Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aleno Piesliako ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. S. R. R. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo H. S. R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 300 (trijų šimtų) MGL (11 400 (vienuolikos tūkstančių keturių šimtų) eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2018 m. liepos 28 d., 21 val. 05 min., iki 2018 m. liepos 30 d., 15 val. 37 min, t. y. 2 (dvi) paros, prilyginant jas 4 MGL dydžio baudai ir nustatant, kad H. S. R. R. turi sumokėti likusią 296 (du šimtus devyniasdešimt šešių) MGL (11 248 (vienuolikos tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt aštuonių) eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, kaip nusikaltimo padarymo priemonė iš H. S. R. R. konfiskuotas automobilis „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini).

H. S. R. R. priklausantis turtas ? mobiliojo ryšio telefonas „iPhone A1586“, IMEI: (duomenys neskelbtini) ? nukreiptas jam paskirtos baudos sumokėjimui.

H. S. R. R. paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos – iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktos nepakeistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. H. S. R. R. nuteistas už tai, kad pasikėsino neteisėtai iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti penkis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, Irako Respublikos piliečius: M. E. G. G., gim. 1992 m., G. S. E. G., gim. 2007 m., O. D. H. O., gim. 1986 m., G. S. E. G., gim. 2006 m., E. R. M. E., gim. 2016 m., (toliau – ir Užsieniečiai). Nusikalstama veika padaryta tokiomis aplinkybėmis. H. S. R. R. tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. liepos 28 d., 16 val., tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, susitarė su M. E. G. G. neteisėtai nugabenti Užsieniečius iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Vykdydamas šį susitarimą ir siekdamas nugabenti Užsieniečius į Lenkijos Respubliką, vairuodamas automobilį „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), H. S. R. R. 2018 m. liepos 28 d., apie 21.05 val., gabeno Užsieniečius iš Lietuvos Respublikos keliu Kaunas – Marijampolė – Suvalkai link Lietuvos Respublikos valstybės sienos Kalvarijos užkardos Kalvarijos pasienio kontrolės punkto, tačiau nebaigė Užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną veikos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes 2018 m. liepos 28 d., apie 21.05 val., buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, kelio Kaunas – Marijampolė – Suvalkai 96-ame kilometre, apie 700 metrų atstumu iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Lenkijos Respublika.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo H. S. R. R. gynėjo advokato A. Melkovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką

4. Nesutikdamas su H. S. R. R. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nepakankamais H. S. R. R. kaltę neva pagrindžiančiais duomenimis ir procesinių veiksmų, kurie buvo atlikti nesilaikant BPK nustatytos tvarkos, rezultatais. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai nuteisė H. S. R. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

5. BK 292 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

6. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad H. S. R. R. savo automobiliu „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. liepos 28 d. apie 21.05 val. gabeno penkis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, Irako Respublikos piliečius iš Lietuvos Respublikos keliu Kaunas – Marijampolė – Suvalkai link Lietuvos Respublikos valstybės sienos Kalvarijos užkardos Kalvarijos pasienio kontrolės punkto, tačiau nebaigė Užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną veikos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes 2018 m. liepos 28 d. apie 21.05 val. buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, kelio Kaunas – Marijampolė – Suvalkai 96-ame kilometre, apie 700 metrų atstumu iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Lenkijos Respublika.

7. Ginčo dėl paties gabenimo fakto nėra. Nuteistojo H. S. R. R. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad H. S. R. R. dėl šios veikos nekaltas, nes jis nesuprato, kad į Lenkijos Respubliką neteisėtai gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, Irako Respublikos piliečius. Pasak gynėjo, H. S. R. R. pasitikėjo savo tautiečiu – M. E. G. G. ir patikėjo jo žodžiais, kai šis jam patvirtino, jog turi reikalingus dokumentus vykti į Lenkijos Respubliką ir gali teisėtai kirsti Lietuvos – Lenkijos Respublikos sieną.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltė – tai asmens psichinis santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais. BK 292 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. BK 15 straipsnyje nustatyta, kad nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Iš to išplaukia, kad darant išvadą dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo H. S. R. R. veikoje turi būti nustatytas tyčinės kaltės turinys: kad jis suprato, jog į Lenkijos Respubliką neteisėtai gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius ir norėjo taip veikti.

9. Nuteistasis H. S. R. R., tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teismo posėdyje, neigė supratęs, kad į Lenkijos Respublikoje esančią Irako Respublikos ambasadą gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006). Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, byloje H. S. R. R. pateikta pozicija paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nustatytais kitais vienas kitą papildančiais duomenimis, leidusiais padaryti atitinkamas išvadas dėl nuteistojo parodymų patikimumo.

10. H. S. R. R. poziciją jam nežinojus ir nesupratus apie jo gabenamų užsieniečių turimą teisinę padėtį Lietuvoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, vertindamas kaip pasirinktą gynybos būdą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ištirtų įrodymų pakanka H. S. R. R. kaltei pagrįsti ir jo versijai paneigti. H. S. R. R. neteisėtus veiksmus patvirtina teisme išnagrinėtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę, rėmėsi ne tik paties nuteistojo H. S. R. R., bet ir liudytojų E. J., R. B., M. G., Valstybės sienos apsaugos (toliau – ir VSAT) pareigūnų, parodymais, rašytine bylos medžiaga – Lietuvos muitinės informacinės sistemos NAS duomenimis bei kitais įrodymais, taip pat įvertino objektyvias padaryto nusikaltimo aplinkybes.

11. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2018 m. liepos 28 d. apie 21.05 val. H. S. R. R. vairuojamas automobilis ,,Peugeot 407“ Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų buvo sustabdytas kelio Kaunas – Marijampolė – Suvalkai 96-ajme kilometre, iki valstybės sienos likus 700 metrų. Minėtame automobilyje be vairuotojo buvo dar penki asmenys, kurie buvo nelegaliai atvykę į Lietuvą Irako Respublikos piliečiai, ir neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.

12. Liudytojų E. J., R. B., M. G. parodymais nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su automobilio sustabdymu. Šie liudytojai nurodė, kad automobilį ,,Peugeot 407“ sustabdė ir vairuotojo bei keleivių dokumentus patikrino dėl įtartino šio automobilio manevravimo. Liudytojas E. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad matė, kaip kaltinamasis vienas pravažiavo į Lenkiją ir neužilgo grįžo į Lietuvą. Po to pamatė, kad tas pats automobilis link sienos važiuoja antrą kartą, bet jau su keleiviais. Sustabdytą automobilį vairavo kaltinamasis, viduje buvo penki žmonės (be vairuotojo). Vairuotojas pateikė sienos kirtimui reikalingus dokumentus, o keleiviai, kaltinamajam išvertus pareigūno reikalavimą, pateikė tik užsieniečių registracijos pažymėjimus (t. 5, b. l. 118–120). Liudytojas R. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad kartu su kitais patruliais vykdė nelegalios migracijos prevenciją ir kontrolę – stabdė transporto priemones, tikrino asmenų tapatybės ir vežamų krovinių dokumentus. Vykdant nelegalios migracijos kontrolę, kreipiamas dėmesys į žmogaus išvaizdą – ar jis tamsaus, ar šviesaus gymio. Daugiau dėmesio kreipiama į trečiųjų šalių piliečius, nes jie labiau pastebimi. Aplinkybės, kad kaltinamasis yra tamsaus gymio, o jo automobilis kursavo pirmyn – atgal, leido manyti, jog vykdoma žvalgyba (t. 5, b. l. 149). Šias aplinkybes patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas M. G. (t. 5, b. l. 189–190). Tokie liudytojų E. J., R. B., M. G. parodymai nekelia jokių abejonių, juolab, kad juos patvirtina rašytinė bylos medžiaga.

13. Aplinkybę, jog H. S. R. R. vairuojamas automobilis ,,Peugeot 407“ įvažiavo į Lenkijos Respublikos teritoriją ir po keleto minučių sugrįžo atgal į Lietuvos Respubliką, patvirtina Lietuvos muitinės informacinės sistemos NAS duomenys, iš kurių matyti, jog automobilis ,,Peugeot 407“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra fiksuotas išvykstantis iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per buvusį Kalvarijos pasienio kontrolės punktą 2018 m. liepos 28 d. 20.22 val. ir 2018 m. liepos 28 d. 20.34 val. minėtas automobilis yra fiksuotas atvykstantis iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką (t. 1, b. l. 57, 58–60).

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad VSAT pareigūnams kilęs įtarimas dėl automobilio manevravimo ir šio automobilio patikrinimas, iš esmės patvirtino įtarimus dėl nelegalios migracijos, nes automobiliu iš tiesų buvo vežami užsieniečiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.

15. Nuteistasis H. S. R. R. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad įvažiavimas į Lenkijos teritoriją, apsisukimas ir grįžimas į Lietuvą buvo nulemtas minėtame kelio ruože esančiu ženklinimu, t. y. jo negalėjimu apsisukti, esant ištisinei linijai, skiriančiai priešingų krypčių transporto srautus, tačiau tokie jo teiginiai nėra pagrįsti. Paminėtina, kad grįžęs iš Lenkijos teritorijos į Lietuvos teritoriją ir, kaip teigia pats nuteistasis, „pamatęs stovinčius jo vežtus asmenis“ jis be problemų apsisuko ir vėl susodino prieš tai vežtus asmenis į savo automobilį bei pajudėjo Lietuvos – Lenkijos sienos link. Ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia nuteistojo aiškinimą dėl poreikio įvažiuoti į Lenkijos teritoriją tik dėl noro apsisukti bei patvirtina išvadą, kad įvažiavimas į Lenkijos teritoriją buvo vykdomas žvalgybos tikslais, siekiant įsitikinti ar automobilis bus stabdomas ir tikrinami vykstančių asmenų dokumentai.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant kaltės klausimą bei vertinant nuteistojo žinojimą apie gabenamų asmenų statusą Lietuvoje, yra svarbūs ir paties nuteistojo parodymai. Nuteistasis H. S. R. R. viso proceso metu tvirtino, kad jis ne vieną kartą perklausė M. E. G. G., ar šis turi leidimą gyventi Lietuvoje, todėl neabejojo, kad tokį leidimą pastarasis turi. Paminėtina, kad pagal BK 292 straipsnį atsako asmuo, kuris per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį. Akivaizdu, kad, H. S. R. R. aplinkybė, jog M. E. G. G. su šeima Lietuvoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, buvo žinoma. Jis žinojo, kad M. E. G. G. su šeima gyvena pabėgėlių centre. M. E. G. G. kelionės neteisėtumą, o tuo pačiu ir H. S. R. R. suvokimą, kad asmenys vyksta neteisėtai, patvirtina ir šių asmenų baimė ir prašymas leisti išlipti neprivažiavus Lietuvos – Lenkijos sienos. Kaip nurodė pats nuteistasis jis pamatė, kad M. E. G. G. pradėjo drebėti, buvo susijaudinęs. Tokie nuteistojo parodymai rodo, kad ir jam pačiam M. E. G. G. prašymas jį su šeima išleisti netoli sienos buvo nelogiškas, o užsieniečio reakcija į vairuotojo klausimus paaiškinti tokį savo elgesį – neadekvatus. Taigi duodamas tokius parodymus nuteistasis iš esmės pats pripažino, jog jis suvokė, kad su užsieniečiais yra kažkas negerai, tačiau vis tiek nusprendė tęsti kelionę. Įvertinus nuteistojo H. S. R. R. parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė H. S. R. R. parodymus apie tai, jog jis nesuprato, kad per valstybės sieną užsieniečius gabena neteisėtai.

17. Kolegija pažymi, kad nuteistojo H. S. R. R. kaltė, suvokus savo veikos neteisėtumą, pagrįstai buvo grindžiama ir liudytojų E. J., R. B., M. G. parodymais. Liudytojas R. B. parodė, kad nuteistojo vairuojamas automobilis sustojo tik jį prisivijus ir susilyginus. Liudytojai E. J. ir R. B. parodė, kad sustabdytas vairuotojas teikė nerišlius paaiškinimus, juos keitė priklausomai nuo situacijos. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog H. S. R. R. žinojo apie jo gabenamų užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje ir turimus dokumentus bei, tai kad jie negali teisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Vertinant minėtų liudytojų parodymus, pažymėtina, kad pareigūnų parodymai yra detalūs ir nuoseklūs. Duomenų, kad pastarieji, nors ir pareigūnai, būtų buvę suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti, iškraipyti nurodamas faktines aplinkybes, nėra, kaip nėra ir duomenų, kurie leistų abejoti jų duotų parodymų tikrumu ir objektyvumu.

18. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo H. S. R. R. versija apie teisėtą užsieniečių siekį vykti į Irako Respublikos ambasadą Varšuvoje, visapusišką islamo tikėjimui priklausančių asmenų tarpusavio pasitikėjimą, dėl ko H. S. R. R. neprašė parodyti užsieniečių turimų dokumentų. Teisėjų kolegija šią nuteistojo poziciją vertina kaip negyvenimišką, nelogišką ir paneigtą bylos faktiniais duomenimis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog H. S. R. R. privalėjo įsitikinti gabenamų asmenų statusu, paprašyti parodyti tai patvirtinančius dokumentus. Nors Yazidis religinė Kurdų grupė yra nukentėjusi nuo Islamo valstybės, tačiau tai nereiškia, jog šios grupės nariams neprivaloma leidimo gyventi Europos Sąjungos valstybėse gavimo procedūra, ar toks leidimas suteikiamas supaprastintai. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad Varšuvą jie būtų pasiekę naktį iš šeštadienio į sekmadienį, t. y. būtų turėję praleisti Varšuvoje dvi naktis. Ta aplinkybė, kad M. E. G. G. šeima turėjo apie 120 eurų, o pats H. S. R. R. būtų padėjęs jiems savo pinigais, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo H. S. R. R. parodymai, jog islamo tikėjimo asmenys visada stengiasi nevėluoti, atvykti anksčiau ir pan., yra nelogiški, kadangi, kaip jis pats nurodė, M. E. G. G. šeima vyko į Irako ambasadą deklaruoti gyvenamąją vietą, t. y. iš anksto nebuvo sutartas atvykimo laikas, todėl akivaizdu, kad vėluoti jie negalėjo ir neturėjo pagrindo dvi naktis laukti ambasados atidarymo. Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido daryti kategorišką išvadą, jog vykimo į Lenkiją pagrindinis tikslas nebuvo ambasada Varšuvoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti kitaip.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis H. S. R. R. suvokė, kad automobiliu pasikėsino neteisėtai iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos sieną gabenti nuolatinės gyvenamos vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, ir norėjo taip veikti, taigi veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Dėl įrodymų leistinumo ir BPK pažeidimų

20. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teisme neištirtais internetinės svetainės Google maps duomenimis apie kelio ruožą, esantį nuo tos vietos, kur užsieniečiai išsilaipino, iki Lietuvos Respublikos – Lenkijos Respublikos sienos. Duomenys iš interneto portalo http://maps.google.com buvo gauti teismo iniciatyva, todėl teismas savo iniciatyva privalėjo pasiūlyti proceso dalyviams apžiūrėti žemėlapio fragmentą ir nurodyti preliminarias išvadas, kurios pagal jį gali būti daromos. Nagrinėjamu atveju duomenys iš interneto portalo http://maps.google.com nebuvo paskelbti ir ištirti teisiamajame posėdyje, jie nebuvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl neatitiko BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir šiais duomenimis teismas negalėjo grįsti savo išvadų. Teisėjų kolegija pasisakė dėl nuteistojo vykimo į Lenkijos teritoriją ir grįžimo į Lietuvą aplinkybių ir jas įvertino, todėl net ir konstatavus paminėto įrodymo neleistinumą, kitų ištirtų įrodymų visumos pakanka išvadai apie tai, kad H. S. R. R. pasikėsino neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius.

21. Didžioji dalis apeliacinio skundo argumentų yra susiję su liudytojo M. E. G. G. parodymų pripažinimo leistinais ir jų vertinimu. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad liudytojas M. E. G. G. nebuvo apklaustas teisme ar pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl jo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, byloje kilus ginčams dėl jų teisėtumo ir neturint galimybės prieštaravimams pašalinti, neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintos įrodymų sąvokos ir negalėjo būti vertinti kaip įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, nesirėmė liudytojo M. E. G. G. parodymais, o savo išvadas grindė tik BPK nustatyta tvarka gautais leistinais įrodymais, vertindamas juos kartu su kitais byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kurių pakako H. S. R. R. kaltei pagrįsti. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija plačiau nepasisako ir nevertina apeliacinio skundo argumentų susijusių su liudytoju M. E. G. G. apklausa.

22. Teisėjų kolegija pažymi ir tą aplinkybę, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prie bylos buvo pridėti ir ištirti nuteistojo bei jo gynėjo pateikti M. E. G. G. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis paneigė visas aplinkybes, kurias buvo nurodęs jį apklausiant liudytoju ikiteisminio tyrimo metu. Šie duomenys negali būti laikomi tinkamu įrodymų šaltiniu, tačiau teisėjų kolegijos manymu jie dar kartą patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šio asmens parodymai negalėjo būti vertinti nei kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, nei kaip duomenys byloje esantiems įrodymams patikrinti, nei kaip duomenys formuojantys teismo vidinį įsitikinimą.

23. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis) ir nuteistojo teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), nes skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pakeitė H. S. R. R. inkriminuojamos veikos kvalifikaciją iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 292 straipsnio 2 dalies, į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį, neįspėdamas kaltinamojo apie tokią galimybę. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Tiek advokatas, tiek nuteistasis veiksmingai naudojosi savo teise į gynybą ir vieno kvalifikuojančio požymio pašalinimas iš kaltinimo bei veikos kvalifikavimas pagal atsakomybę švelninantį įstatymą, nelaikytinas esminiu pažeidimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad perkvalifikavimo į lengvesnį nusikaltimą taisyklės taikymas iš esmės nepažeidžia gynybos teisių, jei perkvalifikuojant veiką tik pašalinami nusikaltimo sudėties požymiai, griežtinantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380-942/2015). Įvertinusi susidariusią situaciją byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad H. S. R. R. kaltinimo esmė nesikeitė, tik buvo pašalintas nepasitvirtinęs nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos, leidžiantis nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje neįspėjęs kaltinamojo, jo teisės į gynybą nepažeidė.

Dėl bausmės paskyrimo

24. Kreipdamasis su apeliaciniu skundu į teismą, nuteistojo H. S. R. R. gynėjas prašė sušvelninti H. S. R. R. Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jam švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę arba sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudos dydį. Motyvuodamas savo prašymą apeliantas nurodė, kad nusikalstama veika, dėl kurios yra pripažintas kaltu H. S. R. R., nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nuteistasis augina penkis mažamečius vaikus, globoja mirusiojo giminaičio vaiką, moka išlaikymą mažametei dukrai, gauna minimalias pajamas, H. S. R. R. sutuoktinė šiuo metu yra išėjusi vaiko priežiūros atostogų, todėl pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta 11 248 eurų dydžio bauda yra neproporcinga ir neadekvati. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas šioje dalyje yra pagrįstas iš dalies.

25. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Paskirtoji bausmė teisinga tada, kada ją skiriant tiksliai realizuojamos bausmės paskirties nuostatos (BK 41 straipsnis) bei paisoma bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis).

26. BK 292 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 55 straipsniu, numatančiu, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, todėl padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad H. S. R. R. bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus baudą. Nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendrais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į tai, kad H. S. R. R. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir sunkių pasekmių nesukėlė, jis anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, gyvena faktinėje santuokoje, dirba. Pirmosios instancijos teismas H. S. R. R. už jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 300 MGL (11 400 eurų) dydžio baudą.

27. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas H. S. R. R. nors ir ženkliai mažesnį baudos dydį už nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BK 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje numatytą vidurkį, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Paskirta 300 MGL (11 400 eurų) dydžio bauda, atsižvelgiant į valstybės ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, o taip pat H. S. R. R. turtinę padėtį ir jo galimybę sumokėti jam paskirto dydžio baudą, yra pernelyg griežta ir neatitinka jo padarytos veikos ir paties nuteistojo asmenybės pavojingumo.

28. Vertindamas H. S. R. R. asmenybės pavojingumą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad jis praeityje neteistas, jam inkriminuojama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir nesukėlė jokių pasekmių, nuo įvykio praėjo nemažas laiko tarpas, per kurį jis naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis nėra linkęs pažeidinėti įstatymus, o jo veika yra labiau atsitiktinė.

29. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. H. S. R. R. su L. R. pagal musulmonų – sunitų papročius sudarė santuoką, šeimoje augina penkis nepilnamečius vaikus, kurių vienas jų bendras vaikas (t. 6, b. l. 126, 127, 131, 134–135). Nuteistasis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, gauna minimalaus dydžio atlyginimą (t. 6, b. l. 137), iš pirmos santuokos turi dukrą, kuriai reguliariai moka išlaikymą (t. 6, b. l. 124, 136–138), atsiskaito su kredito įstaigomis už šeimos prisiimtus finansinius įsipareigojimus (t. 6, b. l. 129, 136–138, 138–139), jo faktinė sutuoktinė L. R. nuo 2020 m. vasario 24 d. yra vaiko priežiūros atostogose ir iki 2021 m. vasario 24 d. jai skiriama 447,26 eurų, o iki 2022 m. vasario 24 d. – 255,54 eurų per mėnesį vaiko priežiūros išmoka (t. 6, b. l. 129). Visa tai rodo, kad šeimos finansinė padėtis yra bloga.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės pagrįstai leidžia spręsti, kad H. S. R. R. paskirta 300 MGL dydžio bauda yra per griežta ir net išdėsčius jos mokėjimą keletui metų, nebus realiai sumokėta. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus pirmiau aptartų visų aplinkybių visumą, bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus nuteistajam H. S. R. R. minimalią 100 MGL dydžio baudą. Ši bausmė nuteistajam bus pakankamai ženkli, kad ne tik nubaustų kaltininką, paveiktų daugiau nenusikalsti, bet ir atitiks teisingumo ir proporcingumo principus.

31. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam baudą neteisingai nurodė bazinį bausmių ir nuobaudų dydį – 38 Eur. Socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – rodiklis, taikomas nusikalstamoms veikoms ir administraciniams nusižengimams kvalifikuoti ir nuobaudų dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti; bazinį bausmių ir nuobaudų dydį tvirtina Vyriausybė. To paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba MGL, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Prokuroro skundas šioje byloje nepaduotas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bauda šiuo nuosprendžiu mažinama ir nuteistojo padėtis nebus pabloginta, skaičiuojant bausmės dydį taikytinas bazinis bausmių ir nuobaudų dydį – 50 Eur, kuris įsigaliojo 2018 m. sausio 1 dieną bei galiojo ir nusikalstamos veikos padarymo metu.

32. Kreipdamasis į teismą su apeliaciniu skundu, nuteistasis prašė jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Aptariamoms nuostatoms taikyti ne mažiau svarbi ir kaltininko asmenybė, kurios vertinimas leistų daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas.

33. Teisėjų kolegija jau vertino bausmės skyrimo motyvus ir pasisakė, kad H. S. R. R. teisinga bausmė būtų sankcijoje numatyta minimali bausmė – bauda. Jokių išimtinių aplinkybių, kurios įgalintų svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, nėra. Bendros bausmės skyrimo taisyklės yra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Dėl turto konfiskavimo

34. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs H. S. R. R. kaltu už pasikėsinimą neteisėtai gabenti žmones per valstybės sieną, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę iš nuteistojo konfiskavo automobilį „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo vežami užsieniečiai.

35. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Taigi, nustačius, kad yra kaltininkui priklausančio turto, kuris atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto turto požymius (uždraustos veikos įrankis, priemonė, rezultatas), turto konfiskavimas yra privalomas. Iš teismų praktikos matyti, kad tam tikrais atvejais galimos išimtys dėl konfiskavimo taikymo. Išimtimi iš privalomo turto konfiskavimo gali tapti ir atvejai, kai, vadovaujantis proporcingumo principu, konstatuojama, kad turto konfiskavimas būtų akivaizdžiai neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė padarytos nusikalstamos veikos sunkumui bei nuteistojo asmenybės pavojingumui.

36. Baudžiamosiose bylose proporcingumo principas iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Proporcingumo principo reikalavimų įgyvendinimo siekis kyla ir iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotos nuostatos, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-489/2018).

37. Pirmosios instancijos teismas skundžiajame nuosprendyje nusprendęs konfiskuoti kaltinamajam priklausantį automobilį, nurodė, kad automobilis buvo naudojamas užsieniečiams gabenti ir buvo būtinas nusikalstamai veikai įvykdyti. Teisėjų kolegija sutinka, kad automobilis atitinka konfiskuotino turto požymius, tačiau toks vertinimas, neatsižvelgus į konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bausmės paskirtį bei kaltininko asmenybę, būtų formalus.

38. Kaip jau buvo minėta, nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, automobilis nebuvo specialiai pritaikytas asmenų gabenimui per valstybės sieną, šį automobilį nuteistasis naudojo ir šeimos poreikiams tenkinti (šeimoje penki vaikai), ir vykimui į darbą, todėl automobilio konfiskavimas padarytų žalą ir nieko apie nusikalstamą veiką nežinojusiai šeimai. Proporcingumo principas reikalauja išlaikyti tinkamą balansą tarp siekio nubausti nusikaltusį asmenį ir šio principo tinkamą įgyvendinimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo automobilio konfiskavimas būtų akivaizdžiai neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė padarytos nusikalstamos veikos sunkumui bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, todėl nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo keistina.

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendį pakeisti.

H. S. R. R., pripažintą kaltu pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, nubausti 100 (vieno šimto) MGL, t.y. 5000 (penkių tūkstančių) Eur dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaičiuoti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2018 m. liepos 28 d. 21.05 val. iki 2018 m. liepos 30 d., 15.37 val., t. y. 2 (dvi) paros, prilyginant jas 4 MGL dydžio baudai ir nustatant, kad H. S. R. R. turi sumokėti likusią 96 (devyniasdešimt šešių) MGL, t.y. 4800 (keturių tūkstančių aštuonių šimtų) Eur dydžio baudą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuotas automobilis „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), ir šį automobilį grąžinti jo savininkui H. S. R. R..

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.