Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų E. V. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro bei nuteistojo J. M. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 7 d. ir nubaustas 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Pritaikius BK 64¹ straipsnį paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. M. paskirta galutinė 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

Į bausmės laiką įskaityta viena J. M. laikino sulaikymo para.

Bausmę paskirta atlikti areštinėje.

Vadovaujantis LR BK 67 str. 2 d. 1 p., 3 d. ir 68 str., J. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejus metus.

Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d., 72 str., J. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – R. S. transporto priemonės Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad jis vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: 2018 m. birželio 15 d., apie 3.16 val., (duomenys neskelbtini) ties pastatu Nr. 4, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – jo kraujyje nustatyta 2,60 promilių etilo alkoholio koncentracija, vairavo R. S. priklausantį automobilį Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Nuteistasis J. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę - R. S. transporto priemonės Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą. Teigia, kad teismas minimą baudžiamojo poveikio priemonę paskyrė nepagrįstai, kadangi konfiskuotas automobilis priklauso ne Apeliantui, o kitam asmeniui.

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras G. Č. apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų ir proceso išlaidomis pripažinti automobilio ,,AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimo išlaidas - 54,45 eurus ir juos priteisti iš J. M.. Nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnas dėl minimo automobilio priverstinio nuvežimo kreipėsi į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atstovą, o pastarasis perdavė pranešimą R. K. individualiai įmonei, kurios transportu ir buvo suteikta paslauga – automobilio gabenimas. Pažymima, kad tyrėjas S. V. 54, 45 eurus prašė pripažinti proceso išlaidomis. Teigiama, kad tokia tvarka, kuomet pripažinti proceso išlaidomis prašo policijos tyrėjas, o ne įstaigos vadovas, neprieštarauja BPK 103 str. 6 p. Tikinama, kad teismų praktikoje valstybinių įstaigų patirtos išlaidos, susijusios su transporto priemonių, kurios buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis, priverstiniu nuvežimu bei saugojimu yra pripažįstamos proceso išlaidomis ir jos priteisiamos iš kaltų asmenų, todėl ir šiuo atveju automobilio transportavimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis.

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo - atmesti. Gynėjas advokatas prašė nuteistojo skundą tenkinti, o prokuroro - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliaciniu skundu J. M. neginčija kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei jam paskirtos bausmės pagrįstumo, dėl to šie klausimai išsamiau nevertinami. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisminę praktiką bylose dėl kelių transporto priemonės vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, ne kartą yra konstatavęs, kad BK 281 str. 7 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu ir be transporto priemonės panaudojimo šios veikos padarymas neįmanomas. Taigi, tokiu atveju kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos padarymo priemone, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 str., požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-261-489/2018 ir kitos). Todėl, nuteisus asmenį pagal BK 281 str. 7 d., neblaiviam vairuotojui priklausančio (ir jo vairuoto) ar kito asmens sąmoningai tokiam neblaiviam kaltininkui patikėto automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas nekelia abejonių.

BK 72 str. 1 ir 2 d. nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 str. 3 d. kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o pagal BK 72 str. 4 d. – kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas esant šio straipsnio dalies atitinkamuose punktuose nurodytoms sąlygoms.

BK 72 str. 4 d. 1 p. nustato, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti. Būtent BK 72 str. aptarta teisės norma bei aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu ir vadovavosi apylinkės teismas, pagrįstai konfiskuodamas J. M. tyčinės nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį. Teismas šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą motyvavo tuo, jog byloje yra neginčytini įrodymai, kad automobilio teisėtas savininkas R. S. perdavė transporto priemonę vairuoti neblaiviam J. M.. Tokiam pirmos instancijos teismo sprendimui pritaria ir apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas.

Byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad įvykio dieną J. M. bei automobilio ,,AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas R. S. šiuo automobiliu važinėjo, jame girtavo. R. S. nepaneigė J. M. teiginio, kad abiem jau esant girtiems R. S. sutiko, kad jis, tai yra J. M., R. S. automobiliu pastarąjį parvežtų į namus. Jokių kitų šį teiginį paneigiančių duomenų taip pat nėra. Taigi, R. S. priklausantis automobilis nusikalstamai veikai, numatytai BK 281 str. 7 d., buvo naudojamas jo savininkui tai žinant ir toleruojant. Pastebėtina, kad ši aplinkybė bei nuosprendyje daroma išvada nėra ginčijama ir apeliaciniu skundu.

Prokuroro apeliaciniu skundu yra prašoma pripažinti automobilio ,,AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimo išlaidas - 54,45 eurus - proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo J. M.. Nurodoma, kad iš teismų praktikos matyti, jog valstybinių įstaigų patirtos išlaidos, susijusios su transporto priemonių, kurios buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis, priverstiniu nuvežimu bei saugojimu yra pripažįstamos proceso išlaidomis ir jos priteisiamos iš kaltų asmenų.

Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su skundo argumentu, kad nurodomos išlaidos gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, tačiau šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, kad byloje jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas iš tiesų patyrė 54,45 Eur išlaidų, nėra, t. y. nėra duomenų, kad ši suma buvo apmokėta nurodytai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Priešingai, aplinkybę, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma automobilio transportavimo išlaidas patvirtinanti PVM sąskaita faktūra iki šiol nėra apmokėta, pripažino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė. Įvertinus nurodytą aplinkybę spręstina, kad Utenos apskrities VPK iki šiol nepatyrė apeliaciniame skunde nurodomų išlaidų, kurios turėtų būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš nuteistojo J. M..

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nėra pridėto rašytinio pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo (Lietuvos Respublikos Teismų informacinėje sistemoje ,,LITEKO“ yra garso įrašas), tačiau atsižvelgus į tai, kad proceso dalyviai dėl šios aplinkybės neapeliavo, galėjo realizuoti ir realizavo savo teises, tarp jų ir paduoti apeliacinius skundus, kartu konstatuoja, kad teismo posėdžio rašytinio protokolo nebuvimas byloje nesuvaržė įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių bei nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2018-09-24 nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro bei nuteistojo J. M. apeliacinius skundus atmesti.