Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-44-177/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-02-15
Bylos Nr.: 1A-44-177/2018
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis: A. V.
Civilinis ieškovas: Olgai Meilienei
Nukentėjusysis: V. L., R. L.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-177/2018Proceso Nr. 1-01-1-19428-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.3.1.1; 2.1.2.4; 2.1.2.12; 2.1.7.4; 2.4.6.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų K. J., Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,gynėjai Irinai Karšul,nuteistajam A. V.,civilinei ieškovei Olgai Meilienei,ekspertui Kęstučiui Graželiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš A. V. priteista: nukentėjusiajai V. L. 30 000 Eur ir nukentėjusiajam R. L. 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; Olgai Meilienei 471,23 Eur ir S. L. 688,67 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 4 d. laikotarpiu nuo 19.36 val. iki 22.28 val. garažų masyve (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su E. L. (E. L.) metu tyčia rankomis ir kojomis bei nenustatytu daiktu sudavė daugybę, tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių, smūgių nukentėjusiajam E. L. į įvairias kūno vietas, padarydamas muštines žaizdas viršutinės lūpos gleivinėje ir smakre, poodinę kraujosruvą kairio užausio srityje, odos nubrozdinimus kaktos kairėje, kairės akies viršutiniame voke, minkštųjų audinių kraujosruvas veide ir galvoje, kraujo patekėjimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešiniojo pusrutulio momeninėje skiltyje, pjautinę žaizdą kaklo kairėje, durtinę-pjautinę žaizdą kaklo dešinėje – sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, durtinę-pjautinę žaizdą kaklo dešinėje su dešinės jungo venos sužalojimu – sužalojimą, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, ūmiu širdies bei kvėpavimo veiklos sutrikimu ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Po to, slėpdamas nusikaltimo pėdsakus, apipylė E. L. lavoną degiu skysčiu ir padegė, padarydamas pomirtinius III–IV laipsnio odos nudegimus, apimančius 75 procentus kūno paviršiaus ploto, dėl to negalima nustatyti E. L. padarytų visų sužalojimų kiekio, lokalizacijos, sunkumo laipsnio, ir taip tyčia nužudė E. L.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, jame išdėstyti motyvai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Teismui vienpusiškai įvertinus surinktus įrodymus, pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies reikalavimai, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

2.1. Byloje dėl šališkumo buvo pareikštas nušalinimas valstybinį kaltinimą palaikiusiam prokurorui, tačiau pareiškimą dėl nušalinimo teismas atmetė. Tai verčia suabejoti paties teisėjo nešališkumu. Įtarimus dėl teismo šališkumo dar sustiprina ir tendencingas bei nemotyvuotas skundžiamas nuosprendis. Nuosprendyje tik selektyviai paminėti ir tik netiesiogiai apelianto kaltę galintys įrodyti bylos duomenys, tačiau ir jie išimti iš konteksto bei iškraipyti.

2.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad apelianto parodymai nenuoseklūs. Priešingai, skirtingų apklausų metu duoti paaiškinimai nėra prieštaringi ir paneigiantys vieni kitus. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog E. L. nužudymo dieną apeliantas buvo užkoduotas nuo alkoholizmo, tačiau, nepanaikinęs procedūros, pradėjo dideliais kiekiais vartoti alkoholį. Tai turėjo didelės įtakos jo sąmonei. Būtent dėl šios priežasties jis ilgai negalėjo prisiminti tos dienos įvykių, o prisiminimai grįždavo tik laipsniškai ir nuotrupomis. Tokios būklės esančiam ir negalinčiam prisiminti, kas iš tikrųjų įvyko, žmogui labai lengva įteigti, kad jis yra kažką padaręs. Šias aplinkybes patvirtintų teismo psichiatras narkologas, tačiau prašymą jį apklausti teismas atmetė. Anksčiau nurodyta aplinkybė, atsižvelgiant į tuometinę apelianto sveikatos būklę, nepaneigia jo turėto noro kuo greičiau ištrūkti iš suėmimo, nes, esant tokios būklės, būti suimtam yra tikra kančia. Bet koks žmogus būtų pasiryžęs padaryti bet ką, kad tik jį paleistų. Prie noro prisiimti kaltę dėl muštynių formavimo prisidėjo ne tik A. T. įteigimas bei buvimas suimto, bet ir aplinkybė, jog, siekiant apeliantą palaužti, jis buvo maksimalų laiką paliktas Vilniaus apskrities VPK areštinėje, kur su juo dirbo kriminalinės policijos agentai, visą tą laiką įtikinėję, kad galbūt E. L. nužudė būtent jis. Apeliantą perkėlus į Lukiškių kalėjimą–izoliatorių, kur pagal įstatymą tokie kriminalinės policijos veiksmai nėra leistini, ir pagerėjus psichikos sveikatai, jis sugebėjo atkurti tos dienos įvykius bei juos nuosekliai atpasakoti.

2.3. Iš to matyti, jog apelianto parodymus teismas nuosprendyje surašė nenuosekliai, nurodydamas detales, kurių jo parodymuose apskritai nebuvo, pvz.: jis automobiliu ,,BMW“ norėjo pasivažinėti, nors parodymuose aiškiai nurodyta, kad į automobilį jis nuėjo miegoti, o degalų norėjo įpilti, norėdamas užvesti automobilį ir įjungti šildymą; pakeliui namo nugriuvo, nors apklausos metu nurodė tik tai, jog eidamas namo į sieną nusibrozdino ranką; po muštynių su A. T. įvykio vietoje alkoholį vartojo iki vėlyvo vakaro, nors tai aiškiai prieštarauja jo duotiems parodymams.

2.4. Priešingai, A. T. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas jo parodymus turėjo vertinti kritiškai dėl dviejų priežasčių: pirma, savo parodymais jis galėjo siekti tik apsiginti nuo kaltinimo padarius nusikalstamą veiką; antra, dėl to, kaip šie parodymai buvo užfiksuoti. Ikiteisminio tyrimo metu A. T. parodė, kad jį pasivijęs A. V. sakė „matomai užmušiau Edvardą“. Tačiau teisme jis jau kategoriškai neigė taip sakęs, o tokį įrašą protokole paaiškino tuo, jog prieš pasirašydamas protokolo net neskaitė. Vėliau, kai ikiteisminis tyrimas dėl A. T. buvo nutrauktas, parodymams užtvirtinti jis jau buvo apklaustas kaip liudytojas. Tačiau šio procesinio veiksmo apklausa neįmanoma pavadinti, kadangi akivaizdžiai matyti, kad į apklausos protokolą pažodžiui perrašyti A. T. 2015 m. balandžio 14 d. neva duoti parodymai, o patį protokolą pagal A. T. jis vėl pasirašė net neskaitęs. Teisme A. T. parodė, kad A. V. su nukentėjusiuoju mušėsi apie 15 sekundžių, po to jis iš įvykio vietos išėjo. Tačiau šiuos jo parodymus visiškai paneigia byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio aiškiai matyti, jog muštynės iš tiesų vyko gana ilgai. Iš visų A. T. duotų parodymų galima tikėti tik jo nurodyta aplinkybe, kad kratos, atliktos jo namuose, metu niekas jo neklausė, kokius batus avėjo ar kokius drabužius dėvėjo įvykio metu; buvo paimti tiesiog pirmi pasitaikę drabužiai ir avalynė. Ši aplinkybė puikiai paaiškina, kodėl ant jo drabužių nerasta jokių kraujo pėdsakų.

2.5. Teismas nenorėjo vertinti ant A. T. rankų buvusių sužalojimų ir nuosprendyje apsiribojo paties A. T. parodymais, jog jis rankas susižalojo darbe. Tačiau teismas ignoravo teismo medicinos eksperto išsakytą galimybę, kad būtent A. T. galėjo suduoti smūgius E. L., juo labiau kad nesimato sužalojimų ant A. T. rankų vaizdo įrašuose iš ,,Fresh Market“ parduotuvės salės.

2.6. Be to, teismas sąmoningai nepasisakė dėl nukentėjusiojo kraujo lašų lokalizacijos ant apelianto drabužių. Vertinant E. L. patirtus sužalojimus ir vaizdo įrašuose matomą žalojimo mechanizmą, tokio dydžio ir lokalizacijos kraujo purslų tiesiog negalėjo atsirasti tose vietose, kuriose aprašė specialistas. Ant įvykio vietoje rasto stiklinio butelio kaklelio nerasta E. L. kraujo, aptikti tik DNR pėdsakai, kurių profilis sutampa su E. L. DNR profiliu. Tuo tarpu kitų asmenų DNR pėdsakų, juo labiau apelianto, ant minėto butelio fragmento nebuvo aptikta. Be to, teismo medicinos ekspertas specialisto išvadoje dėl E. L. mirties priežasties negalėjo atsakyti į klausimą, kokiu daiktu padarytas sužalojimas E. L. kakle. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent įvykio vietoje rastas stiklinio butelio kaklelis yra nužudymo įrankis. Paminėtos aplinkybės savaime patvirtina, jog apeliantas negalėjo atlikti jam inkriminuojamų veiksmų. Tuo tarpu ant A. T. drabužių kraujo pėdsakai nebuvo aptikti, nes kratos metu buvo išimti ne tie drabužiai, kuriuos A. T. vilkėjo įvykio metu.

Žemesnės instancijos teismas

2.7. Teismas nurodė, kad apeliantas 2015 m. balandžio 4 d. 22:22:18 ,,ORLEN“ degalinėje į bakelį pripylė benzino ir jau po 5 minučių nustatytas padegimo faktas. Šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, jog, siekdamas paslėpti padaryto nusikaltimo pėdsakus, apeliantas sunaikino įkalčius. Tokia išvada prieštarauja bet kokiai logikai, kadangi pats teismas vienu sakiniu anksčiau nuosprendyje nurodė, kad automobilyje ,,BMW“, kuriame po nagrinėjamo įvykio apeliantas buvo, rastas tuščias bakelis nuo benzino, o įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog plastikinė talpa su benzino kvapu išsilydžiusi rasta įvykio vietoje. Be to, jo drabužius tyręs specialistas ant jų nerado nei degaus skysčio pėdsakų, nei apdegimo požymių, jų nerasta ir ant kūno. Aplinkybės, kad apeliantas būtų kvepėjęs benzinu ar degėsiais, nepatvirtino ir G. Č., kurio parodymus teismas iškraipė. Iš liudytojo G. Č. parodymų liko visiškai nepaminėta, jog į naktinę parduotuvę liudytojas su apeliantu ėjo pro garažus L. Z. gatvėje, tačiau tuo metu jokio gaisro, žmonių ar specialiųjų tarnybų automobilių garaže ar prie garažų nebuvo. Taip pat ignoruota aplinkybė liudytoją parodžius, kad jis nematė ant apelianto rankų sužalojimų.

2.8. Teismas nuosprendyje nepaminėjo M. S. ir A. B. parodymų, kurie turi didžiulę įrodomąją reikšmę byloje. Būtent iš M. S. duotų parodymų, vertinant juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, galima daryti pagrįstą išvadą, jog muštynes įvykio vietoje pradėjo ne apeliantas, bet A. T. Liudytoja A. B., iš kurios buto langų ir balkono puikiai matosi įvykio vieta, apklausiama parodė, kad 2015 m. balandžio 4 d. vakare per balkoną matė įvykio vietoje žmonių siluetus, kažkas triukšmavo, matėsi kažkokie blyksniai, o netrukus kilo gaisras. Kadangi ekspertai šioje byloje negalėjo nustatyti tikslaus E. L. mirties laiko, mirti jis galėjo būtent tuo metu, kai įvykio vietoje buvo liudytojos nurodyti asmenys, nes gaisras kilo netrukus po to, kai liudytojos girdėti garsai nutilo.

2.9. Teismas išsamiai neišanalizavo vaizdo įrašų turinio. Pirmuose įrašuose galima matyti, kaip E. L., A. T. ir A. V. apsipirkinėja parduotuvėje. Visų nuotaikos geros, perkama daug alkoholio. Vaizdo įrašuose puikiai matyti, kad A. T. apsirengęs juodos spalvos striuke su ryškia tamsiai raudonos, faktiškai bordo, spalvos apdaila, jis yra sportiško kūno sudėjimo, laikosi labai tiesiai. Ši aplinkybė, nors ir galėtų atrodyti nereikšminga, tačiau įgauna didelę svarbą, vertinant vėlesnius vaizdo įrašus ir kitus įrodymus.

2.9.1. Kitame vaizdo įraše matyti, kaip trys asmenys išgėrinėja prie garažų ir kartais vyksta kažkokie apsistumdymai. 19:28:37 visi sėdi ant betoninio bortelio, o 19:29:50 pro juos kažkas praeina ir laiptais kyla į viršų. Iš bylos medžiagos žinoma, jog laiptais kilęs asmuo yra liudytojas M. S., kuris parodė, kad, 2015 m. balandžio 4 d. eidamas į parduotuvę, prie garažo pastebėjo tris vaikinus, kurie iš pažiūros jam atrodė labai girti. Liudytojas atkreipė dėmesį į vieno vaikino aprangą – juodą striukę su bordo spalvos elementais. Iš ankstesnio vaizdo įrašo analizės galima daryti išvadą, jog tai buvo A. T.. Grįždamas iš parduotuvės, liudytojas pastebėjo tuos pačius tris vaikinus, tačiau tuo metu jau tik du iš jų sėdėjo ant bortelio, o vaikinas, apsirengęs juoda striuke su bordo spalvos elementais (A. T.), stovėjo; jautėsi, kad jis kažkuo nepatenkintas ir kažką aiškino suirzusiu balsu.

2.9.2. Vėliau vaizdo įraše matosi, jog stovintis vaikinas pastūmė vieną iš dviejų sėdėjusių ir šis nugriuvo. Vertinant ankstesnius vaizdo įrašus kartu su liudytojo M. S. parodymais, galima padaryti pagrįstą išvadą, kad nugriuvęs asmuo buvo E. L., o jį pastūmęs – A. T. Vėliau vaizdo įrašuose matyti, jog prasideda muštynės, tiksliau, vienas asmuo suduoda smūgius rankomis ir kojomis kitam asmeniui.

2.9.3. Iš vaizdo įrašų analizės labiausiai tikėtina, kad fizinę prievartą naudojo būtent tas asmuo, kuris pradėjo mušti nukentėjusįjį. Iš vaizdo įrašų matyti, jog smurtautojas yra sportiško kūno sudėjimo, kas ypač išryškėja, kai pastarasis nusiima striukę, megztinį ir bliuzoną bei lieka apnuogintu torsu. Vaizdo įraše aiškiai matyti, kad tuo metu, kai vienas asmuo aktyviai smurtauja prieš kitą, trečias dalyvis įvykyje faktiškai nedalyvauja, tik bando atsistoti ir griuvinėja. Po kiek laiko galima matyti, kaip smurtą naudojęs asmuo tvirtu žingsniu ir tiesia laikysena išeina iš garažų, o jam iš paskos beveik griuvinėdamas išbėga trečias dalyvis.

2.9.4. Byloje esančių vaizdo įrašų kokybė yra labai bloga dėl filmavimo atstumo ir apšvietimo. Todėl nustatyti, kas kokius veiksmus atliko, galima, tik kruopščiai išanalizavus visus vaizdo įrašus. Tačiau šių duomenų jau pakanka padaryti tvirtą išvadą, jog labiausiai tikėtina, kad smurtinius veiksmus įvykio vietoje atliko ne apeliantas.

2.9.5. Iš vaizdo įrašo CH01-2015-04-04-19-59-16 aiškiai matyti, jog, A. V. ir A. T. pasišalinus iš įvykio vietos, 20:01:37 į ją užeiną du asmenys, tikėtina, vaikinas ir mergina. Gynybos prašymas nustatyti šiuos asmenis ir juos apklausti kaip liudytojus nebuvo patenkintas, kaip ir prašymas nustatyti dar vieną liudytoją. Šių liudytojų egzistavimą ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir tyrimui vadovavęs prokuroras nusprendė tiesiog ignoruoti, kadangi savo iniciatyva minėtų asmenų pareigūnai įrašuose apskritai neaptiko, o prašymas juos nustatyti nebuvo tenkintas. Vaizdo įrašas iš parduotuvės „Maxima“, padarytas po nagrinėjamo įvykio, vėlgi paneigia A. T. ir patvirtina apelianto parodymus, nes jame aiškiai matosi, kad jie draugiškai bendrauja ir vėl perka alkoholį.

2.10. Siekiant išsklaidyti visas abejones, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme daug kartų prašyta atlikti papildomus tyrimo veiksmus, tačiau prašymai visada buvo atmetami motyvuojant tuo, jog byloje pakanka duomenų. Įrodinėjimas baudžiamajame procese negali būti beribis, tačiau šiuo konkrečiu atveju jokiu būdu negalima konstatuoti, kad byloje jau nustatytos visos svarbios aplinkybės, kadangi būtent prašomų veiksmų atlikimas galėtų iš esmės pakeisti byloje nustatytas aplinkybes ir neginčijamai įrodyti apelianto nekaltumą. Todėl atsisakymas atlikti prašomus veiksmus reikštų apelianto teisės į gynybą esminį suvaržymą.

Žemesnės instancijos teismas

2.11. Apeliacinės instancijos teismo prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir papildomus veiksmus, neatliktus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme: 1) būtina patikrinti liudytojo A. T. ir apelianto parodymus, atlikus psichofiziologinius tyrimus poligrafu; 2) skirti kompleksinę ekspertizę, kurios metu techninėmis priemonėmis būtų pagerinta iš parduotuvės ,,Fresh Market“ paimtų vaizdo įrašų kokybė ir atsakyta į svarbius klausimus; 3) skirti liudytojo A. T. ir apelianto psichologines ekspertizes; 4) skirti teismo medicinos ekspertizę; 5) apklausti teismo psichiatrą narkologą, kuris galėtų patvirtinti arba paneigti apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl apelianto būklės, sąlygotos pavartoto didelio kiekio alkoholio po kodavimo nuo alkoholizmo procedūros.

Šalies argumentai

2.12. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismo posėdyje nuteistasis A. V. bei jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teisėjų kolegijos nuomone, A. V. kaltė tyčia nužudžius E. L. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas gana išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę, teisingai nustatė nukentėjusiesiems priteistos žalos atlyginimo dydį.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, teismo šališkumo

ir apelianto teisės į gynybą suvaržymo

6. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

6.1. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantas pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu motyvuodamas, kad teismas, vienpusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pasirėmęs tik netiesiogiai apelianto kaltę galinčiais įrodyti bylos duomenimis, padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

6.1.1. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė. Kiti teismo proceso dalyviai, iš jų nuteistasis ir gynėja, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo požymių.

Žemesnės instancijos teismas

6.1.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog, šioje baudžiamojoje byloje tirdamas ir vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo gana išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino byloje esančius įrodymus kaip visumą.

6.1.3. Apeliantas nepagrįstai ignoruoja netiesioginių įrodymų reikšmę. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, jog įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Būtent taip įvertinusi įrodymus, pasirėmusi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais.

6.1.4. Reikia sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nuosprendyje teismas nepaminėjo liudytojų M. S. ir A. B. parodymų. Tai bus padaryta šioje nutartyje, aptariant nuteistojo A. V. kaltę. Kita vertus, apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė neturėjo esminės įtakos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes asmens kaltę pagrindžia arba paneigia ne atskiri įrodymai, bet jų visetas, o jis išdėstytas skundžiamame nuosprendyje.

6.2. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Skunde tai argumentuojama aplinkybe, jog teismas atmetė prašymą nušalinti prokurorą, ir nuosprendžio nemotyvuotumu.

Žemesnės instancijos teismas

6.2.1. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi.

Tačiau siekiant konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą, nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės, deklaratyvaus pareiškimo. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2009, 2K-466/2009, 2K-195/2010, 2K-75-677/2016 ir kt.).

6.2.2. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-677/2016 ir kt.).

6.2.3. Teisėjų kolegija nenustatė esminių skundžiamo nuosprendžio surašymo trūkumų. Apeliantas nurodo, kad jo parodymus teismas iškraipė įrašydamas detales, kurių parodymuose nebuvo. Apeliantas neigia sakęs, jog automobiliu ,,BMW“ norėjo pasivažinėti, nes jis į automobilį nuėjo miegoti, o degalų norėjo įpilti, norėdamas užvesti automobilį ir įjungti šildymą. Susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu, akivaizdus tokio argumento nepagrįstumas. Nuosprendžio antrame lape įrašyta, kad A. V. sugalvojo pasivažinėti automobiliu ,,Mercedes-Benz“. Tai atitinka protokole užfiksuotus jo parodymus: ,,...sugalvojau pasivažinėti su ,,Mercedes-Benz“ automobiliu, nežinojau, ar tėvas buvo įpylęs jai benzino, todėl nuėjau link kolonėlės...“ Apeliantas neigia sakęs, jog pakeliui namo nugriuvo, tačiau teisiamojo posėdžio protokole įrašyta: ,,...ėjau namo, lipau sienomis į ketvirtą aukštą, o sienos buvo užšalę, trenkiausi į sienas, ant laiptų buvau nukritęs“, ,,ant nugaros sužalojimai atsirado, kai nuo laiptų griuvinėjau“ (t. 7, b. l. 46–49).

6.2.4. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir kt., paprastai taip pat nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (EŽTT sprendimai bylose Boldea prieš Rumuniją, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007, Rupa prieš Rumuniją, no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Be to, turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys esant nurodytas aplinkybes ir leidžiantys kelti pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo.

6.2.5. Šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas, kai bylą nagrinėjęs teisėjas negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais. Tokių aplinkybių byloje objektyviai nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad, jei abejojama dėl teismo nešališkumo, įstatymas suteikia teisę tiek nuteistajam, tiek gynėjui pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis). Teisiamajame posėdyje to nebuvo padaryta, vadinasi, teismas iš tiesų buvo nešališkas.

6.2.6. Tie patys reikalavimai dėl nešališkumo keliami ir prokurorui. Apelianto nuomone, tai, kad teismas atmetė gynėjos pareiškimą dėl valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro nušalinimo (t. 5, b. l. 126–128, 131–132, 133–134), taip pat verčia abejoti teisėjo nešališkumu. Prokuroro šališkumą gynėja daugiausia siejo su ikiteisminio tyrimo nutraukimu A. T., kartu su A. V. buvusiu nusikaltimo vietoje.

6.2.7. Nežiūrint kai kurių uždelsimų, priimant tarpinius sprendimus, bylos duomenys rodo, jog ikiteisminis tyrimas dėl A. T. nutrauktas pagrįstai (t. 3, b. l. 180–181, 142–144; t. 6, b. l. 42–45, 52–53). Tai reiškia prokurorą priėmus teisėtą sprendimą. Kiti gynėjos motyvai dėl prokuroro nušalinimo buvo subjektyvaus pobūdžio, todėl teismas juos atmetė. Beje, baudžiamąją bylą grąžinus prokurorui, gynėja pakartotinai šalino ne tik byloje dalyvaujantį, bet ir kitus prokurorus, tačiau gynėjos skundai buvo atmesti (t. 6, b. l. 48–49). Tokia aplinkybė irgi rodo prokurorą nebuvus šališką.

6.2.8. Šioje byloje apeliantas suabejojo teismo nešališkumu tik apeliaciniame skunde. Tai, kad bylą nagrinėjęs teismas nenušalino prokuroro, nenustatęs nušalinimo pagrindo, ir priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia teismą buvus šališką.

6.2.9. Įvertinusi nuteistojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimą nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad buvo atmetami kai kurie proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai tenkinami ar iš viso nesutinkama su teismo išvadomis.

6.3. Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog, teismui atmetus nevienkartinius prašymus atlikti papildomus tyrimo veiksmus, buvo esmingai suvaržyta jo teisė į gynybą.

6.3.1. Pagal BPK 270 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų nutartį.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Įrodinėjimas baudžiamajame procese negali būti beribis. Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei teisėtomis priemonėmis surinkti tiek įrodymų, kad jų pakaktų apkaltinamajam arba išteisinamajam nuosprendžiui priimti.

6.3.2. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog nuteistojo gynėja ne kartą reiškė prašymus (jie pakartoti apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme) atlikti liudytojo A. T. bei apelianto psichofiziologinius tyrimus poligrafu ir jų psichologines ekspertizes, skirti kompleksinę ekspertizę, siekiant techninėmis priemonėmis pagerinti iš parduotuvės ,,Fresh Market“ paimtų vaizdo įrašų kokybę bei atsakyti į svarbius klausimus, skirti teismo medicinos ekspertizę, apklausti teismo psichiatrą narkologą ir kt. Prašymų turėjo ir nuteistasis.

Pareikšti prašymai, kaip to reikalauja BPK 270 straipsnio nuostatos, kiekvieną kartą buvo išnagrinėti, išklausant proceso dalyvių nuomones. Vieni iš jų atmesti protokolinėmis nutartimis (t. 5, b. l. 160–161; t. 6, b. l, 172; t. 7, b. l. 20), kiti patenkinti, priimant protokolines ar rašytines nutartis (t. 6, b. l. 8–10; t. 7, b. l. 10).

Žemesnės instancijos teismas

6.3.3. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas gynėjos prašymą, ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar galima pagerinti įvykio vietą užfiksavusių vaizdo įrašų kokybę, ir kvietė vaizdų ekspertą, tačiau gynėjos tikėtųsi rezultatų tai nedavė.

6.4. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, laiku negrąžinęs baudžiamosios bylos prokurorui įstatymo nustatyta tvarka išnagrinėti dar ikiteisminio tyrimo metu paduotą gynėjos skundą, tačiau vėliau teismas pats jį ir ištaisė. Tai uždelsė bylos nagrinėjimą, bet neturėjo įtakos teisėtam apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, todėl šis pažeidimas nelaikomas esminiu.

Dėl A. V. kaltės

7. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde neigia nužudęs E. L. ir tvirtina, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo A. T. Savo teiginiams pagrįsti jis kritikuoja liudytojo A. T. parodymus kaip nenuoseklius bei prieštaringus ir nesutinka, kaip skundžiamame nuosprendyje įvertinti jo paties parodymai. Teisėjų kolegija atmeta tokius skundo argumentus.

8. Susipažinus su ikiteisminio tyrimo metu duotais tuo metu įtariamojo A. T. parodymais, ištirtais teisiamajame posėdyje, matyti, jog apklaustas netrukus po sulaikymo jis nieko nepasakojo apie muštynes, parodė tik kartu su nukentėjusiuoju ir A. V. girtavęs prie garažų (t. 3, b. l. 155–157). Praėjus keletui dienų, apklausoje dalyvaujant gynėjai, įtariamasis A. T. parodė, kad jiems geriant alkoholį konflikto nebuvo, tačiau A. V. kaip žaisdamas keletą kartų nestipriai delnu sudavė E. L. į žandus. Šiam tai nepatiko, ir jis A. V. sudavė žymiai stipriau. A. V. dėl to labai supyko ir ėmė mušti E. L. rankomis bei kojomis (t. 3, b. l. 159–161). Savo parodymus A. T. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 163–165) bei pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 210–213). Teisme jis paaiškino, kodėl pradžioje davė skirtingus parodymus – buvo kaip nesavas, sumišęs, šoke, nes jį apkaltino kažką nužudžius ir sudeginus.

8.1. Apeliantas pagrįstai kritikuoja vėliau surašytą A. T. kaip liudytojo apklausos protokolą (t. 3, b. l. 183–186), dėl jo nutraukus ikiteisminį tyrimą, nes to protokolo turinį sudaro pažodžiui nukopijuotos jau minėtų ankstesnių apklausų protokolų atitinkamos dalys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo protokolu teismas skundžiamame nuosprendyje nesirėmė. Kita vertus, akivaizdu, kad protokolas surašytas ne iš liudytojo žodžių, nes neįmanoma pažodžiui pakartoti to, kas buvo pasakyta daugiau nei prieš pusę metų. Jame esantys duomenys nelaikomi A. T. apklausa, o pats dokumentas vertinamas kaip ikiteisminį tyrimą atlikusios vyresniosios tyrėjos aplaidumo rezultatas.

8.2. Teisėjų kolegija pripažįsta įtariamojo A. T. apklausos protokole (t. 3, b. l. 159–161) galėjus būti netikslią frazę (,,Pasivijęs mane, A. V. pasakė: ,,matomai užmušiau E.“), kurią teisme jis paneigė (,,A. pasakė, kad jis jį ,,nukepė“. Supratau, kad pasakė kaip ,,išjungė“). Teisėjų kolegijos vertinimu, taip galėjo atsitikti nebūtinai todėl, jog A. T. neskaitė protokolo, bet dėl tyrėjos apklausiamo asmens žodžių interpretavimo. Atkreipiamas dėmesys, kad teisme A. T. parodė neskaitęs protokolų ,,iš to džiaugsmo, kad nutraukė įtarimus“, tačiau visi kiti, išskyrus jau minėtą liudytojo apklausos protokolą, surašyti iki nutraukiant dalį ikiteisminio tyrimo.

8.3. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog A. T. skirtinguose parodymuose yra kai kurių nesutapimų, pvz. dėl muštynių trukmės, tačiau negalima neatsižvelgti, kad įvykio metu buvo išgerta daug alkoholio ir tai turėjo įtakos parodymų tikslumui. Kita vertus, aptartų parodymų, kuriais pagrįstas nuosprendis, esmė yra vienoda, ir tai leidžia teigti juos esant teisingus, juo labiau kad juos patvirtina kiti bylos duomenys.

8.4. Apeliantas savo skunde iškraipo A. T. parodymus dėl kratos metu paimtų jo drabužių ir avalynės. Be jokio pagrindo apeliaciniame skunde teigiama, jog niekas neklausė, ką A. T. vilkėjo ir avėjo įvykio metu, buvo paimti pirmi pasitaikę drabužiai bei avalynė. Pirma, nelogiška teigti, neturint jokių įrodymų, kad šį procesinį veiksmą atlikę pareigūnai visiškai nesuvokė kratos esmės. Antra, tai paneigia nutarimo kratai daryti, kratos protokolo ir kratą atlikusio tyrėjo tarnybinio pranešimo (t. 3, b. l. 47, 48–49, 118–119) turinys, iš kurių matyti, jog A. T. motina pateikė ne atsitiktinius daiktus, bet drabužius ir avalynę, kuriuos sūnus nuolat vilkėjo bei avėjo. Trečia, pats A. T. teisme patvirtino, kad padavė tuos drabužius ir batus, kurių policija prašė.

8.5. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo A. T. parodymų vertinti kaip nepatikimų ir juos atmesti. Beje, kritikuodamas liudytojo A. T. parodymus, jau pačiame apeliaciniame skunde apeliantas išsako abejonę, ar tie parodymai iš tiesų nepatikimi, teigdamas, kad jais liudytojas ,,galėjo siekti tik apsiginti nuo kaltinimo padarius nusikalstamą veiką“, tačiau skunde nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog liudytojas to siekė.

9. Priešingai, nei aptarti liudytojo A. T. parodymai, paties nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs. Jie prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir kitiems bylos duomenims.

9.1. Jau pirmos apklausos metu 2015 m. balandžio 8 d. A. V. papasakojo apie tarp jo ir E. L. girtaujant kilusį konfliktą, peraugusį į muštynes. Jis parodė A. T. į ginčą nesivėlus, stengusis išlikti nuošalyje, nedalyvavus muštynėse, tiesiog stovėjus šone ir stebėjus (t. 4, b. l. 45–49). Tokie nuteistojo parodymai atitinka liudytojo A. T. parodymus, kuriais teismas pagrįstai rėmėsi skundžiamame nuosprendyje. Žodinį konfliktą peraugus į muštynes nuteistasis patvirtino ir vėliau, dalyvaujant gynėjai jo parodymus patikrinant vietoje 2015 m. rugsėjo 18 d., tačiau toliau atsisakė parodyti savo atliktus veiksmus (t. 4, b. l. 59–63).

9.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pastarojo procesinio veiksmo metu gynėja iš tyrėjos jau buvo gavusi parduotuvės ,,Fresh Market“ apsaugos kamerų vaizdo įrašų skaitmenines kopijas (t. 3, b. l. 96, 97). Kolegija daro išvadą, jog dėl techninių priežasčių (reikalinga speciali kompiuterinė programa) gynėja įrašų negalėjo peržiūrėti. Tuo paaiškinama, kodėl jos ginamasis atsisakė parodyti muštynių eigą, kurią užfiksavo parduotuvės vaizdo kameros.

9.3. 2015 m. lapkričio 17 d. gynėja kartu su tyrėja peržiūrėjo dalį minėtų vaizdo įrašų ir pateikė savo pastabas apie matytus vaizdus (t. 1, b. l. 143–149). Pati tyrėja juos peržiūrėjusi ir surašiusi apžiūros protokolą buvo dar 2015 m. birželio 15 d. (t. 1, b. l. 130–138, 139–142).

9.4. Teisėjų kolegija vėl atkreipia dėmesį, kad, praėjus vos 25 minutėms po gynėjos peržiūrėtų vaizdo įrašų, A. V. buvo apklaustas antrą kartą (t. 4, b. l. 54–56). Šios apklausos metu jis iš esmės pakeitė parodymus ir ėmė teigti, jog prieš E. L. smurtavo ne jis, bet A. T. Tokių parodymų nuteistasis laikėsi ir teisme. Skundžiamame nuosprendyje jie išdėstyti, todėl šioje nutartyje nekartojami.

9.5. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto parodymų pakeitimą ikiteisminio tyrimo metu nulėmė prieš antrą jo apklausą gynėjos peržiūrėta vaizdinė medžiaga, kurios bloga kokybė (negalima pažinti smurtaujančio asmens) leido ją interpretuoti savaip ir pasirinkti gynybos taktiką. Nepatenkinama vaizdo kokybe įsitikino apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įrašus peržiūrėjusi teismo posėdyje dalyvaujant ekspertui, kuris patvirtino, kad vaizdo pagerinti nėra techninių galimybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. V. parodymus pagrįstai įvertino kaip nenuoseklius.

9.6. Atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistojo parodymų pakeitimui esminės reikšmės turėjo jo bloga sveikatos būklė apklausos metu dėl alkoholio poveikio, vėl pradėjus girtauti po kodavimosi, ir A. T. įtaiga, kad E. L. sumušė būtent A. V.. Apeliacinio skundo teiginį, jog E. L. nužudymo dieną A. V. buvo užkoduotas nuo alkoholizmo ir tai sąlygojo jo sveikatos būklę, turėjusią įtakos parodymams duoti, bei pasidavimą A. T. įtaigai, paneigia bylos duomenys.

9.6.1. Privačios narkologijos klinikos ,,Varpas“ išduotos pažymos kopija įrodo, kad A. V. dar 2014 m. rugsėjo 3 d. užkoduotas nuo alkoholinių gėrimų dvejiems metams (t. 4, b. l. 150). Bylos duomenys rodo, jog jis girtavo jau 2015 m. kovo mėnesį. Taigi jo elgesį nusikaltimo metu sąlygojo ne ankstesnis kodavimas, bet išgertas alkoholio kiekis. Šios dvi aplinkybės nesietinos tiesiogiai, nes nusikaltimo padarymo diena nebuvo pirmoji, kai apeliantas pavartojo alkoholį po kodavimo.

9.6.2. Tam neturėjo įtakos A. V. buvimas areštinėje (t. 4, b. l. 39, 71, 72), nes tiek pat laiko ten buvo laikomas ir A. T. (t. 3, b. l. 148, 173, 187), kuris nenurodė apie jam darytą pareigūnų poveikį, nors pagal apelianto logiką poveikis turėjo būti daromas ir pastarajam, kadangi įvykio vietoje jie buvo kartu. Be to, A. V. prisipažino smurtavęs jau kitą dieną po sulaikymo, taigi nebuvo jokio tikslo jam daryti poveikio. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis jau buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime ir vėlgi pripažino smurtavęs. Tariamas atminties spragas teisėjų kolegija vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką.

9.6.3. Skundo argumentas, kad A. V. prisipažino, norėdamas būti kuo greičiau paleistas iš suėmimo, atmetamas, nes visiškai nelogiška prisiimti tariamai svetimą (A. T.) kaltę ir tikėtis būti paleistam, kai surastas nužudytas žmogus, o kaltininkas pripažįsta jį mušęs.

9.6.4. Teisėjų kolegija kaip apelianto gynybinę versiją vertina ir tai, jog A. T. jį apkalba, nes, kaip teisingai nurodė A. V. bei A. T. ir patvirtina vaizdo medžiaga, po įvykio kitoje parduotuvėje jie dar kartu pirko alkoholį (t. 1, b. l. 151, 152, 153–156). Taigi A. T. neturėjo pagrindo jo apkalbėti, nes įvykio dieną jie nebuvo susipykę, o vėliau neturėjo galimybės bendrauti.

9.7. Bylos medžiaga įrodo A. V. davus melagingus parodymus ir dėl kitų aplinkybių. Nors E. L. kūno pomirtinis padegimas atskirai nekvalifikuojamas, tačiau su šiuo veiksmu susijusios aplinkybės reikšmingos, vertinant nuteistojo parodymų teisingumą.

9.7.1. Apeliantas pripažino objektyviai nustatytą faktą, kad degalinėje ,,ORLEN“ esančiame šiukšlių konteineryje susirado tuščią bakelį ir nusipirko benzino (t. 1, b. l. 125–127, 128). Tokį savo veiksmą A. V. teisme motyvavo tuo, jog grįžęs namo pradžioje kieme atsisėdo į savo automobilį ,,BMW“, vėliau sugalvojo pasivažinėti tėvo automobiliu ,,Mercedes-Benz“ ir tam reikėjo benzino, todėl jo nusipirko, supylė į ,,Mercedes-Benz“, tačiau nepavyko užvesti automobilio, tada pastebėjo šviesą kaimynų lange ir nuėjo pas juos.

9.7.2. Teisėjų kolegija šią versiją atmeta ne tik kaip melagingą, bet ir nelogišką. Pirma, apeliantas nurodė kieme pamatęs tėvo automobilį ,,Mercedes-Benz“ ir nusprendęs pasėdėti automobilyje ,,BMW“, nenorėdamas susitikti su tėvu, bet kaip liudytojas apklaustas tėvas S. V. parodė prie namo visada stovėjus abu automobilius, o iš komandiruotės jis grįžęs tik kitą dieną po įvykio. Taigi kieme stovintis ,,Mercedes-Benz“ negalėjo kelti asociacijų su grįžusiu tėvu. Antra, iš nuteistojo parodymų seka, kad į automobilį ,,BMW“ jis įsėdo, nuleidęs kairės pusės langą, kuris buvo sulaužytas ir nieko neprilaikė. Pagal tėvo parodymus automobilis ,,BMW“ buvo sugedęs ir nerakinamas. Taigi nebuvo jokio reikalo ir logiškai nepaaiškinama, kodėl, sėdant į šį automobilį, reikėjo nuleisti langą. Trečia, apeliantas teigė sugalvojęs pasivažinėti tėvo automobiliu ,,Mercedes-Benz“, bet nežinojo, ar jame yra benzino, todėl nuėjo į degalinę, pakeliui rado bakelį, nusipirko 3 litrus benzino, jį supylė į automobilį ,,Mercedes-Benz“, o tuščią bakelį padėjo į automobilį ,,BMW“. Ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodė, kad ,,Mercedes-Benz“ raktų su savimi neturėjo, tačiau tą automobilį galima užvesti bet kokiu raktu (t. 4, b. l. 45–49). Pagal tėvo parodymus teisme nenorėdamas, jog sūnus važinėtų automobiliu ,,Mercedes-Benz“, jis padarė taip, kad automobilis neužsivestų. Taigi nuteistasis negalėjo to nežinoti, nes būtent dėl jo girtavimo jam padovanotą automobilį tėvas perrašė savo vardu. Ketvirta, ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodė, kad į ,,Mercedes-Benz“ vidų galima patekti nuleidus langą, tačiau tą vakarą durelių lango nuleisti nepavyko, į automobilio vidų nepateko, todėl nuėjo prie automobilio ,,BMW“. Duodamas parodymus teisme, priešingai, tėvas parodė, kad, priėjus prie ,,Mercedes-Benz“, jis buvo atrakintas. Taigi nuteistajam nebuvo kliūčių patekti į automobilį, tačiau dėl jau nurodytos jam žinomos priežasties jis nebūtų automobilio užvedęs, todėl nebuvo jokio reikalo į jį pilti benzino. Penkta, jokia logika negalima paaiškinti, kodėl, iš bakelio tariamai supylęs benziną į automobilį ,,Mercedes-Benz“, tuščią bakelį jis nunešė ir padėjo į dyzeliną naudojantį sugedusį automobilį ,,BMW“, nors nustatyta, jog ,,Mercedes-Benz“ buvo neužrakintas. Šešta, apelianto parodymų melagingumą paneigia absoliučiai objektyvūs duomenys. Iš apžiūros protokolo matyti, kad automobilyje ,,BMW“ rastas 5 litrų plastikinis bakelis su žalios spalvos dangčiu (t. 3, b. l. 37–38), tačiau degalinės ,,ORLEN“ pateiktoje vaizdajuostėje, su kuria teismas ir proceso dalyviai susipažinę, akivaizdžiai matyti (nors tai neužfiksuota apžiūros protokole t. 1, b. l. 125–127), jog A. V. prie degalinės kasos turi bakelį su raudonos spalvos dangteliu. Taigi automobilyje ,,BMW“ rastas tuščias bakelis yra ne tas, kuriame buvo pirktas benzinas, ir tai neabejotinai paneigia apelianto versiją, kuriam tikslui benzinas buvo pirktas. Juo labiau kad gaisras muštynių vietoje kilo, praėjus vos keletui minučių po to, kai A. V. jį nusipirko.

9.7.3. Išdėstyti argumentai teisėjų kolegijai leidžia teigti nuteistąjį A. V. davus neteisingus parodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes ir remtis tik ta jų dalimi, kurią patvirtina skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje aptarti įrodymai.

10. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2012, 2K-P-498-746/2015, 2K-587-697/2015, 2K-129-976/2016, 2K-7-193-895/2016, 2K-9-697/2017 ir kt.).

Skundžiamame nuosprendyje apelianto kaltė įrodyta įrodymų visetu, ir teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jų patikimumu.

11. Apeliantas teisus, kad teismas neaptarė liudytojų A. B. ir M. S. parodymų, todėl tai daro apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tačiau juos vertina ne taip, kaip nuteistasis nurodo apeliaciniame skunde.

11.1. Priešingai, teisėjų kolegija atmeta kaip neobjektyvius gynėjos iniciatyva (t. 3, b. l. 66) apklaustos liudytojos A. B. parodymus. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 68–69) parodė nusikaltimo dieną apie 21 val. buvo išėjusi į balkoną ir kampe prie garažų mačiusi 5–6 vaikinus, girdėjusi triukšmą, po 23 val. išgirdusi sireną, o kitą dieną sužinojusi, kad toje vietoje buvo nužudytas kažkoks vaikinas. Iš tokių parodymų sektų išvada, jog nusikaltimą padarė ne apeliantas, bet nenustatyta jaunuolių kompanija. Teisiamajame posėdyje liudytoja A. B. jau netvirtino mačiusi minėtus vaikinus, priešingai, sakė nieko aiškaus nemačiusi, nes buvo pradėję temti, tik girdėjusi jų balsus ir supratusi ten vykus išgertuves. Liudytojos parodymams patvirtinti gynėja pateikė iš liudytojos balkono darytą nuotrauką (t. 6, b. l. 214).

11.1.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariama liudytoja negalėjo matyti jos minėtų 5–6 vaikinų. Objektyviai žinoma, jog balandžio pirmomis dienomis saulė leidžiasi jau apie 20 val., taigi apie 21 val. ne pradeda temti, bet yra tamsu. Net iš pateiktos nuotraukos matyti, kad atstumas iki įvykio vietos (automobilių aikštelės kairėje pusėje) yra didelis, kampe prie sienos nėra jokio apšvietimo, todėl liudytoja negalėjo įžiūrėti vaikinų skaičiaus. Parduotuvės vaizdo kamerų užfiksuotas vaizdas (vos matyti žmonių siluetai) tai patvirtina. Tuo paaiškinama, kodėl teisme liudytoja sušvelnino savo parodymus ir jau ne matė, bet tik girdėjo vaikinus. Kita vertus, vaizdo kameros užfiksavo tik tris siluetus, ir tai pripažino gynėja, pateikusi šioje nutartyje jau minėtas savo pastabas prie vaizdo įrašų apžiūros protokolo. Taigi liudytojos parodymai prieštarauja objektyviems duomenims. Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, jog liudytoja parodė toje vietoje nuolat vykus išgertuves, todėl neįtikinama, kad ji turėjo tikslą klausytis ir atskyrė, kiek asmenų ten buvo. Be to, nuo įvykio iki apklausos praėjo daugiau nei keturi mėnesiai, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo galvoti, jog liudytoja įsiminė ir davė parodymus būtent apie reikiamos dienos girtų jaunuolių keliamą triukšmą.

11.2. Liudytojo M. S. parodymai visiškai neleidžia daryti apeliaciniame skunde išdėstytos apelianto subjektyvios išvados, kad ne A. V., bet A. T. pradėjo muštynes. Tai, jog liudytojui einant iš parduotuvės du vaikinai sėdėjo ant betoninio bortelio, o vienas stovėjo, nepatvirtina tokio apeliacinio skundo teiginio. Liudytojas sakė stovintį vaikiną (A. T.) kažką kalbėjus, tarsi vadovavus, buvus kiek susierzinusį, bet aiškiai parodė negalintis teigti, kad tarp jų vyko ginčas.

12. Apeliaciniame skunde ne kartą iškreiptas įrodymų šaltinių, kuriuose užfiksuoti objektyvūs duomenys, turinys, tokius iškreiptus duomenis susiejant su nepagrįstomis išvadomis. Jame nurodyta, jog įvykio vietoje rasta išsilydžiusi plastikinė talpa su benzino kvapu, tai susiejama su automobilyje ,,BMW“ rastu tuščiu bakeliu nuo benzino ir daroma išvada apie nuosprendžio nelogiškumą.

12.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadoje Nr. 11-841 (15) ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta ne ,,išsilydžiusi plastikinė talpa su benzino kvapu“, bet tai, jog ant tirti pateiktų apdegusių skudurų, apdegusių plastiko gabalų ir apdegusių E. L. drabužių yra ypač degaus skysčio – benzino – pėdsakų (t. 1, b. l. 100–101). Iš nuotraukų prie įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 27, 29) akivaizdu, kad matoma išsilydžiusi plastikinė talpa – tai plastikinio butelio likučiai. Iš jau aptartų liudytojos A. B. parodymų (tai patvirtino ir liudytojas M. S.) matyti, jog toje vietoje nuolat rinkosi jaunimas išgėrinėti, todėl tie butelio likučiai nesietini su aptariamu nusikaltimu, nes nustatyta, kad nuteistasis su A. T. alų pirko bei gėrė ne ten ir ne tuo metu. Padegant E. L., benzinas buvo kitoje jau aptartoje talpoje, t. y. bakelyje su raudonos spalvos dangteliu, todėl įvykio vietoje buvęs nenustatytų asmenų numestas plastikinis butelis, kaip ir kiti specialisto išvadoje nurodyti objektai, neabejotinai galėjo būti sulaistyti benzinu ir jie nuo karščio išsilydė, tačiau ši aplinkybė neturi ryšio su nuosprendyje nurodyta automobilyje ,,BMW“ rasta talpa ir nerodo logikos trūkumo nuosprendyje.

12.2. Tai, kad ant apelianto kūno, drabužių nerasta degaus skysčio pėdsakų ar apdegimo požymių, nepaneigia jo kaltės, nes jie nebūtini. Byloje nenustatyta, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis E. L. buvo padegtas.

13. Apeliantas nurodo teismą nenorėjus vertinti ant A. T. rankų buvusių sužalojimų, ignoravus teismo medicinos eksperto išsakytą galimybę, jog būtent A. T. galėjo suduoti smūgius E. L., juo labiau kad nesimato sužalojimų ant A. T. rankų vaizdo įrašuose iš ,,Fresh Market“ parduotuvės salės. Be to, liudytojas G. Č. parodė nematęs ant apelianto rankų sužalojimų.

13.1. Skundžiamame nuosprendyje detaliai aprašytos specialisto išvados Nr. G 1155/15 (01) ir Nr. G 1156/15 (01), kuriose nurodyti A. V. bei A. T. nustatyti sužalojimai (t. 4, b. l. 138–139; t. 3, b. l. 190–191), todėl jie nekartojami. Reikia pripažinti, jog teismas iš tiesų išvadų nevertino, tik išdėstė turinį. Iš jų matyti, kad abiem asmenims nustatyti, be kita ko, sužalojimai rankose. Kita vertus, specialisto išvadose tik objektyviai užfiksuoti nustatyti kūno sužalojimai, tačiau jų padarymo aplinkybių nustatymas nėra teismo medicinos eksperto kompetencija. Specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, o kaltė įrodinėjama, remiantis įrodymų visetu.

13.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde pasirinktinai pasisakyta dėl teismo medicinos eksperto (specialisto) paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu, kurie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Abiem atvejais atsakydamas į tyrėjos klausimus, ekspertas (specialistas) vienodai atsakė, kad tiek vienam, tiek kitam rankoje nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti, smūgiuojant rankomis arba kumščiais, kietu buku daiktu kitam asmeniui (t. 4, b. l. 141–142; t. 3, b. l. 192–193). Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas teismo medicinos ekspertą išsakius galimybę, jog būtent A. T. galėjo suduoti smūgius E. L.

13.3. Liudytojas A. T. paaiškino rankas susižalojęs darbe, nes dirbo šaltkalviu, perrinkinėjo automobilius. Nuteistasis A. V. paaiškino rankas susižalojęs, namo lipdamas laiptais ir girtas atsitrenkdamas į sienas. Liudytoją dirbus automobilių servise patvirtina bylos duomenys, todėl įtikinama, kad dėl darbo pobūdžio jis galėjo susižaloti rankas. Nuteistojo versija vertinama kaip gynybos taktika, nes jos niekas objektyviai nepatvirtina. Atmetamas kaip nepagrįstas skundo argumentas, jog vaizdo įrašuose iš ,,Fresh Market“ parduotuvės salės nesimato sužalojimų ant A. T. rankų, nes lygiai taip pat nematyti sužalojimų ir ant A. V. rankų. A. V. nekaltumo neįrodo ir liudytojo G. Č. parodymai, kad jis nematė ant apelianto rankų sužalojimų. Nuteistasis su G. Č. girtavo, todėl nerealu, jog pastarasis būtų kreipęs dėmesį į sugėrovo rankas.

14. Apeliantas savo nekaltumą grindžia liudytojo G. Č. parodymais, kad jis nepatvirtino A. V. kvepėjus benzinu ar degėsiais, o, einant į naktį dirbančią parduotuvę pirkti alkoholio, prie garažų nieko nematė. Remdamasi šio liudytojo parodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvykio vakarą jis buvo girtas, todėl jo parodymai objektyviai negali būti tikslūs bei išsamūs. Dėl šios priežasties jo parodymai vertinami visų įrodymų kontekste. Kita vertus, nenustačius, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis E. L. buvo padegtas, nėra pagrindo teigti, jog nuo A. V. drabužių turėjo jaustis benzino ar degėsių kvapas.

14.1. Liudytojas G. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodė A. V. į svečius atėjus apie 23.00–00.00 val. Jis paaiškino, kad tiksliai laiko nurodyti negali, nes buvo girtas. Kada abu ėjo į parduotuvę pirkti alkoholio, nedetalizavo (t. 2, b. l. 170–172). Praėjus keliems mėnesiams, šis liudytojas patikslino savo parodymus, jog A. V. atėjo apie 22.00 val., o į parduotuvę jie ėjo apie 22.30–23.00 val. (t. 2, b. l. 173–174). Liudytojas savo parodymus patikslino, praėjus ilgam laiko tarpui, todėl jo atminties pagerėjimas yra neįtikinamas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši liudytojo apklausa vyko, dalyvaujant nuteistojo gynėjai, prieš pat nuteistojo apklausą, kai jis pakeitė parodymus, tą pačią dieną gynėjai jau peržiūrėjus vaizdo medžiagą. Įvertinusi aplinkybę, jog pirmoje apklausoje netrukus po įvykio liudytojas pripažino jau buvęs girtas, A. V. atėjus į namus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šio liudytojo parodymus negalima nustatyti ėjimo į naktį dirbančią parduotuvę laiko, juo labiau kad teisme jis teigė į parduotuvę ėjęs dar kitu laiku, t. y. apie 23–23.30 val. Be to, liudytojas parodė A. V. išėjus namo 01.00 val., o M. V. – sūnų grįžus apie 3.30 val. Pats A. V. teigė namo grįžęs paryčiais. Įvertinusi liudytojo buvusį girtumą ir tai, jog iš pirmo į ketvirtą aukštą A. V. negalėjo lipti dvi su puse valandos, teisėjų kolegija dėl aplinkybės, kada ir kiek laiko G. Č. bendravo su A. V., tiki ne liudytojo, bet nuteistojo motinos parodymais. Bylos duomenys rodo, kad gaisras kilo 22.28 val. (t. 1, b. l. 141). Tai reiškia, jog tiksliai nenustačius, kada liudytojas su A. V. ėjo pirkti alkoholio, aplinkybė, kad liudytojas nematė gaisro ar specialiųjų tarnybų, neįrodo nuteistojo nepadarius jam inkriminuoto nusikaltimo.

15. Apeliaciniame skunde A. V. neigia galimybę atsirasti E. L. kraujui ant apelianto drabužių specialisto aprašytose vietose. Specialisto išvadoje Nr. S 133/15 (01) nurodyta, kad žmogaus kraujas su E. L. DNR profiliu rastas ant A. V. kelnių ir bliuzono (t. 1, b. l. 108–109). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisčių kvalifikacija, juo labiau kad viena iš jų turi net 47 metų ekspertinio darbo stažą. Ant A. V. striukės kraujo negalėjo būti rasta, nes jo motina parodė, kad, radusi sūnaus nešvarią striukę, kitą rytą ją išskalbė. Šią specialisto išvadą teisėjų kolegija sieja su teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 449/15 (01), kurioje nurodyti ne tik E. L. nustatyti kūno sužalojimai, bet ir konstatuota, kad teismo medicinos praktikoje sužalojimų padarymo jėga nenustatinėjama (t. 1, b. l. 159–168). Nenustačius, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis padarytos durtinės-pjautinės žaizdos kakle, ir nežinant sužalojimų padarymo jėgos, nėra pagrindo neigti objektyvių duomenų apie E. L. kraują ant A. V. drabužių, kuris neabejotinai atsirado tiesioginio kontakto metu.

16. Apeliaciniame skunde teigiama byloje nesant jokių įrodymų, jog būtent įvykio vietoje rastas stiklinio butelio kaklelis yra nužudymo įrankis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo nuosprendyje žalojimo įrankis įvardytas kaip ,,nenustatytas daiktas“ (nuosprendžio 1 lapas). Tiesa, nuosprendžio 8 lape teismas padarė prielaidą, jog A. V. galbūt sudavė stiklo butelio kaklu, tačiau tai nėra kategoriška išvada. Beje, jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. S 133/15 (01) nurodyta, kad ant stiklo butelio kakliuko gautas dominuojantis vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, sutampantis su E. L. DNR profiliu, tačiau dar gauta nežymi DNR priemaiša, netinkama tolesniam asmens identifikavimui. Tai reiškia, jog ant stiklinio butelio kaklelio rasti dviejų asmenų DNR profiliai, tik antras asmuo negali būti identifikuotas.

16.1. Byloje nėra neginčijamų duomenų, leidžiančių sukonkretinti žalojimo įrankį. Iš vaizdo įrašų apžiūros protokolo ir nuteistojo gynėjos pastabų nustatyta, kad buvo smurtaujama nuo 19.30 val. iki maždaug 20 val. (t. 1, b. l. 136–137, 143–149). Smurto intensyvumas užfiksuotas minėtuose dokumentuose. Gynėja, peržiūrėjusi vaizdo įrašus, savo pastabose pavartojo frazes: ,,už kolonos paima kažkokį daiktą, panašų į butelį“, ,,muša gulintį <...> buteliu arba į jį panašiu daiktu“, ,,varto butelį rankoje“, ,,sudaužo butelį į koloną“, ,,...galbūt duria, rankoje turi kažką blizgančio“. Dėl vaizdo įrašo blogos kokybės negalima kategoriškai tvirtinti mirtinus sužalojimus padarius įvykio vietoje rasto sudaužyto stiklinio butelio šuke, tačiau tokios galimybės neatmeta jau minėtas DNR tyrimas, juo labiau kad E. L. mirė nuo durtinio-pjautinio kaklo sužalojimo (t. 1, b. l. 159–168). Nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis, todėl teismas nusikaltimo įrankį pagrįstai įvardijo kaip ,,nenustatytą daiktą“.

16.2. Apeliantas kėlė versiją, jog prieš E. L. galėjo smurtauti kas nors po to, kai A. V. pasišalino iš įvykio vietos. Ši versija kategoriškai atmetama, nes vaizdo kameros užfiksavo smurtą tik jau aptartu laikotarpiu. Nėra jokių argumentų teigti, kad nukentėjusįjį vėliau galėjo padegti ne jį sumušęs asmuo, nes jokia logika neįmanoma paaiškinti, jog kas nors, radęs sumuštą ar mirusį žmogų, be jokios priežasties imtų jį deginti.

17. Apeliaciniame skunde labai daug dėmesio skirta vaizdo įrašų turiniui. Apelianto teigimu, iš jų analizės labiausiai tikėtina, kad fizinę prievartą prieš E. L. naudojo ne apeliantas, bet A. T. Tokia išvada padaryta, aptariant liudytojo M. S. parodymus, taip pat A. T. vertinant kaip sportiško kūno sudėjimo, o A. V. – kaip labai girtą ir griuvinėjantį asmenį tuo metu, kai prieš E. L. buvo smurtaujama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys vaizdo įrašai yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuris vertinamas visų įrodymų kontekste ir šiuo konkrečiu atveju nepaneigia apelianto kaltės. Būtina atkreipti dėmesį, jog šioje nutartyje jau aptarta didžiausią įrodomąją reikšmę galėjusių turėti vaizdo įrašų bloga kokybė (išskyrus vaizdo įrašus, darytus parduotuvių viduje) įvairiose proceso stadijose nuteistojo gynėjai leido subjektyviai interpretuoti jų turinį, nustatant smurtavusį asmenį.

17.1. Apeliantas teisingai skunde nurodo, kad iš vaizdo įrašo ,,Fresh Market“ parduotuvėje matyti A. V., A. T. ir E. L. apranga, leidusi juos identifikuoti. Apeliantas teigia, kad A. T. yra sportiško kūno sudėjimo, laikosi labai tiesiai. Nėra pagrindo tai neigti, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tuo metu jaunuoliai dar tik pirko alkoholį, todėl pagal vaizdo įrašą frazė ,,laikosi labai tiesiai“ taikytina visiems. Kita vertus, liudytojas G. Č., A. V. kaimynas, su juo girtavęs naktį, pastarąjį apibūdino kaip aukštą, tvirto kūno sudėjimo (t. 2, b. l. 170–172), o tai atitinka gynėjos pastabose prie vaizdo įrašų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 146–149) smurtavusio asmens įvardinimą kaip sportiško sudėjimo, ne storą. Taigi šios fizinės asmens savybės nepaneigia smurtavus A. V.

17.2. Nutartyje jau aptarti liudytojo M. S. parodymai neleidžia daryti išvados, kad smurto iniciatorius buvo A. T., kadangi liudytojas aiškiai pasakė nepastebėjęs, jog tarp vaikinų vyktų konfliktai.

17.3. Liudytojas M. S. atkreipė dėmesį į vaikiną, vilkintį juodą striukę su vyšniniais (,,bordiniais“) elementais, kuris visą laiką trypčiojo, negalėjo ramiai stovėti. Iš vaizdo įrašo parduotuvėje nustatyta, kad tokią striukę vilkėjo A. T. (t. 1, b. l. 131). Ne kartą minėtose peržiūrint nekokybišką vaizdo įrašą nuteistojo gynėjos pateiktose pastabose (t. 1, b. l. 146–149), kurios savo esme sutampa su vaizdo įrašų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 130–138), tik yra detalesnės, asmenys įvardinti Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 (toks įvardinimas patvirtina, kad iš lauke daryto vaizdo įrašo asmenų identifikuoti neįmanoma). Asmuo Nr. 1 aktyviai smurtavo prieš asmenį Nr. 2. Asmuo Nr. 3 faktiškai įvykyje nedalyvavo, jis be jokios pašalinės įtakos ne kartą nugriuvo ir bandė keltis. Teisėjų kolegijai tai leidžia teigti, kad asmuo Nr. 3 buvo girčiausias iš visų, todėl griuvinėjo. Tuo paaiškinami liudytojo M. S. parodymai, jog dar iki smurto pradžios matytas juodą striukę su vyšniniais elementais vilkintis vaikinas trypčiojo, negalėjo ramiai stovėti. Gynėja savo pastabose nurodė, kad, kai asmuo Nr. 1 sudaužė butelį į koloną, asmuo Nr. 3 jį pastūmė. Tai reiškia, jog asmuo Nr. 3 nepritarė tokiam asmens Nr. 1 veiksmui, tačiau dėl savo būklės negalėjo jo sulaikyti, netrukus vėl nugriuvo.

17.4. Apeliaciniame skunde padaryta ,,tvirta išvada, jog labiausiai tikėtina“, kad smurtinius veiksmus atliko ne apeliantas. Taigi iš skundo reikia suprasti, jog smurtavo A. T., o griuvinėjo dėl girtumo apeliantas.

17.5. Teisėjų kolegija daro priešingą išvadą ir aptartą vaizdo įrašą sieja su nuteistojo motinos parodymais, vėlesniais vaizdo įrašais, padarytais parduotuvėje ,,Maxima“ bei degalinėje ,,ORLEN“, jau aptartais nuteistojo A. V. parodymais apie jo veiksmus, išsiskyrus su A. T., ir liudytojo G. Č. parodymais apie bendravimą su A. V..

17.5.1. Liudytoja M. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 3, b. l. 4–6) atkreipusi dėmesį į sūnaus naujos striukės purviną rankovę. Tai buvo priežastis striukę išskalbti. Pagal jau minėtą įrašą iš įvykio vietos ir nuteistojo gynėjos pastabas prie apžiūros protokolo asmuo Nr. 3 ne vieną kartą buvo nugriuvęs, sunkiai bandė keltis. Tokiomis aplinkybėmis būtų išsipurvinusi ne tik striukės rankovė, kuri motinai krito į akis. Ši aplinkybė leidžia teigti asmenį Nr. 3 buvus ne A. V., bet A. T.

17.5.2. Parduotuvėje ,,Maxima“ darytas vaizdo įrašas akivaizdžiai įrodo, kad laikotarpiu nuo 20.52 val. iki 20.53 val. alkoholinių gėrimų skyriuje A. V. ranka valo A. T. striukę iš nugaros, po to pats A. T. valosi savo kelnes, o A. V. dar kartą iš nugaros pavalo A. T. drabužius (t. 1, b. l. 153–156). Tokie objektyviai užfiksuoti veiksmai yra logiškas tęsinys ankstesniame vaizdo įraše iš įvykio vietos matyto ir nuteistojo gynėjos pastabose apžiūros protokole aprašyto asmens Nr. 3 elgesio: šis asmuo ne kartą nugriuvo ir bandė keltis, buvo nugriuvęs ir ant nugaros. Jo drabužiai dėl to neabejotinai išsitepė, todėl, parduotuvėje tai pamatę, abu ėmėsi juos valyti. Atkreipiamas dėmesys, jog įvykio vietoje neužfiksuotas asmens Nr. 1 griuvinėjimas. Tame pačiame parduotuvėje ,,Maxima“ darytame vaizdo įraše matyti, kad A. T. stovėdamas svyruoja. Tai vėlgi rodo jo būseną, atitinkančią jau aptartą asmens Nr. 3 fizinę būklę. Tai teisėjų kolegijai taip pat leidžia teigti asmenį Nr. 3 buvus ne A. V., bet A. T.

17.5.3. Iš vaizdo įrašo degalinėje ,,ORLEN“ neabejotinai nustatyta, jog 22.22 val., kai A. V. jau buvo išsiskyręs su A. T. ir degalinės šiukšlių dėžėje ieškojo tuščio bakelio benzinui bei jį pirko (t. 1, b. l. 126), jis nebuvo labai girtas. Be to, dar vėliau jis su G. Č. ėjo į parduotuvę pirkti alkoholio, namo juos pavėžėjo nepažįstamas asmuo, kuris to nebūtų daręs, jeigu bent vienas iš prašančių pavėžėti asmenų būtų visiškai girtas. Taigi A. V. negalėjo būti ir nebuvo jau aptartame ankstesniame vaizdo įraše asmuo Nr. 3, kuris griuvinėjo, nes tokio griuvinėjimo priežastis galėjo būti tik didelis girtumas. Tai teisėjų kolegijai leidžia aiškiai konstatuoti, kad smurtą prieš E. L. naudojo A. V., įraše įvardintas asmeniu Nr. 1, o smurto pobūdį savo pastabose prie ne kartą minėto vaizdo įrašo apžiūros protokolo nurodė pati nuteistojo gynėja.

17.6. Į parduotuvę ,,Fresh Market“ 21.38 val. atėjęs A. V. matyti su užpakalyje suplyšusiomis kelnėmis. Jis tai argumentavo kelnes buvus per mažas, todėl suplyšus. Teisėjų kolegija tokią nuteistojo versiją atmeta kaip gynybinę. Tas kelnes jis mūvėjo visą dieną, tačiau jos suplyšo tik vakare, kai pagal vaizdo įrašą nukentėjusysis buvo ne tik mušamas rankomis, bet ir spardomas. Būtent tai ir galėjo būti kelnių suplyšimo priežastis, nes spardymas buvo intensyvus.

17.7. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog nebuvo nustatyti liudytojai (tikėtina, vaikinas ir mergina, dar vienas asmuo), kuriuos užfiksavo vaizdo kameros, A. V. bei A. T. pasišalinus iš įvykio vietos. Tie asmenys iš tiesų nenustatyti, tačiau jie nesusiję su padarytu nusikaltimu, nes net nuteistojo gynėja minėtose savo pastabose neabejoja, kad prieš E. L. buvo smurtaujama, toje vietoje būnant A. V. ir A. T.. Įvykio vietoje vaizdo kameros vėliau neužfiksavo jokių smurto veiksmų.

18. Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia neabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog E. L. mirė dėl tyčinių A. V. veiksmų. Kaltininko veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės ir civilinių ieškinių

19. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl paskirtos bausmės ir nukentėjusiesiems priteistų civilinių ieškinių, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl to išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad nuteistajam paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta, o civiliniai ieškiniai priteisti, nepažeidus įstatymų nuostatų bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.

20. Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Kęstutis JucysViktoras KažysVioleta Ražinskaitė