- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-10-17
- Bylos Nr.
- 1A-123-334/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19284-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- D. L.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per bausmės laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudžiant per visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.
Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš D. L. A. K. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.
D. L. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. L. pripažintas kaltu už tai, kad jis 2021 m. birželio 6 d., nuo 12.00 val. iki 16.00 val., (duomenys neskelbtini), namo priklausančio N. A. terasoje, žodinio konflikto metu, nuo stalo paėmė virtuvinį peilį ir dūrė A. K. į kairę koją, po to nuėjus ir atsigulus į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambarį, gulinčiam lovoje A. K. sudavė nemažiau 10 smūgių į veido ir galvos sritį, dėl ko A. K. jautė fizinį skausmą, dėl rausvai melsvos dėmelės kairio kelio – šlaunies srityje, poodinės kraujosruvos kaktos srityje ir dešinės akies srityje, nukentėjusiajam A. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai prašo atmesti ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis nori duoti papildomus paaiškinimus.
3. Skunde apeliantas teigia, kad teismas remdamasis vien prielaidomis, prieštaringais ir nenuosekliais A. K. bei G. T. parodymais ir nevertindamas kitų reikšmingų bylos aplinkybių, taip pat nepagrįstai laikydamas apelianto parodymus nepatikimais, padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
4. Apeliantas nurodo, kad Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. kovo 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra konstatuota, kad A. K. ir G. T. 2021-06-06 apie 09.00 val. privataus namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), savo bendrais veiksmais D. L. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiuo nuosprendžiu A. K. ir G. T. buvo pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir jiems skirta viešųjų darbų 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistuosius per šį laiką neatlygintinai dirbti 30 val. per mėnesį visuomenės labai. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu jau konstatuota, kad apeliantas, D. L., 2021-06-06 nuo 12 val. iki 16 val. namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), A. K. atžvilgiu atliko veiksmus, kuriais jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliantas pažymi, kad Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog jis buvo stipriai sumuštas 2021-06-06 apie 09.00. Jo stiprius sumušimus patvirtino ir liudytojai D. L. bei L. L.. Todėl apeliantui nėra suprantama, kaip jis, apie 09.00 val. buvęs stipriai sumuštas, vos paeidamas, būdamas neblaivus, tą pačią dieną nuo 12 val. iki 16 val. galėjo su peiliu durti A. K. į koją ir dar vėliau jį sumušti. Apeliantas pažymi, kad to nedarė ir negalėjo padaryti dėl aukščiau išdėstytų objektyvių priežasčių, o būtent todėl, kad nuo pat ryto jis buvo itin stipriai sumuštas, o vėliau ieškojo pagalbos.
5. Apelianto manymu, A. K. koją su peiliu ar kitu daiktu galėjo susižaloti grumtynių ar apsistumdymų metu, arba galėjo susižaloti ir anksčiau, t. y. ne įvykio dieną. Nežymūs A. K. veido sumušimai greičiausiai taip pat atsirado grumtynių metu, griūnant ar atsitrenkiant į sieną, duris ar kitą daiktą, kadangi A. K. buvo neblaivus. Anot apelianto, A. K. ir G. T. parodymai buvo suderinti iš anksto, siekiant sušvelninti savo atsakomybę ar jos iš viso išvengti ir tai matyti iš jų parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenuoseklumo bei prieštaringumo. Apeliantas nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į labai prieštaringus ir skirtingus A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Pažymi, kad duodamas parodymus teisme A. K. nurodė, kad jam į pagalbą atbėgo G. T., kuris neva išmušė peilį iš D. L. rankų. Tuo tarpu akistatos metu A. K. jokių aplinkybių apie tai, kad jam į pagalbą atbėgo G. T. neužsiminė. Priešingai, net po tariamo peilio dūrio A. K. nurodė, jog jis su D. L. sėdo prie stalo ir aiškinosi santykius toliau šnekėdamiesi, bet G. T. nebuvo ir niekas peilio neatiminėjo. Mano, kad A. K. kreipėsi į policijos pareigūnus su pareiškimu dėl savo sužalojimų tik tuomet, kai suprato, kad dėl apelianto sumušimo pats A. K. bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir tokiu būdu siekė save pateikti ne kaip užpuoliką, o kaip nukentėjusįjį asmenį.
6. Nukentėjusysis A. K. atsakydamas į D. L. apeliacinį skundą nesutinka su jame išdėstytais reikalavimais ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo A. K. manymu, ikiteisminis tyrimas atliktas netinkamai, kadangi iškart po įvykio policijos pareigūnai neatvyko ir neužfiksavo visų faktų, taip pat gerokai pavėluotai išdavė siuntimą teismo medicinos ekspertizei. A. K. nurodo, kad G. T. ir K. K. parodymai yra melagingi, o jo parodymai yra teisingi. Prašo peržiūrėti nuorodą į vaizdo įrašą, kad įsitikinti jo parodymų teisingumu. Mano, kad teismas nepagrįstai jį išteisino dėl turto sugadinimo ir paskyrė per švelnią bausmę.
7. Teismo posėdyje nuteistasis D. L. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Žemesnės instancijos teismas
8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apygardos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. L. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ginčija savo kaltę ir teigia, kad jis jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu neatliko ir jo nesužalojo, t. y. jis nukentėjusiajam į koją nedūrė ir jo miegančio nemušė. Be to, skunde teigiama, kad nukentėjusiojo A. K. veido sumušimai greičiausiai atsirado grumtynių metu, griūnant ar atsitrenkiant į sieną, duris ar kitą daiktą, kadangi A. K. buvo neblaivus, o kojos sužalojimą peiliu ar kitu daiktu A. K. taip pat galėjo pasidaryti grumtynių ar apsistumdymų metu, arba galėjo susižaloti ir anksčiau, t. y. ne įvykio dieną. Skunde iš esmės teigiama, jog apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir prieštaringais bei nenuosekliais nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo G. T. parodymais, todėl toks nuosprendis negali būti teisėtas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.
9. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1. punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais galo būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
10. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso nuostatų, tinkamai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl D. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
11. Kaip matyti, D. L. nuteistas dėl smurtinės nusikalstamos veikos padarymo, t. y. kaltinime jam inkriminuotas fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas namo, esančio (duomenys neskelbtini), terasoje, ir po to, tuose pačiuose namuose, kuomet nukentėjusysis miegojo. Taigi, apeliantui iš esmės inkriminuoti du smurtiniai epizodai, dėl kurių nukentėjusiajam A. K. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
12. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2021-06-05 D. L. kartu su A. K. atvyko į pastarojo senelio (K. K.) sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Tą vakarą jie išgėrė, tačiau ilgai nevakarojo ir anksti nuėjo miegoti. Atsikėlus ryte (2021-06-06) jie vėl vartojo alkoholinius gėrimus terasoje ir tarp jų įvyko konfliktas. Būtent čia A. K. atžvilgiu pirmą kartą buvo panaudotas fizinis smurtas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė dūręs peiliu nukentėjusiajam A. K. į koją. Tuo tarpu nukentėjusysis A. K. nuo pat įvykio pradžios laikėsi pozicijos, kad D. L. dūrė jam peiliu į kairę koją, dėl ko jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš 2021-06-08 pranešimo matyti, kad A. K. nurodė, jog 2021-06-05 nuvykus į svečius pas jo senelį, D. L. vartojo alkoholinius gėrimus, prasidėjo „balti arkliai“, pradėjo pulti, bet nusiramino ir užmigo. Kitą dieną nuo pat ryto vėl vartojo alkoholinius gėrimus, vėl prasidėjo priepuolis, dūrė jam su peiliu į koją, peilis įsmigo apie porą centimetrų, tada jis (A. K.) puolė gintis (1 t., b. l. 12-13). Liudytojo apklausos ir papildomos apklausos metu A. K. paaiškino, kad 2021-06-06 jis su D. L. nuo ryto pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus. Jiems sėdint terasoje D. L. pradėjo prie jo kabinėtis. Jis nenorėjo konfliktuoti su D. L., todėl pradėjo nuo jo bėgioti, jis jį vijosi, buvo kelis kartus nugriuvęs. Tuo metu D. L. apsiramino ir jie toliau sėdėjo terasoje. Jiems sėdint, D. L. paėmė ant stalo gulėjusį virtuvinį peilį ir bedė jam vieną kartą į kairę koją, ties keliu, tuo metu jis jautė fizinį skausmą. Peilis į koją įsmigo negiliai. Jis pradėjo gintis ir jie susigrūmė ant pievos šalia terasos (1 t., b. l. 29-31, 106-108). 2021-11-07 vykusios akistatos tarp D. L. ir A. K. metu, nukentėjusysis dar kartą patvirtino, kad jiems sėdint terasoje D. L. paėmė peilį ir dūrė jam į kairę koją. Tada nežino kaip, bet jie atsidūrė už terasos ir susigrūmė. Po grumtynių, vėl susėdo prie stalo, šnekėjosi, bandė jam paaiškinti, kad jis dūrė su peiliu į koją, tačiau jis (D. L.) teisinosi, kad nedūrė (2 t., b. l. 15-19). Teisiamojo posėdžio metu A. K. parodė, kad 2021-06-05 su D. L. atvyko į (duomenys neskelbtini) esančią sodybą, vartojo alkoholį. Kitą dieną vėl vartojo alkoholį. Atėjo kaimynas G. T., visi sėdėjo terasoje prie stalo, buvo diskusijos apie buvusius konfliktus. D. L. stvėrė peilį nuo stalo ir dūrė jam į šlaunį. G. T. išmušė peilį D. L. iš rankų. Tada jie (A. K. ir G. T.) D. L. pargriovė ant žemės ir sudavė jam kelis smūgius, kol pastarasis aprimo. Taigi, nukentėjusysis A. K. nuo pat įvykio pradžios nuosekliai tvirtino, kad peiliu jam į kairę koją dūrė būtent D. L..
13. Nukentėjusiojo A. K. nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojas G. T., kuris teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2021-06-06 ryte nuėjo pas kaimynus - D. L. miegojo terasoje, o A. K. vaikščiojo. Jis išėjo, o po pusantros valandos grįžo, ir tuomet įvyko konfliktas. Jie sėdėjo terasoje, D. L. atsibudo, stvėrė peilį ir dūrė A. K. į koją. Jis išmušė peilį iš D. L. rankos pjaustymo lenta. A. K. prispaudė prie žemės D. L., o jis užlaužė rankas. Jis tai darė, kad apramintų D. L.. Po kurio laiko D. L. aprimo ir jie jį paleido. Po konflikto matė, kad A. K. iš kojos teka kraujas, o D. L. veido dešinė pusė buvo apdraskyta. Analogiškas įvykio aplinkybes liudytojas G. T. nurodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Liudytojas G. T. patvirtino, kad D. L. rankose buvo peilis, jis tą peilį išmušė D. L. iš rankų ir peilis nukrito po stalu, tada jis su A. K. puolė mušti D. L.. Liudytojas G. T. pažymėjo, kad D. L. su A. K. sėdėjo už stalo ir jis paties dūrimo momento nematė, tačiau jie abu stumdėsi vienas prie kito, kažką aiškinosi ir A. surėkė: „dūria man kojon“, tada pamatė peilį D. L. rankose ir staigiai reagavo – išmušė peilį iš D. L. rankų. Paskui paėmė peilį, įdėjo į maišelį ir padėjo ant kelmo, manė, kad bus kaip įrodymas. Ant A. K. kojos matė žaizdą – skylutę kojoje, matėsi, kad buvo durta. Tai, kad D. L. dūrė peiliu A. K. į koją iš dalies patvirtina ir liudytojos L. L. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kuriuose ji nurodė, jog 2021-06-05 D. L. su A. K. išvyko į (duomenys neskelbtini). Kitą dieną apie 15 val. jai paskambino A. K. ir pasakė, kad D. L. siautėja, kažkam su peiliu pradūrė koją. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina ir savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas bei daiktų apžiūros protokolas, foto lentelės, kuriuose užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas A. K. pateiktas virtuvinis peilis, kurio bendras ilgis – 29 cm, jo rankena medinė, 11,5 cm ilgio, peilio geležtės ilgis – 17,5 cm, plačiausia geležtės vieta 2 cm (1 t., b. l. 48, 51-52, 54-58).
14. Svarbu ir tai, kad be nukentėjusiojo A. K. nuoseklių parodymų, kuriuos patvirtina ir ankstesnėje pastraipoje aptarti kiti įrodymai (liudytojų parodymai, akistatos protokolas, daiktų apžiūros protokolas ir kt.), nukentėjusiojo versiją, jog rausvai melsva dėmelė kairio kelio – šlaunies srityje atsirado būtent dėl tyčinių D. L.veiksmų, kai pastarasis vieną kartą dūrė peiliu, o ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) bei asmens apžiūros protokole ir foto lentelėse nurodytų sužalojimų dislokacijos vieta – kairio kelio srityje vidinėje pusėje pereinant į šlaunies sritį; ant kairės kojos, virš kelio, matomas nesenas sužalojimas, kurio plotis apie 1 cm, žaizda užsitraukusi (1 t., b. l. 64, 66-67, 74-75). Taip pat, specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiojo sužalojimas - rausvai melsva dėmelė kairio kelio – šlaunies srityje susidarė sugijus paviršinei pjautinei žaizdai; sužalojimai galėjo būti padaryti galimai užduotyje nurodytu laiku 2021 m. birželio 6 d., kas vėlgi patvirtina nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes ir paneigia D. L. pateiktą versiją apie galimą nukentėjusiojo susižalojimą kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis.
15. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, šiame epizode apylinkės teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, nusprendė nesivadovauti nuteistojo parodymais, kadangi juos paneigė kiti byloje surinkti duomenys, kurie tarpusavyje sutapo ir vienas kitą papildė. Tokiam įrodymų vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo A. K. parodymai dėl peilio panaudojimo jo atžvilgiu buvo nuoseklūs viso proceso metu, esminių prieštaravimų, kurie leistų abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, nenustatyta. Nors apeliaciniu skundu nesutinkant su D. L. veiksmų kvalifikavimu kritiškai vertinami nukentėjusiojo A. K. parodymai, teigiant, jog tam tikrose faktinėse aplinkybėse jie nebuvo nuoseklūs, tačiau įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytus A. K. parodymuose esančius prieštaravimus, spręsti, jog vertinamu atveju jie yra esminiai, t. y. sudarantys pakankamą pagrindą jo parodymus vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant D. L. kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo, juo labiau, kad, kaip minėta anksčiau, juos patvirtina kiti objektyvūs įrodymai. Abejoti nukentėjusiojo parodymais neduoda pagrindo ir tai, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu, tiek akistatos metu nenurodė, kad įvykio metu buvo ir liudytojas G. T.. Pažymėtina, kad tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. K. nurodė, kad nepasakė apie liudytoją, tik todėl, kad galvojo, jog šis konfliktas išsispręs savaime ir nereiks teisminių procesų. Pats liudytojas G. T. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu nesakė apie peilį, nenurodė konflikto priežasčių, nes nenorėjo teismų, konfliktų, pagalvojo, jog geriau tylėti ir nesikišti. Taigi, teisėjų kolegija jokių esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų neįžvelgia ir sprendžia, kad netikėti jų parodymais ar manyti, jog jie išgalvoti nėra jokio pagrindo.
16. Nors apeliantas siekdamas paneigti savo kaltę taip pat nurodo, kad nukentėjusysis A. K. ir G. T. savo parodymus iš anksto suderino ir taip siekė sušvelninti savo atsakomybę ar jos iš viso išvengti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje buvo sprendžiamas D. L. kaltės dėl smurtinių veiksmų atlikimo nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu klausimas, todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo spręsti, jog nukentėjusysis ar liudytojas būtų iš anksto suderinę savo parodymus siekiant sušvelninti savo teisinę atsakomybę ar jos iš viso išvengti, kadangi šioje byloje jų (A. K. ir G. T.) atsakomybės klausimas net nebuvo sprendžiamas. Vien tai, kad Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. kovo 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), A. K. ir G. T. pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neleidžia vertinti, jog šioje byloje jie (A. K. ir G. T.) duodami parodymus siekė apkalbėti D. L.. Be to, už melagingą įskundimą įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, o liudytojui – už atsisakymą, vengimą ar melagingų parodymų davimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 163 straipsnį, 235 straipsnį. Kaip matyti iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo, A. K. prieš priimant iš jo pareiškimą apie jo atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą, buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, o liudytojas G. T. prieš duodant parodymus teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme – dėl atsakomybės pagal BK 163, 235 straipsnius. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusysis, tiek liudytojas tik dėl to, kad apkaltinti nuteistąjį, būtų nepagrįstai apkaltinę jį smurtinės veikos padarymu, žinodami, kad tai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę jiems patiems. Jokių kitų aplinkybių, kurios leistų manyti priešingai, byloje nenustatyta. Tokių aplinkybių nepateikė ir apeliantas apeliaciniame skunde.
17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo D. L.kaltei dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį A. K. panaudojimo namo terasoje nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad nukentėjusysis A. K. susižalojo kokiomis nors kitomis, nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, ir, duodamas neteisingus parodymus tiesiog siekia išvengti atsakomybės.
18. Tuo tarpu antrasis smurto epizodas – D. L. fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį A. K. namuose, suduodant smūgius kuomet jis miegojo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra neginčijamai įrodytas byloje surinktais ir teismo betarpiškai ištirtais įrodymais. Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad ši kaltinimo dalis, D. L. pareikšta remiantis nukentėjusiojo A. K. parodymais ir asmens apžiūros protokolu (foto lentelėmis) bei specialisto išvada. Nukentėjusysis viso proceso metu teigė, kad po įvykusio konflikto namo terasoje jis nuėjo miegoti. Po maždaug 3-4 valandų jis prabudo nuo D. L. suduodamų smūgių į veido ir galvos sritį, kurių galėjo būti apie dešimt. Jis apsigynė (sudavė keletą smūgių D. L. atgal) ir pabėgo, užsirakino verandoje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokių nukentėjusiojo A. K. parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai. Nuteistasis D. L. teigė, kad po konflikto jis sumuštas sėdėjo terasoje ir laukė artimųjų, kol jie atvažiuos jo pasiimti. Jis į namą nėjo ir A. K. nemušė. Tokius nuteistojo D. L. parodymus iš esmės patvirtino ir liudytojas G. T., kuris nurodė, kad po konflikto terasoje, jis sumuštą ir kruviną D. L. prilaikydamas iš šono nuvedė prie bačkos apsiprausti, o tada palydėjo atgal iki terasos. Po konflikto užtruko ten gal 5-10 minučių, paliko juos abu ir išėjo namo. Liudytojas D. L. parodė, kad jam atvykus į sodybą pasiimti tėčio (D. L.), pastarasis sėdėjo pavėsinėje sumuštu veidu. Taigi, jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog po konflikto nukentėjusysis A. K. nuėjo miegoti, o D. L. nuėjęs į namą, A. K. miegančiam sudavė smūgius, nėra pateikta.
19. Vertinant įvykių seką, pastebėtina ir tai, kad D. L. 2021-06-05 naktį miegojo terasoje, o pasak nukentėjusiojo A. K., įvykio rytą (2021-06-06), D. L. neradęs alkoholinių gėrimų, šūkavo lauke, kad A. K. atneštų ko išgerti, skambinėjo jam į telefoną, kol galiausiai jis atsikėlė ir nuėjo paduoti D. L. alkoholinius gėrimus. Tai leidžia manyti, kad D. L. nežinojo kur miegojo A. K., nes priešingu atveju, atsižvelgiant į jo veiksmų intensyvumą, siekiant rasti alkoholinius gėrimus, jis neabejotinai būtų nuėjęs į namą pas A. K.. Be to, pats nukentėjusysis A. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad minėtas namas yra klaidaus išplanavimo, o tai, įvertinus D. L. būklę (neblaivus, sumuštas, vos pastovėjo ant kojų) leidžia pagrįstai abejoti, jog D. L. būtų sugebėjęs rasti vietą, kur miegojo A. K. ir dar suduoti nukentėjusiojo nurodytus smūgius.
20. Šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl asmens apžiūros protokole ir specialisto išvadose nukentėjusiajam A. K. nustatytų sužalojimų, tačiau įvertinusi aptariamos situacijos eigą bei aplinkybes, mano, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis nei nurodė nukentėjusysis A. K.. Kaip matyti, pats nukentėjusysis A. K. parodė, jog nuo pat atvažiavimo į sodybą pradžios, D. L. buvo labai konfliktiškas, tačiau esminių konfliktų pavykdavo išvengti. Kitą rytą (2021-06-06), jiems sėdint terasoje, D. L. pradėjo prie jo kabinėtis, tačiau jis siekdamas išvengti konfliktų, nuo jo bėgiojo. Kiek vėliau D. L. paėmė ant stalo gulėjusį virtuvinį peilį ir bedė jam vieną kartą į kairę koją. Jis pradėjo gintis ir jie susigrūmė ant pievos šalia terasos. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojas G. T., kuris parodė, kad matė kaip ryte A. K. ir D. L. voliojosi po pievą. Taip pat patvirtino, kad po to, kai D. L. dūrė A. K. vieną kartą į kairę koją, jis kartu su A. K. puolė D. L. ir įvyko muštynės. Jie norėjo apraminti D. L., bet jis aktyviai priešinosi, todėl jie jį mušė tol, kol jis nustojo priešintis. D. L. veidas buvo sumuštas, kruvinas, todėl jis nuvedė D. L. apsiprausti, o ant A. K. veido sužalojimų nepastebėjo. Tik kitą dieną pamatė, kad A. K. veidas buvo kaip po muštynių. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio dieną A. K. su D. L. konfliktavo, aiškinosi tarpusavio nesutarimus, D. L. dūrė peiliu A. K. po ko, jie susigrūmė, įvyko muštynės, teisėjų kolegija sprendžia, kad specialisto išvadose A. K. konstatuoti sužalojimai –1x1 cm šviesiai ruda dėmelė kaktos dešinėje pusėje ir neryški 0,3x0,2 cm gelsvos spalvos poodinė kraujosruva dešinės akies vidiniame kampe, tikėtina, atsirado dėl grumtynių, kurios, kaip minėta, įvyko iškart po to, kai D. L. dūrė peiliu A. K. į kairę koją, o ne tomis aplinkybėmis, kurias nurodė nukentėjusysis. Tokiai išvadai iš esmės neprieštarauja ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog poodinės kraujosruvos kaktos srityje, dešinės akies srityje padarytos kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo gautis suduodant smūgius kumščiais, spiriant koja ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu. Jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog namuose, gulinčiam lovoje A. K. D. L. sudavė nemažiau 10 smūgių į veido ir galvos sritį, dėl ko A. K. jautė fizinį skausmą ir jam buvo sukeltos šioje kaltinimo dalyje nurodytos pasekmės, byloje nėra nustatyta.
21. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).
22. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kaltinimo aplinkybės dėl A. K. sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo suduodant ne mažiau 10 smūgių į veido ir galvos sritį jam gulint lovoje nepasitvirtino, todėl minėtos aplinkybės šalintinos iš kaltinimo, keičiant skundžiamą nuosprendį dėl to, kad nuosprendyje pirmos instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje abejotinai nustatyta, jog D. L. 2021 m. birželio 6 d., nuo 12.00 val. iki 16.00 val., (duomenys neskelbtini), namo priklausančio N. A. terasoje, žodinio konflikto metu, nuo stalo paėmė virtuvinį peilį ir dūrė A. K. į kairę koją, ir tokiais veiksmais nukentėjusiajam A. K. dėl rausvai melsvos dėmelės kairio kelio – šlaunies srityje padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
23. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per bausmės laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudžiant per visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. L. bausmę, tinkamai įvertino bei atsižvelgė į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes: į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą (padarė vieną tyčinį, nesunkų, baigtą nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis); tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis (jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, neteistas, baustas administracine tvarka, padarytos žalos neatlygino, dirba, jo darbo pobūdis susijęs su komandiruotėmis, duomenų apie tai, kad būtų įrašytas į psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitas, nėra); taip pat teismas įvertino ir kitas aplinkybes (D. L. vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o prieš padarant nusikalstamą veiką dvi dienas buvo vartojami alkoholiniai gėrimai). Tačiau kaip aptarta pirmiau, D. L. pareikštas kaltinimas visa apimtimi nepasitvirtino, todėl atsižvelgus į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko nuteistajam skirtinos bausmės rūšį – laisvės apribojimą (be intensyvios priežiūros) su įpareigojimais (per bausmės laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje; per visą bausmės laiką uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas), tačiau įvertinusi aplinkybes dėl dalies kaltinimo pašalinimo, sprendžia, kad yra pagrindas nustatyti trumpesnį šios bausmės terminą, t. y. artimą minimumui. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent tokia bausmės rūšis ir jos terminas, atsižvelgus tiek į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek į nuteistojo asmenybę yra proporcinga ir kartu su pirmosios instancijos teismo paskirtais įpareigojimais yra pakankama bausmės paskirčiai įgyvendinti. Esant nustatytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl nuteistajam neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
24. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
25. Panevėžio apygardos teisme 2022 m. rugpjūčio 29 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad už nuteistajam D. L.suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 493,33 Eur išlaidų. Atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. L.apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį ir apeliacinio proceso trukmę – apeliacinis skundas išnagrinėtas per du teismo posėdžius, kadangi į pirmą posėdį apeliantas neatvyko, nes pamiršo posėdžio datą, buvo atliekamas įrodymų tyrimas, taip pat į tai, kad nuteistasis dirba, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašomos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą priteistinos iš dalies, iš D. L. valstybei priteisiant 200 Eur dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo D. L.apeliacinės instancijos teisme (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2,3 punktais, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 13 d. nuosprendį pakeisti.
Iš D. L.pareikšto kaltinimo pašalinti aplinkybes, kad jis, gulinčiam lovoje A. K. sudavė nemažiau 10 smūgių į veido ir galvos sritį, dėl ko A. K. jautė fizinį skausmą, dėl poodinės kraujosruvos kaktos srityje ir dešinės akies srityje, nukentėjusiajam A. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
D. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį paskirtą 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę sumažinti iki 4 mėnesių.
Priteisti iš D. L. valstybės naudai 200 (du šimtus) Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.