Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Kriaučiūnaitės ir Edvardo Palioko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2971-840/2021 pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, ir Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo dėl tikrovės neatitinkančių, asmenį žeminančių duomenų (informacijos) pateikimo bei paskleidimo, neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Dėl nurodytos tikrovės neatitinkančios, melagingos, žeminančios informacijos, su kuria yra susipažinę ir kiti asmenys, ieškovas patyrė stiprų emocinį šoką, dvasinį sukrėtimą ir didelį neteisybės jausmą. Ieškovas patirtą neturtinę žalą įvertino 300 Eur suma.

6. Ieškovas ieškinį grindžia abstrakčiais argumentais. Teismui nepateikti jokie įrodymai, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ir sąmoningai siekė ieškovą pažeminti ar įžeisti jo garbę ir orumą. PPN-AK 2019 m. gegužės 7 d. raštas Nr. 7-2017 ieškovui nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, dėl patirtų išgyvenimų į psichologus nesikreipė. Raštas nebuvo skelbiamas viešai ir nebuvo perduotas tretiesiems asmenims. Šis raštas buvo pateiktas tiesiogiai pačiam ieškovui, o šio rašto kopija įdėta į nuteistojo asmens bylą, su kuria neturi galimybės susipažinti jokie pašaliniai asmenys. Taigi, su nuteistojo asmens byla gali susipažinti tik ribotas asmenų ratas. Neteisėtų PPN-AK veiksmų (neveikimo) nenustatyta, o pateikdama ieškovui atsakymą atsakovė nepadarė jokio teisės pažeidimo. Nėra jokių įrodymų, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo ieškovui būtų atsiradusi žala, tokių įrodymų nepateikė ir ieškovas. Nesant neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Nėra įrodyta nei viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo netenkintas ieškovo ieškinys dėl asmens garbės ir orumo, tikrovės neatitinkančių, asmenį žeminančių duomenų (informacijos) pateikimo bei paskleidimo, neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Ieškovas kreipėsi į teismą CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, reglamentuojančiu asmens garbės ir orumo gynimą. Nurodė, kad PPN-AK 2019 m. gegužės 7 d. rašto Nr. 7-2017 „Dėl atsakymų į prašymus bei skundus pateikimo“, kurį rengė pataisos įstaigos tarnautoja, o pasirašė pataisos įstaigos direktorius, priešpaskutinės pastraipos teiginys: „<...tuo metu kol Jūs atlikinėjote bausmę toje kameroje Jūs pats sugadinote: radijo ryšio taško laidus, spintelę bei šviestuvą...>“ neatitinka tikrovės, pažeidžia jo garbę ir orumą, pakirto pasitikėjimą juo ir dėl to jis išgyvena.

20. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, konstatavęs, kad atsakovės rašte priešpaskutinėje pastraipoje nurodytas teiginys neatitinka tikrovės, ir sprendė, kad tai yra atsakovės žinia apie ieškovą ir gali pažeisti asmens garbę ir orumą. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nurodė, kad asmens garbė ir orumas yra pažeidžiami paskleidžiant apie asmenį tikrovės neatitinkančią informaciją. Šiuo atveju teismas konstatavo, jog tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo faktas nebuvo nustatytas, nes informacija buvo pateikta tik ieškovui ir pareigūnams, kurie pagal pareigas gali susipažinti su tokia informacija, t. y. su minėtu raštu gali susipažinti tik ribotas asmenų skaičius, o ieškovas neįrodė, jog dėl to patyrė neturtinę žalą, kad buvo pažeminta jos garbė ir orumas.

21. CK 2.24 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Taigi šioje dalyje įtvirtinta nuostata gina asmenines neturtines teises – garbę ir orumą, tačiau šis įstatymas gynimo objektų sampratos nepateikia, todėl tikslinga nustatyti, kaip turi būti suprantama garbė ir orumas. Garbė – tai teigiamas asmens socialinis vertinimas, gera viešoji nuomonė apie jį; orumas – tai yra asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Orumas nėra subjektyvus savęs vertinimas, jį lemia visuomeninis vertinimas – visuomenė nustato, kokie elgesio standartai yra teigiami, kokie neigiami, todėl asmens savęs vertinimo kriterijus turi būti viešoji nuomonė. Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą, tačiau saugo ne visas šio vertinimo puses – jie garantuoja asmeniui tik tą įvertinimą, kurį jis savo poelgiais užsitarnauja. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama informacijos, atitinkančios tikruosius poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, žinias.

22. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį ir kasacinio teismo praktiką, garbė ir orumas ginami tik nustačius šių faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Sprendžiant reikalavimus dėl asmens garbės ir orumo gynimo, pirmiausia turi būti nustatytas žinių paskleidimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016; 2018 m. kovo 15 d. nutartis Nr. e3K-3-127-403/2018).

23. Ieškovas, gindamas savo garbę ir orumą, turi įrodyti žinių paskleidimo faktą; faktą, kad žinios yra apie ieškovą; faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą. Ieškovui įrodžius šiuos tris teisiškai reikšmingus faktus, atsakovui kyla pareiga pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį paneigti prezumpciją, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, t. y. įrodyti, kad paskleistos žinios atitinka tikrovę.

24. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad PPN-AK 2019 m. gegužės 7 d. rašto Nr. 7-2017 „Dėl atsakymų į prašymus bei skundus pateikimo“ pateikta informacija (žinios) yra apie ieškovą, byloje nėra, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad byloje įrodytas faktas, kad pateikta informacija (žinios) yra apie ieškovą.

25. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, teigė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 2.24 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi nagrinėjamu atveju nenustatytas žinių paskleidimo faktas. Mano, kad tikrovės neatitinkanti žinia buvo paskleista, ir neturi reikšmės, ar ji paskleista asmenims, turintiems teisę susipažinti su nuteistųjų asmenų bylose esančiais dokumentais, ar plačiam asmenų ratui.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003, yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas orientuoja į tai, kad sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą, būtina vadovautis šių teisių pusiausvyros ir tarpusavio derinimo principais. Europos žmogaus ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją.

27. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant reikalavimą dėl asmens garbės ir orumo pažeidimo, svarbu nustatyti žinių paskleidimo faktą ir tai, ar asmuo, kuris paskleidė nevisiškai tikslią informaciją, tą padarė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją.

28. Viena iš teisinės gynybos ir civilinės atsakomybės taikymo sąlygų yra duomenų paskleidimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje teigiama, kad duomenys yra paskleisti kreipimesi (pareiškime, skunde) į valstybės (savivaldybės) pareigūnus dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo, turi aiškintis, ar kreipimasis (pareiškimas, skundas) buvo paskleistas tretiesiems (nesusijusiems su skundo tyrimu) asmenims. Tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2006).

29. Pažymėtina, kad laisvė laisvai reikšti savo mintis ir teisė turėti įsitikinimus, taip pat teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra konstitucinės nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje. Tačiau informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės į informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas, kuris naudojasi savo teisėmis, privalo laikytis įstatymais nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti laisvėmis, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

30. Nagrinėjamu atveju atsakovė PPN-AK 2019 m. gegužės 7 d. raštu Nr. 7-2017, atsakydama į ieškovo R. R. 2019 m. balandžio mėnesio prašymus ir skundus, vieną rašto egzempliorių įteikė ieškovui, antrą – įdėjo į ieškovo/ nuteistojo R. R. asmens bylą. Atsakovės nuomone, tai buvo padaryta pagal teisės aktų reikalavimus, neviršijant kompetencijos.

31. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-218 patvirtintų Susipažinimo su nuteistųjų ir suimtųjų asmens bylų dokumentais taisyklių 2 punktą visi dokumentai, esantys nuteistųjų asmens bylose, yra konfidencialūs, kas reiškia, jog jie yra įslaptinti, t. y. skirti tik tarnybiniam naudojimui ir susipažinti su jais gali tik ribotas ratas asmenų pagal pareigas. Tiek pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų įskaitos instrukciją, tiek ir pagal iki jos galiojusią Kalėjimų departamento direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukciją nuteistųjų bylas tvarkė ir tebetvarko tik už asmenų įskaitą atsakingi darbuotojai, kurie yra asmeniškai už jas atsakingi. Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų asmens bylos yra tvarkomos tik teisės aktuose nustatytiems tikslams įgyvendinti, kas reiškia, kad nuteistųjų asmens bylos (joje esantys dokumentai) yra skirtos tik tarnybiniam naudojimui ir jų (joje esančių dokumentų) negalima atskleisti teisės aktuose nenustatytiems asmenims.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines aplinkybes, adresatus, kuriems buvo (yra) prieinama informacija, esanti nuteistojo asmens byloje, atsakovės kaip juridinio asmens teisę teikti atitinkamo pobūdžio dokumentus (atsakymą į nuteistojo skundą), atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką, daro išvadą, kad atsakovės rašte nurodyta informacija nevertinama kaip žinių paskleidimo faktas. Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje nenustatyta, kad rašte nurodyta informacija apie ieškovą buvo paskleista tretiesiems asmenims.

33. Padarius išvadą, kad nagrinėjamu atveju informacijos (žinių) apie ieškovą pateikimas nevertintinas kaip žinių paskleidimo faktas, konstatuotina, kad nenustatyta viena iš sąlygų, kada gali būti ginami asmens garbė ir orumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė, rašte pateikdama informaciją (žinias) apie ieškovą, tai padarė nesąžiningai ir (ar) piktnaudžiaudama teise skleisti informaciją.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius žinių paskleidimo fakto, nėra teisinio pagrindo nustatinėti žinių pobūdžio (žeminančios, atitinkančios tikrovę), nes asmens garbės ir orumo pažeidimas yra atitinkamo pobūdžio žinių paskleidimas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai yra neaktualūs nagrinėjamo ginčo atveju ir dėl jų nepasisako.

35. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti ar keisti (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.