Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, 5 (penkis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 284 straipsnį – 10 (dešimt) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – 1 (vieni) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės apribojimo, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neatlygintinai išdirbti 70 (septyniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. sausio 16 d., 14.10 val., iki 2021 m. sausio 17 d., 16.05 val., t. y. 2 (dvi) dienos, ir nuo 2021 m. lapkričio 26 d., 07.35 val., iki 2021 m. lapkričio 26 d., 14.30 val., t. y. 1 (viena) diena, iš viso 3 (trys) dienos, prilyginant jas 6 (šešioms) laisvės apribojimo dienoms.

Laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

M. J. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. D. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. D. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. gruodžio 10 d., apie 9.15 val., (duomenys neskelbtini), laiptinėje, būdamas ketvirtojo aukšto aikštelėje prie elektros skydinės, tyčia alkūne pastūmė pro šalį einančią R. P., dėl ko ji koja trenkėsi į laiptų turėklus, po to tris kartus spyrė nukentėjusiajai R. P. į nugaros sritį, padarydamas jai dešinės juosmens srities sumušimą ir taip sukėlė nukentėjusiajai R. P. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, jis nuteistas už tai, kad 2021 m. sausio 16 d., apie 12.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), laiptinėje tarp trečiojo ir ketvirto aukšto, kitų žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu – panaudodamas M. J. atžvilgiu fizinį smurtą – pečiu suduodamas nukentėjusiajam M. J. į kairį petį, ranka suduodamas į galvos sritį, po to įspirdamas į sėdmenis ir rankomis suduodamas per M. J. rankas bei šį pastumdamas, sukėlė nukentėjusiajam M. J. fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3.7. Skundo autorius pažymi, kad jo gynėjas teismo posėdžių metu teikė prašymus atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų mažareikšmiškumo, tačiau teismas ignoravo šiuos prašymus ir visiškai dėl jų nepasisakė. Šiuo atveju nukentėjusiųjų sveikatai nekilo jokių rimtų padarinių. Šią išvadą patvirtina tai, kad proceso metu buvo nustatyta, jog nėra duomenų apie užfiksuotą jo fizinį smurtą nukentėjusiesiems; byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis būtų patyręs stiprų fizinį skausmą, galėjusį sudaryti realią žalą arba pavojų sveikatai; nėra duomenų, kad jis buvo konflikto iniciatorius; nėra pateikti civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo; nėra duomenų apie nukentėjusiųjų patirtų sveikatos sutrikdymų gydymą, reabilitaciją ar pan. Taigi, akivaizdu, kad jam inkriminuotos veikos pagal jų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusios tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga jį už šias nusikalstamas veikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, jei būtų nustatyta, kad jis šias veikas padarė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. skundas atmetamas.

6. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. D. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybių patvirtinančių skundo argumentus dėl BPK reikalavimus neatitinkančio įrodymų vertinimo ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenustatė. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai aptarė ir pateikė BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį jų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 284 straipsnyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad A. D. kaltei dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, duomenų pakanka. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakoję nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo.

7. Nuteistasis teigia, kad byloje surinkti įrodymai buvo vertinami šališkai, tačiau šie skundo teiginiai yra deklaratyvūs, jų jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įtakojusių nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija, susipažinusi tiek su skundžiamu nuosprendžiu, tiek bylos medžiaga, neturi pagrindo sutikti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją bei teisę į gynybą. Teisminio nagrinėjimo metu, A. D. pasinaudojo savo teise turėti gynėją, jam buvo išaiškintos jo teisės bei pareigos, suteikiama teisė pasisakyti, užduoti klausimus nukentėjusiesiems bei liudytojams. Nėra pagrindo sutikti ir su skunde nurodytu BPK pažeidimu, jog apylinkės teismas ignoravo BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytą įrodymų patikrinimą. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 2 dalies punktu perskaitė liudytojų V. P., V. K., V. S., Ž. K., Č. P., E. R. parodymus. Taigi, teismo nešališkumo nuteistasis sieja su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau BPK 58 straipsnyje, nei vieno iš tokių pagrindų buvimo apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi, šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą.

9. Nuteistasis A. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalies neigia. A. D. apklaustas teisme parodė, kad dėl šio įvykio papasakoti nieko negali, kaimynai jį apkalba, norėdami atkeršyti, jog jis jiems kviečia policiją. Šie nuteistojo parodymai vertinami kaip gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. A. D. apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas tik nepatikimais nukentėjusiosios ir liudytojo V. P. parodymais, neapklausiant nuteistojo motinos bei kitų kaimynų. Teisėjų kolegija su šiais apelianto teiginiais nesutinka, kadangi nuteistojo kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta ne tik nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, tačiau ir rašytine bylos medžiaga – pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), telefoninio pranešimo apie įvykį stenograma, Greitosios medicinos pagalbos stoties raštais.

11. Nors apeliantas teigia, jog teismas be pagrindo rėmėsi liudytojo V. P. parodymais, kadangi jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau teisėjų kolegija aplinkybių, teikiančių pagrindą sutikti su tokiu apelianto vertinimu, nenustatė. Liudytojas V. P. apie įvykio aplinkybes parodymus teismui davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors liudytojas ir nukentėjusioji yra sutuoktiniai, tačiau byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, jog liudytojas V. P. turėtų pagrįstą pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Be to, esminių prieštaravimų tarp liudytojo V. P. ir kitų byloje esančių įrodymų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi šio liudytojo parodymais.

13. Skunde nuteistasis nurodo, jog nukentėjusioji R. P. nepareiškė civilinio ieškinio, kas rodo, jog ji išties nepatyrė jokio smurto. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis BPK 109 straipsniu asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Taigi, nukentėjusioji nagrinėjamu atveju neprivalėjo šioje baudžiamojoje byloje reikšti civilinį ieškinį. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nukentėjusioji teisę į žalos atlyginimą gali realizuoti pateikdama ieškinį civilinio proceso tvarka, o tai, kad tokia savo teise nepasinaudojo baudžiamojo proceso tvarka, nepaneigia tos aplinkybės, jog nukentėjusiajai dėl A. D. neteisėtų veiksmų kilo nežymus sveikatos sutrikdymas.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė A. D. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Nors skunde teigiama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apklausta nuteistojo motina bei kiti kaimynai, tačiau pažymėtina, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei nurodyta skunde, nuteistojo mama A. D. buvo apklausta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (4 t., b. l. 50–51) bei jos parodymai buvo vertinami priimant skundžiamą nuosprendį. Nagrinėjamu atveju buvo apklaustas ne vienas liudytojas, todėl apylinkės teismas įvertino, jog turimos medžiagos pakanka nagrinėjamu atveju, dėl ko iš esmės pritaria ir aukštesnysis teismas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl A. D. kaltės, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje.

16. Nuteistasis A. D. taip pat neigia savo kaltę dėl BK 284 straipsnio padarymo. Visų pirma skunde teigiama, kad apylinkės teismas netinkamai vertino nukentėjusiojo M. J. parodymus, kadangi jie yra prieštaringi, nukentėjusysis net negalėjo tiksliai nurodyti, ar A. D. jam trenkė. Visgi teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutikti su apelianto skundo motyvais neturi jokio pagrindo. Nuteistojo kaltė padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą įrodyta ne tik nuosekliais nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, tačiau ir rašytine bylos medžiaga – pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas, įvykio vietos apžiūros protokolu, Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateikta stenograma, vaizdo įrašais.

17. Nors nuteistasis A. D. savo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje nepripažino, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. D. kaltės padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo M. J. parodymais, kurie viso proceso metu išliko iš esmės nuoseklūs ir atitinkantys kitą byloje surinktą medžiagą. Nukentėjusysis teisme nuosekliai, logiškai ir išsamiai išdėstė įvykio aplinkybes, kurios iš esmės vienodos, analogiškos ir ikiteisminio tyrimo metu M. J. nurodytoms smurto prieš jį naudojimo fakto aplinkybėms. Nukentėjusysis M. J. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2021 m. sausio 16 d. jis išėjo iš savo buto šeštame aukšte ir leidosi į rūsį, girdėjo šurmulį. Belipant iš 4 į 3 aukštą sutiko A. D., kuris prasilenkiant užkabino nukentėjusįjį petimi. Paklausė A. D., ko šis kabinėjasi. Praeidamas buvo nugara į A. D. ir mano, kad su delnu šis jam trenkė į pakaušį, o toliau jam einant, A. D. įspyrė nukentėjusiajam į sėdmenis, dėl ko nukentėjusysis susinervino ir ėjo link A. D.. Tuomet atsirado ir kaimynas V. P., visi pradėjo rėkauti, kilo šurmulys. A. D. bandė atimti telefoną, užstojo nukentėjusiajam kelią, neleido praeiti. Visą konfliktą girdėjo ir kiti kaimynai. Nors skunde teigiama, kad nukentėjusiojo M. J. parodymai prieštaringi, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutikti su šiuo skundo argumentu neturi pagrindo. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymai išliko nuoseklūs viso proceso metu, o jo parodymus patvirtina tiesioginiai ir netiesioginiai įvykio liudytojai. V. P. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog po įvykusio konflikto su A. D., liudytojas nubėgo laiptais žemyn, vengdamas A. D., o grįžęs atgal į laiptinę pamatė kaip A. D. spyrė M. J. į sėdmenis ir sudavė per galvą. A. D. panaudotus smurtinius veiksmus M. J. atžvilgiu patvirtino ir kitas tiesioginis įvykio liudytojas – V. K., kuris patvirtinto, kad laiptinėje išgirdo triukšmą, po ko išėjęs į laiptinę pamatė, kad A. D. konfliktuoja su V. P., kuris bėgo laiptais žemyn nuo A. D., o nulipus M. J., A. D. jį užsipuolė, keikė necenzūriniais žodžiais ir matė kaip ranka pastūmė M. J. į nugarą. Be to, šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir netiesioginė įvykio liudytoja V. S.. Nors ši liudytoja nurodė, jog pačio įvykio nematė, tik girdėjo laiptinėje vykusį triukšmą, tačiau paaiškino, jog kaimynas M. J. jai pasakojo, kad A. D. užpuolė jį ir V. P., taip pat nurodė, kad A. D. įspyrė ir ranka sudavė M. J.. Smurto panaudojimo faktą patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus telefoninio pranešimo stenograma, kurioje užfiksuota, jog M. J. 2021 m. sausio 16 d. pranešė, kad mušasi kaimynas, pranešėją einantį pro šalį užkabino, spyrė į sėdmenis, sudavė per galvą (1 t., b. l. 171–172). Netiesioginiai įvykio liudytojai – policijos pareigūnai Č. P. ir E. R. nurodė, jog bendravo su nukentėjusiuoju M. J., kuris paaiškino, jog šiam lipant laiptais žemyn, kaimynas iš 11 buto sudavė jam ranka per galvą, įspyrė į nugarą, dėl ko jis jautė fizinį skausmą, A. D. šūkavo ir vartojo necenzūrinius žodžius. Taigi, visi šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo M. J. parodymus. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo M. J. ir liudytojų parodymais, kurie yra išsamūs ir sutampantys tarpusavyje, o nuteistojo A. D. parodymai vertinami kaip gynybinė jo versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

18. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, jog nukentėjusiajam M. J. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, kas patvirtina, jog jo atžvilgiu A. D. nevartojo jokio fizinio smurto. Visgi apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia A. D. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje surinktų duomenų konstatuota, kad M. J. A. D. smurtiniai veiksmai sukėlė fizinį skausmą. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamus jausmus. Nustatant fizinį skausmą nėra būtini padariniai – asmens sužalojimas, susargdinimas. Taigi, konstatuojant fizinį skausmą atsižvelgiama į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais. Nors nagrinėjamu atveju, nukentėjusiajam nebuvo fiksuotas sveikatos sutrikdymas, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog nukentėjusysis juto fizinį skausmą.

19. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog byloje nėra patvirtinančių duomenų, jog jis savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad A. D. viešoje vietoje – daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose – laiptinėje, naudojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo ir kitų kaimynų akivaizdoje, elgėsi įžūliai, naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Šiuos neteisėtus nuteistojo veiksmus išgirdo ir kiti daugiabučio namo laiptinėje gyvenę kaimynai, buvo sutrikdyta jų rimtis. Nors skunde teigiama, jog dėl įvykusio konflikto nebuvo apklausti kaimynai, kurie patvirtintų įvykio aplinkybes, tačiau pažymėtina, kad liudytoja V. S. parodė, jog girdėjo iš laiptinės sklindančius vyriškus balsus, triukšmą. Apie kilusį konfliktą patvirtino ir liudytoja A. D.. Be to, nuteistojo veiksmus, sukėlusius viešosios tvarkos pažeidimą patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota kaip A. D. priekaištauja dėl filmavimo, reikalauja pasitraukti nuo jo buto, grasina vartoti fizinį smurtą bei vartoja necenzūrinius žodžius. Nors nuteistasis, nurodė, jog buvo provokuojamas kaimynų, o vaizdo įrašas patvirtina, jog nepagarbą demonstravo ir pats nukentėjusysis, tačiau priešingai nei nurodo nuteistasis, vaizdo įrašuose nėra fiksuojamas nukentėjusiojo provokuojantis ar nederamas elgesys. Akivaizdu, kad teisės ir moralės požiūriu nepriimtini A. D. veiksmai, kuomet viešoje vietoje buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, naudojamas smurtas, buvo pavojingi tiek nukentėjusiajam, tiek aplinkai. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis pasirinko netinkamą konflikto sprendimo būdą, kas atitinka visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius, t. y. viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą BK 284 straipsnyje.

Dėl veikų mažareikšmiškumo.

20. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio. Skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų sveikatai nekilo jokių rimtų padarinių, byloje nėra duomenų, jog A. D. būtų buvęs konflikto iniciatorius, nėra pateikti civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos. Teigiama, kad nuteistajam inkriminuotos veikos pagal jų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, nėra pasiekusios tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų tikslinga jį už šias nusikalstamas veikas traukti baudžiamojon atsakomybėn.

21. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad asmuo padaręs nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečiame nusikaltime, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai. Tais atvejais, kai veika, turinti konkretaus nusikaltimo sudėties požymius, iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus tokios žalos atsiradimo pavojaus, ji vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi padarytų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju A. D. padarytas nusikalstamas veikas galima pripažinti mažareikšmėmis ir būtų tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsniu. Teismų praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, padarytų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, jog A. D. padarytos nusikalstamos veikos galėtų būti pripažintos mažareikšmėmis ir būtų tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. D. pastūmė pro šalį einančią R. P., dėl ko ji trenkėsi į laiptų turėklus, po to tris kartus spyrė nukentėjusiajai į nugaros sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, kas patvirtinta teismo medicinos specialisto išvadoje. Be to, A. D. pečiu sudavė nukentėjusiajam M. J. į kairį petį, ranka sudavė į galvos sritį, po to įspyrė į sėdmenis ir rankomis sudavė per M. J. rankas bei jį pastūmė. Tokiais savo veiksmais, A. D. sukėlė nukentėjusiajam M. J. fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi nagrinėjamu atveju, A. D. abejų nusikalstamų veikų atveju padarė žalą nukentėjusiųjų asmens neliečiamybei bei pažeidė konstitucinį imperatyvą laikytis įstatymų. Neteisėto smurto panaudojimas nukentėjusiesiems padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą. Be to, nagrinėjamu atveju A. D. savo veiksmais sutrikdė viešąją tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Aukštesnysis teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, ypatingų aplinkybių leidžiančių manyti, jog nuteistojo nusikalstamos veikos yra mažareikšmės, nenustatė. Nors nuteistasis teigia, jog byloje nėra nustatyta, jog konfliktas įvyko dėl jo provokuojančių veiksmų, tačiau priešingai nei nurodo nuteistasis, bylos duomenys patvirtina, jog A. D. ir jo kaimynų santykiai yra konfliktiški, ne kartą buvo kviečiama policija, o nuteistojo elgesys nepateisina jo elgesio konfliktui spręsti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, BK 37 straipsnio nuostatos netaikomos ir apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, kaip nepagrįstas.

Dėl A. D. paskirtos bausmės.

24. Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su jam paskirta bausme. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmes pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį, neatsižvelgė į teigiamą jo charakteristiką; kad padaryti nusikaltimai yra nesunkūs; jis anksčiau neteistas; yra išsilavinęs, turi du aukštojo mokslo universitetinius diplomus; nėra priklausomas nuo alkoholio ir/ar narkotinių medžiagų. Jam paskirtas laisvės apribojimas yra perteklinis, todėl prašo sušvelninti šią bausmę, pakeičiant bausmės dalį dėl 70 valandų išdirbimo socialinėse įstaigose viena iš skunde minėtų alternatyvų.

25. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija numato kaltininkui viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų.

26. BK 284 straipsnio sankcija numato kaltininkui baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

27. Pirmosios instancijos teismas A. D. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą skyrė 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, vietoj intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, 5 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymą A. D. paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoj intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoj intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

28. Vertinant nuteistajam paskirtų bausmių rūšies bei dydžio pagrįstumą, matyti, kad teismas atsižvelgė į tai, kad A. D. padarė du tyčinius nusikaltimus, nukentėjusiųjų neatsiprašė, žalos atlyginti nesutinka, anksčiau neteistas, tačiau eilę kartų baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už viešąją tvarką, jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija įvertinusi A. D. asmenybę, konstatuoja, kad siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, pirmosios instancijos teismas A. D. tinkamai parinko BK 140 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio sankcijoje numatytas bausmės rūšis – laisvės apribojimą. Teismas parinkdamas bausmių dydį, skyrė bausmes, kurios ženkliai mažesnės už sankcijos vidurkį. Atsižvelgiant į tai, kad A. D. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė BK 63 straipsnio bausmių bendrinimo taisykles, bausmes iš dalies sudėdamas.

29. Nuteistasis A. D. prašo jam paskirtą įpareigojimą – neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis pakeisti į vieną iš alternatyvų – būti namuose nuo 24.00 val. iki 6.00 val. ar ilgesniu laikotarpiu, jeigu tai nesusiję su darbu; įpareigoti sumokėti teismo nustatytą ir proporcingą dydžio baudą dalimis; įpareigoti registruotis policijos įstaigoje nustatytomis dienomis, išskyrus atvejus, kai nustatytu laiku jis privalo būti darbo vietoje.

30. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo nurodyti alternatyvūs įpareigojimai nėra numatyti BK 48 straipsnio 4, 5 dalyse. BK 48 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti ir (ar) kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Visgi kaip jau buvo paminėta, A. D. šiuo metu nedirba, todėl nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis turės galimybę sumokėti jam paskirtą piniginę baudą. Nors skunde teigiama, jog nuteistasis rūpinasi savo neįgalia motina, be to, paskirtas įpareigojimas neatlygintinai išdirbti valandas gali trukdyti jo darbinei veiklai, tačiau šie nuteistojo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Nors nuteistasis kartu su skundu pateikė motinos neįgaliojo pažymėjimo kopiją, tačiau jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis nuolatos turi rūpintis savo motina ir negali atlikti jam skiriamų nemokamų darbų, nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog nėra jokių kitų artimųjų, kurie galėtų pasirūpinti nuteistojo motina. Pažymėtina ir tai, kad bylos duomenimis, A. D. jau kurį laiką niekur nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, todėl nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis negalės tinkamai įvykdyti paskirto įpareigojimo. Be to, teisėjų kolegija tuo pačiu pažymi, kad esant situacijai, kai nuteistasis, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, dėl objektyvių priežasčių negali atlikti jam paskirto tam tikro įpareigojimo, bausmę vykdančios institucijos teikimu, teismas gali pakeisti nuteistajam paskirtus įpareigojimus ir (ar) draudimus kitais įpareigojimais ar draudimais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, daro išvadą, jog šiuo metu A. D. paskyrus kitą įpareigojimą, nebūtų daroma teigiama įtaka nuteistojo elgesiui, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl civilinio ieškinio.

31. Apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiojo M. J. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą. Aukštesnysis teismas, pripažinęs, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. D. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, konstatuoja, jog civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikštas esant teisiniam pagrindui.

32. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, M. J. pateikė 500 eurų dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis savo reikalavimą motyvavo tuo, kad visa jo šeima nesijaučia saugi lipant laiptais, gėda prieš kitus kaimynus, šis procesas atitraukia jį nuo darbo, dėl ko kenčia produktyvumas. Apylinkės teismas M. J. civilinį ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš A. D. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

33. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, pagal kuriuos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

34. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo M. J. civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos. Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus. Nors nuteistasis apeliaciniu skundu teigia, jog nukentėjusysis nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių apie jo patirtą neturtinę žalą, tačiau aukštesniajam teismui nekyla abejonių, jog dėl A. D. panaudoto fizinio smurto, M. J. patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus. Teismui nustatant neturtinės žalos dydį svarbu atsižvelgti į padaryto sveikatos sužalojimo mastą, į liekamuosius reiškinius dėl patirtų išgyvenimų. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad A. D. veikė tiesiogine tyčia. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti, jog dėl nuteistojo veiksmų, nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, dėl ko nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą ir atitinka susiformavusią teismų praktiką. Mažinti ar visai nepriteisti neturtinės žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Dėl proceso išlaidų.

35. Kartu su apeliaciniu skundu buvo pateiktas prašymas priteisti A. D. patirtas proceso išlaidas. Prašymas reiškiamas remiantis tuo, kad A. D. dėl jam pareikšto kaltinimo bus išteisintas. Kadangi A. D. apeliacinis skundas netenkinamas, paliekamas galioti apkaltinamasis nuosprendis, todėl prašymas dėl proceso išlaidų advokato darbui apmokėti priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.