- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-07
- Bylos Nr.
- eI2-4280-631/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09736-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė, Indrė Žvaigždinienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- N. F.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Indrės Žvaigždinienės,
atsakovo atstovui D. J.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. F. (N. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja N. F. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas Vilniaus rūmai), prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 26S207658 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; skunde taip pat prašoma išreikalauti iš Migracijos departamento 2023 d. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 23S208675, pareiškėjos asmens bylą, kuria remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadą Nr. 18-11491; priteisti pareiškėjai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, jog atsakovo priimtas Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytus administracinio sprendimo turinio reikalavimus, o tuo pačiu ir gero administravimo, proporcingumo, objektyvumo, išsamumo principų. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą grindžia vien tik hipotetinio pobūdžio spėlionėmis ir įtarimais, o ne nustatytais faktais, kurie pagrįstų pareiškėjos gyvenimo keliamą realią ir akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui.
Paaiškina, jog 1990 m. - 1995 m. baigė Baltarusijos valstybinį universitetą, pareiškėjai suteikta matematiko - ekonomisto kvalifikacija. Po universiteto baigimo, nuo 1995 m. spalio mėn. iki 2010 m. spalio mėn. dirbo valstybiniame banke „Belinvestbank“ ekonomistės pareigose, vėliau nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2022 m. liepos 29 d. banke „Belagroprombank “, t. y. pagal įgytą išsilavinimą nuosekliai dirbo bankų sektoriuje, o nuo 2019 m. vasario 11 d. Mokėjimo infrastruktūros ir elektroninės prekybos departamento direktoriaus pavaduotoja pagal terminuotą sutartį. Pareiškėja yra aukštos kvalifikacijos darbuotoja, tačiau ji nėra banko akcininke, valdytoja, neturėjo savarankiškos sprendimų priėmimo teisės, jos eitos pareigos neturėjo politinio pobūdžio aspektų. Ji dirbo su fiziniais asmenimis banko teikiamų mokėjimo paslaugų apimtyje, su VISA kortelėmis. Pareiškėja atleista iš darbo šalių susitarimu. Teigia, jog sprendimą išeiti iš darbo gerai apmokomose pareigose sąlygojo keletas priežasčių: visų pirma, bendra pastarųjų metų susiklosčiusi politinė situacija šalyje, kuriai pareiškėja kaip asmuo nepritaria ir nepalaiko; antra, blogas mikroklimatas banke – prasidėjo politiniam režimui nepritariančių darbuotojų atleidimas iš darbo; pareiškėjos asmeninio gyvenimo pokyčiai, nes 2022 m. sausio 28 d. sudarė santuoką su Baltarusijos piliečiu.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad ji niekuomet nepalaikė autoritarinio režimo, nėra reiškusi palankumo prokremliškam režimui, nepritarė Rusijos vykdomam karui Ukrainoje, dalyvaudavo 2020 m. Baltarusijoje vykusiuose mitinguose, jos sutuoktinis kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojas dirbo ir laikinai gyveno Lietuvoje. Tai neabejotinai buvo žinoma banko vadovybei, kuri pareiškėją pradėjo vertinti kaip nelojalią režimui darbuotoją, todėl pasibaigus darbo sutarčiai, išėjo iš darbo šalių susitarimu. Daugiau nei aštuonis mėnesius nepavyko įsidarbinti, ji ieškojo darbo tik privačiose įmonėse, ir tik nuo 2023 m. kovo 20 d. pradėjo dirbti ribotos atsakomybės įmonėje „Global Sales“ pardavimo specialisto pareigoms. Ši įmonė teikia konsultacines paslaugas prekybai nuotoliu.
Pareiškėja patvirtina, kad ji nėra dirbusi Baltarusijos saugumo/karinėse policijos struktūrose, nėra turėjusi jokių kontaktų su žvalgybos ir saugumo, karinėmis, policijos tarnybomis, niekada nėra buvusi žvalgybos verbavimo taikiniu. Pareiškėja niekada nėra pritarusi ir išreiškusi paramos Baltarusijos ar Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, niekada nėra pritarusi Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai Ukrainoje, nepateisina vykdomų Rusijos karo nusikaltimų tiek Ukrainoje, tiek kitose šalyse. Klausimyne pareiškėja yra aiškiai nurodžiusi, kad niekada nėra reiškusi pritarimo Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai Ukrainoje ir laiko, jog Krymas yra Ukrainos dalis. Vertina, jog išskyrus atsakovo interpretacijas, ginčijamame Sprendime nėra pateikiama jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėja gyvendama Lietuvoje atliks kokius nors veiksmus vykdydama Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos užduotis ar atliks kitus veiksmus, priešingus valstybės saugumui, interesams, gyventojų gerovei. Nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad pareiškėja ar jos šeimos nariai rinko žvalgybos informaciją apie Lietuvos ar kitų užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, civilinės ir karinės infrastruktūros objektus, vykdė kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Taigi, atsakovas nepagrindė kaip konkrečiai pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai
Atkreipia dėmesį, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės rėmėsi Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. spalio 31 d. išvada, kurios turinys bei jį pagrindžiantys dokumentai pareiškėjai nėra žinomi.
Mano, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai įvertino pareiškėjos individualią situaciją. Teigia, jog visiškai akivaizdu ir natūralu, kad pareiškėja dar neturi susiklosčiusių ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvoje, nes tik siekia juos įgyti, t. y. persikėlus šeimos susijungimo pagrindu laikinam gyvenimui į Lietuvą, ji planuoja dėti visas pastangas integruotis į šalies ekonominį ir socialinį gyvenimą – mokytis lietuvių kalbą, ieškoti naujo darbo pagal turimą darbinę kompetenciją, turėti pilnavertį santuokinį šeimyninį gyvenimą. Pareiškėja į Lietuvą pas sutuoktinį buvo atvykusi, turėdama Italijos išduotą Šengeno vizą, galiojančią nuo 2022 m. liepos 9 d. iki 2024 m. liepos 8 d., todėl jos galimybės įsidarbinti Lietuvoje iki šiol buvo ribotos.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog sutuoktinis nuo 2021 m. spalio 19 d. dirba elektronikos inžinieriumi UAB „Polimaster Europe“. Nurodyta įmonė dėl politinės situacijos Baltarusijoje nusprendė 2020-2022 m. perkelti veiklą į Lietuvą. Pareiškėjos sutuoktinis gyvena Lietuvoje leidimo laikinai gyventi pagrindu (leidimas galioja iki 2026 m. rugsėjo 13 d.). 2023 m. balandžio 5 d. sutuoktinis sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl buto Vilniuje nuomos, kuriame šeima kartu ketina gyventi ir turėti bendrus namus. Pareiškėjos ir sutuoktinio bendras šeimyninis gyvenimas yra visiškai apsunkintas, jiems yra sudėtinga palaikyti ryšį per atstumą, galimybės dažnai susitikti jie neturi. Pareiškėjai Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 22 d. Sprendimu Nr. 23S208675 apskritai uždrausta atvykti į Lietuvą iki 2026 m. gegužės 21 d. Pareiškėjos sutuoktiniui dėl darbo santykių ir ypatingai politinės situacijos šalyje yra sudėtinga atvykti į Baltarusiją, nes išvykę iš Baltarusijos kitur dirbti ir gyventi asmenys yra valdžios institucijų vertinami kaip nelojalūs režimui. Šeima siekia gyventi kartu Lietuvoje, nes nemato tolesnio gyvenimo perspektyvų Baltarusijoje dėl politinės situacijos šalyje bei savo įsitikinimų. Pareiškėjos sutuoktiniui darbas įmonėje sekasi puikiai, jis kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojas uždirba gerai. Pareiškėja neturi jokių artimų giminių (brolių, seserų, tėvų), gyvenančių Baltarusijoje. Pareiškėjos dukra iš pirmos santuokos yra pilnametė, šiuo metu gyvena Londone, nepilnamečių vaikų pareiškėja antroje santuokoje neturi, sutuoktinis vienintelis artimiausias jai žmogus, ji objektyviai nebeturi stiprių ryšių su Baltarusija ir siekia gyventi kartu su vyru.
Vertina, jog Sprendime tik formaliai išdėstytos aplinkybės dėl pareiškėjos šeiminės padėties, visiškai nėra pasisakyta dėl socialinių ir šeiminio gyvenimo aspektų, kuriuos pareiškėja išdėstė, neaptartas sunkumų, kurių patirs pareiškėjo šeima, proporcingumas siekiamam tikslui, vien tik formaliai nurodant, kad atsisakymas išduoti leidimą savaime neatima teisės gyventi kartu su sutuoktiniu kilmės šalyje. Atsakovas nevertino santuokos trukmės, realios galimybės pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje. Šių aplinkybių neištyrimas patvirtina formalaus, nevisapusiško bei neobjektyvaus sprendimo priėmimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog VSD 2023 m. spalio 30 d. išvadoje nurodė, kad pareiškėja 1995–2010 m. dirbo „Belinvestbank“ ir 2010–2022 m. – „Belagroprombank“. Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankams „Belinvestbank“ (nuo 2022 m. birželio 14 d.) (ketvirta pagal dydį finansų įstaiga Baltarusijoje), „Belagroprombank“ įvedė sankcijas (nuo 2022 m. kovo 20 d.). Tokiems juridiniams asmenims buvo uždrausta teikti specializuotas finansinių pranešimų paslaugas. Draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai prekiauti perleidžiamais vertybiniais popieriais ir pinigų rinkos priemonėmis, kurias išleido „Belagroprombank“, „Belinvestbank“, draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti sandorius su „Belagroprombank“, „Belinvestbank“. Pasak VSD, kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos įmonėse.
Teigia, jog priimant ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį (pareiškėjai nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi), šeiminius ryšius (Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis Baltarusijos Respublikos pilietis, turintis leidimą laikinai gyventi), ekonominius ryšius (pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirba), ginčijamo sprendimo proporcingumą. Pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Nurodo, jog Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjos darbą strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos įmonėse „Belinvestbank“ ir „Belagroprombank“, ir iš atliktų VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste vertinimų sprendė dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje. Mano, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika. Ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD vertinimu, pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams. Pažymi, jog tai, kad pareiškėja jau nebedirba strateginę reikšmę turinčiose institucijoje, nepaneigė VSD padarytos išvados. Tai pagrindžia Ukrainos saugumo tarnybos (toliau – ir SBU) kontržvalgybinės operacijos metu nustatyti faktai.
VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas visiškai palaikė skunde išdėstytus argumentus, kuriais remdamasis prašė skundą tenkinti. Papildomai nurodė, jog šiuo metu pareiškėjos Lietuvoje nėra, ji laukia sprendimo dėl galimybės gyventi Lietuvoje su sutuoktiniu. Nurodo, kad jokių ryšių su Baltarusijos institucijom nepalaiko ir bankų sistemoje dirbo išimtinai kaip ekonomistė, su finansais, kortelių išdavimu, neturėjo jokių įgalinimų sprendimų priėmimui, išėjo iš banko pasikeitus politinei situacijai.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, prašė atsiliepime išdėstytais argumentais skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 26S207658, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, jog pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsienietės sutuoktinis, kuris turi leidimą gyventi Lietuvoje. Atsakydama į Klausimyno 2 klausimą, prašant nurodyti visas darbovietes, kuriose dirbo ir dirba šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) pareiškėja nurodė, kad nuo 1995 m. spalio mėn. iki 2010 m. spalio mėn. dirbo ekonomiste „Belinvestbank“ ir nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2022 m. rugpjūčio mėn. –„Belagroprombank“ Baltarusijoje.
2023 m. spalio 31 d. VSD pateikė Migracijos departamentui išvadą Nr. 18-11491, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji dirbo „Belinvestbank“ ir „Belagroprombank“. Išvadoje nurodė, kad Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankams „Belinvestbank“ (nuo 2022 m. birželio 14 d.), „Belagroprombank“ (nuo 2022 m. kovo 20 d.) įvedė sankcijas. Tokiems juridiniams asmenims buvo uždrausta teikti specializuotas finansinių pranešimų paslaugas. Draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai prekiauti perleidžiamais vertybiniais popieriais ir pinigų rinkos priemonėmis, kurias išleido „Belagroprombank“, „Belinvestbank“, draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti sandorius su „Belagroprombank“, „Belinvestbank“.
Atsižvelgdamas į pateiktą VSD išvadą, Migracijos departamentas priėmė 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 26S207658, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2023 d. lapkričio 22 d. taip pat priėmė sprendimą Nr. 23S208675, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2026 m. gegužės 21 d.
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 26S207658, kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
Įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) (ginčui aktuali Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 79 punktas nustato, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o policija ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Byloje nustatyta, jog VSD 2023 m. spalio 31 d. pateikė išvadą Nr. 18-11491, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji dirbo „Belinvestbank“ ir „Belagroprombank“. VSD išvadoje pažymėjo, jog Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankams „Belinvestbank“ ir „Belagroprombank“ įvedė sankcijas.
VSD nurodė, jog Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Teismo vertinimu, Migracijos departamentas iš esmės turėjo pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą.
Sutiktina, kad yra pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, netinkamai įvertino pareiškėjos individualią situaciją, neatliko jokių aktyvių veiksmų tam, kad būtų priimtas argumentuotas sprendimas, iš esmės iš esmės rėmėsi VSD 2023 m. spalio 31 d. išvada, kurios turinys bei jį pagrindžiantys dokumentai pareiškėjai nėra žinomi.
Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis.
Pažymėtina, kad iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog vertinti pareiškėjos šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, tačiau atsakovas neturi duomenų apie užsienietės darbą Lietuvoje, taip pat apie tai, kad Lietuvos Respublikoje gyventų užsienietės nepilnamečiai vaikai. Pareiškėjos atstovas taip pat patvirtino teismo posėdyje, kad pareiškėja nepilnamečių vaikų neturi ir šiuo metu yra išvykusi iš Lietuvos, kad nebūtų priverstine tvarka vykdomas jos išsiuntimas.
Sutiktina su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjos siekis apsigyventi su savo sutuoktiniu negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atitinkamai tai, jog pareiškėjos sutuoktinis gyvena Lietuvos Respublikoje leidimo laikinai gyventi pagrindu savaime nesuteikia pareiškėjai teisės gauti leidimo laikinai gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos.
LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Pažymėtina, jog Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. (Žr. 2012-06-12 sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006-10-18 sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). EŽTT savo praktikoje pripažino, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinamas bent vienu EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje išvardintu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Pagal EŽTT praktiką, EŽTK 8 straipsnyje, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (Žr. 2012-06-12 sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006-10-18 sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su VSD nurodytais argumentais, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turimais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. 26S207658, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 26S207658.
Netenkinus pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo –išnagrinėti iš naujo pareiškėjos prašymą.
Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimas atmestas, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132-133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos N. F. (N. F.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.