Kauno apygardos teismo sprendimas

2015-01-09 · Civilinė byla Nr. 2A-71-230/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-01-09
Bylos Nr.
2A-71-230/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-20135-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nerijus Meilutis, Nijolia Indreikienė, Izolda Nėnienė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Dujovika“
Trečiasis asmuo
Kėdainių rajono savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-71-230/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20135-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1; 121.14; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Izoldos Nėnienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Jonsta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2070-886/2014 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Jonsta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dujovika“, dalyvaujant trečiajam asmeniui Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis 2012-06-14 ir 2012-07-20 reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis, kuriomis ieškovė UAB „Jonsta“ perleido atsakovei UAB „Dujovika“ reikalavimo teises atitinkamai į 31 978,09 Lt ir 29 426,63 Lt dydžio Kėdainių rajono savivaldybės administracijos skolą; 2) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Dujovika“ bendrą 61 404,72 Lt sumą. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013-01-22 nutartimi ieškovei UAB „Jonsta“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2013-03-28. Bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sandorius per 36 mėn. laikotarpį, nustatė, kad UAB „Jonsta“ dviem ginčijamais reikalavimo perleidimo sandoriais, perleisdama teisę gauti mokėjimą, tokiu būdu sumažino savo įsiskolinimą atsakovei 61 404,72 Lt suma. Naudą iš šių sandorių gavo tik atsakovė. Perleistos UAB „Jonsta“ reikalavimo teisės gauti pinigų sumas (31 978,09 Lt ir 29 426,63 Lt) iš Kėdainių rajono savivaldybės administracijos kyla iš 2007-11-29 Rangos sutarties Nr. VP 934, sudarytos tarp užsakovo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos ir rangovo UAB „Jonsta“. Ginčijami reikalavimo teisės perleidimo sandoriai sudaryti ieškovei UAB „Jonsta“ esant nemokiai, jais sumažinta galimybė atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais, jų sudaryti ieškovė neprivalėjo, todėl jie pripažintini negaliojančiais CK 6.66 str. (actio Pauliana) ir 1.80 str. numatytu pagrindu, kadangi sandorių sudarymo metu jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta perleisti turtines teises. Mano, kad atsakovė buvo nesąžininga, nes prieš sudarydama sandorius nepasidomėjo ieškovės ūkine finansine būkle ir įregistruotais turto areštais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal 2007-11-29 statybos rangos sutartį VP-934/DJ, sudarytą tarp užsakovo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos ir rangovo UAB „Jonsta“, ieškovė UAB „Jonsta“ įsipareigojo atlikti Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją. Ieškovė (rangovas) nuolat vėlavo atlikti darbus, pažeidinėjo darbų atlikimo grafiką, numatytų darbų neatlikdavo, nepašalindavo defektų, todėl užsakovas nuolat įspėdavo rangovą dėl sutartinių netesybų taikymo ir nuostolių atlyginimo pagal 2007-11-29 rangos sutarties 8.2.3 punktą. Rangovui UAB „Jonsta“ pažeidinėjant sutartinius įsipareigojimus, dalies darbų atlikimui (gerbūvio sutvarkymui) buvo pasitelktas subrangovas UAB „Dujovika“. Pagal 2012-06-14 statybos rangos sutartį Nr. VP-934/DJ4 rangovas UAB „Jonsta“ susitarė su subrangovu UAB „Dujovika“ dėl gerbūvio sutvarkymo darbų atlikimo už 31 978,04 Lt sumą pagal lokalinę sąmatą Nr. S003. Sutarties 2.1 punkte numatytas darbų atlikimo terminas: nuo 2012-06-18 iki 2012-07-02. Tą pačią dieną, t. y. 2012-06-14 rangovas UAB „Jonsta“ ir subrangovas UAB „Dujovika“ sudarė ieškovės ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią šalys susitarė, kad pradinis kreditorius UAB „Jonsta“ perleidžia naujam kreditoriui UAB „Dujovika“ teisę reikalauti iš užsakovo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 31 978,04 Lt sumą. Ši sutartis sudaryta, tarpininkaujant pagrindiniam užsakovui pagal 2007-11-29 rangos sutartį – Kėdainių rajono savivaldybės administracijai. Atsakovei UAB „Dujovika“ įvykdžius sutartinius įsipareigojimus pagal 2012-06-14 subrangos sutartį, paaiškėjo, kad būtina atlikti papildomus darbus. Papildomų darbų atlikimui už 29 426,63 Lt sumą pagal 4 sąmatas rangovas UAB „Jonsta“ ir subrangovas UAB „Dujovika“ sudarė papildomą 2012-07-10 susitarimą prie 2012-06-12 statybos rangos sutarties Nr. VP-934/DJ4. Šis papildomas susitarimas sudarytas tokia pat tvarka, kaip ir pradinė 2012-06-14 subrangos sutartis ir dėl atsiskaitymo už papildomus darbus tokia pat tvarka: pagal reikalavimo perleidimo sutartį sumokėti turėjo užsakovas Kėdainių rajono savivaldybės administracija. Aplinkybės, kad abi sutartys (subrangos ir reikalavimo teisės perleidimo) sudarytos tą pačią dieną, 2012-06-14, patvirtino atsakovės UAB „Dujovika“ nurodytus argumentus, kad šios abi sutartys yra neatsiejamos viena nuo kitos, nes atsakovė, negavusi garantijų už darbų apmokėjimą tiesiogiai iš pagrindinio darbų užsakovo, nebūtų sutikusi pradėti darbų ir nebūtų sudariusi nei 2012-06-14 subrangos sutarties ir 2012-07-10 papildomo susitarimo, nei reikalavimo perleidimo sutarčių.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes dėl šalis siejusių ikisutartinių susitarimų, sprendė, kad atsakovė pagal pagrindinę 2007-11-29 rangos sutartį, sudarytą tarp užsakovo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos ir ieškovės, faktiškai perėmė dalį rangovo įsipareigojimų ir tik po to, kai buvo sudaryti rašytiniai susitarimai dėl apmokėjimo už būsimus darbus tiesiogiai iš užsakovo, atsakovė sutiko šiuos darbus pradėti vykdyti. Tokie veiksmai atitinka pagrindinio rangovo teisių ir pareigų perkėlimą subrangovui. Tačiau tokio susitarimo nebuvo galima sudaryti todėl, kad pagrindinė 2007-11-29 rangos sutartis dėl viešosios bibliotekos rekonstrukcijos darbų tarp užsakovo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos ir rangovo UAB „Jonsta“ buvo sudaryta viešojo konkurso būdu. Sutarties nutraukimas su viešųjų pirkimų laimėtoju UAB „Jonsta“ ir naujas viešųjų pirkimo procedūrų vykdymas sukeltų žalingus padarinius ir užsakovui, ir rangovui, ir Kėdainių miesto bendruomenei, nes nebūtų baigti bibliotekos rekonstrukcijos darbai, nebūtų įsisavintos valstybės biudžeto skiriamos lėšos, reikėtų iš naujo organizuoti viešojo pirkimo procedūras, neribotam laikui būtų sustabdyti didelio objekto statybos ir rekonstravimo darbai, kai pagrindinė šių darbų dalis jau buvo atlikta. Teismas nurodė, kad faktiškai įvykęs rangovo UAB „Jonsta“ teisių ir pareigų perkėlimas subrangovui UAB „Dujovika“ dėl dalies darbų atlikimo ir užmokesčio už šiuos darbus gavimo buvo įformintas dviem tą pačią dieną sudarytais susitarimais: 2012-06-14 statybos rangos sutartimi ir 2012-06-14 reikalavimo perleidimo sutartimi. Šalys pasirinko tokį sutartinių santykių įteisinimo būdą, kuris buvo mažiausiai žalingas visiems šių sutartinių teisinių santykių dalyviams siekiant įgyvendinti bendrą tikslą – užbaigti bibliotekos rekonstrukciją. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys negali būti vertinamos kaip atskiri savarankiški susitarimai, nes jie yra dalis bendro susitarimo, pagal kuriuos UAB „Dujovika“ sutiko atlikti darbus pagal pagrindinę 2007-11-29 rangos sutartį, kurių nebuvo pajėgi atlikti UAB „Jonsta“. Ieškovės ginčijamos sutartys yra neatskiriama 2012-06-14 subrangos sutarties su papildomu 2012-07-10 susitarimu dalis, o šie susitarimai buvo būtini, užsakovui siekiant užbaigti pagrindinio objekto rekonstrukcijos darbus. Teismas ieškinį atmetė ieškovei neįrodžius visų būtinų actio Pauliana sąlygų: 1) kad kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimą teisę. Ginčijamų 2012-06-14 ir 2012-07-20 reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu nei ieškovė, nei atsakovė UAB „Dujovika“ nebuvo atlikusios darbų, už kuriuos pagal reikalavimo perleidimo sutartis turėjo sumokėti užsakovas Kėdainių rajono savavaldybės administracija. Tik po to, kai užsakovas, rangovas ir subrangovas sudarė žodinį susitarimą dėl apmokėjimo už darbus, buvo sudaryta 2012-06-14 subrangos sutartis, 2012-07-10 papildomas susitarimas ir dvi reikalavimo teisės perleidimo sutartys (2012-06-14 ir 2012-07-20) dėl apmokėjimo už būsimų darbų atlikimą; 2) kad ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys pažeidžia kreditorių teises. Ginčo sutartys nepažeidė kreditorių teisių, kadangi ieškovė iki reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo neturėjo jokios reikalavimo teisės, nes darbai dar nebuvo atlikti ir ieškovė pati neturėjo jokių galimybių juos atlikti. Todėl kitų kreditorių teisių šie susitarimai niekaip neįtakojo, kadangi jų interesai išliko nepakitę iki ginčijamų sutarčių sudarymo ir po jų; 3) kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Reikalavimo teisės perleidimo sutartys, teismo nuomone, yra privaloma šalių, kurios siekė užbaigti bibliotekos rekonstrukcijos darbus pagal 2007-11-29 rangos sutartį, bendro susitarimo sąlyga. Be to, šiais susitarimais, kuriais subrangovas UAB „Dujovika“ įsipareigojo atlikti dalį rangos darbų už rangovą UAB „Jonsta“, pastarasis išvengė netesybų ir sankcijų dėl sutarčių įsipareigojimų nevykdymo pagal pagrindinę 2007-11-29 rangos sutartį. Tuo atveju, jei pagrindinė rangos sutartis būtų nutraukta, UAB „Jonsta“ būtų įgijusi prievolę sumokėti užsakovui Kėdainių rajono savivaldybės administracijai 547 406 Lt netesybas, o tai būtų pabloginę kreditorių interesus. Ginčijamų sandorių privalomumą sąlygojo ir viešasis interesas, kadangi nutraukus rangos sutartį, sudarytą viešojo pirkimo būdu, didelę žalą patirtų ne tik viešuosius pirkimus organizavusi Kėdainių rajono savivaldybė, bet Kėdainių miesto bendruomenė, nes bibliotekos rekonstrukcijos darbai būtų sustabdyti neribotam laikui; 4) kad skolininkas buvo nesąžiningas. Teismas konstatavo, kad ginčijamais sandoriais nebuvo pažeisti kitų UAB „Jonsta“ kreditorių interesai, todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovės teiginį, kad atsakovės veiksmai yra nesąžiningi. UAB „Dujovika“ jokiais prievoliniais santykiais nebuvo susijusi su UAB „Jonsta“ iki ginčijamų sandorių sudarymo. Jų sudarymo metu darbai pagal subrangos sutartis nebuvo atlikti, todėl UAB „Jonsta“ dar nebuvo įgijusi teisės reikalauti, kad už šiuos darbus sumokėtų užsakovas Kėdainių rajono savivaldybės administracija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką, todėl neteisingai taikė actio Pauliana institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas neteisingai identifikavo tarp šalių kilusį ginčą, laikydamas jį ginču dėl atsakovės teisės gauti apmokėjimą už atliktus rangos darbus, ir ginčo sutartis vertino ne ieškovės kreditorių teisių gynimo aspektu, o atsakovės teisės gauti apmokėjimą už atliktus darbus aspektu. Teismas nepagrįstai ginčijamas sutartis laikė neatskiriama subrangos sutarties dalimi, kadangi toks reikalavimas nebuvo pareikštas, todėl teismas nepagrįstai jas laikė tokiomis, juolab, kad subrangos sutartyje galimybė atsakovei (subrangovui) gauti apmokėjimą tiesiogiai iš darbų užsakovo nebuvo numatyta.

2) Nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodytos visos actio Pauliana instituto sąlygos. Ginčijamų sandorių metu ieškovė turėjo galiojančių įsipareigojimų kreditoriams, kurių dydis ženkliai viršija ginčijamų sutarčių bendrą vertę, skolos nebuvo padengtos iki pat bankroto bylos iškėlimo ir tai įrodo, kad kreditorius turi reikalavimo teisę. Byloje pateikti ieškovės finansiniai duomenys, kurių teismas nevertino, patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė jau nuo 2010 metų buvo nemoki, todėl neturėjo teisės sudarydama juos suteikti pranašumą atsakovei kitų kreditorių atžvilgiu, t. y. suteikti jai galimybę gauti apmokėjimą už atliktus subrangos darbus tiesiogiai iš užsakovo, nes nei 2007-11-29 rangos sutartyje, nei subrangos sutartyje tokia teisė nebuvo numatyta. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamų sutarčių sudarymo privalomumo ir naudingumo ieškovei siekiant išvengti netesybų. Apeliantės nuomone, sutarties naudingumas siekiant išvengti netesybų savaime nereiškia, kad sutarties šalys tokią naudingą sutartį privalo sudaryti, nes CK 6.66 straipsnio prasme privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas. Tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Sutartys sudaromos remiantis sutarties laisvės principu, todėl atsakovė, manydama, kad ieškovė nebeišgalės apmokėti už pagal subrangos sutartį atliktus darbus, turėjo teisę šios sutarties nesudaryti, o pasielgusi priešingai, privalėjo įsitikinti, ar ieškovė neturi kreditorių, ir ar sudarant sutartis nebus pažeisti kitų kreditorių interesai. Nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodytas sutarties šalių nesąžiningumas, kadangi tokia išvada grįsta ne ieškovės nesąžiningumą patvirtinančiomis aplinkybėmis, o atsakovės (trečiojo asmens) sąžiningumą patvirtinančiomis aplinkybėmis, t. y. kad atsakovė iki ginčijamų sandorių sudarymo jokiais prievoliniais santykiais nebuvo susijusi su ieškove, darbai nebuvo atlikti, todėl ieškovė dar nebuvo įgijusi teisės reikalauti, kad užsakovas apmokėtų už darbus. Tačiau šios aplinkybės negali nei patvirtinti, nei paneigti sutarties šalių sąžiningumo. Šalių nesąžiningumą patvirtina tai, jog atsakovė, žinodama apie ieškovės sunkią finansinę padėtį, apie tai informavo trečiąjį asmenį, kuris ir pasiūlė pagal reikalavimo perleidimo sutartį už rangos darbus apmokėti tiesiogiai atsakovei.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad reikalavimo perleidimo sutartys yra neatskiriamos 2012-06-14 Statybos rangos sutarties Nr. VP-934/DJ4 ir 2012-07-20 papildomo susitarimo dalys, kadangi nesudarius reikalavimo perleidimo sutarčių, atsakovė nebūtų sudariusi 2012-06-14 statybos rangos sutarties ir 2012-07-20 papildomo susitarimo. Tiek rangos sutartis, tiek papildomas susitarimas, tiek reikalavimo perleidimo sutartys praktiškai buvo patvirtintos tuo pačiu metu. Sutartys buvo sudarytos Kėdainių rajono savivaldybės administracijos pritarimu, todėl apmokėjimą už atliktus darbus atsakovė gavo sąžiningai ir teisingai. Dėl apmokėjimo (atsiskaitymo) už darbus buvo tartasi prieš sudarant sutartis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį pagrįstai atmetė kaip neįrodžius visų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų. Ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu nei ieškovė, nei atsakovė nebuvo atlikę darbų, už kuriuos pagal reikalavimo perleidimo sutartis turėjo sumokėti užsakovas Kėdainių rajono savivaldybės administracija. Tik po to, kai Kėdainių rajono savivaldybės administracija, ieškovė ir atsakovė sudarė žodinį susitarimą dėl apmokėjimo už darbus, buvo sudaryta 2012-06-14 subrangos sutartis, 2012-07-20 papildomas susitarimas ir reikalavimo teisės perleidimo sutartys ir šie sandoriai niekaip neįtakojo kitų kreditorių teisių ir interesų. Nepagrįstas skundo argumentas, jog ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, nes nesudarius reikalavimo perleidimo sutarčių ir negavusi patvirtinimo dėl įsipareigojimo sumokėti už būsimų darbų atlikimą, atsakovė nebūtų sudarius šių sutarčių ir nebūtų pradėjusi vykdyti statybos darbų nemokamai. Reikalavimo teisės perleidimo sutartys yra privaloma šalių, kurios siekė užbaigti bibliotekos rekonstrukcijos darbus pagal 2007-11-29 rangos sutartį, bendro susitarimo sąlyga. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad atsakovės veiksmai buvo nesąžiningi, nes sandorių sudarymo metu darbai nebuvo atlikti ir ieškovė dar neturėjo teisės reikalauti už juos sumokėti, todėl sandoriai negalėjo pažeisti kreditorių teisių.

Trečiasis asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundas nepagrįstas, kadangi apeliantės cituojama teismų praktika neatitinka šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Rangos sutartis yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims priešpriešines pareigas. Rangovas turi reikalavimo teisę į užmokestį tik atlikęs darbus, perdavęs darbų rezultatą aktu ir išrašęs sąskaitą faktūrą, tokia atsiskaitymo tvarka buvo nustatyta rangos sutartyje. Rangovas neturėjo teisės reikalauti iš savivaldybės administracijos apmokėti 61 404,72 Lt sumą, nes nebuvo atlikęs su tuo susijusių darbų (CK 6.66 str.), todėl negalima konstatuoti, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo momentu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Šios aplinkybės apeliantė nepaneigė tinkamais įrodymais nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje pareikštas actio Pauliana ieškinys, kuriuo ieškovė – bankrutuojanti įmonė, atstovaujama administratoriaus, ginčijo prieš iškeliant ieškovei bankroto bylą jos su atsakove pasirašytas reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis, kuriomis ieškovė perleido atsakovei reikalavimo teises į pinigines lėšas, ieškovės gautinas iš trečiojo asmens Kėdainių rajono savivaldybės administracijos pagal su ja sudarytą rangos sutartį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nurodęs, kad nėra visų būtinų actio Pauliana ieškiniui tenkinti sąlygų, kadangi ieškovė ginčo sandorių sudarymo metu darbų pagal rangos sutartį nebuvo atlikusi, o atsakovė sutiko atlikti jos neatliktus darbus tik iš anksto susitarusi dėl darbų apmokėjimo tiesiogiai iš darbų užsakovo (Kėdainių rajono savivaldybės administracijos), kas vėliau buvo įforminta dviem susitarimais, t. y. subrangos ir reikalavimo perleidimo sutartimis. Todėl, teismo nuomone, ieškovė neturėjo reikalavimo teisės, o ginčo sandoriai nepažeidė kreditorių teisių, kadangi jų interesai po ginčo sandorių sudarymo išliko nepakitę. Be to, teismas sprendė, kad dėl nustatytų faktinių aplinkybių buvo būtina sudaryti šiuos sandorius, nes reikėjo užbaigti rekonstrukcijos darbus pagal rangos sutartį, kurią teismas vertino, kaip turinčią viešą interesą, o pačiai ieškovei nutraukus rangos sutartį jai būtų grėsę didelės netesybos. Dėl tų pačių aplinkybių teismas nenustatė ir atsakovės nesąžiningumo. Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija nurodytas teismo išvada, teigdama, kad yra visos actio Pauliana ieškinio sąlygos, o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šį institutą reglamentuojančias teisės normas, kadangi nepagrįstai šalių ginčą sprendė, kaip ginčą dėl atsakovės teisės gauti apmokėjimą už atliktus darbus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“, UAB „Bendida“, bylos Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina visų nurodytų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).

Dėl ieškovės reikalavimo teisės ir teisės reikšti actio Pauliana ieškinį

Viena būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų yra reikalavimas, kad kreditorius, reiškiantis tokį ieškinį, turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės, šią išvadą grindė tuo, kad ieškovė ginčo sandorių sudarymo metu dar neturėjo reikalavimo teisės į apmokėjimą, kadangi darbai dar nebuvo atlikti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „ Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009). Tai reiškia, kad administratoriui reiškiant ieškinį visų kreditorių interesais, yra svarbu nustatyti, ar ginčo sandorių sudarymo metu buvo ieškovės kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises ieškovei. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas tik reikalavimo teisę, kylančią iš ginčijamų sandorių, netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotus reikalavimus dėl teisės reikšti actio Pauliana ieškinį. Faktą, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, patvirtina byloje pateikti įrodymai, todėl kreditoriai turėjo galiojančias reikalavimo teises skolininkei (ieškovei), ir administratorius, atstovaudamas kreditorių interesus, turėjo teisę reikšti actio Pauliana ieškinį.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygos

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ieškovė paduodama tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą teigia, kad ieškovė ginčo sandorių sudarymo metu jau buvo nemoki, todėl juos sudarydama negalėjo suteikti pranašumą atsakovei kitų kreditorių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nustatęs, kad ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, tuo pačiu pagrindu padarė ir netinkamą išvadą, jog šie sandoriai nepažeidžia kreditorių teisių. Dėl ieškovės nurodyto ir CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno iš kreditorių teisių pažeidimo pasireiškimo būdų – ieškovės nemokumo ir pirmenybės suteikimo atsakovei – pirmosios instancijos teismas sprendime iš viso nepasisakė.

Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Bildunga“ v. restruktūrizuojama UAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012).

Ieškovės pateiktais duomenimis nustatyta, kad pagal 2011 metų balansą įmonė turėjo turto už 1 999 773 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos buvo 1 119 052 Lt (t. 1, b. l. 43). Pagal 2012 m. gegužės 31 d. balanso duomenis (t. 2, b. l. 4– 5) matyti, kad prieš sudarant ginčo sandorius ieškovė turėjo turto už 1 452 152 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai jau buvo 1 120 573, t. y. artimi turimam turtui, pažymėtina, kad iš turimo ieškovės turto ilgalaikis materialus turtas buvo 943 418 Lt vertės, t. y. mažesnis nei turimi įsipareigojimai. Vėlesnis 2012 metų balansas patvirtina, kad įmonės turto vertė toliau mažėjo ir sumažėjo iki 981 863 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai jau sudarė 1 150 853 Lt, bendrovė patyrė 974 711 Lt nuostolių (t. 1, b. l. 45–47). Įmonės skolų (kreditorių) inventorizacijos apyrašo 2012 m. birželio 14 d. duomenimis ieškovė turėjo 54 kreditorius, kurių bendra reikalavimų suma siekė 1 055 342,76 Lt (t. 1, b. l. 48–49). Taigi UAB „Jonsta“ ginčijamų sandorių sudarymo dieną buvo nemoki, nes per vienerius metus mokėtinos sumos bei trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės ir ieškovė su kreditoriais jau negalėjo atsiskaityti. Todėl UAB „Jonsta“, turėdama finansinių įsipareigojimų VSDFV biudžetui (40 568,90 Lt), VMI (223 918,45), UAB „Elektrotinklas“ (51 775,15 Lt), UAB „Osgita“ (107 396,15 Lt) ir kitiems kreditoriams (t. 1, b. l. 34–42, 48–49) ir faktiškai neturėdama pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, nepagrįstai suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovei, perleisdama jai teisę į gautinas lėšas, kurios galėjo būti panaudotos kreditorių reikalavimų patenkinimui. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovei buvo suteiktas prioritetas, taip pažeidžiant kitų kreditorių teises. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Bildunga“ v. restruktūrizuojama UAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Murena“ v. UAB „Grand SPA Lietuva“, UAB „Dalis erdvės“, bylos Nr. 3K-3-82/2013). Pažymėtina, kad netrukus, t. y. po pusės metų 2013 m. sausio 22 d. ieškovei jau buvo iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 27–29).

Dėl sandorio neprivalomumo

Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (LAT 2010-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi AB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010, 2013-03-06 nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti anksčiau sudarytoje rangos sutartyje tarp ieškovės ir trečiojo asmens (užsakovo) Kėdainių rajono savivaldybės administracijos numatytą atsiskaitymo tvarką (t. 1, b. l. 12–15). Šios sutarties 4.2 punkte šalys susitarė, kad užsakovas už darbus atsiskaito per 5 dienas, gavęs lėšas iš Finansų ministerijos; atsiskaitymas vykdomas pagal suderintus grafikus už darbus, atliktus per kalendorinį mėnesį. Pažymėtina, kad be to, šios sutarties 9.2 punkte buvo nustatyta, jog sutarties sąlygos jos galiojimo laikotarpyje negali būti keičiamos, tai reiškia, kad šalys buvo susitarę nekeisti ir atsiskaitymo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartys buvo privaloma bendro susitarimo, siekiant įvykdyti ieškovės įsipareigojimus pagal pagrindinę rangos sutartį, sąlyga, kadangi bibliotekos rekonstrukcijos darbų atlikimas buvo susijęs su viešu interesu, o ieškovė pati nebebuvo pajėgi toliau vykdyti darbus, todėl atsakovė tik jai užtikrinus realų apmokėjimą už darbą, sutiko juos pabaigti. Teismas taip pat akcentavo, kad nesudarius tokio susitarimo, ieškovei dėl rangos sutarties nutraukimo galėjo kilti rangos sutartyje numatyta civilinė atsakomybė ­– 10 procentų baudos už sutarties nutraukimą sumokėjimas (sutarties 8.1.3 punktas). Tačiau išimtinės faktinės aplinkybės, kurios galėtų patvirtinti sandorio privalomumą, turėtų būti vertinamos protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standarto požiūriu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas faktiškai atsižvelgė į užsakovo, atsakovės ir tam tikra prasme viešą interesą pabaigti visuomenei reikalingo objekto – bibliotekos rekonstrukcijos darbus, tačiau nevertino atsakovės elgesio ir jos verslo rizikos kreditorių interesų aspektu. Ieškovės kreditorių interesus galėjo užtikrinti ieškovės visos pagal pagrindinę rangos sutartį gautinos lėšos, kurios galėjo būti paskirstytos kreditorių reikalavimų patenkinimui. Atsakovė, kuriai teisė į lėšas buvo perleista, pažeidžiant rangos sutartyje numatytą atsiskaitymo tvarką (nes pagal sutarties nuostatas negalėjo būti pakeista) pati neprotingai rizikavo sudarydama ginčo susitarimus. Pažymėtina, kad ir šalių sudarytomis subrangos sutartimis nebuvo pakeista pagrindine rangos sutartimi numatyta atsiskaitymo tvarka, kadangi ir subrangos sutartyje buvo numatyta, jog už atliktus darbus genrangovas (šiuo atveju ieškovė) atsiskaito per 10 darbo dienų, gavęs lėšas iš užsakovo (Kėdainių rajono savivaldybės administracijos) (t. 1, b. l. 16–19). Atsakovė išrašydama PVM sąskaitas faktūras mokėtoju taip pat nurodė ne Kėdainių rajono savivaldybės administraciją, bet būtent ieškovę (t. 1, b. l. 83, 86). Atsakovė turėjo alternatyvią galimybę tokių susitarimų nesudaryti, o juos sudarydama neveikė ieškovės kreditorių interesais. Akivaizdu, kad atsakovė, užsitikrindama teisę gauti pinigines lėšas iš nemokaus asmens pirmiau už kitus kreditorius, ignoravo kitų kreditorių, kurių reikalavimai dėl ieškovės nemokumo nebus patenkinti, teisėtą interesą ginčo lėšomis pasidengti bent dalį turimo reikalavimo. Sprendimo motyvas dėl galimų netesybų ieškovei tėra hipotetinis, nes duomenų apie sutarties nutraukimą ir pareikalautas netesybas byloje nėra pateikta. Todėl šalių pasirinktas atsiskaitymo būdas, nustatytas nesilaikant įstatymų ir sutartyje nustatytos tvarkos, vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai, kuriuo yra pažeidžiamos kitų ir ypač pirmesnės eilės kreditorių teisės. Kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė ir šią actio Pauliana ieškinio sąlygą.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo sandorių šalys buvo sąžiningos, dėl tų pačių aplinkybių, kuriomis remdamasis nustatė, jog nebuvo pažeisti kreditorių interesai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas, kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. T. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. Pukelio individuali įmonė ,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007; kt.). Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali dar labiau pasunkėti skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-94/2010).

Nustačius, kad įmonė sandorių sudarymo metu faktiškai jau buvo nemoki, kadangi nevykdė savo įsipareigojimų, ir įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės skolininkės (ieškovės) nesąžiningumas yra akivaizdus, nes ji turėjo žinoti, kad sudaromais sandoriais pažeis savo kreditorių teises. Nustatytos faktinės aplinkybės, jog atsakovė ginčo susitarimus sudarė, siekdama užsitikrinti realų apmokėjimą už atliktus darbus, patvirtina, kad jai buvo žinoma ieškovės sunki finansinė padėtis, kadangi atsakovei reikėjo susitarimų, kurie apsaugotų nuo mokėtinų lėšų patekimo į ieškovės sąskaitą. Tai patvirtina ir atsakovės atsiliepimas į ieškinį (t. 1, b, l, 59), iš kurio matyti, kad atsakovei buvo žinoma apie ieškovės problemas atsiskaitant su kitais subrangovais. Be to, kaip jau nustatyta, atsakovės argumentai, kad sandoriais nebuvo pažeidžiamos kreditorių teisės ir teisėti interesai, yra nepagrįsti, todėl jais negali būti grindžiamas atsakovės sąžiningumas, kuo iš esmės rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės 2011 m. finansinės atskaitomybės duomenys, patvirtinantys ieškovės faktinę nemokumo būseną, atsakovei sandorių sudarymo turėjo būti žinomi iš viešųjų registrų. Jokių duomenų, kad atsakovė būtų dėjusi kokias nors pastangas, siekdama išsiaiškinti, ar sudaromais sandoriais nebus pažeisti ieškovės kreditorių interesai, byloje nėra pateikta, o šalių veiksmai, siekiant, kad apmokėjimą už atliktus darbus gautų tiesiogiai atsakovė, nors pagal rangos sutartį toks apmokėjimas numatytas ieškovei, rodo šalių pastangas faktiškai apsaugoti tik atsakovės interesus.

Atsižvelgdama į tai kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus ir nepagrįstai nustatė, jog nėra actio Pauliana ieškinio taikymo ir jo tenkinimo sąlygų, todėl nepagrįstai ieškinį atmetė, dėl ko priimtas teismo sprendimas naikintinas ir byloje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Dėl restitucijos taikymo

Actio Pauliana instituto paskirtis – kompensavimas: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius (kreditoriai) galėtų patenkinti savo reikalavimą. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio objektu, skiriamas kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nukreipiant į jį išieškojimą. Pagal kasacinio teismo praktiką nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2006; 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. S. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-99/2010; kt.). CK 6.145 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal pripažintinas negaliojančiomis sutartis atsakovė iš trečiojo asmens gavo iš viso 61 404,72 Lt (17 784,04 Eur), todėl ši suma iš atsakovės priteistina ieškovei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį patenkinus, remiantis CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ieškovei iš atsakovės priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė byloje pateikė duomenis, kad yra sumokėjusi 1 000 Lt už atstovavimą pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 156–157), o atstovavimo išlaidas – 1 000 Lt apeliacinės instancijos teisme grindžia tik pateikta sąskaitą (t. 2, b. l. 28), o ne išlaidas patvirtinančiu apmokėjimo dokumentu. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos tinkamais įrodymais pagrįstos 1 000 Lt atstovavimo išlaidos (CPK 98 straipsnio 1ir 3 dalys).

Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą atleista pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl ieškinį patenkinus, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas 1 842,14 Lt (533,52 Eur) žyminis mokestis bei 52,39 Lt (15,17 Eur) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančiomis 2012-06-14 ir 2012-07-20 reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis, kuriomis ieškovė UAB „Jonsta“ perleido atsakovei UAB „Dujovika“ reikalavimo teises į 31 978,09 Lt ir 29 426,63 Lt, iš viso 61 404,72 Lt (dabar 17 784,04 Eur) dydžio Kėdainių rajono savivaldybės administracijos skolą.

Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dujovika (įmonės kodas 300034436) ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Jonsta“ (įmonės kodas 156612068) bendrą 17 784,04 Eur sumą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dujovika“ ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Jonsta“ 289,62 Eur atstovavimo išlaidas.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dujovika“ valstybei (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 01011239 4300, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000) 533,52 Eur žyminį mokestį ir 15,17 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai Nijolia IndreikienėNerijus MeilutisIzolda Nėnienė