Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-09-28 · Civilinė byla Nr. 2A-1226/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-28
Bylos Nr.
2A-1226/2012
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00039-2011-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
Atsakovas
A. K., AAS BTA
Civilinė byla Nr. 2A-1226/2012Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00039-2011-4Procesinio sprendimo kategorija: 44.; 126.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-651-372/2011 pagal ieškovo bankrutavusios A. D. firmos „Alda“ ieškinį atsakovams A. K. ir AAS BTA dėl administratoriaus veiklos padarytų nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių įmonei atlyginimo, kurie atsirado dėl bankroto administratoriaus kaltės.

Šalies argumentai

Ieškovas bankrutavusi A. D. firma „Alda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. K. ir AAS BTA, kuriuo prašė ieškovo naudai iš atsakovų solidariai priteisti 11 859,46 Lt dydžio nuostolių atlyginimą; 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos nuostolių sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-3). Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi A. D. firmai „Alda“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas A. K., kuris 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi atstatydintas iš pareigų, bankroto administratoriumi paskirta Ritos Valkiūnienės IĮ. A. K. įmonės administravimo laikotarpiu iš bankrutuojančios įmonės sąskaitos ir kasos išleido 43 901,54 Lt administravimo išlaidoms apmokėti. Kreditorių susirinkimas, išklausęs A. K. paaiškinimus, pripažino, kad nepagrįstai panaudotos administravimo lėšos sudaro: 8134,48 Lt lėšų išėmimas iš kasos (17134,48 Lt – 9000 Lt administratoriaus atlyginimas); 2611,52 Lt kuras; 2875 Lt automobilio remontas; 2500 Lt administratoriaus draudimas; 120 Lt kursai, 400 Lt automobilio nuoma. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. padengė 4781,54 Lt ir 298,00 Lt grąžino už lyno pirkimą, todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovui padarytas išlaidas, t.y. 11 859,46 Lt. Ieškovo teigimu, A. K. nepagrindė dokumentais, kokiems poreikiams sunaudojo iš kasos paimtas ūkinėms išlaidoms skirtas lėšas. Taip pat nepagrindė, kur sunaudojo kurui skirtas lėšas, kadangi nebuvo rašomi kelionės lapai. Atsakovas neteisėtai panaudojo bankroto administravimui skirtas lėšas, apmokėdamas savo 2500 Lt draudimo įmoką bei 120 Lt už seminarą. Atsakovas nepagrįstai sumokėjo už lizingo bendrovei priklausančio automobilio remontą, pirko detales, nors iškėlus bankroto bylą, jis grąžinamas lizingo bendrovei. Taip pat A. K. savo poreikiams nuomojosi automobilį, nors galėjo naudotis bankrutuojančiai įmonei priklausančiu automobiliu.

Atsižvelgiant į tai, kad A. K., veikdamas kaip fizinis bankroto administratorius, žalos padarymo metu buvo sudaręs civilinės atsakomybės draudimo sutartį su UAB „BTA draudimas“ (dabar AAS BTA), todėl ieškinys dėl nuostolių atlyginimo reiškiamas ir A. K. draudikui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies (b.l. 127-131). Priteisė iš atsakovo A. K. ieškovui A. D. firmai „Alda“ 10 859,79 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 10859,79 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. sausio 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Likusioje dalyje reikalavimus atsakovui A. K. atmetė. Taip pat atmetė reikalavimą atsakovo AAS BTA atžvilgiu. Teismas nurodė, kad A. K. veiksmai, kuriais jis išsimokėjo 5000 Lt atlyginimą kas mėnesį, laikomi neteisėtais, nes atlyginimą bankroto administratoriui skiria kreditorių susirinkimas (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 str. 5 p.). Tuo tarpu pirmasis kreditorių susirinkimas šio klausimo nesprendė, nes administratorius jame nedalyvavo. Teismas sprendė, kad bet koks lėšų panaudojimas bankroto administratoriaus atlyginimui išmokėti, nesudarius pavedimo sutarties, laikytinas Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 5 dalies nuostatos pažeidimu. Iš kasos administratorius A. K. paėmė 17134,48 Lt, kreditoriai pripažino 9000 Lt administratoriaus atlyginimui pagrįsta išmoka, todėl A. K. gera valia į įmonės sąskaitą pervedus 4781,54 Lt, likutis, kuris turi būti priteistas iš atsakovo, sudaro 3352,94 Lt. Teismas nurodė, kad dalis kuro išlaidų buvo skirtos kitiems darbuotojams – vyr. buhalterei I. P. ir materialiai atsakingam techniniam darbuotojui A. M., todėl pripažino, kad šie asmenys turėjo teisę sunaudoti kuro už 580,72 Lt. Atsakovas A. K. sunaudojo kuro už 1611,85 Lt, nenurodydamas kur važiuojama. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. K. išleido įmonės lėšas, nepateikdamas tinkamų ataskaitų apie jų tikslingą panaudojimą. Pagal surinktus įrodymus, atsakovas neteisėtai panaudojo avansu gautų 3352,94 Lt, 1611,85 Lt už sunaudotą kurą, 2525 Lt už lizingui priklausančio automobilio remontą, 350 Lt už įmonei nepriklausančio automobilio remontą ir detalių jam įsigijimą, 2500 Lt už draudimo įmoką, 120 Lt už seminarą ir 400 Lt už automobilio nuomą. Viso tai sudaro 10859,79 Lt, todėl šią sumą teismas priteisė iš A. K. ieškovui kaip nuostolius, atsiradusius iš jo neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad A. K. padaryti neteisėti veiksmai, sukėlę nuostolius įmonei yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje, o jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis).

Teismas taip pat nurodė, kad visi su lėšų panaudojimu susiję A. K. veiksmai, išskyrus 300 Lt išmokėjimą avansui ūkio išlaidoms, buvo atlikti iki 2009 m. kovo 9 d., t.y. iki įsigaliojo draudimo sutartis, todėl nepagrįstas ieškovo reikalavimas solidariai priteisti iš abiejų atsakovų reikalaujamą visą žalos sumą. Atsižvelgiant į tai, kad nedraudžiamuoju įvykiu yra laikomi tyčiniai administratoriaus veiksmai, kuriais jis padarė žalą, todėl teismas konstatavo, kad A. K. tyčia pažeidė įstatymus ir tuo padarė ieškovui žalą, o tai reiškia, kad reikalavimas atsakovui AAS BTA yra nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. K. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b.l. 134-135). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Įmonės kreditoriai apeliantui kaip administratoriui nenustatinėjo atlyginimo, todėl negalima sutikti su teismo argumentu, kad jis nepagrįstai kas mėnesį gavo po 5000 Lt atlyginimą. Teismo nutartimi apeliantui buvo leista kaip administratoriui gauti po 5000 Lt atlyginimą kas mėnesį, ši nutartis galioja, nebuvo pakeista ir kreditorių susirinkimas kitokio atlyginimo dydžio nenustatė. Apeliantas nurodo, kad teismas jo veiksmus dėl piniginių lėšų panaudojimo turėjo analizuoti ir vertinti teismo nutartimi patvirtintos sąmatos ribose, o ne pagal tai, kaip jo išlaidas po atstatydinimo vertino ieškovo kreditorių susirinkimas. Teismas be pagrindo nurodė, kad apeliantas padarė ieškovui žalą sumokėdamas civilinės atsakomybės draudimą ir dalyvaudamas seminare. Apeliantas nurodo, kad teisme buvo išsiaiškinta, jog 2500 Lt suma ir 120 Lt suma ieškovui yra grąžinta, o jis buvo atsisakęs grąžinti gautą atlyginimą, sumas už sumokėtą kurą ir automobilio nuomą. Nepagrįsta teismo išvada, kad išsinuomoti kitą automobilį ieškovo vardu nebuvo reikalinga. Apelianto teigimu, jis savo asmeninio automobilio naudoti ieškovo interesais neturėjo pareigos.Teismo motyvas, kad iškėlus bankroto bylą sustabdomas prievolių vykdymas ir dėl to nebereikėjo vykdyti lizingo sutarties sąlygų yra niekinis, nes tos sutartys, dėl kurių nutraukimo administratorius nepraneša kitiems ūkio subjektams, yra toliau vykdomos. Todėl lizingo bendrovei nebuvo suteiktos išskirtinės teisės, nes lizinguojamas automobilis buvo ir toliau įmonės naudojamas, techninė priežiūra (automobilio remontas) buvo būtina pagal lizingo sutarties sąlygas. Nepagrįsti teismo motyvai, kad apeliantas nepanaudojo kuro ieškovo interesais, nes iš bylos duomenų matyti, kad pastoviai buvo važinėjama ieškovo interesais, kurio turtas buvo didelės vertės, ji reikėjo pastoviai prižiūrėti ir juo rūpintis. Per visą administravimo laikotarpį administravimo išlaidos buvo 43 901,54 Lt. Apeliantas teigia, kad jis grąžino išmonei 4781,54 Lt ir 298 Lt, iš viso 5079,54 Lt, todėl administravimui išleista 38 822 Lt, o teismo skirta administravimo išlaidų suma – 39 120 Lt.

Atsiliepimas

Ieškovas bankrutavusi A. D. firma UAB „Alda“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 150-152). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atlyginimą administratoriui gali skirti tik kreditorių susirinkimas, o kreditorių susirinkimas nusprendė apeliantui už trijų mėnesių darbą sumokėti 9000 Lt. Ieškovo teigimu, šios sumos panaudojimas laikytinas teisėtu, o likusių iš įmonės kasos paimtų ir avansu gautų 3352,94 Lt lėšų priteisimas laikytinas pagrįstu.Apeliantas geranoriškai ieškovui grąžino 4781,54 Lt sumą, ši aplinkybė įvertinta teismo sprendime, todėl nepagrįstai apeliantas teigia, kad jis grąžino 2500 Lt sumą, panaudotą civilinės atsakomybės draudimui apmokėti ir 120 Lt sumą, sumokėtą už dalyvavimą seminare. Teismas pagrįstai ieškovo naudai priteisė 400 Lt lėšų, panaudotų automobilio nuomai, nes šios lėšos panaudotos ne ieškovo administravimo išlaidoms padengti.Lizinguojamo automobilio techninė priežiūra buvo atlikta jau žinant, kad šis automobilis bus grąžinamas lizingo bendrovei bei jo nebus galima panaudoti ieškovo administravimo veikloje. Ieškovo teigimu, apelianto 2525 Lt dydžio išlaidų lizinguojamo automobilio remontui negalima vertinti administravimo išlaidų ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto prasme. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad 1611,85 Lt sumą jis išleido kurui ieškovo administravimo veiklai, nes buhalterinės apskaitos dokumentuose nebuvo fiksuojamos apelianto kelionės (pildomi kelionės lapai, kaupiami kiti įrodymai, patvirtinantys poreikį išvykti įmonės administravimo veiklai vykdyti).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės normų pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad apeliantas Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi buvo paskirtas A. D. firmos „Alda” bankroto administratoriumi. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 6 d. nutartimi buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata 39 120 Lt sumai, kurią bankroto administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi apeliantas atstatydintas iš A. D. firmos „Alda” bankroto administratoriaus pareigų. A. D. firmos „Alda” paskirtas bankroto administratorius nustatė, kad buvęs bankroto administratorius (apeliantas) įmonės administravimo laikotarpiu iš bankrutuojančios įmonės sąskaitos ir kasos išleido 43 901,54 Lt administravimo išlaidoms apmokėti. Ieškovo teigimu, apeliantas nepagrįstai panaudojo 11 859,46 Lt, todėl reiškia reikalavimą dėl tokio dydžio nuostolių A. D. firmai „Alda” atlyginimo.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ir veiksmų teisėtumo, būtina atsižvelgti į profesinį administratoriaus veiklos pobūdį bei profesinius standartus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriams ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas aukštesnis profesinis rūpestingumo standartas savaime nereiškia, jog bet kuri kreditorių patirta žala bus atlyginta. Nors bankroto administratoriaus teisės ir pareigos reglamentuojamos ĮBĮ, bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik laikantis CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytos tvarkos. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 str.). Nurodytos įstatyme sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai atlyginti žalą, teismai turi spręsti dėl kiekvienos iš jų. Taigi, tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 str., 182 str. 4 d.). Taigi, civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti.

Teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 10 str. 4 d. 7 p.). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bei šalių paaiškinimų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 6 d. nutartimi buvo patvirtina 39 120 Lt administravimo išlaidų suma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į teismo tvirtinamą išlaidų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, turi patekti tik tokios išlaidų rūšys, be kurių įmonės administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas. Teismas, tvirtindamas sumą administravimo išlaidoms apmokėti, nenustato atlyginimo administratoriui. Atlyginimą administratoriui už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos nustato pirmasis kreditorių susirinkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

Apeliantas teigia, kad jam teismo nutartimi buvo leista gauti po 5000 Lt atlyginimą kas mėnesį, tačiau iš šios nutarties teksto neaišku, ar bankroto administratoriui atlyginimas už administravimo paslaugas buvo paskirtas ir jeigu buvo, tai kokio dydžio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto veiksmai, kuriais jis išsimokėjo 5000 Lt atlyginimą kas mėnesį, yra neteisėti. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratoriui atlyginimą gali skirti tik kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 1 d. 5 p., 36 str. 4 d.), o kreditorių susirinkimas nusprendė apeliantui už trijų mėnesių darbą sumokėti 9 000 Lt, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atlyginimui išmokėti laikė teisėtu 9 000 Lt panaudojimą. Taigi, apeliantui iš įmonės kasos paėmus 17 134,48 Lt, grąžinus 4 781,54 Lt bei atėmus kreditorių susirinkimo patvirtintą atlyginimą už bankroto administravimo paslaugas, teisėjų kolegija sprendžia, kad 3 352,94 Lt paimtos sumos iš bankrutuojančios įmonės apeliantas nepagrindė, todėl ši suma iš jo priteista pagrįstai.

Nepagrįstas apelianto teiginys, jog 2 500 Lt suma už civilinės atsakomybės draudimą ir 120 Lt suma už dalyvavimą seminare ieškovui yra grąžinta. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų matyti, kad apeliantas ieškovui grąžino 4 781,54 Lt avansinį apyskaitinį likutį ir 298 Lt už lyno pirkimą (b.l. 7, 9). Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų grąžinęs 2500 Lt sumą, panaudotą civilinės atsakomybės draudimui apmokėti, ir 120 Lt sumą, sumokėtą už dalyvavimą seminare (b.l. 23, 24). Jei apeliantas turi galvoje, kad šios sumos buvo jo įskaitytos į grąžintą 4 781,54 Lt sumą, tai iš esmės nekeistų galutinių išvadų dėl nuostolių dydžio, nes tuomet tektų konstatuoti, kad atitinkamai 2 620 Lt suma yra mažesnis grąžintas avansinis likutis. Šios išlaidos yra asmeninio bankroto administratoriaus intereso išlaidos - savo kvalifikacijai kelti, įstatymų reikalavimų dėl privalomos civilinės atsakomybės draudimo įvykdymui tam, kad asmuo apskritai turėtų galimybę teikti bankroto administravimo paslaugas. Taigi, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jas administratorius patyrė ieškovo interesais ir dėl to ieškovas privalėtų jas padengti. Pažymėtina, kad apeliantas iš esmės ir pats pripažįsta, kad šias sumas jis turėjo grąžinti ieškovui (nurodo, jas ir grąžinęs). Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokio pobūdžio bankroto administratoriaus turėtos išlaidos nebuvo grąžintos ir negali būti pripažintos reikalingomis ieškovo administravimui.

Iš pateiktos 2009 m. vasario 23 d. automobilio nuomos sutarties Nr. 090223-057-0940 matyti, kad ją, kaip nuomininkas, pasirašė apeliantas (pastebėtina, kad sutarties įžanginėje dalyje nuomininku nurodomas A. M.), nuomojamas automobilis buvo perduotas jam, grąžino automobilį taip pat jis (b.l. 70-71). 2009 m. vasario 23 d. PVM sąskaita – faktūra Serija ASN Nr. 00040 ir 2009 m. vasario 27 d. PVM sąskaita – faktūra Serija ASN Nr. 00047 išrašytos bendrai 400 Lt sumai, pirkėju nurodant A. D. firmą „ALDA“ (b.l. 21, 22). Nors apeliantas nurodo, kad jis savo asmeninio automobilio naudoti ieškovo interesais neturėjo pareigos, tačiau įrodymų, patvirtinančių, kad būtent laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2009 m. vasario 27 d. dėl kokių nors priežasčių buvo būtina nuomotis automobilį bendrovės administravimo funkcijoms vykdyti, teismui nepateikė (CPK 178 str., 185 str.). Tuo tarpu liudytojas A. M. teismo posėdyje nurodė, kad prižiūrėti bendrovės turtą jis visada važiuodavo savo automobiliu (b.l. 88). Todėl teisėjų kolegija spendžia, kad neįrodžius būtinumo nuomotis automobilį bendrovės interesais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovo naudai 400 Lt, panaudotų automobilio nuomai.

Apeliantas teigia, kad lizinguojamas automobilis Land Rover Discovery buvo įmonės naudojamas, o jo remontas (techninė priežiūra) buvo būtinas, todėl 2 525 Lt šio automobilio remontui išleisti vadovaujantis lizingo sutarties sąlygomis (b.l. 25). Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad iškėlus ieškovui bankroto bylą, 2009 m. sausio 20 d. lizingo bendrovė vienašališkai nutraukė lizingo sutartį (b.l. 94), todėl 2009 m. sausio 28 d. apeliantas turto priėmimo – perdavimo aktu perdavė lizinguojamą automobilį UAB „Technikos realizacijos centras“ (b.l. 95). Atsižvelgiant į tai, kad minėto automobilio remontas (techninė priežiūra) atliktas 2009 m. sausio 16 d. (b.l. 25), t.y. praėjus mėnesiui po bankroto bylos bendrovei iškėlimo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie apelianto veiksmai yra neteisėti, nes iškėlus bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.), tokiais veiksmais pažeidžiami kitų kreditorių interesai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šio lizinguojamo automobilio techninė priežiūra atlikta jau žinant, kad šis automobilis turės būti grąžintas lizingo bendrovei, kuri savo finansines pretenzijas galės pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka kartu su kitais bendrovės kreditoriais. Todėl 2 525 Lt išlaidų, skirtų lizinguojamo automobilio remontui, negalima vertinti administravimo išlaidų ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto prasme. Juo labiau, kad į teismo patvirtintą išlaidų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, turi patekti tik tokios išlaidų rūšys, be kurių įmonės administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad 1 611,85 Lt išlaidos kurui buvo būtinos vykdant ieškovo bankroto administravimo veiklą. Visų pirma, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš į bylą pateiktų kasos išlaidų kurui orderių matyti, kad apeliantas ne vieną kartą yra pirkęs didelius kuro kiekius vos 1-2 dienų intervale (b.l. 11, 12, 15, 16, 19). Antra, tokių išlaidų reikalingumą apeliantas nurodo iš esmės tik bendro pobūdžio teiginiu, jog jis turėjęs prižiūrėti įmonės turtą. CPK 177 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose nebuvo fiksuojamos apelianto kelionės, t.y. pildomi kelionės lapai, kaupiami kiti įrodymai, patvirtinantys poreikį išvykti įmonės administravimo veiklai vykdyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė 1611,85 Lt sumos panaudojimo kurui kaip būtinų išlaidų vykdant ieškovo bankroto administratoriaus pareigas (CPK 178 str., 185 str.). Juo labiau, kad teismo posėdyje liudytojas A. M., iš tikrųjų dažnai ar net kasdien vykęs prižiūrėti bendrovės turtą, parodė, kad jam buvo skirta kurui tik po 150 Lt (b.l 78).

Apeliaciniame skunde apeliantas neginčijo fakto dėl 2009 m. vasario 5 d. patirtų 350 Lt išlaidų, panaudotų detalių pirkimui ir darbų atlikimui (b.l. 26). Todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, dėl šių išlaidų pagrįstumo nepasisako.

Apeliantas teigia, kad per visą administravimo laikotarpį administravimo išlaidos buvo 43 901,54 Lt, jis grąžino įmonei 4781,54 Lt ir 298 Lt, todėl administravimui išleista 38 822 Lt, o teismo skirta administravimo išlaidų suma 39 120 Lt. Teisėjų kolegija šį apelianto argumentą laiko nepagrįstu, nes ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė, kad „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius ir sąmatos ribose negali daryti nebūtinai reikalingų (juo labiau, nereikalingų) išlaidų, turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, o vėliau ir pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 str. 1 d. 4 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje yra visos sąlygos apelianto deliktinei civilinei atsakomybei kilti (CK 6.264 str. 1 d.), t.y. apelianto netinkamas pareigų vykdymas (neteisėti veiksmai), bankrutuojančiai įmonei padaryta žala, priežastinis ryšys tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei apelianto kaltė, kurios prezumpcijos apeliantas nepaneigė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Todėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantas už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 326 Lt žyminį mokestį (b.l. 147). Ieškovas šioje byloje yra bankrutavusi įmonė, dėl ko apeliantas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu apskritai neturėjo mokėti žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą. Todėl jis grąžintinas apeliantui (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti A. K. 326 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2011 m. lapkričio 14 d. mokėjimo kvitu Swedbank AB.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanutė MilašienėAlvydas Poškus