- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-11
- Bylos Nr.
- 2S-2006-431/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-01437-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Kreditorius
- UAB „4Finance“
- Skolininkas
- L. Č.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „4Finance“ atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „4Finance“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės L. Č..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius kreipėsi į teismą dėl 500,00 Lt skolos, 595,59 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininko.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013-10-08 nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB “4Finance” pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei L. Č. dėl skolos išieškojimo.
Teismas pažymėjo, kad teismai, spręsdami iš vartojimo teisinių santykių kylančius ginčus, turi pareigą užtikrinti, kad vartojimo sutartys būtų identifikuotos, o vartotojo teisės tinkamai ginamos. Teismas ginčo sutartį turi kvalifikuoti vartojimo sutartimi ex officio (CPK 265 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, todėl tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Teismas atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką, pagal kurią palūkanos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita, todėl, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad 114,37 procentų dydžio palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis (CK 1.5 str.). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti 595,59 Lt dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas - aiškiai nepagrįstas (CK 6.258 str. 3 d.). Teismas atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą ir pažeidžiantį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą, atsisakytina priimti (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „4Finance“ prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-10-08 nutartį.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. CPK 435 str. 3 d. aiškiai įtvirtinta, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Tai reiškia, jog teismas neturi teisės, pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje, vertinti sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo. Šis klausimas galės būti sprendžiamas skolininkui CPK 439 d. nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. CPK 435 str. 2 d. nustatyta, jog teismas atsisako priimti teismo pareiškimą dėl teismo įsakymo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Aiškų nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti įvertinęs pareiškime nurodomą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Tačiau toks konstatavimas įmanomas tik tada, kai teismas iš pateiktų dokumentų turi pakankamai duomenų daryti būtent tokią išvadą. Kitais atvejais taikyti CPK 435 str. 2 d. nuostatų negalima. Civilinio proceso teisės doktrinoje nurodoma, jog sąvoka „aiškiai nepagrįstas reikalavimas“ suvokiamas kaip neturintis pagrindo, neargumentuotas, absurdiškas arba nesąžiningas reikalavimas. CPK 435 str. 2 d. taikytina tais atvejais, kai iš faktinio prašymo pagrindo matyti, kad reikalavimas yra absurdiškas ar kai tokį reikalavimą nepagrįstu vienareikšmiškai laiko materialiosios teisės normos. Kreditoriaus reikalavimas dėl sutartinių palūkanų nėra nei absurdiškas, nei nepagrįstas materialiosios teisės prasme, todėl negali būti laikomas aiškiai nepagrįstu CPK 435 str. 2 d. prasme.
2) Nagrinėjamoje byloje kreditorė kreipėsi į teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo iš skolininko. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylose dėl teismo įsakymo išdavimo teismas tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus bei tikrina tik parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus, todėl sprendžiant teismo įsakymo priėmimo klausimą, nepagrįstai buvo vertinamas kreditoriaus reikalaujamų priteisti palūkanų dydis. Šis klausimas galėtų būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, t.y. skolininkui pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka (CPK 739 str.). Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.), teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas. Šios aplinkybės teismas netyrė ir apsiribojo konstatavimu, jog kreditorius reikalauja per didelių palūkanų, nors šalys dėl tokio palūkanų dydžio buvos susitarę kredito sutartyje.
3) Bylos, nagrinėjamos CPK XXIII skirsnio tvarka nėra priskirtinos ginčo teisenai, nes neegzistuoja ginčas tarp pareiškėjo ir skolininko. Nesant ginčo, nėra tikslo atlikti visapusišką byloje esančių įrodymų tyrimą, teismas neturėtų reikalauti ir vertinti pareiškėjo įrodymų. Aktyvus teismo vaidmuo atsisakant priimti pareiškimą dėl per didelės palūkanų sumos traktuotinas kaip teisės ex officio mažinti palūkanas įgyvendinimas, tačiau teismas ne tik taikė ex officio teisę, bet ir gindamas vartotoją ex officio pripažino nuostatą dėl palūkanų dydžio nesąžininga ir neatitinkančia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų. LR Vartojimo kredito įstatymo (toliau - VKĮ) 21 str. 2 d. preziumuojama, kad vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jei ji neviršija VKĮ 21 str. 2 d. nustatytos normos. Pareiškėjo taikyta norma sutarties sudarymo metu neviršijo VKĮ 21 str. 2 d. nustatytos ribos, todėl negali būti preziumuojama, kaip nesąžininga ar neatitinkanti kredito gavėjo ir kredito davėjo interesų pusiausvyros. Kreditoriaus nuomone, teismui pateiktas reikalavimas yra sąžiningas, protingas ir teisingas, nes pareiškėjas, prieš sudarant sutartį su skolininku, suteikė jam išsamią informaciją apie teikiamas paslaugas, jų teikimo sąlygas, kainą, galimas pasekmes, t.y. suteikė informaciją, turinčią įtakos klientui apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui. Nustatyta sutartinių palūkanų norma neviršijo specialiuose įstatymuose nustatyto dydžio, kurį viršijus preziumuojama, kad norma yra neprotinga, nesąžininga ir pažeidžianti kredito gavėjo ir kredito davėjo interesus. Susitarimas dėl palūkanų normos yra įtvirtintas sutartimi ir nepažeidžia įstatymuose nustatytų reikalavimų.
4) CPK 435 str. 3 d. numato, jog, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, todėl pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas negalėjo nuspręsti dėl kreditorės pareikšto reikalavimo prieštaravimo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, skolininko, kaip silpnesnės šalies, pažeidžiamų teisių. Skolininko teisė pateikti prieštaravimus garantuoja jo teisių apsaugą nuo nepagrįsto ar ginčytino kreditoriaus reikalavimo pareiškimo, todėl kreditorės reikalavimų priteisti palūkanas pagrįstumo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą ginčo teisenos tvarka (CPK 439 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-10-08 nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su teismo įsakymo išdavimo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, jog kreditorius su skolininku sudarė paskolos sutartį, pagal kurią kreditorius reikalauja išieškoti iš skolininko 500,00 Lt skolos ir 595,59 Lt palūkanų bei prašo išduoti teismo įsakymą. Sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma – 114,37 %, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 198,30 %.
CPK 435 str. 2 d. yra nustatyta, kad viena iš priežasčių, dėl kurių teismas gali atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, yra aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog teismas, išdavęs teismo įsakymą, informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas, CPK 435 str. 2 d. pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas priteisti 595,59 Lt dydžio palūkanas galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, sudarančios 114,37 % dydžio metinių palūkanų normą, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės. Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato ir teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų CPK 2 str. ir 3 str. 1 d. įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Teismas šią procesinę pareigą atliko tinkamai.
Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos maksimalios metinės palūkanų normos (250 proc.), kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga. Nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003). Pažymėtina, kad kreditorius neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.