Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės KLI LT, UAB ieškinį R. K. dėl 772,67 Lt skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

ieškinį patenkino visiškai. priteisė ieškovei KLI LT, UAB iš atsakovo R. K. 772,67 Lt skolos už suteiktas paslaugas, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014-06-27) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 232 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 100 Lt už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė KLI LT, UAB atsiliepimo į atsakovo R. K. apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė (b. l. 67).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Bylos esmė – ar atsakovui faktiškai laikotarpiu nuo 2006-12-12 iki 2013-12-31 buvo teikiamos internetinio ryšio paslaugos ir, jei buvo teikiamos, kokio dydžio skola yra susidariusi dėl atsakovo sutartinių prievolių nevykdymo (netinkamo vykdymo).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė KLI LT, UAB ir atsakovas R. K. 2006-12-12 sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl internetinio ryšio paslaugos teikimo, kuria šalys susitarė, kad tiekėjas (ieškovė) suteikia klientui (atsakovei) prisijungimo prie interneto tinklo paslaugas, kurias klientas užsako užpildydamas priedą prie sutarties (b. l. 11-12). Pagal šios sutarties 5.1. punktą šalys susitarė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja vienerius metus; jeigu nei viena iš susitariančių šalių likus dviem mėnesiams iki sutarties galiojimo termino pabaigos nepateikia raštiško pasiūlymo kitai šaliai nutraukti sutartį, tai ši sutartis laikoma neterminuota, automatiškai pratęsiama kasmet vieneriems metams ir galioja tol, kol jos nenutraukia bet kuri šalis, pranešusi apie tai raštu kitai šaliai ne vėliau kaip mėnesį iki sutarties nutraukimo. Iš Duomenų perdavimo tinklo paslaugų užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad šalys susitarė, jog abonentinio mokesčio dydis yra 29 Lt/mėn, numatytas planas Virtualus SIL-M, maksimalus kanalo pralaidumas 10240/1024 kbps į Lietuvą/užsienį (b. l. 13). Iš Interneto ryšio paslaugos suteikimo akto Nr. 3091/ Interneto ryšio įrangos perdavimo akto Nr. 3148 matyti, kad atsakovui interneto paslauga įvesta 2006 m. gruodžio 18 d., adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, akte nurodytas IP adresas (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). Atsakovas 2009-09-21 sudarė interneto paslaugų sutartį su TEO LT, AB (b. l. 33-34), kuriuo numatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, TEO LT, AB teiks interneto ,,Zebra“ paslaugas. Ieškovė paskaičiavo, kad atsakovo skola už laikotarpį nuo 2006-12-12 iki 2013-12-31 sudaro 772,67 Lt (b. l. 5).

Sutartis kvalifikuojama vartojimo sutartimi, jei ji atitinka šiuos požymius: a) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; b) fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; c) prekes ar paslaugas teikia verslininkas ar asmuo, vykdantis profesinę veiklą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju šalių pasirašyta sutartis atitinka aukščiau nurodytus požymius (atsakovas yra fizinis asmuo, paslaugas iš ieškovės įsigijo asmeniniams poreikiams, ieškovė yra verslininkas, kurio profesinė veikla yra interneto, elektroninių ryšių paslaugų teikimas), todėl klausimas dėl skolos priteisimo vertintinas vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymo normų ir kasacinio teismo praktikos kontekste.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra akcentavęs būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, konstatuodamas, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Galiojantys teisės aktai ir teismų praktika patvirtina, kad ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009; 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 ir kt.). Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Vartojimo sutarties instituto specifika taip pat išryškėja teisiškai reguliuojant sutarčių pabaigą (sutarties nutraukimą ar atsisakymą). Daugeliu atveju vartotojui suteikiama teisė atsisakyti vartojimo sutarties ar nutraukti sutartį palankesne tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. 30. Teismų praktika. 2009, 30). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kai paslaugos tiekėjas yra verslininkas, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2006).

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas laikė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. tarp šalių galiojo internetinių paslaugų teikimo sutartis, per šį laikotarpį suteikta paslaugų už 1 860,55 Lt, atsakovas yra sumokėjęs 1 087,88 Lt, liko skolingas 772,67 Lt. Teismas atmetė atsakovo motyvus, kad su juo internetinių paslaugų sutartis nutraukta 2009 m. rugsėjo mėnesį, laikė, kad sutartis galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d., nes byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas raštu prašė sutartį nutraukti.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus, byloje esančius įrodymus turi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendžia, jog teismas nenustatė ir nesiaiškino esminių bylos aplinkybių, susijusių su paslaugų sutarties nutraukimo momentu, neįvertino, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš vartojimo teisinių santykių ir teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus, ex officio identifikuoti vartojimo sutartis ir taikyti tiek bendrus visoms vartojimo sutartims, tiek sutarties rūšies nulemtus vartotojo teisių gynimo būdus.

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės paaiškinimais ir pateiktais deklaratyviais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino esminės bylos aplinkybės – sutarties nutraukimo momento, nesant pateiktiems jokiems objektyviems įrodymams konstatavo, kad šalių sutartis nutraukta 2013 m. gruodžio 31 d. ir įsiskolinimą priteisė nuo 2006 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju paslaugų teikimo sutartis tarp šalių buvo nutraukta nuo 2013 m. gruodžio 31 d., tokio sprendimo nemotyvavo ir nenurodė, kokiais įrodymais remiantis padarė tokias išvadas. Nors iš ieškinio ir 2014 m. balandžio 9 d. skolos paskaičiavimo pažymos matyti, kad ieškovė paslaugų skaičiavimo pabaiga laiko 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad atsakovui paslaugos buvo teikiamos nuo 2006 m. gruodžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. Taigi neaišku, kada pati ieškovė, laikydamasi sutartyje numatytos sutarties nutraukimo tvarkos ir sąlygų (sutarties 5.4. punkte numatyta, kad sutartis gali būti nutraukiama tiekėjo iniciatyva klientui per 1 mėnesį nuo paslaugų teikimo nutraukimo dienos <...>), nutraukė su atsakovu internetinių paslaugų sutartį. Atsakovas nurodo, kad ieškovė jam interneto paslaugų teikimą nutraukė dar 2009 m. rugsėjo mėnesį, todėl jis žodžiu kreipėsi į ieškovę dėl sutarties nutraukimo ir 2009 m. rugsėjo 21 d. sudarė internetinių paslaugų teikimo sutartį su kitu internetinių paslaugų teikėju TEO LT, AB. Taigi, teismas neišsiaiškino, kada faktiškai buvo nutrauktas ieškovės internetinių paslaugų teikimas atsakovui, t. y. kokiu laikotarpiu buvo teikiamos interneto paslaugos, ar internetinio ryšio paslaugos ieškovės atsakovui faktiškai buvo teikiamos nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio (kai sudarė sutartį su kitu internetinių paslaugų teikėju), ar atsakovui jo gyvenamosios vietos adresu buvo teikiamos (galėjo būti faktiškai teikiamos) interneto paslaugos dviejų skirtingų teikėjų (esant dviem kompiuteriams). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nustačius paslaugų teikimo nutraukimo atsakovui ir interneto ryšio sutarties nutraukimo momentus, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą sutarties nuostatą, įvertintina, ar ieškovė sutartį nutraukė per protingą terminą (nuo paslaugos nutraukimo momento nepagrįstai nedelsė nutraukti sutartį ir tokiu būdu nedidino atsakovo įsiskolinimo).

Ieškovė teigia, kad atsakovei buvo teikiamos interneto paslaugos, o atsakovas nurodo priešingai, kad interneto paslaugos jam buvo nutrauktos, todėl žodžiu nutraukė sutartį su ieškove ir sudarė sutartį su TEO LT, AB. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalims nurodant priešingas aplinkybes dėl ginčo laikotarpiu galimybės naudotis interneto paslaugomos bei atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilęs iš vartojimo teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus (sutarties silpnesniosios šalies gynimo interesais) bei įpareigoti ieškovę pateikti visus teisingam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui reikalingus įrodymus.

Pagal šalių sudarytą interneto paslaugų sutartį numatyta atsakovui teikti 10240/1024 kbps (pralaidumas į Lietuvą/užsienį) per parą IP (duomenys neskelbtini) (konkrečiam kompiuteriui), taigi sutartyje aiškiai nurodyta, kokiu IP adresu turėjo būti ieškovės atsakovui teikiamos interneto paslaugos, tačiau teismas neišsiaiškino, ar šiuo IP (duomenys neskelbtini) adresu (atsakovo kompiuteriui) realiai buvo siunčiamas tam tikras duomenų kiekis ir kt. Taigi teismas turėjo įpareigoti ieškovę, esant techninėms galimybėms, pateikti įrodymus apie tai, kiek ginčo laikotarpiu (ypač aktualu nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio) atsakovas sunaudojo interneto tinklu perduodamų duomenų (nurodyti perduotų duomenų kiekį). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tuo pačiu IP adresu negali būti teikiamos interneto paslaugos dviejų skirtingų internetinių paslaugų teikėjų, nesiaiškino, kokiu kompiuterio identifikatoriaus IP tinkluose buvo teikiamos TEO LT, AB paslaugos; ar po sutarties su TEO LT, AB sudarymo jos buvo teikiamos adresu IP (duomenys neskelbtini) (tuo pačiu, kokiu prieš tai buvo teikiamos KLI LT, UAB paslaugos), ar kitu IP adresu.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo įsiskolinimo dydžio, nepagrįstai darė išvadą, kad ieškovės atsakovui suteikė paslaugų už 1 860,55 Lt, atsakovas yra sumokėjęs 1 087,88 Lt, todėl atsakovas ieškovei liko skolingas 772,67 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokią išvadą teismas padarė byloje nesant objektyvių rašytinių įrodymų, remdamasis išimtinai ieškovės deklaratyvaus pobūdžio paaiškinimais bei paskaičiavimais laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 15). Šiuo aspektu nėra aišku, iš ko konkrečiai susideda nurodyta įsiskolinimo suma, kaip ji paskaičiuota. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas tik žodžiu paaiškino, kad skolą sudaro 412,07 Lt, delspinigiai 360,60 Lt, tačiau neaišku, už kokį laikotarpį susidarė skola (už kokius konkrečiai mėnesius atsakovas yra neatsiskaitęs su ieškove už suteiktas paslaugas), nuo kada ir kaip paskaičiuojami delspinigiai ir kt. Be to, matyti, kad paslaugų teikimo pradžia ieškovė laiko 2006 m. gruodžio 12 d. (sutarties sudarymo data), kai iš Interneto ryšio paslaugų suteikimo akto Nr. 3091/Interneto ryšio įrangos perdavimo akto Nr. 2148 matyti, kad realiai atsakovui interneto paslaugos įvestos ne sutarties pasirašymo dieną, o 2006 m. gruodžio 18 d., nurodytą aktą 2006 m. gruodžio 19 d. kliento R. K. vardu pasirašė V. K. (b. l. 14).

Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad siuntė atsakovui raginimus geruoju padengti susidariusį įsiskolinimą, tačiau nepateikė jokių nurodytą aplinkybę pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Taip pat nurodė, kad atsakovui visą laiką buvo siunčiamos sąskaitos, tačiau įrodymų apie atsakovo vardu išrašytas sąskaitas (šiuo atveju aktualu po 2009 m. rugsėjo mėnesio) nepateikė, priešingai, atsakovas teigia, kad jis jokių sąskaitų iš ieškovės nėra gavęs. Nurodytu aspektu pirmosios instancijos teismas neišreikalavo ir neįpareigojo ieškovės pateikti įrodymų, patvirtinančių atsakovui siųstų pranešimų bei sąskaitų faktą, nesiaiškino, kur saugoma informacija, susijusi su klientais ir neprašė jos pateikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas, neatlikęs aukščiau nurodytų veiksmų, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovui, kaip silpnesniajai vartojimo santykių šaliai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovei, kaip verslo subjektui, savo srities profesionalui, taikomi aukštesni rūpestingumo reikalavimai, todėl ieškovė teigdama, kad atsakovei buvo siunčiami pranešimai, privalėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o tokių įrodymų nepateikus, pirmosios instancijos teismas privalėjo atitinkamai šias aplinkybes įvertinti ir ginčą spręsti remiantis contra proferentem taisykle, pagal kurią neaiškios, dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies nenaudai, tokios sąlygos aiškinamos būtent taip, kaip jas galėjo suprasti adresatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2011).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad dėl tirtinų aplinkybių ir teiktinų įrodymų apimties ir pobūdžio (tiek nustatant faktinį paslaugos nutraukimo momentą, sutarties nutraukimo momentą, susidariusio įsiskolinimo dydį už suteiktas paslaugas ir kt.), taip pat dėl įrodymų gavimo galimybių byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi iš naujo, kas yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Panaikinus apskųstą teismo sprendimą ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.