Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal I. D. atstovo advokato Jevgenij Bogdanov apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. gegužės 21 d. nutarimo, kuriuo I. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 290 straipsnio 8 dalį 800 (aštuonių šimtų) Eur dydžio bauda su teisės medžioti atėmimu 1 (vieneriems) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu I. D. atstovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. gegužės 21 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, pridėti prie bylos rašytinius įrodymus, patvirtinančius apeliacinio skundo argumentus, kurių nepriėmė pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl vilkų medžioklės sezono Šalčininkų rajono savivaldybėje

Apeliaciniame skunde visų pirma keliamas klausimas dėl teisės medžioti vilkus nusižengimo padarymo metu (2.1., 2.2. punktai).Medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės“ (toliau – Medžioklės taisyklės). Teismas šioje byloje vadovaujasi Medžioklės taisyklių redakcija, galiojusia nusižengimo padarymo metu, t. y. akto redakcija, galiojusia nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. vasario 13 d. Vadovaujantis šių taisyklių 15.2.6. punktu, vilkus medžioti galima nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d., tačiau išnaudojus nustatytą vilkų sumedžiojimo limitą, vilkų medžiojimo sezonas nutraukiamas anksčiau. Vilkų sumedžiojimo limitas 2017-2018 m. medžioklės sezonui buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – aplinkos ministras) 2017 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. D1-836, nustatytas limitas – 60 vilkų. Tam tikroms savivaldybėms buvo nustatytas konkretus galimų sumedžioti vilkų skaičius (šio įsakymo 2.1.1.-2.1.3. papunkčiai), taip pat nurodyta, jog iki 2018 m. sausio 31 d. neišnaudojus šio įsakymo 2.1.1.–2.1.3. papunkčiuose nurodytose savivaldybių teritorijose vilkų sumedžiojimo limito, jis Medžioklės taisyklių nustatyta tvarka panaudojamas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Aplinkos ministro 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. D1-981 vilkų medžiojimas Lietuvos Respublikoje buvo nutrauktas (išskyrus savivaldybes, nurodytas šiame įsakyme). Skunde nurodomais vėlesniais aplinkos ministro įsakymais (2017 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. D1-1017, 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-1060, 2018 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. D1-28) savivaldybių, kuriose leidžiamas vilkų medžiojimas, sąrašas buvo koreguojamas, tačiau Šalčininkų rajono savivaldybė (kurioje nagrinėjamu atveju nušautas vilkas) į sąrašą savivaldybių, kurioje vilkų medžiojimas leidžiamas, įtraukta šiais įsakymais nebuvo. Taigi 2018 m. sausio 21 d., kuomet buvo nušautas vilkas, Šalčininkų rajono savivaldybėje vilkų medžioklės sezonas jau buvo nutrauktas. Aplinkos ministro 2018 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-71 aukščiau minėtas 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymas su visais pakeitimais buvo panaikintas, o aplinkos ministro 2018 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. D1-86 vilkų medžioklės sezonas nutrauktas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėtina, jog tiek 2018 m. sausio 31 d. įsakymas (kuriuo vadovaudamasis I. D. gynėjas teigia, neva vilkų medžioklė buvo pratęsta visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje), tiek 2018 m. vasario 6 d. įsakymas buvo priimti jau po nusižengimo padarymo - vilkas nušautas 2018 m. sausio 21 d., taigi reikšmės I. D. veiksmų kvalifikavimui šie įsakymai neturi. 2018 m. sausio 21 d. galiojo aplinkos ministro 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. D1-981, pakeistas aplinkos ministro 2018 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. D1-28, būtent šis aplinkos ministro įsakymas pagrįstai nurodytas ir I. D. surašytame administracinio nusižengimo protokole (1 b. l.). Teismas skundžiamame nutarime nepagrįstai kaip pažeistą nurodė aplinkos ministro 2018 m. vasario 6 d. įsakymą, kuris nusižengimo padarymo metu dar negaliojo, taigi šioje dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. gegužės 21 d. nutarimas tikslinamas nurodant nusižengimo padarymo metu galiojusį teisės aktą, kurio nuostatas I. D. nušaudamas vilką pažeidė, t. y. aplinkos ministro 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. D1-981, pakeistą 2018 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. D1-28 (ANK 653 str. 1 d. 4 p.). Skunde nurodoma, kad teismas turėjo įvertinti vilkų padarytą žalą Šalčininkų rajone, kuri atsispindi Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Šalčininkų seniūnijos 2018 m. kovo 20 d. rašte (90 b. l., antra pusė). Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Vilkų medžioklės sezonas, jo pradžia ir pabaiga, taip pat atskiros savivaldybės, kuriose vilkų medžioklė buvo leidžiama ilgiau nei kitose, yra reglamentuotas Medžioklės taisyklėse bei aukščiau aptartuose aplinkos ministro įsakymuose. Šalčininkų rajono savivaldybėje vilkų medžioklė buvo nutraukta dar 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymu, kaip nurodė pirmosios instancijos teisme, I. D. žinojo, jog medžioklės metu vilkų medžioti nebuvo galima, pateikti duomenys apie galimai vilkų padarytą žalą Šalčininkų rajono savivaldybėje neturi reikšmės nei I. D. veiksmų kvalifikavimui, nei minėtų aplinkos ministro įsakymų galiojimui.

Dėl I. D. veiksmų kvalifikavimo

Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu I. D. buvo nubaustas pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį, kurioje atsakomybė numatyta už du alternatyvius nusižengimus: (1) už gyvūno, kurį sumedžioti medžiotojas neturi teisės, sumedžiojimą; (2) už neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimą ar dorojimą. Kaip matyti iš Medžioklės taisyklių 28 punkto pirmos pastraipos, vilkas priskiriamas prie gyvūnų, kurių naudojimas reguliuojamas limituojant jų medžioklę, t. y. vilkas nėra licencijuojamas gyvūnas, šių gyvūnų medžioklė ribojama nustatant medžioklės sezono limitą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog I. D. nutarime nurodytu laiku ir vietoje nušovė vilką, kurį automobiliu nuvežė į kitam asmeniui priklausančią sodybą, savo veiksmais pažeidė Medžioklės taisyklių 28, 58.2.2 punktų reikalavimus (taip pat atitinkamo aplinkos ministro įsakymo nuostatas, kurias teismas vertino aukščiau, 6 punktas), t. y. I. D. nubaustas už tai, kad sumedžiojo vilką, nors tokios teisės neturėjo. Vadovaujantis Medžioklės taisyklių 58.2.2 papunkčiu asmeniui, turinčiam teisę medžioti, draudžiama sumedžioti gyvūną, kurio sumedžioti jis neturi teisės, išskyrus Medžioklės taisyklių 15.3 ir 28 punktuose nurodytus ir nustatyta tvarka įformintus atvejus. Kaip jau minėta aukščiau, nusižengimo padarymo metu I. D. neturėjo teisės sumedžioti vilką, kadangi vilkų medžioklės sezonas Šalčininkų rajono savivaldybėje jau buvo nutrauktas. Kaip matyti, Medžioklės taisyklių 58.2.2 papunktis numato du atvejus, kuomet draudimas sumedžioti tam tikrą gyvūną asmeniui nėra taikomas, šie atvejai yra atitinkamai aptarti Medžioklės taisyklių 15.3 ir 28 punktuose. Tik nustačius vieną iš šių atvejų, I. D. galėtų būti netraukiamas atsakomybėn pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį už gyvūno sumedžiojimą, neturint tam teisės. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir ANK 290 straipsnio 11 dalyje, pagal kurią administracinės atsakomybės neužtraukia Medžioklės taisyklėse nustatyta tvarka įforminti gyvūno, kurį sumedžioti medžiotojas neturi teisės, sumedžiojimo atvejai. Medžioklės taisyklių 28 punkto šeštoje pastraipoje numatytos medžioklės plotų naudotojų pareigos, sumedžiojus vilką - medžioklės plotų naudotojai, sumedžioję vilką, prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą arba prieš išvykstant iš medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo medžiojama, turi apie vilko sumedžiojimą telefonu 8(5) 273 2995 informuoti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Informacijos priėmimo ir valdymo centrą ir ne vėliau kaip per 12 valandų pateikti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono (savivaldybės) agentūrai nustatytos formos (3 priedas) pranešimą, o ši gautą pranešimą turi tą pačią darbo dieną pateikti Aplinkos ministerijai el. paštu. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiga pranešti apie sumedžiotą vilką yra numatyta nepriklausomai nuo to, ar vilkas sumedžiotas medžioklės sezono metu, ar ne. Antra, ši pareiga numatyta medžioklės ploto naudotojui, sumedžiojusiam vilką, t. y. asmeniui, kuris pats sumedžiojo vilką, o ne neapibrėžtam ratui medžioklės ploto naudotojų (kaip nurodoma apeliaciniame skunde, 2.3. punktas). Taigi būtent I. D., kuris nagrinėjamu atveju sumedžiojo vilką, turėjo pareigą apie tai pranešti, kaip tai numatyta Medžioklės taisyklių 28 punkto šeštoje pastraipoje. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo nutarime, net jei I. D. nežinojo nurodyto telefono numerio, jis galėjo ir turėjo apie įvykį pranešti bendruoju pagalbos numeriu. Skunde pažymima, kad vilkas policijos pareigūnų buvo rastas prieš pradedant šio gyvūno dorojimą, kadangi Medžioklės taisyklių 28 punkto šeštoje pastraipoje numatyta alternatyva pranešti apie sumedžiotą vilką arba prieš jį dorojant, arba prieš išvykstant iš medžioklės ploto, šio punkto pažeidimas I. D. negali būti inkriminuojamas (2.4. punktas). Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Medžioklės taisyklių 28 punkto šeštoje pastraipoje numatyta, kad apie sumedžiotą vilką turi būti informuojama prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą arba prieš išvykstant iš medžioklės plotų vieneto. Teismo vertinimu, šios normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, jog nustatyta tvarka apie vilką galima pranešti prieš jį dorojant, jei gyvūnas dorojamas medžioklės plote. Jei sumedžiotas vilkas iš medžioklės ploto išgabenamas, pradėjus jo dorojimą ar ne, prieš išgabenimą privaloma pranešti Medžioklės taisyklių nustatyta tvarka. Taigi I. D., prieš veždamas vilką į savo pažįstamo sodybą, turėjo apie tai informuoti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Informacijos priėmimo ir valdymo centrą, tačiau to nepadarė, vietoje to – išvežė vilką iš medžioklės ploto, taip pažeidė Medžioklės taisyklių 28 punkto šeštos pastraipos reikalavimus. Papildomai pažymėtina, jog vilkų medžioklė yra griežtai reglamentuota, kaip jau minėta, Medžioklės taisyklėse yra nustatytas konkretus terminas, kuomet vilkus medžioti galima, antra, kiekvienais metais aplinkos ministras nustato konkretų vilkų skaičių, kuris gali būti sumedžiotas per medžioklės sezoną, tam tikroms savivaldybėms šis skaičius yra itin mažas, pavyzdžiui, 2017-2018 m. vilkų medžioklės sezonui buvo nustatyta, jog Elektrėnų, Lazdijų r., Ignalinos r., Klaipėdos r., Kupiškio r., Prienų r., Raseinių r., Šakių r., Švenčionių r., Trakų r., Ukmergės r., Vilkaviškio r., Vilniaus r. ir Zarasų r. savivaldybių teritorijose galima sumedžioti tik vieną vilką (aplinkos ministro 2017 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. D1-836 2.1.1. papunktis). Siekiant užtikrinti, jog konkrečioje savivaldybėje galimų sumedžioti vilkų skaičius nebūtų viršytas, medžiotojai privalo tiksliai laikytis Medžioklės taisyklių reikalavimų ir laiku pranešti apie sumedžiotą vilką. Skundu I. D. prašoma taikyti ANK 16 straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti, t. y. veikė būtinojo reikalingumo situacijoje. Anot apelianto, I. D. nagrinėjamu atveju gelbėjo medžioklėje dalyvavusį šunį Barį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimo, būtinojo reikalingumo situaciją I. D. veiksmuose būtų galima pripažinti tik tuo atveju, jei apie susidariusią situaciją ir sumedžiotą vilką jis būtų pranešęs, kaip tai numato Medžioklės taisyklių 28 punkto 6 pastraipa. Vietoje to, I. D. sumedžiotą vilką išgabeno iš medžioklės ploto, nuvežė į kitam asmeniui priklausančią sodybą ir paslėpė viename iš sandėliukų, kur vilkas buvo rastas policijos pareigūnų (42 b. l.). Nepriklausomai nuo to, ar vilkas buvo sumedžiotas esant būtinojo reikalingumo situacijai, ar ne, apie tai turėjo būti pranešta Medžioklės taisyklių nustatyta tvarka. Taigi ANK 16 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytos pagrįstai. Apeliaciniame skunde pareigą pranešti apie sumedžiotą vilką, vadovaujantis Medžioklės taisyklių 24.10 punktu, bandoma perkelti medžioklės vadovui (2.5. punktas). Medžioklės taisyklių 24 punkte yra numatytos medžioklės vadovo pareigos, viena iš pareigų - nedelsiant (nesišalinant iš įvykio vietos) informuoti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentą apie medžioklės metu padarytus Medžioklės taisyklių pažeidimus (24.10 papunktis). Pažymėtina, jog šioje byloje yra sprendžiamas ne medžioklės vadovo, o vieno iš medžioklės dalyvių, I. D., atsakomybės klausimas, taigi teismas neturi pagrindo vertinti medžioklės vadovo veiksmų bei jų atitikties Medžioklės taisyklių reikalavimams. Antra, aplinkybė, jog pareiga pranešti apie Medžioklės taisyklių pažeidimus yra numatyta medžioklės vadovui, nešalina vilką sumedžiojusio asmens pareigos, numatytos Medžioklės taisyklių 28 punkto šeštoje pastraipoje. Medžioklės taisyklės numato ne tik atitinkamas pareigas medžioklės vadovui (taisyklių 24 punktas), bet ir konkrečią pareigą asmeniui, sumedžiojusiam vilką, kuri detalizuota Medžioklės taisyklių 28 punkto šeštoje pastraipoje ir šią pareigą turėjo vykdyti pats I. D.. Medžioklės taisyklių 15.3 punktas numato, jog medžioklės plotų naudotojai, norėdami nutraukti sužeisto medžiojamojo gyvūno, kuriam yra nustatytas jo medžiojimo terminas, kančias, turi teisę bet kuriuo metu sumedžioti šį medžiojamąjį gyvūną. Apelianto teigimu, I. D. nagrinėjamu atveju galėjo nušauti vilką, kadangi vilkas jau buvo sužeistas ir nuo pataikytų į kaklo sritį penkių šratų, dėl užstrigusių kaklo srityje šratų turėjo jausti stiprų skausmą ir kančias (2.6. punktas). Visų pirma pažymėtina, jog versija apie sumedžioto vilko kančias buvo iškelta tik apeliaciniame skunde. I. D. nei pirminiuose savo paaiškinimuose (10-15 b. l.), nei duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nenurodė matęs, jog vilkas, kurį jis nušovė, jaučia kančias, priešingai, I. D. teigė nušovęs vilką tuo metu, kai jis puolė šunį. Antra, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto gaišenos patologinio anatominio tyrimo akte (5 b. l.) yra nurodyta tik žaizdų lokalizacija, vienareikšmės išvados apie galimas vilko kančias iš šio akto turinio daryti negalima. Galiausiai, Medžioklės taisyklių 15.3 punktas tokiu atveju (kai gyvūnas sumedžiojamas dėl jo kančių) numato pareigą gyvūną pristatyti rajono valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, tačiau nagrinėjamu atveju vilkas buvo tiesiog išvežtas į I. D. pažįstamo sodybą. Taigi pagrindo taikyti Medžioklės taisyklių 15.3 papunkčio nuostatas šiuo atveju nėra. Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes ir nustatytą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad I. D., sumedžiodamas vilką, apie tai nepranešdamas Medžioklės taisyklių nustatyta tvarka atitinkamai institucijai ir išveždamas vilką iš medžioklės ploto, pažeidė Medžioklės taisyklių 28 punkto, 58.2.2 papunkčio reikalavimus, sumedžiojo vilką, nors neturėjo tam teisės, taip padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 290 straipsnio 8 dalyje. Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu jis nubaustas pagrįstai, todėl apeliacinis skundas netenkinamas (ANK 653 str. 1 d. 1 p.). Skundžiamas teismo nutarimas tikslinamas tik dalyje dėl pažeisto teisės akto redakcijos (6 punktas) (ANK 653 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

I. D. atstovo advokato Jevgenij Bogdanov skundo netenkinti.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. gegužės 21 d. nutarimą nurodant, jog I. D. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. D1-981, pakeisto 2018 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. D1-28, nuostatas (ne Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. vasario 6 d. įsakymo Nr. D1-86 nuostatas).

Nutartis neskundžiama.