Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko ir Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6198-490/2021 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovui V. N. dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P46/96-0623 dalies pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir naujų įrodymų priėmimo

10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundų ribų.

12. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi minėtose procesinėse teisės normose įtvirtinta įrodymų sąsajumo ir leistinumo taisyklė. Teikdamas žemės mokesčio deklaraciją atsakovas nenurodo kokiu tikslu ji teikiama, t. y. ir kokioms kilusio ginčo išsprendimui reikšmingoms faktinėms aplinkybėms patvirtinti ar paneigti teikiamas šis įrodymas. Spręsdama dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą teisėjų kolegija pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Apeliaciniame skunde nėra nurodoma kas lėmė, jog rašytinis įrodymas yra teikiamas tik apeliacinės instancijos teismui, o deklaratyvus teiginys, kad būtinybė teikti į bylą naujus įrodymus iškilo po teismo sprendimo priėmimo, net nenurodant kas sąlygojo tokią būtinybę, nėra pakankamas, kad pagrįsti poreikį priimti ir vertini į bylą teikiamą įrodymą. Remdamasi tuo kas nurodyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad teikiamas įrodymas neatitinka CPK 177 straipsnyje įtvirtinto įrodymų sąsajumo reikalavimo kartu neegzistuoja pagrindas taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, todėl nepriima apeliacinės instancijos teismui teikiamos žemės mokesčio deklaracijos.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

13. J rajono B. apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 98 atsakovui V. N. asmeniniam ūkiui buvo skirta 3,00 ha žemės plotas, esantis B. k., B. sen. (ieškinio priedas Nr. 1). J. r. sav. B. apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1994 m. liepos 15 d. pažymoje, pažymėta, kad „matuojant asmeninio ūkio žemę kartu su namų valdos sklypu nustatytas naudojamos žemės plotas 3,10 ha, iš to ploto 3,00 ha žemės ūkio naudmenų, 0,10 ha žemės po pastatais ir kiemais <...>. Iš jų teisėtai naudojama 3,00 ha asmeninio ūkio naudmenų.“ (ieškinio priedas Nr. 3). 1994 m. liepos 15 d. pažymos 2 punkte nurodytas iš valstybės perkamo žemės sklypo namų valdos plotas 0,15 ha, iš jo 0,05 ha žemės ūkio naudmenų. Taigi į asmeniniam ūkiui atsakovui skirtą žemės plotą buvo įskaičiuotas ir žemės ūkio naudmenų 0,05 ha plotas, esantis namų valdos žemės sklype. Pažymos 4 punkte nurodyta, kad atsakovas turi teisę susigrąžinti 2,73 ha žemės ir teisę išsipirkti 0,22 ha iš valstybės (pažymos 5 punktas). 1994 m. birželio 25 d. atsakovui suteikti asmeniniam ūkiui žemės sklypai - 0,15 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), asmeniniam ūkiui suteikta 0,05 ha dalis, žemės sklypas Nr. 59-1), 0,09 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas 59-2), 1,0600 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas 59-3) ir 1,8000 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas 59-4) - paženklinti vietovėje (Asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktas, ieškinio priedas Nr. 2). 1994 m. liepos 19 d. potvarkiu Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Nr. 201Pv atsakovui buvo leista iš valstybės išsipirkti 0,22 ha žemės, skirtos asmeninio ūkio naudojimui (ieškinio priedas Nr. 4). Kauno apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 46-3562 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui V. N.“ atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini)turėtą žemę, grąžinant ekvivalentine natūra 2,73 ha žemės plotą (ieškinio priedas Nr. 10). 1996 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas iš valstybės įsigijo 0,15 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). 1996 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini)Atsakovas iš valstybės įsigijo 0,22 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (ieškinio priedas Nr. 9). Prie šių sutarčių kaip neatskiriamoji dalis buvo pridėtas asmeninio ūkio planas M 1:2000 (sutarčių 11 punktas), žemės sklypo Nr. 59. Pagal kurį atsakovui buvo paženklinti keturi žemės sklypai, t. y. 0,15 ha (Nr. 59-1), 0,09 ha (Nr. 59-2), 1,0600 ha (Nr. 59-3) ir 1,8000 ha (Nr. 59-4). 1996 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre atsakovo vardu įregistruotas 0,22 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)); 1996 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre atsakovo vardu įregistruotas 0,15 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. 4603/0007:118); Apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 03-3818 (ieškinio priedas Nr. 10) pagrindu atsakovo vardu įregistruotas 1,06 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,8000 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (2021-06-03 DOK-72726 BYLA4, psl. 67-82).

Dėl ginčo esmės

14. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pakeisti 1996 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1 punkto dalį ir vietoje nurodyto 0,22 ha žemės sklypo ploto įrašyti 0,09 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,800 ha sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ) 0,1300 ha dalį; 2) leisti Nacionalinei žemės tarnybai kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ploto patikslinimo nekilnojamojo turto kadastre. Šie reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį dėl klaidos buvo nurodytas bendras išperkamos žemės sklypo plotas (0,22 ha), nors sutartyje turėjo būti išskaidyti iš valstybės perkamos žemės plotai taip: 0,09 ha žemės sklypas ir 0,13 ha žemės sklypo dalis, esanti kitame žemės sklype. Dėl šios klaidos nekilnojamojo turto kadastre buvo įregistruotas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,22 ha plotas, nors turėtų būti 0,09 ha. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1996 m. rugsėjo 27 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos J. rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir V. N. 1 punkte buvo nurodytas tik bendras parduodamos žemės sklypo plotas - 0,22 ha, nors faktiškai buvo parduota du sklypai: vienas sklypas 0,09 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir antras sklypas 0,1300 ha, esantis 1,800 ha sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių plotų suma ir sudaro 0,22 ha. Teismas pripažino, kad atsakovas yra privatizavęs daugiau asmeniniam ūkiui skirto ploto, nei buvo suteikta, t. y. 0,22 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) + 1,8000 ha (kadastro Nr. 4603/0007:82) + 0,15 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,05 ha dalis + 1,0600 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) = 3,13 ha. Nustačius, kad atsakovas valdo daugiau žemės, nei jam priklauso, teismas sprendė egzistuojant pagrindą ištaisyti klaidą ir patikslinti sutarties dalį. Taip pat teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, dėl ko jį atnaujino.

15. Su šiuo sprendimu nesutinka atsakovas teigdamas, kad teismo išvados nepagrįstos byloje esančiais įrodymais, ieškovo pateikti įrodymai, kuriais priimdamas sprendimą rėmėsi teismas, yra surašyti atbuline data ir suklastoti, be to, teismas tenkindamas ieškinį ne ištaisė techninę klaidą, o paėmė atsakovui nuosavybės teise priklausančio sklypo dalį todėl turėjo būti taikoma restitucija. Atsakovui buvo suteikta teisė įgyti 3,37 ha žemės. Atsakovas privatizavo (išsipirko) tik 0,37 ha žemės, o į likusią žemės sklypo dalį 2,73 ha buvo atkurtos nuosavybės teisės, t. y. valstybė grąžino, tai kas neteisėtai buvo atimta ir šio proceso negalima sutapatinti su privatizavimu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais bei atmeta juos kaip nepagrįstus.

Dėl atsakovui suteikto įsigyti žemės ploto

17. Vadovaujantis 1991 m. liepos 25 d. priimtu žemės reformos įstatymo 2 straipsniu, žemės reformos tikslai yra šie: užtikrinant gamtos išteklių apsaugą, įgyvendinti asmenų teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomojant ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis, įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. To paties įstatymo 5 straipsnyje yra numatyti privatizavimo būdai, kurie yra: 1. nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 2. valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai; 3. valstybinės žemės pardavimas; 4. civiliniai sandoriai dėl žemės. Taigi valstybinės žemės privatizavimo sąvoka apima ir valstybinės žemės pardavimą ir nuosavybės teisių atkūrimą.

18. Pagal žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Tarnyba 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ nustatė, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Nagrinėjamu atveju apeliantui asmeniniam ūkiui buvo skirta 3,00 ha žemės plotas, esantis (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 11 punkte nustatyta, kad asmenims, turintiems žemės ūkio naudmenų privačių namų valdos žemės sklype,<...> žemės plotas, suteikiamas asmeniniam ūkiui, sumažinamas atsižvelgiant į jau turimą žemės ūkio naudmenų plotą. Taigi nepagrįstas atsakovo argumentas, jog namų valdos žemės sklype negalėjo būti žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies. Iš 1994 m. liepos 15 d. pažymos 2 punkto matyti, kad atsakovo iš valstybės perkamo žemės sklypo namų valdos plotas yra 0,15 ha, iš jo 0,05 ha žemės ūkio naudmenų. Taigi į asmeniniam ūkiui atsakovui skirtą žemės plotą buvo įskaičiuotas ir žemės ūkio naudmenų 0,05 ha plotas, esantis namų valdos žemės sklype. B. apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1994 m. liepos 15 d. pažymoje, pažymėta, kad „matuojant ūkio žemę kartu su namų valdos sklypu nustatytas naudojamos žemės plotas 3,10 ha, iš to ploto 3,00 ha žemės ūkio naudmenų, 0,10 ha žemės po pastatais ir kiemais <...>. Iš jų teisėtai naudojama 3,00 ha asmeninio ūkio naudmenų.“ Iš valstybės perkamo žemės sklypo namų valdos plotas 0,15 ha, iš jo 0,05 ha žemės ūkio naudmenų. Taigi, iš šios pažymos matoma, kad į asmeniniam ūkiui Apeliantui skirtą 3 ha žemės plotą buvo įskaičiuotas ir žemės ūkio naudmenų 0,05 ha plotas, esantis namų valdos žemės sklype.

19. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnį (suvestinė redakcija galiojusi nuo 1996 m. balandžio 2 d. iki 1996 m. lapkričio 11 d.)), <...> atstatant nuosavybės teisę, žemės ūkio paskirties žemė gali būti grąžinama: asmenims, kuriantiems ūkininko ūkį; žemės ūkio bendrovių ar bendrijų nariams; asmenims, numatantiems susigrąžintą žemę naudoti asmeninio ūkio poreikiams bei kitai žemės ūkio veiklai; asmenims, kurie susigrąžintą žemę išnuomos kitiems žemės ūkiu besiverčiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims <...>. Į grąžinamą žemę įtraukiamas žemės plotas, pretendentui nustatyta tvarka skirtas asmeniniam ūkiui arba jo naudojamas (nuomos pagrindu) privačių namų valdai kaimo vietovėje <...>. Taip pat ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis numato, kad į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio <...> jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas.

20. Atsakovui Kauno apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 46-3562 buvo nuspręsta grąžinti ekvivalentine natūra 2,73 ha, įskaitant asmeniniam ūkiui suteiktą 2,73 ha žemės plotą. Remiantis nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų Nr. 46/9063 ir Nr. 46/9062 duomenimis, minėto sprendimo pagrindu atsakovui buvo įregistruoti du žemės sklypai: 1,8000 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,0600 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ploto (ieškinio priedas Nr. 17). Taigi atsakovui grąžintų žemės sklypų bendras plotas sudaro 2,86 ha, kas yra 0,13 ha daugiau, nei buvo nuspręsta grąžinti žemės ploto.

21. Apeliantui suteikti asmeniniam ūkiui žemės sklypai – 0,15 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), asmeniniam ūkiui suteikta 0,05 ha dalis), 0,09 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 1,0600 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,8000 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie sklypai 1994 m. birželio 25 d. buvo paženklinti vietovėje. Kaip minėta, Apeliantui į 3 ha asmeninio ūkio žemės plotą buvo įskaityta 0,05 ha namų valdos sklype esanti žemės ūkio naudmenų dalis ir 2,73 ha grąžintas ekvivalentine natūra plotas. Liko nepanaudotas 0,09 ha ir grąžintų ekvivalentine natūra sklypų kadastro Nr. 4603/0007:39 ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotų skirtumas 2,86-2,73=0,13 ha, t. y. Apeliantas iš valstybės turėjo išsipirkti 0,13+0,09=0,22 ha žemės plotą ir būtent tiek žemės ploto jam buvo leista išsipirkti. Šiuo metu pagal 1996 m. rugsėjo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantui įregistruotas 0,22 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Atkreiptinas dėmesys, kad 1996 m. rugsėjo 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties 1 punkte buvo įrašytas bendras leistas iš valstybės Apeliantui išsipirkti 0,22 ha žemės plotas. Vadovaujantis J. rajono B. apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 98, 1994 m. liepos 19 d. potvarkiu Nr. 201Pv, Kauno apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 46-3562, asmeninio ūkio planu M 1:2000, minėtos pirkimo–pardavimo sutarties 1 punkte, turėjo būti įrašyti išskaidyti įsigyjami žemės sklypų plotai, t. y. 0,09 ha (turi būti kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,1300 ha dalis žemės sklypo į kurį buvo atkurta nuosavybės teisė. Pirkimo–pardavimo sutartyje įrašius neišskaidytą žemės sklypų plotą, bet bendrą – nekilnojamojo turto kadastre buvo įregistruotas 0,22 ha ploto žemės sklypas. Nors tokio žemės sklypo ploto nebuvo paženklinta vietovėje ir tokio dydžio atskiro žemės sklypo ploto atsakovas neturėjo teisės įsigyti. Byloje ištirtų įrodymų ir teisės aktų analizės pagrindu teisėjų kolegija pripažįstą pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 1996 m. rugsėjo 27 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos J. rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir V. N. 1 punkte buvo nurodytas tik bendras parduodamos žemės sklypo plotas - 0,22 ha, nors faktiškai buvo parduota du sklypai: vienas sklypas 0,09 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir antras sklypas 0,1300 ha, esantis 1,800 ha sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių plotų suma ir sudaro 0,22 ha.

22. Apeliantas savo nesutikimą su teismo sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei priimdamas sprendimą vadovavosi tik ieškovės pateiktais dokumentais, kurie yra suklastoti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

23. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

24. Atsakovo teigimu, jis žemės paženklinimo akto nepasirašė, atsakovo parašas jame yra suklastotas (ieškinio priedas Nr. 2). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai. Nagrinėjamu atveju atsakovas ekspertizės skirti neprašė, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių klastojimo faktą, neteikė. Svarbi aplinkybė yra ir ta, kad atsakovas iki šios bylos nagrinėjimo niekada nėra kėlęs klausimo dėl galimai paženklinimo akte jo parašo suklastojimo. Juo labiau, kad minėtame paženklinimo akte įrašyti sklypai, kurių projektiniai Nr. 59-3 ir Nr. 59-4, buvo apelianto perleisti tretiesiems asmenims ir tuo metu apeliantui jokių abejonių nei paženklinimo akto turinys, nei jame esantis jo parašas, nekėlė. Taigi šiuo atveju nėra teisinio pagrindo žemės paženklinimo akto nelaikyti įrodymu byloje. Apelianto teiginys, kad šiame akte matininke įrašyta D. R., kuri matininke niekada nedirbo ir neturi matininko licencijos taip yra niekuo nepagrįstas.

25. Atsakant į apelianto argumentus, kad asmeninio ūkio planas M 1:2000 yra apelianto nepasirašytas ir nebuvo pateiktas valstybiniam žemės kadastro domenų registrui ir neperduotas į VĮ Registrų centras žemės sklypo dokumentų bylą, pažymėtina, kad nei iš apeliacinio skundo turinio nei iš pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo turinio nėra aišku kuo yra grindžiama pozicija, kad pats planas, jo sudarymo metu, apskritai turėjo būti pasirašytas apelianto. Toks reikalavimas nėra nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarime Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“. Pagal 1996 m. rugsėjo 30 d. pažymėjimą, žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) į valstybinį žemės kadastro registrą yra įregistruotas ne VĮ Registrų centro, bet Kauno apskrities valdytojo administracijos J. rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos. Minėto pažymėjimo 2 punkte yra nurodyta, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartis su priedu yra saugomi žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos archyve. 1996 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas iš valstybės įsigijo 0,22 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (ieškinio priedas Nr. 9), 11 punkte yra nurodyta, kad šios sutarties priedas yra sklypo planas M 1:2000. Atsižvelgiant į išdėstytą apelianto teiginiai, kad asmeninio ūkio planas M 1:2000 yra negaliojantis, todėl, kad nėra pasirašytas apelianto ir nėra perduotas VĮ Registrų centrui yra atmestini kaip nepagrįsti.

26. Teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovės pateikti dokumentai yra suklastoti, kadangi Pažymoje taisyti skaičiai (ieškinio priedas Nr. 3). Žemės ploto skaičiavime taisyta jo surašymo data (ieškinio priedas Nr. 7.). Iš pažymos Nr. 90 apie atsakovo asmeninio ūkio žemę 1 punkto matyti, kad taisyta atsakovo naudojamas žemės sklypo plotas – 3,10 ha. Tačiau ištaisyta ploto bendra suma atitinka pažymoje nurodytą 3,00 ha žemės ūkio naudmenų ir 0,10 ha žemės po pastatais bendrą plotą (3,00+0,10=3,10). Todėl bendro ploto ištaisymas taip, kad jis atitiktų dedamųjų sumą, nelaikytinas tokiu rašytinio įrodymo turinio trūkumu, dėl kurio juo nebūtų galima remtis byloje kaip įrodymu, o juo labiau pripažinti jį suklastotu. Pažymos 5 punkte taip pat galima matyti, kad ryškiau yra įrašyti (apvesti) skaičiai 0,22 ha, nurodantys kokio dydžio žemės plotą atsakovas turi teisę išsipirkti iš valstybės. Tačiau, kad būtent tokio dydžio plotą atsakovas turėjo teisę įsigyti iš valstybės patvirtina visa eilė kitų byloje surinktų įrodymų (Asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktas, (ieškinio priedas Nr. 2); 1994 m. liepos 19 d. potvarkis Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Nr. 201Pv, kuriuo atsakovui buvo leista iš valstybės išsipirkti 0,22 ha žemės, skirtos asmeninio ūkio naudojimui (ieškinio priedas Nr. 4); išrašas iš J. rajono B. apylinkės asmenų, kuriem leista pirkti asmeninio ūkio žemę sąrašas (2021-06-03DOK-72726, BYLA5, psl. 97); Asmeninio ūkio nominalios kainos skaičiavimo žiniaraštis, žemės ploto skaičiavimas; 1994 m. liepos 29 d. valstybės parduodamos žemės ūkio paskirties sklypo kainos nustatymo pažyma (2021-06-03DOK-72726, BYLA5, psl. 105-107). Žemės ūkio naudmenų našumo balas, kurio taisymą taip pat akcentuoja atsakovas, nėra susijęs su byloje nagrinėjamu ginču. Žemės ūkio naudmenų našumo balas turėtų reikšmę tik sklypo įkainojimui, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

27. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą apelianto argumentą, jog teismui tenkinus ieškinį – turėjo būti taikoma restitucija. Vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Teismui tenkinus ieškinį atsakovo iš valstybės įsigyto žemės sklypo plotas nesumažėjo. Atsakovas turėjo teisę iš valstybės išsipirkti 0,22 ha žemės, tiek žemės ir įsigijo ir už tokio dydžio plotą, t. y. 0,22 ha sumokėjo. Taigi neegzistuoja pagrindai restitucijos taikymui.

28. Stokoja pagrįstumo ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė nustatytas nagrinėjamam klausimui teisiškai reikšmingas aplinkybes bei teisinį pagrindą, kuriuo remdamasis, nusprendė tenkinti ieškinį. Nors sprendime nėra detaliai pasisakyta dėl kiekvieno atsakovo argumento, tačiau vien tai savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ar kad teismas apskritai nevertino atsakovo pateiktų argumentų.

Dėl ieškinio senaties

29. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Teismas įvertinęs tai, kad susidariusia situacija pažeidžiamas viešasis interesas, kadangi atsakovas valdo daugiau žemės, nei jam priklauso, o besiribojantys su atsakovo žemės sklypais tretieji asmenys be šio ginčo išsprendimo negali atlikti jiems priklausančių žemės sklypų kadastrinių matavimų bei tai, kad ieškovė 2016 m. gruodžio 16 d. gavusi atsakovo prašymą dėl žemės sklypų suformavimo ir pastebėjusi sutartyje klaidą, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama išspręsti ginčą taikiai, pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujino (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Su šia teismo išvada nesutinka atsakovas, teigdamas, kad nuo ginčijamos sutarties sudarymo iki ieškinio teismui pateikimo praėjo daugiau kaip 24 metai, šiuo atveju ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindu negali būti net gi viešo intereso gynimas.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo padaryta netinkamai pritaikius ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, pirmiausiai turi nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, t. y., nustatyti teisės pažeidimo momentą. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Ieškiniu yra reiškiamas reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P46/96-0623, sudarytos 1996 m. rugsėjo 27 d. tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos J. rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir V. N. pakeitimo, tačiau tai nereiškia, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 1994 metai. Kaip buvo minėta – ieškinio senaties termino pradžia yra asmens sužinojimas ar turėjimas sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia sietina su atsakovo 2016 m. gruodžio 16 d. prašymu ieškovei, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovas iš valstybės įsigijo 0,22 ha žemės, tačiau iki šiol žemės sklypas nėra suformuotas dėl ko prašo suformuoti 0,13 ha žemės sklypą iš laisvo žemės fondo, esančio šalia atsakovui priklausančio 0,09 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas ne dėl sutarties ar jos sąlygos pripažinimo negaliojančia, o dėl sutarties sąlygos pakeitimo taip, kad ji atitiktų žemės tvarkymo bylose esančius dokumentus, kurių pagrindu buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Pareikštu reikalavimu iš esmės yra prašoma netiksliai suformuluotą sutarties nuostatą išdėstyti taip, kad vietoj nurodyto bendro parduodamo žemės sklypo ploto - 0,22 ha, būtų aiškiai nurodyta, kad parduoti du sklypai: vienas sklypas 0,09 ha (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,1300 ha sklypo dalis, esanti 1,800 ha sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių plotų suma ir sudaro 0,22 ha. Taigi iki to momento, kuomet atsakovas pasikreipė į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su reikalavimu jam suformuoti 0,13 ha žemės sklypą šalia jam priklausančio 0,09 ha žemės sklypo, ieškovei nebuvo pagrindo spręsti apie egzistuojantį teisęs pažeidimą dėl neaiškios ir netiksliai surašytos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos. Ieškinys teismui pateiktas 2021 m. vasario 10 d., todėl 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sutarties sąlygos patikslinimo / pakeitimo pareikšti nėra praleistas. Kadangi ieškinio senaties terminas nėra praleistas, neegzistuoja pagrindas jo atnaujinimui. Atsižvelgiant į išdėstytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atnaujintas ieškinio senaties terminas, panaikinama (CPK 330 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, tačiau spręsdamas dėl byloje pareikšto materialinio teisinio reikalavimo tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normas pritaikė tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (išskyrus jo dalį, kuria atnaujintas ieškinio senaties terminas) yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimo dalis, kuria atnaujintas ieškinio senaties terminas panaikinama, likusi teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

32. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantui neatlygintinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje (CPK 93 straipsnis)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atnaujintas ieškinio senaties terminas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.