, surado ginčo turto pirkėją, kuriam pagal 2012 m. sausio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT025667/PPS-1 buvo parduotas ginčo turtas, antra, individualios įmonės (duomenys neskelbtini) suteiktos paslaugos kaina – 4 499,99 Lt.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, inter alia atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog atsakovė nevykdo turto transportavimo ir pirkimo-pardavimo veiklos, aukščiau įvardyti bylos faktiniai duomenys ir pagal šiuos duomenis nustatytos faktinės aplinkybės yra pakankami išvados, jog atsakovė patyrė tiesioginius nuostolius, susijusius su ginčo turto perėmimu, transportavimu ir realizavimu, padarymui ir kartu šių nuostolių dydžio (6 471,89 Lt) pagrindimui.
Byloje pagal pateiktus faktinius duomenis (b. l. 13, 78-79) inter alia nustatyta, jog, pirma, atsakovė, 2011 m. vasario 14 d. vienašališkai nutraukusi lizingo sutartį, pareikalavo, kad ieškovė iki 2011 m. vasario 22 d. perduotų atsakovės įgaliotam atstovui lizingo objektą, antra, ieškovė ir trečiasis asmuo 2011 m. birželio 1 d. sudarė sutartį, pagal kurią trečiojo asmens laikinam valdymui ir naudojimuisi buvo perduotas ginčo turtas. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, lizingo objektas 2011 m. lapkričio 30 d. buvo perduotas atsakovės įgaliotam asmeniui.
Bylos šalių ginčas inter alia kilo dėl to, teisėtai ar ne ieškovė trečiojo asmens laikinam valdymui ir naudojimuisi perdavė ginčo turtą. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neteisėtai trečiojo asmens laikinam valdymui ir naudojimuisi perdavė ginčo turtą, kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ieškovės pažeidimą ir kartu netinkamai motyvavo aukščiau įvardytą išvadą. Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 4.2.3 punkte, kuris iš esmės yra analogiškas Civilinio kodekso 6.568 straipsnio 3 dalies nuostatai ir kurio pažeidimą ad hoc konstatavo pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatyta, jog lizingo gavėja turi teisę subnuomoti turtą pagal lizingo davėjos nustatytas sąlygas ir tik gavus raštišką leidimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kitaip nei sprendė pirmosios instancijos teismas, aukščiau įvardyta lizingo sutarties nuostata buvo aktuali ir reikšminga tol, kol galiojo, kitaip tariant, nebuvo nutraukta, lizingo sutartis, nes, kaip žinia, sutarties nutraukimas yra juridinis faktas, be kita ko, lemiantis sutarties sąlygų, išskyrus sąlygų, nustatančių ginčų nagrinėjimo tvarką ir kitų sąlygų, kurios pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo, galiojimo pabaigą (Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 1 ir 3 dalys), o, pažymėtina, analizuojama lizingo sutarties nuostata nėra autonominė sąlyga, pati savaime galiojanti esant nutrauktai lizingo sutarčiai, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus aspektus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas aukščiau įvardytą ginčo klausimą, nepagrįstai vadovavosi lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 4.2.3 punkto nuostata ir nepagrįstai ieškovės pažeidimą, pasireiškusį teisių valdyti ir naudotis lizingo objektu perdavimu trečiajam asmeniui, kvalifikavo lizingo sutarties pažeidimu. Atsakovei vienašališkai nutraukus lizingo sutartį, ieškovė neteko valdymo ir naudojimosi lizingo objektu teisių ir, praradusi įvardytas teises bei neturėdama teisės veikti atsakovės, kaip lizingo objekto savininkės, vardu ir interesais, negalėjo trečiojo asmens valdymui ir naudojimuisi perduoti lizingo objektą, kitaip tariant, negalėjo atlikti tuos veiksmus, kuriuos, esant nutrauktai lizingo sutarčiai, tegalėjo atlikti atsakovė, kaip lizingo objekto savininkė (Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 2 dalis), kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovė, trečiojo asmens laikinam valdymui ir naudojimuisi perdavusi lizingo objektą, atliko veiksmus, kurie turi būti kvalifikuojami pagal deliktų teisės normas.
Bylos faktinių duomenų (b. l. 78-79, 80-84) analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovė atsakovės sąskaita gavo naudą, kuri yra aukščiau šiame procesiniame sprendime įvardytų ieškovės neteisėtų veiksmų rezultatas, bei pripažinti, jog, kaip teisingai šios bylos apeliaciniame procese pažymėjo atsakovė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kokia yra ieškovės neteisėtai gautos naudos piniginė išraiška, netinkamai identifikavo sumą, kurią trečiasis asmuo sumokėjo už laikiną ginčo turto valdymą ir naudojimąsi šiuo turtu: trečiasis asmuo sumokėjo ne 13 975,50 Lt, kaip skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, o 16 395,50 Lt.
Tas faktas, jog atsakovė dėl ieškovės neteisėtų veiksmų patyrė nuostolius, papildomai pagrindžia apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog lėšos (lėšų dalis), kurias atsakovė gavo pardavusi lizingo objektą, neturi būti grąžintos ieškovei dvišalės restitucijos pagrindu, nes susigrąžinto lizingo objekto vertės perviršį atsakovė gavo ne pagal sutartį su ieškove ir ne iš ieškovės, todėl toks restitucijos taikymas prieštarautų restitucijos prasmei – grąžinti tai, kas gauta pagal sutartį (Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalis), juo labiau, jog dvišalė restitucija natūra nagrinėjamame lizingo santykyje, turinčiame nuomos, pirkimo-pardavimo ir finansavimo (paskolos) elementus, neįmanoma, ieškovei negrąžinamai gavus naudojimosi lizingo objektu pagal lizingo sutartį naudą.
Atsakovei pareikštu apeliaciniu skundu neginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 2 522,58 Lt suma, konstatuotina esant pagrindą pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti ieškovei iš atsakovės 2 522,58 Lt ir šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 522,58 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teisėjų kolegija, nutarusi pakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, vertinimas neturi teisinės reikšmės sprendžiant, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ar ne.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perskirstymo
Šios bylos apeliaciniame procese pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė, kaip bankrutuojanti bendrovė, ex lege buvo atleista nuo žyminio mokesčio į valstybės biudžetą mokėjimo (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl, atsižvelgiant į patenkintą ieškovės reikalavimo dalį, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas 76 Lt žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).
Ieškovė šios bylos apeliaciniame procese nereikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nepateikė apeliacinės instancijos teismui duomenų, bylojančių, kad ji šios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas, o atsakovė, viena vertus, pareikštu apeliaciniu skundu prašė priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kita vertus, nepateikė apeliacinės instancijos teismui duomenų, bylojančių, kad ji šios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas, kas apeliacinės instancijos teismui sudaro pagrindą spręsti, jog šalys bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepatyrė bylinėjimosi išlaidų (abi šalys šios bylos apeliaciniame procese buvo atleistos nuo žyminių mokesčių į valstybės biudžetą mokėjimų (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas)).
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytinos bylos šalims.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
priteisti bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „RANGA-IV“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ 2 522,58 Lt ir šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 522,58 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012 m. gruodžio 7 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
atmesti likusią ieškinio dalį.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ į valstybės biudžetą 76 Lt žyminį mokestį.“.