Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens LR Ryšių reguliavimo tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Init“ ieškinį atsakovams V. B. ir J. Ž., tretieji asmenys LR Ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Lietuvos telekomunikacijų operatorių asociacija, išvadą teikianti institucija Lietuvos radijo ir televizijos komisija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik bendrosiomis prievolių bei sutarčių teisės nuostatomis, visai neatsižvelgdamas į tai, jog šalių sutartiniams santykiams yra taikytinas specifinis reguliavimas, t.y. nuostatos reglamentuojančios atlygintinų paslaugų teikimą, numatytos CK XXXV skyriuje. Apeliantas nurodo, jog ginčo šalių sutartys kvalifikuotinos kaip viešosios sutartys ir jų reglamentavimui taikytinos ne tik CK nuostatos, bet ir Elektroninių ryšių įstatymas bei Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės. Be to, teismas neįvertino tai, jog šalių sutartys kvalifikuotinos kaip vartojimo sutartys, o Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra nurodęs, jog santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu, būtinos teisės normos, saugančios silpnesnę šalį ir įpareigojančios paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ir procesinės teisės normas, nes nevertino visų byloje esančių įrodymų ir nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis juos atmetė. Nurodo, jog LR Ryšių reguliavimo tarnyba pateikė išsamius įrodymus tiek dėl kabelinės televizijos paslaugų pobūdžio, tiek dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų ir jų nuostatų, tiek ir dėl tarnybos kompetencijos. Tačiau teismas šių įrodymų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Todėl apeliantas nurodo, jog teismas pažeidė imperatyvų nurodymą motyvuoti sprendimą. Be to, apeliantas nurodo, jog buvo nepagrįstai byloje įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, nes nėra susijęs nei su viena iš ginčo šalių jokiais materialiniais santykiais ir neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. LR Ryšių reguliavimo tarnyba yra tik ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-10-11 nutartyje yra nurodyta, jog Ryšių reguliavimo tarnyba negali būti traukiama į bylą nei kaip atsakovas, nei kaip tretysis asmuo, o gali dalyvauti tik kaip institucija, teismo ar šalies iniciatyva patraukta į bylą išvadai duoti.

Atsakovas V. B. atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Kolegija konstatuoja, kad yra CPK 330 str. nustatytos sąlygos pakeisti priimtą teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas.

Bylos nagrinėjimo dalykas yra ginčas dėl kabelinės televizijos paslaugų gavėjo teisės vienašališkai nutraukti sutartį įspėjimo termino. Jis yra kilęs iš sutarties, kuri kvalifikuota vartojimo sutartimi. Ginčo dėl to, jog nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos sutartys yra vartojimo sutartys, nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, CK 6.188 straipsnis), su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; galiojantys teisės aktai ir teismų praktika patvirtina, jog ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-1137/2002; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti viešąjį interesą. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą, civilinio proceso įstatymuose derindamas privačius ir viešuosius interesus, siekdamas šių interesų pusiausvyros, nustato viešojo intereso apsaugos garantijas, kurios dažniausiai pasireiškia dispozityvumo principo ribojimais ir didesniu nei įprastai teismo aktyvumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla susijusi su vartotojo teisių gynimu (viešuoju interesu), pažymi, jog viešasis interesas civilinio proceso teisėje saugomas nustatant ir civiliniame procese įgyvendinant teismo pareigą rūpintis teisingu, sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu ir galimybę teismui peržengti tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo ribas.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Dėl to tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr.3K-3-211/2008; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB „ Ribenos prekyba“, bylos Nr.3K-3-536/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr.3K-7-272/2011; kt.).

Kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neištyrė esminių faktinių aplinkybių byloje, t.y. nevertino ginčo šalių teisnių santykių pobūdžio bei jų kvalifikavimo. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog bylą nagrinėja ieškinio ribose, tačiau paties ieškinio argumentų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Ieškinyje buvo keliamas klausimas dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo, t.y. ar sutartiniai santykiai kvalifikuotini kaip elektroninių ryšių paslaugos ar ne, ir ar jiems taikytinos Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės. Be to, pirmosios instancijos teismas kvalifikavo ginčo šalių sutartis kaip vartojimo sutartis, todėl teismui kilo pareiga ex officio patikrinti sandorio sąlygas pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. To pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė.

Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Byloje nustatyta, jog ginčas tarp UAB „Init“ ir V. B. bei ginčas tarp UAB „Init“ ir J. Ž. yra kilę dėl kabelinės televizijos paslaugų sutarties nutraukimo termino. Ieškovas nurodė, jog kabelinės televizijos paslaugų sutartis vienašališkai gali būti nutraukta apie tai pranešus prieš 30 dienų, kaip tai numatyta tiek Sutarties Nr. 94424, tiek ir Sutarties Nr. 65582 (toliau abi kartu - Sutartys) VI dalies 3 punkte. UAB „Init“ nurodė, kad tokia Sutarčių nuostata atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.217 ir 6.218 straipsniuose nustatytą reikalavimą, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas - prieš 30 dienų. Anot ieškovo, minėta nuostata yra taikoma ir atlygintinų paslaugų sutartims, todėl UAB „Init“, sudarydama sutartis su V. B. ir J. Ž., vadovavosi šiomis CK nuostatomis. Atsakovai nurodė, jog apie sudarytų neterminuotų Sutarčių dėl kabelinės televizijos paslaugų teikimo nutraukimą jie privalėjo pranešti laikydamiesi Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 13 punkte nurodytos tvarkos, t. y. ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas.

Apeliantas, išankstine ne teismo tvarka išnagrinėjęs ieškovo ir vartotojų ginčus, nusprendė, kad Sutartis pagrįstai buvo reikalaujama nutraukti laikantis Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 13 punkte nurodyto pranešimo apie neterminuotos elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties nutraukimą termino. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nusprendė, kad atsižvelgiant į tai jog sutarčių sąlyga, nustatanti, kad sutartį gali nutraukti kiekviena iš šalių, pranešusi raštu prie 30 dienų, nebuvo ginčyta teismo tvarka kaip nesąžininga, ir į tai, kad ši sąlyga atitinka imperatyvią įstatymo normą (CK 6.218 straipsni), todėl dėl nutraukimo reikėjo įspėti ne prieš 5, o prieš 30 dienų.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamoje byloje kabelinės televizijos paslaugų kvalifikavimas, t.y. priskyrimas ar nepriskyrimas elektroniniu ryšių paslaugoms, yra esminė faktinė aplinkybė, lemianti ginčo teisinių santykių kvalifikavimą ir materialinės teisės normų taikymą. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino šios reikšmingos civilinei bylai aplinkybės ir dėl to netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir neteisingai pritaikė materialinės teisės normas. Vadovaujantis CPK 330 straipsniu, tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 15 dalimi, kuri į nacionalinės teisės sistemą perkelia 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 349) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL 2009 L 337, p. 37), (toliau - Pagrindų direktyva) 2 straipsnio c punkto nuostatas, elektroninių ryšių paslauga paprastai už atlygį teikiama paslauga, kurią visiškai ar daugiausia sudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo (siuntimo) paslaugas transliavimui (retransliavimui) naudojamais tinklais. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 16 dalį (taip pat ir Pagrindų direktyvos 2 straipsnio a punktą) „Elektroninių ryšių tinklas - perdavimo sistemos ir (arba) komutavimo bei maršruto parinkimo įranga, kitos priemonės, įskaitant pasyviuosius tinklo elementus, leidžiančios perduoti signalus laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis, iškaitant palydovinius tinklus, fiksuotuosius (kanalų ir paketų komutavimo, įskaitant internetą) ir judriuosius antžeminius tinklus, elektros perdavimo kabelines sistemas (kiek jos naudojamos signalams perduoti), tinklus, naudojamus radijo ir (arba) televizijos programoms transliuoti (retransliuoti), ir kabelinės televizijos bei mikrobangų daugiakanalės televizijos tinklus neatsižvelgiant į perduodamos informacijos pobūdį.“

Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste aktualus 2013 m. lapkričio 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - Teisingumo Teismas) sprendimas byloje C-518/31, kuriame, be kita ko, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad bazinio kabelinių radijo ir televizijos programų paketo platinimo paslauga, į kurios tarifą įtrauktos perdavimo sąnaudos ir transliuotojams ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms mokamas atlygis už kūrinių turinio skelbimą, patenka į sąvoką „elektroninių ryšių paslauga“, o dėl to ir į šios direktyvos, 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje (OL 1998 L 24, p. 1), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 323), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 337) ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL 2004 m specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p, 367) (toliau - Universaliųjų paslaugų direktyva), kurios sudaro naują reguliavimo sistemą, taikomą elektroninių ryšių paslaugoms, (toliau - NRS) materialią taikymo sritį, su sąlyga, kad šią paslaugą daugiausia sudaro televizijos programų turinio perdavimas kabelinės televizijos tinklais iki galutinio vartotojo imtuvo.

Teisingumo Teismas sprendimu byloje C-518/11 aiškiai atskyrė elektroninių ryšių ir audiovizualinių paslaugų reguliavimą per redakcinę atsakomybę ir aiškiai įvardijo, kad radijo ir televizijos programų paketo platinimo paslauga yra laikytina elektroniniu ryšiu paslauga. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad bet koks kitas aiškinimas labai apribotų NRS taikymo sritį, pakenktų jos nuostatų veiksmingumui, todėl sukliudytų įgyvendinti šia sistema siekiamus tikslus. Taigi, Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas byloje C-518/11 iš esmės tik suteikė aiškumo, kad retransliavimo paslauga visa apimtimi laikytina elektroninių ryšių paslauga, kuriai taikytinas NRS nustatytas teisinis reguliavimas, ir tai tik patvirtina, kad kabelinės televizijos paslaugų teikimo veikla yra reguliuojama Elektroninių ryšių įstatymo ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais. Todėl nepagrįsti ir atmestini ieškovo bei trečiųjų asmenų argumentai, jog ginčo sutartys turi būti vertinamos ir reglamentuojamos pagal Visuomenės informavimo įstatymą, o ne pagal Elektroninių ryšių paslaugų teikimo įstatymo nuostatas.

Taigi, kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog kabelinės televizijos paslaugos yra priskirtinos elektroninių ryšių paslaugoms.

Dėl ginčo sutarties sąlygų nesąžiningumo

Pagal ginčo šalių sudarytų sutarčių I dalies 1 punktą, UAB „Init“ įsipareigojo V. B. ir J. Ž. teikti kabelinės televizijos ir kitas informacines paslaugas. Sutarčių II dalies 1.1 ir 1.2 papunkčiais UAB „Init“ įsipareigojo retransliuoti Vilniaus m. transliuojamas eterinių TV programas ir palydovinių TV programas, o V. B. ir J. Ž. - kiekvieną mėnesį iki sutartyse nustatytos datos sumokėti abonentinį mokestį (Sutarčių II dalies 2.1 punktai). Vadovaujantis CK 6.716 straipsnio 1 dalimi, sutartis, kuria viena šalis įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti, yra paslaugų sutartis. Atsižvelgiant į tai, sutartys yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartys (reglamentuoja CK 6.716 - 6.724 straipsniai). Todėl teisiniai santykiai, iš kurių kilo nagrinėjamas ginčas, kvalifikuotini kaip teisiniai santykiai dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Atsižvelgiant į tai, jog, nustačius, kad sutartis yra priskirtina atskirai sutarčių rūšiai - atlygintinų paslaugų teikimo sutarčiai, bendrosios prievolių bei sutarčių teisės nuostatos taikytinos tik tiek, kiek tai neprieštarauja teisės normoms, numatančioms šios rūšies sutarčių ypatumus, todėl sutartiniu pagrindu atsiradusiems UAB „Init“ ir V. B., taip pat UAB „Init“ ir J. Ž. civiliniams teisiniams santykiams yra taikytinas specifinis reguliavimas (CK XXXV skyriuje įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios atlygintinų paslaugų teikimą). Vadovaujantis CK 6.716 straipsnio 5 dalimi, atskiro rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus, nenumatytus CK XXXV skyriuje. Taip pat CK 6.155 straipsnyje yra apibrėžtos CK taikymo ribos nustatant, kad šio kodekso sutarčių teisės bendrosios normos taikomos visoms sutartims, tačiau atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose.

Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis yra viešoji sutartis, bei, kad elektroninių ryšių paslaugos turi būti teikiamos ir elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis sudaroma pagal Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles. CK 6.161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos). CK 6.161 straipsnio 2 dalyje visiems paslaugas teikiančiam ar prekes parduodančiam juridiniam asmeniui (verslininkui) įtvirtinta pareiga sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis. Atsižvelgdamas į CK ir Elektroninių ryšių įstatyme nustatytą reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog viešosios sutarties sudarymo atveju sutarties laisvės principas ribojamas, nes viena iš viešosios sutarties šalių nėra laisva atsisakyti sudaryti sutartį (CK 6.184 straipsnio 4 dalis), be to, remiantis CK 6.161 straipsnio 5 dalimi, valstybė gali reguliuoti viešosios sutarties sąlygas. Kasacinis teismas pasisakė, kad Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad elektroninių ryšių paslaugos turi būti teikiamos ir elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis sudaroma pagal Ryšių reguliavimo tarnybos patvirtintas elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles. Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintose Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse nustatyti elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties turinio reikalavimai, paslaugų teikimo tvarka, sąlygos. Dėl nurodytų priežasčių kasacinis teismas atmetė kasacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju bylos šalys buvo visiškai laisvos susitarti dėl sudaromų sutarčių sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2009).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, kad UAB „Init“ pagal sutartis teikiamos paslaugos yra elektroninių ryšių paslaugos, o elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis - viešoji sutartis, darytina išvada, kad UAB „Init“ ir atsakovų civilinius teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, Elektroninių ryšių įstatymas ir Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės.

Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad „Neterminuota elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis gali būti nutraukta abonento iniciatyva iš anksto, ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas, apie tai pranešus Teikėjui“. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir sutarčių sudarymo metu galiojusių Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 13 punkto redakcijoje. Todėl nepagrįstas ieškovo argumentas, jog šios nuostatos negali būti taikomos atgal, t.y. šalių sudarytoms sutartims.

Vadovaujantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Sutarties laisvės principas apima sutarties šalių teisę savarankiškai nuspręsti, ar sudaryti sutartį, taip pat laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį ir formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai. CK 6.157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė - nacionalinė ar tarptautinė - šias normas nustato. Taigi, šalys privalo laikytis sutarties sąlygų, jas tinkamai vykdyti, taip pat laikytis imperatyviųjų teisės normų. Atsižvelgiant į tai, kad sutartims, be kita ko, yra taikytinos Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės, vadovaujantis CK 6.157 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 13 punkto nuostata yra imperatyvioji teisės norma, kurios privalo laikytis UAB „Init“.

Kaip aukščiau minėta tarp šalių nėra ginčo, jog tiek V. B. pagal Sutartį Nr. 94424, tiek J. Ž. pagal Sutartį Nr. 65582 teiktas kabelinės televizijos paslaugas naudojo savo asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su amatu, verslu ir profesija, tenkinti, todėl jie laikytini vartotojais , o su UAB „Init“, t. y. verslininke, parduodančia savo paslaugas, sudarytos sutartys - vartojimo sutartimis. Pažymėtina, kad vartotojo padėtis teisiniuose atlygintinų paslaugų (taip jų ir elektroninių ryšių paslaugų) teikimo santykiuose yra išskirtinė, nes vartotojas yra silpnesnioji teisinio santykio šalis. Paslaugų teikimo sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, šiai sutarčiai taikytinos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių - vartotojo - teisių apsaugą, taisyklės. Kaip ne kartą savo nutartyse yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu - būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių - informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi - pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tai, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių - vartotojo - teisių apsaugą, taisyklės. Vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei.

Pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad sutartis kvalifikavo kaip vartojimo sutartis, neatsižvelgė į tai, kad, esant vartojimo sutartiniams santykiams, sutarties laisvės principas ribojamas. Įstatyme įtvirtinant griežtesnius, negu kitų sutarčių atveju, reikalavimus sutarties sąlygoms, taip atkuriant sugebėjimo derėtis požiūriu nelygiaverčių sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Atkreiptinas dėmesys, kad Sutartys buvo sudarytos pagal UAB „Init“ paruoštas standartines sutarties sąlygas prisijungimo būdu. CK 6.185 straipsnio 1 dalis nustato, kad standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Tokiu būdu ginčo šalių sutarties sąlyga, kuri nustato, jog nutraukti sutartį kiekviena iš šalių gali raštu pranešusi prieš 30 d., yra vertintina sąžiningumo aspektu.

Nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų instituto esmė – tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui; nesąžiningomis pripažintos vartojimo sutarties sąlygos negalioja nuo sutarties sudarymo (CK 6.188 straipsnio 7 dalis), yra niekinės ir negali sukelti vartotojui nepalankių padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. V. v. UAB „Tele2“, bylos Nr.3K-3-258/2012). Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Ginčo sutarčių sąlyga dėl termino įspėti apie sutarties nutraukimą yra standartinė ir ją vartotojas, kaip prisijungimo būdu sudariusi sutartį šalis, turėjo prisiimti. Tuo tarpu Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 13 punkto nuostata nustato, jog pakanka įspėti prieš 5 dienas. Tokiu būdu šalių sudarytose sutartyse nustatytas 30 d. įspėjimo terminas pažeidžia šalies – vartotojo teises, nes minėta sutarties sąlyga ne tik įpareigoja įspėti vartotoją apie sutarties nutraukimą prieš 30 dienų, bet ir sumokėti už šį laikotarpį (sutarčių VI dalies 3 p.). Tokiu būdu kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas ginti silpnesnės šalies, t.y. vartotojo, teises ir pripažinti, jog sutarties sąlyga, numatanti 30 d. įspėjimo terminą sutarčiai nutraukti, yra nesąžininga ir prieštaraujanti imperatyviai Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 13 p. nuostatai. Tokiu būdu konstatuotina, jog nutraukiant ginčo sutartis buvo pakankama įspėti prieš 5 dienas. Pripažinus, jog minėta ginčo sutarties sąlyga nesąžininga, pagal CK 6.188 straipsnio 7 dalį, ji yra niekinė ir negali sukelti vartotojui, t.y. šiuo nagrinėjamu atveju - atsakovams, nepalankių padarinių. Todėl ieškovo reikalavimai pripažinti, jog sutartys su atsakovais yra nutrauktos po įspėjimo praėjus 30 dienų, bei priteisti už minėtą laikotarpį susidariusią sumą, yra nepagrįsti ir atmestini.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Dėl apelianto procesinės padėties

Kolegija nurodo, jog apelianto argumentai, jog jo procesinė padėtis byloje turi būti kaip išvadą teikianti institucija, yra pagrįsti. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir išaiškinęs, kokią procesinę padėtį byloje gali užimti institucijos, ikiteismine tvarka išnagrinėjusios ginčą tarp šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Teledema“ v. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba ir K. G., bylos Nr. 3K-3-477/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Init“ v. A. N. R., bylos Nr. 3K-3-416/2013).

Ginčų pagal galutinių paslaugų gavėjų skundus sprendimo tvarką reglamentuoja Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad, iškilus ginčui tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ir galutinio paslaugų gavėjo, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, jog ši išankstine ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių paslaugų teikėju. Galutinis paslaugų gavėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo priėmimo dienos turi teisę kreiptis tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Tokiu atveju procesinė ginčo šalių padėtis nesikeičia (2011 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-1552 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d.). Atsakovai ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka kreipėsi į LR Ryšių reguliavimo tarnybą, kuri išnagrinėjusi jų prašymus priėmė įsakymus dėl tarp šalių kilusių ginčų dėl sutarties nutraukimo. Tokiu būdu LR Ryšių reguliavimo tarnyba gali dalyvauti byloje tik kaip institucija, teismo ar ginčo šalies iniciatyva įtraukta į bylą išvadai duoti (CPK 61 straipsnis). Kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas nurodydamas apelianto procesinę padėtį kaip trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, turėjo nurodyti kieno pusėje dalyvauja tretysis asmuo, nes tai svarbu nustatant trečiojo asmens teisių ir pareigų apimtį. CPK 47 str. 3 d. nustato, jog tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurioje pusėje jis dalyvauja, interesus. Pirmosios instancijos teismas pakeisdamas apelianto procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškus reikalavimus, nenurodė, kieno pusėje jis dalyvauja (b.l. 123-124, 3 tomas).

Kolegija nurodo, jog vien netinkamas procesinės padėties nustatymas, kaip procesinės teisės normų pažeidimas, savaime nesuponuoja sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Tačiau nagrinėjamu atveju esant nustatytiems aukščiau išvardintiems materialinės teisės normų pažeidimams, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti dalyje, kurioje buvo patenkintas ieškovo ieškinys ir šioje dalyje jo reikalavimus atmesti.

Pagal CPK 93 str. nuostatas, patenkinus apeliacinį skundą ir pakeistus sprendimą dalyje dėl ieškovo reikalavimo atmetimo, iš ieškovo apelianto naudai priteistinas 28,96 EUR (100 Lt) žyminis mokestis už apeliacinį skundą (b.l. 166, 3 tomas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti, panaikinant teismo sprendimą dalyje dėl ieškinio reikalavimų pripažinti, kad 2006-09-26 kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartis Nr. 65582, sudaryta tarp ieškovo UAB ,,Init“ ir atsakovės J. Ž., yra vienašališkai nutraukta nuo 2013-01-11 d. bei priteisti iš atsakovės J. Ž. 32,40 Lt skolos ieškovo UAB ,,Init“ naudai, ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti apeliantui LR Ryšių reguliavimo tarnybai iš ieškovo UAB „Init“ 28,96 EUR (100 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.