Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Antanas Rudzinskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės I. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės I. D. ieškinį atsakovui AB „Spauda“ dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės I. D. ieškinį atsakovui AB „Spauda“ dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu kaip nenagrinėtiną teisme. Teismas nurodė, kad pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 10 d., CK 2.82 str. 4 d. nustatytais atvejais ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo gali pareikšti akcininkai, kreditoriai, bendrovės vadovas, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai ar kiti įstatymuose numatyti asmenys ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą. Teismas konstatavo, kad ieškovė, teigdama, jog tik 2011 m. balandžio mėn. sužinojo apie jos teisių pažeidimą priimant 2003-04-29 sprendimą, nepateikė šiam argumentui pagrįsti jokių duomenų ir rašytinių įrodymų. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškinį atsisakė priimti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio priėmimo klausimą, netinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, todėl skundžiama nutartis laikoma neteisėta ir nepagrįsta.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė I. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Spauda“, prašydama pripažinti negaliojančiu 2003-04-29 eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo dalį. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 10 d., nustatančia, jog ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo galima pareikšti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, atsisakė priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, tai yra sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šią aplinkybę savo nutartyse ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1121/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-380/2008).

Teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nustatęs, kad nėra bent vienos iš CPK 137 str. 2 d. nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį. Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma bei turiniu atitinka CPK 135 ir 111 straipsnių reikalavimus. Tik konstatavęs CPK 137 str. 2 d. numatytus pagrindus teismas turi teisę atsisakyti priimti ieškinį.

Ieškinio senaties terminas – tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CPK 1.126 str. 1 d. numato, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepriklausomai nuo to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina nei pačios subjektinės materialinės teisės, nei procesinės teisės kreiptis į teismą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu to prašo kita ginčo šalis (CK 1.131 str. 1 d.), bet nėra pagrindas ieškinį atsisakyti priimti, palikti jį nenagrinėtą arba bylą nutraukti (CPK 137 str. 2 d., 293 str., 296 str. 1 d.). Ieškinio senaties taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tik civilinio proceso pabaigoje priimant teismo sprendimą dėl bylos esmės, kadangi tai yra materialinės teisės normų taikymo (CPK 259 str. 1 d., 265 str. 1 d.), o ne procesinis klausimas. Kaip jau minėta, materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės ieškinio priėmimo stadijoje nėra analizuojamos, jos negali būti kliūtimi kreiptis į teismą. Išspręsti klausimus, kuriais pasisakoma dėl bylos esmės, iki teismo sprendimo priėmimo teismas negali, todėl ir aplinkybes, ar ieškinio senaties terminas yra parleistas, jei taip – dėl kokių priežasčių, ar yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas gali įvertinti tik priimdamas sprendimą.

Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Pagal procesinę padėtį toks asmuo paprastai yra atsakovas, kadangi ginčo materialinio teisinio santykio šalis ir proceso šalis dažniausiai sutampa. Savo iniciatyva iškelti klausimą dėl ieškinio senaties taikymo teismas negali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje). Taigi, CK 1.126 str. 2 d. išdėstyta teisės norma reiškia, kad jeigu ginčo šalis (skolininkas) reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė, ieškinio senatis negali būti taikoma.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį, neteisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, kadangi ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybė nedaro bylos nenagrinėtinos teisme, dėl to ieškinio priėmimo klausimą išsprendė neteisingai, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti (CPK 329 str. 1 d., 338 str.), o ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 137 str. 1 d., 337 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir ieškovės I. D. ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.