Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato R. Voliko apeliacinį skundą dėl 2017 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir jam paskirta 75 MGL (2824,50 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. K. paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (1883 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, iš R. K. išieškota automobilio „Skoda Octavia“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų sumą, t. y. 13 714,33 eurų. Kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) perduotinas saugoti VĮ „Regitra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

R. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad jis vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o būtent: jis, 2017 m. birželio 10 d., apie 23.30 val., Vilniuje, Santariškių – Mokslininkų – Jeruzalės – Žaliųjų ežerų žiedinėje sankryžoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Skoda Octavia“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daigiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,30 promilės etilo alkoholio), taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde R. K. ir jo gynėjas advokatas R. V. (toliau ir – apeliantai) prašo pakeisti 2017 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. K. išieškota automobilio „Skoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 13 714,33 eurų. Skunde apeliantas nurodė, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas, yra nepagrįsta, neproporcinga, priimta pažeidus konstitucinius teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose išaiškinta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui. Iš minėtų nuostatų seka, kad už teisės pažeidimą skiriamos priemonės taikymas turi būti individualizuotas.Pagal BK 67 straipsnį baudžiamojo poveikio priemonės padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Pirmosios instancijos teismo išdėstyti argumentai yra prieštaringi. Skirdamas bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę teismas skirtingai traktavo byloje esančius duomenis, apibūdinančius R. K. asmenybę. Skirdamas bausmę teismas įvertino, kad R. K. nedirba, turi finansinių įsipareigojimų, turi sveikatos problemų ir skyrė jam minimalią baudą, tačiau skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę į šias aplinkybes neatsižvelgė.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad išieškotina transporto priemonės vertė nėra neproporcingai per didelė, nes kaltinamasis padarė gana pavojingą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nusikalstama veika numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje yra nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismo konstatuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis yra paremtas prielaidomis, apie galėjusią kilti žalą, kurios R. K. realiai nesukėlė.Apeliacinės instancijos teismai ne kartą pažymėjo, kad konfiskuojant pinigus, o ne transporto priemonę, niekaip nebūtų įgyvendinta bausmės paskirtis – sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikaltimų darymo, o konfiskavimas iš esmės taptų dar viena bauda. Nuteistojo R. K. atveju, paskirtos konfiskuoti transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos dydis daugiau nei 7 kartus viršija paskirtos galutinės bausmės dydį ir yra akivaizdžiai neproporcingas. Vertinant baudžiamojoje byloje esančius įrodymus apie nuteistojo materialinę padėtį ir finansinius įsipareigojimus, akivaizdu, kad nuteistasis tokios vertės turto neturi ir nėra duomenų, kad jo turtinė padėtis gali pagerėti. R. K. sutinka su paskirta bauda, bet teismo sprendimas priteisti iš jo konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą yra neadekvatus padarytai veikai, jo turtinei padėčiai bei pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus. R. K. neturi jokios finansinės galimybės sumokėti teismo priteistą konfiskuotino automobilio vertę, nes šiuo metu nedirba dėl prastos sveikatos būklės bei turi kitus finansinius įsipareigojimus. Nuteistasis valstybės pastatomas į tokią padėtį, kuri yra visiškai beviltiška. Paskyrus neįvykdomus įpareigojimus nebus įmanoma įvykdyti jau prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko jis gali prarasti gyvenamą būstą, o patiriama įtampa papildomai blogina sveikatą. R. K. yra nusivylęs ir nebegali pasitikėti valstybės teisingumu, nėra tikras dėl savo ateities ir nemato susidariusios situacijos sprendimo būdų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas

Šioje baudžiamojoje byloje yra keliamas baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertės išieškojimo – taikymo klausimas asmeniui padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 7 dalyje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis atitinka BK 72 straipsnyje nustatytą konfiskuotino turto sąvoką, tačiau įvertinęs tai, kad automobilis priklauso trečiajam asmeniui nusprendė išieškoti iš kaltinamojo konfiskuotino turto vertę. BK 67 straipsnio ir 72 straipsnio nuostatos yra suformuluotos taip, kad asmeniui padarius uždraustą veiką, o teismui jį pripažinus kaltu ir paskyrus bausmę, teismas privalo konfiskuoti uždraustos veikos įrankį, priemonę ar rezultatą.Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas išieškoti konfiskuotino turto vertę yra nepagrįstas, neproporcingas, priimtas pažeidus konstitucinius teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principus, nes neatitinka Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų motyvai leidžia spręsti, kad teismas turi turėti galimybę neskirti bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių taikomos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Konstitucinio teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarime pabrėžta, kad neproporcingumas (neadekvatumas) turi būti toks aiškus ir neginčytinas, kad vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, dėl jo negalėtų kilti abejonių. Apeliaciniame skunde pateikti motyvai neveda prie išvados, kad atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, konfiskuotino turto vertės išieškojimo neproporcingumas yra toks aiškus ir neginčytinas, kad dėl jo negalėtų kilti abejonių. Skunde pateikti motyvai yra labiau deklaratyvūs nei atitinkantys šiuos kriterijus. Apeliaciniame skunde taikytos baudžiamojo poveikio priemonės neproporcingumas yra motyvuojamas paskirtos baudos dydžio ir išieškotinos konfiskuotino turto vertės dydžio proporcija – paskirtos baudos dydis yra 7 kartus mažesnis už išieškotiną konfiskuotino turto vertę. Toks motyvas nėra reikšmingas. Nuspręsto išieškoti konfiskuotino turto vertė neturi jokių sąsajų su paskirta bauda. Bauda yra skiriama vadovaujantis BK 47 straipsnio, 54 straipsnio ir 61 straipsnio nuostatomis, o konfiskuotino turto vertė išieškoma vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nuostatų pasakančių, kad išieškomo konfiskuotino turto vertė negali viršyti kokios nors baudos proporcijos. Uždraustai veikai daryti naudojant brangesnius įrankius ar priemones arba paskyrus mažesnę baudą ši proporcija galėtų būti dar didesnė, tačiau tai nelemia neteisingo sprendimo. Apeliaciniame skunde yra akcentuojama nuteistojo turtinė padėtis – jis tokios vertės turto neturi ir nėra duomenų, kad jo turtinė padėtis gali pagerėti, jis neturi jokios finansinės galimybės sumokėti konfiskuotino turto vertę, nes šiuo metu dėl prastos sveikatos būklės nedirba, teismo sprendimu yra įpareigotas išlaikyti vaiką, turi paėmęs paskolą gyvenamajam būstui įsigyti, turi vykdyti finansinius įsipareigojimus. Apelianto nuomone, teismas negali paskirti bausmės, kurios neįmanoma įvykdyti, ji neturėtų žeminti žmogaus, valstybės piliečio. Nuteistasis yra pastatomas į tokią padėtį, kuri yra visiškai beviltiška. Paskyrus įpareigojimus nebus įmanoma įvykdyti jau prisiimtų įsipareigojimų. Nuteistojo turtinė padėtis yra svarbus aspektas sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, tačiau negali lemti konfiskuotinos turto vertės išieškojimo netaikymo. Nuteistasis neabejotinai žinojo apie finansinius įsipareigojimus, vaiką ir pareigą jį išlaikyti, tačiau nepaisant gresiančios atsakomybės ir finansinių pasekmių pasiryžo būdamas labai girtas vairuoti transporto priemonę. Nuteistasis pats nepasirūpino savo finansine gerove ir savo neapgalvotais, neatsakingais veiksmais įstūmė save į dar didesnius finansinius nuostolius. Dėl nuteistojo finansinių rūpesčių kalta ne valstybė ir ne baudžiamojo poveikio priemonę paskyręs teismas, o visų pirma pats nuteistasis. Kaip ir į beviltišką, žeminančią padėtį jį pastatė ne valstybė ir ne teismas, o pats nuteistasis. Baudžiamosios bylose dažnai pasitaiko atvejų, kuomet paskiriant nuteistajam baudą ar nusprendus iš jo išieškoti konfiskuotino turto vertę, nuteistasis neturi pakankamos vertės turto bausmei ar baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti, tačiau tai nelemia šių pasekmių netaikymo. Nuteistasis turės pats išspręsti savo finansinius sunkumus, kurie ir susidarė dėl jo paties elgesio. Dabartiniai nuteistojo finansiniai sunkumai nėra priežastis netaikyti jam turtinių sankcijų ar poveikio priemonių. Teismas nelaiko reikšmingu motyvų netaikyti konfiskuotino turto vertės išieškojimo dėl nuteistojo sveikatos būklės, kadangi jo sveikatos būklė leido jam vairuoti esant apsvaigus nuo alkoholio 2,30 promilių. Tai rodo, kad nuteistojo sveikata nėra ypatingai bloga. Motyvuodamas skundą apeliantas nurodė, kad pinigų, o ne transporto priemonės konfiskavimas, bausmės paskirties – sulaikyti kaltinamąją nuo naujų nusikaltimų darymo – niekaip nepadėtų įgyvendinti, o taptų iš esmės bauda. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pozicija, ji neatitinka turto konfiskavimo tikslų ir paskirties. Turto konfiskavime visada yra pinigų (turto) netekimo elementas – kaltininkas perka daiktą, kuris iš jo konfiskuojamas ir taip jis netenka daikto ir neturi jam įsigyti išleistų pinigų, jam reikia pirkti naują daiktą ir taip kaltininkas finansiškai nukenčia. Tačiau tokia ir yra turto konfiskavimo prasmė, tai yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Turto konfiskavimas nėra bauda ar alternatyva jai, turto konfiskavimas yra savarankiška baudžiamojo poveikio priemonė, taikoma įstatyme nustatytomis sąlygomis. Turto konfiskavimas gali būti skiriamas kartu su bauda ir tada kaltininkas finansiškai nukentės tiek sumokėjęs baudą, tiek netekęs turto, tačiau toks sprendimas yra teisėtas ir dėl jo nusprendė teismas. Turto konfiskavimo nuostatos yra baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje ir jos vienodai taikomos padarius bet kurią specialiojoje dalyje numatytą nusikalstamą veiką. BK 72 straipsnio 5 dalis nustato, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Tai reiškia, kad visais bet kokio nusikaltimo padarymo atvejais, jei kaltininkas naudojasi trečiajam asmeniui priklausančiu daiktu, iš jo konfiskuojama turto vertė. Šis apeliacinio skundo argumentas, kad turto konfiskavimas iš esmės tampa bauda, bendrai reiškia, kad jis tampa bauda bet kurio nusikaltimo padaryme ir vestų prie išvados, kad konfiskuotino turto vertės iš viso negalima konfiskuoti, nes visais atvejais tai bus bauda kaltininkui. Remiantis tokiais motyvais, pavyzdžiui, gabenant kontrabanda svetimu automobiliu ar svetimu automobiliu važiuojant į vagystės vietą ir iš jos gabenant pavogtą turtą nebūtų galima konfiskuoti automobilio vertės, nes tai iš esmės taptų bauda kontrabandą gabenančiam asmeniui. Tokie motyvai nėra teisingi. Tai skatintų nusikaltimus darančius asmenis visada naudotis svetimu turtu, o baudžiamojo poveikio priemonės jiems taikyti nebūtų įmanoma. Apeliantas neteisus nurodęs, kad pinigų, o ne transporto priemonės konfiskavimas, bausmės paskirties – sulaikyti kaltinamąją nuo naujų nusikaltimų darymo, niekaip nepadėtų įgyvendinti. Įstatymų leidėjas, numatęs galimybę konfiskuoti daikto vertę tais atvejais, kai kaltininkas nusikaltimui padaryti naudoja jam nepriklausantį turtą, tokią galimybę numatė kaip adekvačią alternatyvą paties daikto konfiskavimui. Tokiu atveju tiek nusikaltimo padarymo įrankio ar priemonės konfiskavimu, tiek jų vertės konfiskavimu įstatymų leidėjas siekia tų pačių tikslų. Vėl gi, šios nuostatos yra bendros baudžiamosios teisės nuostatos ir turi būti taikytinos visų nusikalstamų veikų atvejams. Tokiu atveju, vadovaujantis apelianto nuomone, savo tikslų nepasiektų ir transporto priemonės vertės konfiskavimas kontrabandos gabenimo atvejais ir kitų nusikalstamų veikų atvejais. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę ji irgi ne visada sulaiko bausmę atlikusį asmenį nuo kitų nusikaltimų padarymo, tačiau tai nereiškia, kad laisvės atėmimo bausmės jam skirti nereikia, nes ji vis tiek nesulaiko jo nuo nusikaltimų darymo.Šioje byloje pirmosios instancijos teismo išnagrinėta nusikalstama veika niekuo nesiskiria nuo kitų tokio pobūdžio nusikalstamų veikų. R. K. vairavo transporto priemonę kai jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2,30 promilių. Jis vairavo gyvenamojoje vietoje, kurioje yra ir kitų žmonių, jo vairuotoje kelio atkarpoje net ir naktį yra pakankamai intensyvus eismas. Dėl girtumo sumažėjo jo dėmesys ir reakcija, taip jis vairuodamas automobilį kėlė pavojų kitiems gyventojams bei sau. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad buvo gautas pranešimas, kad nuteistojo automobilis pavojingai manevruoja, sudaro avarines situacijas, o nuteistąjį pasiviję policijos pareigūnai matė, kad automobilis buvo apgadintas, pradurtos dešinės pusės abi padangos (t. 1, b. l. 5). Jau ilgą laiką valstybė skiria didelį dėmesį girtų vairuotojų visuomenei keliamiems pavojams viešinti, vykdo aktyvią veiklą šviečiant vairuotojus, kad jie nevairuotų apsvaigę, griežtina atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam, tačiau R. K. į tai neatkreipė jokio dėmesio ir nesilaikė elementarių savo ir visuomenės narių saugumo taisyklių. Šioje byloje padaryto teisės pažeidimo pobūdis ir mastas, lyginant jį su kitais tokios pat rūšies nusikaltimais, taip pat nuteistojo asmenybė, nėra išskirtiniai ir nerodo, kad pritaikytas konfiskuotino turto vertės išieškojimas būtų neteisingas ar neproporcingas, nėra jokių itin svarbių aplinkybių, rodančių šios priemonės pritaikymo akivaizdų neproporcingumą.

Vadovaujantis išdėstytu ir remiantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. K. ir jo advokato R. Voliko apeliacinį skundą atmesti.