Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-07-09 · Administracinė byla Nr. A-556-1317-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-01-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-07-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-09
Bylos Nr.
A-556-1317-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02613-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Pareiškėjas
G. B.
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556-1317/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02613-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad laisvė buvo apribota nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą, kuriame numatyta, jog vienam kaliniui tenkantis kameros plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m., t. y. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kamerose, kurių plotas buvo apie 8 kv. m., buvo laikomas kartu su dar trimis asmenimis, dėl ko patyrė didelę neturtinę žalą. Neturtinę žalą grindė dideliu psichologiniu sukrėtimu, emocine depresija, sveikatos pablogėjimu, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, negalėjimu ramiai miegoti, dirglumu ir kt.

Atsiliepimas

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą (b. l. 6-10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką, neneigdamas aplinkybių dėl nustatyto ploto higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Tačiau pažymėjo, kad esant tokiai situacijai yra stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiose kamerose būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl laikymo Lukiškių TI-K pareiškėjui pablogėjo sveikata, nurodė, jog, kaip matyti iš pareiškėjo sveikatos istorijos, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. balandžio 18 d. Po pirminio apžiūrėjimo tik atvykus, pareiškėjas daugiau į medicinos priežiūros darbuotojus dėl sveikatos pablogėjimo nesikreipė. Pabrėžė, kad pareiškėjui buvo suteikta reikiama medicininė pagalba, skirti atitinkami vaistai. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu (byloje esančiame sprendime per rašymo apsirikimą nurodyta 2013 m. sausio 7 d. sprendimo data) (b. l. 42-45) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d., kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Byloje pateiktas pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 164 paras. Visas 164 paras pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui (kameros: Nr. 120, 130, 189). Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, ginčo šalių argumentus, be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, priėjo išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kameras, atitinkančias higienos normų reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Todėl dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (perpildytų kamerų) yra pagrįsti. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Teismas pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Teismas atkreipė dėmesį, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas, kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti, nurodė savo neigiamus išgyvenimus. Tačiau iš byloje pateiktų pareiškėjo sveikatos istorijos išrašų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros tarnybą nors ir yra kreipęsis nurodydamas, jog skundžiasi bloga savijauta, nemiga, nerimu, tačiau sveikatos išrašuose nėra užfiksuota, kad pareiškėjo bloga savijauta būtų atsiradusi būtent dėl aplinkybės (kamerų perpildymo), kuria pareiškėjas grindžia savo skundą. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenimo kokybės pablogėjimo neįrodyti kaip susiję su nurodytos neturtinės žalos atsiradimu. Tačiau teismas įvertinęs byloje pateiktą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, nustatytas ginčo faktines aplinkybes (164 paros pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui) priėjo išvadą, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, t. y. pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteistinos sumos dydžio klausimą, nagrinėjamu atveju vertino tai, jog byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu pastarajam turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai (pareiškėjo kreipimasis į gydytojus ginčo laikotarpiu nebuvo susijęs su nepatogumais dėl gyvenimo perpildytose kamerose), taip pat tai, kad į įstaigos administraciją dėl nepatogumų pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. nesikreipė, o skunde apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui priteisė 1 000 Lt kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III.

Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu (b. l. 48-50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

1. Lukiškių TI-K teikdamas atsiliepimą pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat – Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

2. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54-56) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti galioti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tačiau jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nesilaikant šio įsakymo reikalavimų. Pareiškėjas taip pat remiasi Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatoriui rengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje pateikiamais reikalavimais tardymo izoliatorių kameroms įrengti (14.6 p.), Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-82 „Dėl tardymo izoliatoriui rengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (16.12, 16.5 p.).

Pareiškėjas 2013 m. birželio 7 d. pateikė atsiliepimo į skundą papildymą, nurodydamas, kad, atsižvelgiant į teismo praktiką, į tai, kad atsakovas ir toliau nepripažįsta savo kaltės ir pažeidinėja LR įstatymus, palaiko ankstesnę savo poziciją ir prašo priteisti iš atsakovo 5 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jam priteisė 1000 Lt.

Atsakovo nuomone, toks teismo sprendimas nėra teisingas, nes, nors ir nebuvo laikytasi higienos normų reikalavimų dėl vienam kalinamam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto, tai buvo padaryta neturint kitokio pasirinkimo - įkalinimo įstaigos pareiga priimti visus asmenis, pagal teismų sprendimus, nukreiptus į šią įstaigą.

Kita vertus, mano, jog neturtinės žalos atlyginimas nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais, be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos) ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Kaltės (tyčios ar neatsargumo) nenustatymas savaime nėra pagrindas nepriteisti prašomos neturtinės žalos atlyginimo. Visada svarbu išsiaiškinti, ar egzistuoja įstatymų numatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Lukiškių TI-K administracija ir pati pripažįsta pažeidusi pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje asmeniui tektų teisės aktuose nustatytas kameros plotas. Vadinasi, neveikta taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui, todėl detalesnė argumentacija šiuo aspektu nebetikslinga.

Pareiškėjui nebuvo užtikrinta aptariama jo teisė, dėl ko jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, o tai lemia ir neturtinės žalos atlyginimą, ką garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (30 str. 2 d.).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismas turi nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių fiksuotų administracinėje byloje.

Pagal šios konkrečios bylos aplinkybes, sukeltas pasekmes, pažeidimo trukmę, teigtina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus. Piniginis atlygis yra adekvatus padarytam pažeidimui. Apsiribojimas teisės pažeidimo pripažinimu, kaip vienu iš neturtinės žalos atlyginimo būdu, nagrinėjamoje administracinėje byloje būtų nepakankama satisfakcija pažeistai teisei apginti, nes, kaip jau buvo minėta, teisei priešingi veiksmai truko netrumpą laiko tarpą ir sąlygojo akivaizdų dvasinį diskomfortą.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu, pagrįstu bei teisingu. Jo naikinimui ar keitimui pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius