- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-29
- Bylos Nr.
- 2A-929-567/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Ona Gasiulytė, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- M. K., H. K.
- Ieškovas
- A. M., E. M.
- Kategorijos
- 30.12.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių M. K. ir H. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-10075-809/2014 pagal ieškovų A. M. ir E. M. ieškinį dėl nuosavybės ir valdymo teisių pažeidimo pašalinimo atsakovėms M. K. ir H. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. M. ir E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:
įpareigoti atsakoves atlaisvinti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), išgabenant patalpose esantį atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą, jei toks yra; įpareigoti atsakoves perduoti ieškovui rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), valdymą, pašalinant bet kokias kliūtis ieškovui A. M. patekti į patalpas, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, jog atsakovės pažeidė, neteisėtai valdydamos ieškovui priklausantį daiktą ir aktyviais veiksmais trukdydamos juo naudotis. Ieškovams nuosavybės teise priklauso patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Kartu su šiomis patalpomis ieškovams priklauso ir rūsys. M. K. nuosavybės teise priklauso patalpos su rūsiu, esančios (duomenys neskelbtini), o H. K. faktiškai gyvena M. K. nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Ieškovams įgijus nuosavybės teisę į patalpas, kurį laiką ieškovai turėjo galimybę naudotis rūsio patalpomis, tačiau dėl nesąžiningų atsakovės H. K. veiksmų ieškovai jau kurį laiką negali patekti į patalpas. Atsakovė H. K. pakeitė patalpų durų užraktą, taip apribodama ieškovų teisę naudotis nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Tai buvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-105-119/2013. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovę M. K., bet ji nurodė, jog patalpos ieškovams nepriklauso, nors ieškovų nuosavybės teisės į rūsį buvimas buvo konstatuotas dar administracinėje byloje. Atsakovė M. K. teigė, kad patalpos nėra identifikuotos. Ieškovai, siekdami išvengti ateityje tolesnių ginčų ir nesutarimų tarp bendraturčių, ketina prašyti nustatyti naudojimosi rūsiu tvarką, tačiau, nepatekdami į rūsį, negali net atlikti matavimų, kad kitiems bendraturčiams galėtų pasiūlyti tokią tvarką. Vien tik faktas, kad atsakovės teisę į rūsį įgijo anksčiau, dar nereiškia, kad rūsys išimtinai priklauso joms. Nors rūsio patalpų yra ne viena, tačiau patekimas į ieškovams ir atsakovėms bendrąja daline nuosavybe priklausantį ginčo objektą - rūsį yra tik vienas (LR CK 4.34 str. 1 d., 2 d., 4.75 str., 4.82 str., 4.98 str.).
Atsiliepimas
Atsakovės M. K. ir H. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamos jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai nėra rūsio valdytojai, todėl savo reikalavimų negali grįsti nuosavybės teisės pažeidimais, nesusijusiais su valdymo netekimu. Atsakovės nuo pat 1997-03-27 privatizavimo sutarties, kurios pagrindu M. K. įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį Trakų g. 2-6, Vilniuje, buvo vienintelės teisėtos rūsio valdytojos. Atsakovės mano, jog rūsys yra jų nuosavybė. Net jei ieškovai būtų įrodę, kad turi nuosavybės teisę į rūsį, vien ši aplinkybė, neįrodinėjant atsakovių veiksmų neteisėtumo ir kitų vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų, nebūtų pakankamas pagrindas tenkinti ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakoves perduoti ieškovams rūsio valdymą. Turto registracija Nekilnojamojo turto registre nėra laikoma nuosavybės teisės į turtą įrodymu. Ieškinyje nėra nurodyta, kokiu pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teisę į rūsį, nepateikiami kurį nors nuosavybės teisės įgijimo pagrindą patvirtinantys įrodymai. Net jei ieškovams nuosavybės teise priklausančios patalpos būtų su rūsiu, atsižvelgiant į tai, kad name esančių patalpų savininkams priklausantys rūsiai nėra atskirai identifikuoti, būtų nepagrįsta manyti, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso būtent atsakovių nuo pat buto privatizavimo valdomas rūsys. Be atsakovių valdomo rūsio Trakų g. 2, Vilniuje, esančiame name yra ir daugiau rūsių, tačiau asmenims, kurie naudojasi kitais name esančiais rūsiais, ieškovai reikalavimų nereiškė. Rūsio priklausomybė turi būti siejama ne su ieškovams nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, o su M. K. priklausančiu butu. Ieškovai prašė perduoti valdymą rūsio, esančio tuo pačiu adresu, kaip ir atsakovės M. K. butas, bet ne ieškovams priklausančios administracinės patalpos. Nuosavybės teisės į rūsį klausimas administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo ir negalėjo būti spręstas (LR CK 4.95 str., 4.98 str.).
Ieškovai pateikė dubliką, prašydami atsakovių atsiliepime nurodytus argumentus atmesti, kaip nepagrįstus, ir tenkinti ieškinio reikalavimus.
Atsakovės pateikė tripliką, prašydamos ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-06-16 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies:
Įpareigoti atsakovę M. K. suteikti teisę valdyti ieškovams A. M. ir E. M. rūsį, esantį (duomenys neskelbtini), pašalinant bet kokias kliūtis ieškovams patekti į rūsį;Likusioje dalyje ieškinį atmesti;Priteisti iš atsakovės M. K. 1307 Lt bylinėjimosi išlaidų;Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų A. M. ir E. M. 1250 bylinėjimosi išlaidų atsakovės M. K. naudai;Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų A. M. ir E. M. 144 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Nustatė, kad M. K. 1997-03-27 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-1796 pagrindu priklauso butas su rūsiu, (duomenys neskelbtini), bendro 59,88 m² ploto. M. K. pagal Vilniaus Senamiesčio seniūnijos 1997-03-03 sprendimą Nr. 7651 nupirko 59,88 m² dviejų kambarių butą bei R rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). Nekilnojamo turto registro duomenimis nustatyta, kad E. M. ir A. M. jungtinės nuosavybės teise nuo 2012-04-17 priklauso 2/3, o A. M. jungtinės nuosavybės teise nuo 2000-02-23 priklauso 1/3 negyvenamųjų administracinių patalpų Nr. 10-1, 10-2, 10-3, 10-4, 10-5, 10-6 su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro duomenimis administracinės patalpos Nr. 10-1, 10-2, 10-3, 10-4, 10-5, 10-6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso trims savininkams A. M., L. B. ir N. G. priklausė be rūsio. Šių VĮ Registrų centro duomenų formavimo data yra 2004-12-14. 2012-08-16 VĮ Registrų centre buvo atliktas nekilnojamo daikto – administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr. 10/226197, patikslinimas, kad minėtos patalpos įgytos su rūsiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad 1995-04-10 tarp I. L. ir Vilniaus Senamiesčio seniūnijos buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią I. L. iš Vilniaus Senamiesčio seniūnijos nupirko 68,52 m² dviejų kambarių butą su R rūsiu, esančius Trakų g. 2-10, Vilniuje. Sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties turinys paneigė atsakovės teiginius, kad I. L. privatizavo butą be rūsio. 1996-01-31 I. L. pardavė lygiomis dalimis 68,52 m² ploto dviejų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), A. M., U. B. G. ir H.-P. A. B..
Pagal 2001-05-02 nekilnojamo turto dovanojimo sutartį U. B. G. 1/3 dalį administracinių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo sutuoktinei N. G.. Pagal 2002-04-04 nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį H.-P. A. B. padovanojo 1/3 dalį administracinių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), L. B.. Pagal 2011-10-24 pirkimo pardavimo sutartį L. B. jai priklausančių 1/3 minėtų patalpų dalį pardavė E. M. ir A. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pagal 2012-04-16 pirkimo-pardavimo sutartį N. G. jai priklausančių 1/3 minėtų patalpų dalį pardavė E. M. ir A. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsižvelgdamas į tai, jog 1996-01-31 buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu I. L. pardavė nekilnojamąjį turtą bendrasavininkams kartu su ginčo rūsiu, teismas padarė išvadą, jog VĮ Registrų centras pagrįstai tenkino ieškovų prašymą dėl klaidos ištaisymo ir papildė įrašą, nurodydami, jog nekilnojamasis turtas – administracinės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra su rūsiu. Teismas padarė išvadą, jog ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso rūsys. Atsakovių prielaidos, jog prierašas rūsys yra suklastotas, negali būti objektyvus pagrindas nesivadovauti į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais bei viešais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kurie yra laikomi teisingi ir išsamūs tol, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad ieškovai pripažino, jog valdymo teisė į ginčo butą priklauso ir ieškovams, ir atsakovei M. K., todėl teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės visiškai atlaisvinti patalpas ir išgabenti visą kilnojamąjį turtą iš šių patalpų, nėra, kadangi M. K. turi tokią pačią teisę valdyti ginčo rūsį, kaip ir ieškovai (LR CK 4.23 str. 2 d., 4.34 str. 1 d., LR CK 93 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovės pateikė apeliacinį skundą, prašydamos;
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-16 sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti;išreikalauti iš ieškovų garažo, buto, namo techninės apskaitos bylos (Inv. Nr. 11452) originalą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas be pagrindo perkėlė apeliantėms ieškovų nuosavybės teisės į rūsį įrodinėjimo pareigą, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovams ir apeliantei M. K. priklauso tas pats rūsys. Atsižvelgiant į ieškovams ir apeliantėms priklausančių pastate esančių patalpų įgijimą patvirtinančius dokumentus, Nekilnojamojo turto registro duomenis, pagal kuriuos nei ieškovams, nei apeliantėms priklausantys rūsiai nėra identifikuoti, ieškovai, siekdami įrodyti, kad ieškovams ir apeliantėms nuosavybės teise priklauso tas pats rūsys, turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad pastate nėra kitų rūsio patalpų. Pareigą įrodyti, kad pastate nėra daugiau rūsio patalpų, turėjo ieškovai, nes atsakovės neturėjo pareigos įrodyti, kad pastate yra daugiau rūsio patalpų. Neišreikalavęs iš ieškovų garažo, buto, namo techninės apskaitos bylos (Inv. Nr. 11452) originalo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškovai, įgydami nuosavybės teisę į administracines patalpas, kartu įgijo nuosavybės teisę ir į pastate esančias rūsio patalpas. Pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą, kai byloje nėra įrodymų, kad administracinių patalpų privatizavimo ir perleidimo ieškovų nuosavybėn metu administracinės patalpos turėjo rūsį. Atsakovės nurodė, kad iš rezoliucinės teismo sprendimo dalies, kuria pašalinti kliūtis ieškovams patekti į rūsį įpareigota apeliantė M. K., matyti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė prievolės pašalinti patekimo į rūsį kliūtis šalį. Tiek ieškinyje, tiek dublike asmeniu, dėl kurio veiksmų ieškovai negali naudotis rūsiu, yra nurodoma H. K.. Apeliantės M. K. veiksmai, kuriais galėtų būti sudaromos kliūtys ieškovams patekti į rūsį, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apskritai nebuvo įrodinėjami (LR CK 4.93 str. 2 d., 4.98 str., LR CPK 80 str. 4 d., 178 str., 185 str. 1 d., 199 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).
Atsiliepimas
Ieškovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydami jį atmesti ir priteisti iš apeliančių ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad faktiškai ginčo pastate yra viena rūsio patalpa: viena dalis VĮ „Registrų centras“ duomenimis priklauso UAB „Perfekcija“, kuri yra įsirengusi atskirą patekimą į jai nuosavybės teise priklausančias rūsio patalpas ir jas naudoja komerciniais tikslais, ir kita dalis nuosavybės teise priklausanti ieškovams ir apeliantėms. Jokio kito rūsio pastate nėra. Rūsio patalpų dalis yra tarpusavyje susijusios ir patekimas į jas yra bendras – būtent šį patekimą savavališkai yra užrakinusi apeliantė H. K., tokiu būdu trukdydama ieškovams naudotis ir jiems nuosavybės teise priklausančiu rūsiu. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis pastate rūsio patalpas turi tik trys savininkai: ieškovai, apeliantė M. K. ir UAB „Perfekcija“. Tačiau tai, kad 5 patalpų nuosavybės teisės turėtojas nėra identifikuotas VĮ „Registrų centras“, nesuteikia teisės apeliantei M. K. savavališkai užrakinti vienintelį patekimą į rūsio patalpas. Pačios apeliantės apeliaciniame skunde nurodė, kad rūsyje yra patalpos, kurių nuosavybės teisė nėra žinoma. Toks apeliančių teiginys yra klaidingas – patalpų nuosavybės teisė yra žinoma – šios patalpos priklauso ieškovams ir apeliantei M. K., tiesiog šiai dienai nėra nustatyta naudojimosi šiomis patalpomis tvarka. Apeliantės nurodė, kad ieškovams nuosavybės teisė priklauso kažkoks kitas pastate esantis rūsys, nors jokių kitų rūsių apeliantės nenurodo ir joms tenka ši įrodinėjimo našta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. Šioje byloje ieškovai, gindami savo, kaip savininkų nuosavybės teisę, ieškinio teisiniu pagrindu nurodė CK 4.98 straipsnį, prašydami pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, reikšdami negatorinį ieškinį. Savininkai savo teises gali ginti, reikalaudami pašalinti bet kuriuos jų teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Negatorinio ieškinio prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises, kai savininkas siekia pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, nesusijusį su valdymo netekimu, pareiškia negatorinį ieškinį.
Savininkai, pareiškę negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: kad jie yra turto savininkai ir kad jų teisės yra pažeistos. Nagrinėjant negatorinį (CK 4.98 straipsnis) ieškinį, būtina atsižvelgti į nuosavybės teisės objektą. Nekilnojamųjų daiktų, kaip nuosavybės teisės objektų, specifiką lemia tokių objektų ir teisių į juos registracija Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės turinio elementų, praradimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju ieškovai, kaip savininkai, reikalauja pašalinti jų teisės pažeidimus, savo reikalavimus grįsdami Nekilnojamojo turto registro išrašais, kurie patvirtina ieškovų nuosavybės teisę į ginčo rūsį. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, nuosavybės teisių gynimo būdui parinkti yra reikšmingas nuosavybės teisės objektas, o šiuo atveju tai yra nekilnojamasis daiktas – rūsys, kuris yra pagrindinio daikto – administracinių patalpų priklausinys (b.l. 15-17) ir ieškovų ieškinyje nurodytų pažeidimų prigimtis leidžia daryti išvadą, jog ieškovai savo teises gina, siekdami pašalinti pažeidimus, kurie trukdo naudotis jiems priklausančiu rūsiu, t. y. ieškovų nurodytos faktinės aplinkybės bei pareikšti reikalavimai kvalifikuotini, taikant CK 4.98 straipsnį.
Nagrinėjamoje byloje ieškovai nereiškė reikalavimo nustatyti naudojimosi tvarką dėl rūsio patalpų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliančių pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašas (b.l. 140-141), rūsio planai (b.l. 142, 143, 170), buto su rūsiu inventorinės bylos kopija (b.l. 146-147) ir šalių rašytiniai paaiškinimai (b.l. 166-169, 171-173) nesudaro teisinio pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.
Tam tikrą savo teisių gynimo būdą pasirenka daikto savininkas, reikšdamas ieškinio reikalavimą bei nurodydamas jo faktinį pagrindą, o nagrinėjamu atveju ieškovai nebuvo pareiškę reikalavimo dėl naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymo, nepateikė tokį reikalavimą atitinkančio plano ir nesirėmė tokiam reikalavimui spręsti reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą, nes ieškovai, pareiškę negatorinį ieškinį, įvykdė procesinę pareigą įrodyti du dalykus: kad jie yra turto savininkai ir kad jų teisės yra pažeistos.
Pažymėtina, kad apeliančių prašymas išreikalauti iš ieškovų garažo, buto, namo techninės apskaitos bylos (Inv. Nr. 11452) originalą yra teisiškai nepagrįstas, nes byloje nėra sprendžiamas nuosavybės teisių ginčijimo klausimas, ar naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas netenkina šio apeliančių prašymo, kaip nesusijusio su bylos nagrinėjimo dalyku.
Ta aplinkybė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nei ieškovams, nei atsakovėms priklausantys rūsiai nėra identifikuoti, savaime nereiškia, kad ieškovai negali reikšti negatorinio ieškinio, nes ieškovai yra rūsio, kaip turto, savininkai ir įrodė, kad jų teisės yra pažeistos.
Aplinkybės, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies, įpareigojant atsakovę M. K. suteikti teisę valdyti ieškovams A. M. ir E. M. rūsį, esantį Trakų g. 2, Vilniuje, pašalinant bet kokias kliūtis ieškovams patekti į rūsį, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė prievolės pašalinti patekimo į rūsį kliūtis šalį, t.y. atsakovę M. K., kuri būdama savininke (b.l. 116), yra atsakinga už H. K., kuriai yra suteikusi teisę naudotis nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, bei atsakovės H. K. veiksmus. Aplinkybė, kad ieškovai įvardija H. K. asmeniu, dėl kurio veiksmų ieškovai negali naudotis rūsiu, nepanaikina apeliantės M. K., kaip savininkės pareigos nesudaryti kliūčių ieškovams patekti į rūsį.
Teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir pirmosios instancijos procesinių pareigų netinkamo vykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovių apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai. Teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.5 str., CPK 177 str. - 179 str., 185 str., 270 str., 276 str., 313 str., 320 str., 328 str.). Atmetus atsakovių apeliacinį skundą, apeliantėms nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovės įgijo pareigą lygiomis dalimis atlyginti ieškovui A. M. 420,52 EUR bylinėjimosi išlaidų (b.l. 159-161) apeliacinės instancijos teisme, nes jų dydis neviršija maksimalių dydžių (LR CPK 88 str., 93 str., 98 str.; Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 p., 8.11 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš atsakovių M. K. ir H. K. lygiomis dalimis 420,52 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. M. naudai.