- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-03-10
- Bylos Nr.
- 2A-140/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- S. J.
- Atsakovas
- T. B., D. B.
- Advokatai
- Artūras Cibulskas
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-275-30/2008 pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovams T. B. ir D. B. dėl 216 288 Lt nuostolių ir 37 543,32 Lt palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas S. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams T. B. ir D. B. bei, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė priteisti solidariai iš atsakovų jo naudai 216 288 Lt nuostolių atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo 216 288 Lt sumos nuo 2004 m. spalio 1 d. iki 2008 m. sausio 21 d., kas sudaro 37 543,32 Lt, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 253 831, 32 Lt dydžio sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2002 m. lapkričio 11 d. preliminaria sutartimi (reg. Nr. 2-11144) atsakovas T. B. įsipareigojo už 23000 JAV dolerių iki 2002 m. gruodžio 30 d. parduoti ieškovui 1/3 dalį žemės ūkio paskirties sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurią sudaro 2500 kv. m. žemės sklypo, esančio Bajorų kaime, Vilniaus mieste. Šalys susitarė, kad atsakovas iki pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dienos parengs žemės sklypo detalųjį planą, pakeis žemės paskirtį ir gaus leidimą statybai. Ieškovas atsakovui avansu sumokėjo 2500 JAV dolerių sutartyje numatytos žemės sklypo kainos dalį. Atsakovui iki nustatyto termino neįvykdžius įsipareigojimų, susijusių su žemės sklypo paskirties ketimu, 2002 m. gruodžio 30 d. susitarimu (reg. Nr. 2-12632) terminas pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti buvo pratęstas iki 2003 m. kovo 1 d.. Iki nurodytos datos nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, terminas buvo pratęstas žodiniu ginčo šalių susitarimu iki to laiko, kol bus baigta žemės sklypo paskirties ketimo procedūra. Atsakovui nesutinkant su 2002 m. lapkričio 11 d. preliminariojoje sutartyje numatyta žemės sklypo kaina, ginčo šalys 2003 m. rugpjūčio 12 d. pareiškimu (reg. Nr. GŠ-6785) nutraukė 2002 m. lapkričio 11 d. preliminariąją sutartį ir tą pačią dieną sudarė naują preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo (reg. Nr. GŠ-6759), pagal kurią atsakovai įsipareigojo tą pačią ginčo žemės sklypo dalį parduoti ieškovui už 76 750 Lt, pagrindinę sutartį sudarant iki 2004 m. sausio 1 d.. Ieškovas už perkamą žemės sklypą sumokėjo atsakovams dalį, t.y. 18250 Lt, žemės sklypo kainos, o 2004 m. vasario 26 d. – papildomai 2000 Lt. Ginčo šalių 2004 m. birželio 8 d. susitarimu (reg. Nr. GŠ-5733), buvo pakeistos 2003 m. rugpjūčio 12 d. preliminariosios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo (reg. Nr. GŠ-6759) nuostatos, šalims susitariant, jog atsakovas gavo iš ieškovo 28250 Lt dydžio dalį žemės sklypo kainos ir kad žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis bus įforminta iki 2004 m. rugpjūčio 1 d.. 2004 m. rugpjūčio 2 d. susitarimu buvo nustatytas naujas pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas – iki 2004 m. spalio 1 d.. 2004 m. spalio 19 d. pareiškimu (reg. Nr. GŠ-11110), ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl pirkimo-pardavimo sutarties įforminimo, tačiau atsakovai į jį nereagavo. Atsakovai 2004 m. spalio 28 d. pareiškimu (reg. Nr. 1-9623), pateiktu Vilniaus miesto 1-ajam notarų biurui, patvirtino, kad atsisako sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas nurodė, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, o nurodytos aplinkybės liudija apie atsakovų nesąžiningumą. Ieškovas ieškiniu prašomus priteisti nuostolius grindė prarastos galimybės pinigine verte, kurią sudaro skirtumas tarp žemės sklypo rinkos kainos 2004 m. spalio 1 d., kai turėjo būti pasirašyta pagrindinė pirkimo pardavimo sutartis (317 500 Lt), ir kainos, už kurią ieškovas turėjo galimybę įsigyti ginčo žemės sklypą už preliminariojoje sutartyje ginčo šalių nustatytą kainą (82 250 Lt). Gautas 235 250 Lt dydžio skirtumas mažintinas įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistų 14 125 Lt netesybų (baudos) suma, prie jos pridedant 2845,81 Lt išlaidų (tiesioginių nuostolių) ir 6 442,2 Lt palūkanų (5 proc.) už naudojimąsi ieškovo pinigais, t.y. 30250 Lt dydžio sumokėtu avansu, nuo 2002 m. lapkričio 11 d. iki ieškinio teismui pateikimo dieno (2008 m. sausio 21 d.).
Atsakovai T. B. ir D. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovų sudarant preliminarias sutartis ir jas keičiant, 1/3 žemės sklypas, dėl kurio pardavimo ir buvo tartasi, nebuvo suformuotas kaip atskiras turto vienetas, galintis būti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dalyku. Atskiro žemės sklypo suformavimas buvo priklausomas nuo valstybės institucijų veiksmų ir atsakovai negalėjo būti atsakingi už tai, kad žemės sklypas nebuvo atidalintas, o jo paskirtis nebuvo pakeista. Žemės sklypas, dėl kurio buvo tariamasi sudarant preliminarias sutartis, ir šiuo metu nėra suformuotas kaip atskiras objektas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo S. J. atsakovų T. B. ir D. B. naudai 3 300 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybės naudai – 27,50 Lt pašto išlaidų. Teismas sprendė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1108-171/2007, ir jį pakeitusia Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-997/2007, ieškovui S. J. iš atsakovų priteisus 30 250 Lt avanso, 14 125 Lt netesybų bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 44 375 Lt sumos, ieškovui S. J. buvo atlyginti jo tiesioginiai ir minimalūs nuostoliai. Teismas nustatė, kad ieškovas prašomus priteisti nuostolius grindžia prarastos galimybės pinigine verte, kuri yra lygi skirtumui tarp 2004 m. spalio 1 d. žemės sklypo rinkos kainos (317 500 Lt) ir preliminariojoje sutartyje šalių sutartos kainos (82 250 Lt). Spręsdamas dėl nuostolių kaip negautos naudos piniginės vertės priteisimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382-06 (Teismų praktiką Nr. 26), esančiais išaiškinimais. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė realių išlaidų, kurias būtų patyręs, jeigu būtų sudaręs kitą žemės sklypo pirkimo sutartį, o jo nurodomos išlaidos yra tikėtinos (hipotetinės). Teismas taip pat sprendė, jog ieškovas neįrodė atsakovų gautos naudos kaip savo patirtų nuostolių, kadangi byloje nėra duomenų, jog atsakovai ginčo žemės sklypą būtų pardavę kitam asmeniui už didesnę, negu ginčo šalys buvo susitarę, kainą. Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusių padarinių, kadangi nuostoliai iš dalies buvo sąlygoti objektyvių, t. y. nepriklausančių nuo šalių valios, veiksnių – valstybėje vykstančių ekonominių procesų. Vien tik šie veiksniai neturėtų būti pagrindas reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę. Be to, būtina įvertinti kiekvienos šalies sąžiningumą, apdairumą ir rūpestingumą. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-997/2007, kurioje buvo sprendžiamas netesybų ir tiesioginių nuostolių, kylančių iš ginčo šalių sudarytos preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties, priteisimo klausimas, buvo konstatuotas paties ieškovo S. J. nepakankamas apdairumas, nes preliminarios sutarties sudarymo metu ginčo žemės sklypas 25 arų ploto dalyje nebuvo išskirtas kaip atskiras turto vienetas, kad atsakovų įsipareigojimų (pakeisti žemės sklypo paskirtį, parengti detalųjį planą, gauti leidimą statyboms) įvykdymas priklausė ne vien tik nuo atsakovų valios, bet ir nuo atitinkamų valstybės institucijų, o taip pat tai, kad nuostolius dėl padidėjusių nekilnojamojo turto kainų lėmė objektyvūs veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai.
Ieškovas S. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti iki 1800 Lt bei priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas, turėtas ieškovo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė nagrinėjamu atveju nesant įrodytoms civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms, kadangi jos buvo konstatuotos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-1108-17/2008. Be to, ir pats pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovai nepagrįstai atsisakė parduoti apeliantui žemės sklypą ir sudaryti pagrindinę sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas nepatyrė realių išlaidų. LR CK 6.165 straipsnio 4 dalyje ir LR CK 6.163 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta sutartinių santykių šalies civilinė atsakomybės už pagrįsto pasitikėjimo ikisutartiniuose santykiuose sugriovimą. Tokiu atveju kaltajai šaliai tenka pareiga atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Netiesioginiai nuostoliai apima prarastos galimybės piniginės vertės, kuri nustatoma taikant LR CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą, atlyginimą. Nagrinėjamu atveju ieškovo netiesioginius nuostolius, grindžiamus prarastos galimybės pinigine verte, sudarė skirtumas tarp žemės sklypo rinkos kainos 2004 m. spalio 1 d. (317 500 Lt), t.y. datos iki kada turėjo būti pasirašyta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, ir preliminariojoje sutartyje šalių sutartos kainos (82 250 Lt), kas sudaro 235 250 Lt. Sprendžiant dėl netiesioginių nuostolių, nereikia įrodyti realiai patirtų išlaidų, kurios yra tiesioginių nuostolių požymis ir kurių buvimą nepagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas. Ieškovui tokiu atveju teko pareiga įrodyti jo turtinės padėties pagerėjimo realumą ir neišvengiamumą tuo atveju, jei atsakovas būtų įvykdęs savo sutartinius įsipareigojimus.
3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo prarastos galimybės piniginės vertės priteisimo, nepagrįstai pripažino neįrodytais ieškovo nuostolius, grindžiamus atsakovų gauta nauda. Atsakovų naudą įrodo 2004 m. spalio 11 d. Preliminarioji žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurią jie sudarė su A. R.. Minėta sutartimi buvo sulygta dėl ginčo žemės sklypo pardavimo už 136 000 Lt, t.y. 53 750 Lt daugiau. Be to, 2007 m. vasario 28 d. atsakovai sudarė dar vieną sutartį dėl ginčo žemės sklypo pardavimo su L. E., kuria nustatė 430 000 Lt dydžio žemės sklypo kainą, t.y. 347 750 Lt didesnę, nei sulygta ginčo šalių preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi. Tai įrodo ieškovo nuostolių realumą. Apeliantas nurodo, jog minėti sandoriai nebuvo įvykdyti tik dėl ginčo žemės sklypo arešto, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo nepakankamą atsargumą ir protingumą sudarant ir vykdant preliminariąją sutartį. Apeliantas nurodo, jog jis, vykdydamas preliminariąją sutartį, veikė sąžiningai ir siekė kuo greitesnio jos įvykdymo. Apeliantas laiku sumokėjo avansą, atsakovams pareikalavus, padidino įnešto avanso sumą, atsakovams nevykdant įsipareigojimų, pats savo iniciatyva ėmė rengti detalųjį planą, informavo atsakovus apie pasirengimą sudaryti pagrindinę sutartį. Dėl to, kad atsakovams priklausanti žemės sklypo dalis iki šiol nėra suformuota kaip atskiras turto vienetas, yra kalti patys atsakovai. Apeliantas nesutinka, kad jo patirti nuostoliai yra išimtinai susijęs su nekilnojamojo turto kainų kilimu Vilniaus mieste ir nėra įtakoti atsakovų veiksmų ar neveikimo. Jeigu atsakovai nebūtų vengę sudaryti pagrindinės sutarties ir be pagrindo nenutraukę ikisutartinių šalių santykių, ieškovas žemės sklypą būtų įsigijęs už sutartą kainą.
5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė iš ieškovo atsakovų naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, kadangi, atsižvelgiant į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose įtvirtintus maksimalius dydžius ir bendrą posėdžių trukmę, iš viso turėjo būti priteista 1800 Lt (0,15 x 600 Lt x 3 val.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad tarp atsakovų ir jų atstovo advokato V. Drizgos yra sudaryta viena atstovavimo sutartis dėl jų atstovavimo visose civilinėse bylose, neįmanoma nustatyti, kurioje iš bylų, kokios atstovavimo išlaidos buvo patirtos.
Atsiliepimas
Atsakovų T. B. ir D. B. atstovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovai negali būti atsakingi už ieškovo tariamai patirtus nuostolius, kadangi šie nuostoliai yra susiję su bendru nekilnojamojo turto kainų kilimu Vilniaus mieste ir nėra įtakoti atsakovų veiksmų ar neveikimo. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantas nepatyrė realių išlaidų bei neįrodė, jog atsakovai patyrė naudą dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Ieškovas, grįsdamas savo prarastos galimybės piniginę vertę, neįrodė priežastinio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir realių, neišvengiamų pajamų ar išlaidų. Ieškovo pateikti įrodymai įrodo jo tikėtinus, o ne realius nuostolius. Atsakovai nesutinka, kad negautos pajamos neturi būti įrodytos patirtomis išlaidomis. Mano, kad prarastos galimybės piniginės vertė turi būti įrodyta realiais faktais ir tik tada, apskaičiuojant nuostolių dydį, galima remtis LR CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu kainų skirtumo principu. Atsakovai nurodo, jog jie nėra gavę jokios ekonominės naudos iš apelianto apeliaciniame skunde nurodytos 2004 m. spalio 11 d. preliminariosios sutarties su A.R., kadangi ji realiai nebuvo įvykdyta, o 2007 m. vasario 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis su Leonid Epelbaum negali būti pagrindas vertinant atsakovų gautą naudą, nes buvo sudaryta praėjus daugiau kaip dvejiems metams po to, kai pasibaigė paskutinis pratęstas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. LR CK 6.6258 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta „protingo termino“, per kurį turi būti sudaroma nutrauktą sutartį pakeičianti sutartis, sąvoka. Atsakovai taip pat nurodo, jog atskiro žemės sklypo suformavimas buvo priklausomas nuo valstybės institucijų veiksmų ir atsakovai negali būti atsakingi už tai, kad nebuvo atidalintas žemės sklypas ir nebuvo pakeista jo paskirtis. Atsakovai nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jų atstovo suteiktos teisinės paslaugos apėmė atsiliepimo į ieškinį parengimą, atstovavimą jiems parengiamajame teismo posėdyje ir nagrinėjant bylą iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Vadovaujantis LR CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs nuostolių priteisimo, esant ikisutartiniams santykiams, klausimas, kai ginčo šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarė pagrindinės sutarties.
Pagal LR CK 6.165 straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudaro pagrindinės sutarties, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia – šalis yra laisva nuspręsti, ar jai sudaryti pagrindinę sutartį, ar ne. Tai, kad preliminariosios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra, yra vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų, skiriančių ją nuo pagrindinės sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Tačiau tokiais atvejais kaltai dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Pagal LR CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties per joje nustatytą terminą, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.
Pagal LR CK 6.249 straipsnio 1 dalį atlyginami tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Šioje byloje ieškovas siekė prarastos konkrečios galimybės piniginės vertės priteisimo, jam dėl atsakovų kaltės praradus galimybę preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis įsigyti analogišką žemės sklypą ta kaina, kuri buvo nustatyta preliminariojoje sutartyje ir turėjo būti įtvirtinta pagrindinėje sutartyje, lyginant su kainomis, buvusiomis 2004 m. spalio 1 d., kai pasibaigė preliminariojoje sutartyje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-997/2007, ieškovo S. J. naudai iš T. B. ir D. B. solidariai buvo priteista 14125 Lt dydžio netesybos (bauda), neatima iš S. J. galimybės kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Tokiomis aplinkybėmis, kai priteistos netesybos (minimalūs nuostoliai), kurios buvo taikytos kaip preliminariojoje sutartyje numatytos sutartinės atsakomybės forma, esant pardavėjų kaltei dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo būtų pagrįstas, jei jis įrodytų, kad priteistos netesybos nepadengia jo turėtų nuostolių. Ši išvada darytina, atsižvelgiant į nuostolių ir netesybų santykį. Pagal LR CK 6.73 straipsnio 1 dalį, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Ši LR CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad tais atvejais, kai kreditorius prašo už prievolės netinkamą įvykdymą ir nuostolių, ir netesybų, tai netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Netesybų įskaitymo esmė ta, jog kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal LR CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą. Šis įskaitymo principas, įtvirtintas ir LR CK 6.258 straipsnyje, reglamentuojančiame sutartinę atsakomybę, taikytinas ir ikisutartiniams susitarimams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, konstatavo, kad ir ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, kad nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, tačiau taip pat prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Prarastos galimybės piniginė vertė tokiu atveju nustatoma taikant LR CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Taigi pagal šią teismų praktiką ieškovas privalo įrodyti, kad patyrė realių nuostolių prarastos galimybės forma (LR CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-62/2008).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę. Be to, kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (LR CK 6.247 str.), nustatymas. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ginčo šalių ikisutartiniai santykiai dėl pagrindinės sutarties dėl 1/3 dalies (25 000 kv. m.) žemės sklypo, esančio Bajorų kaime, Vilniaus mieste, sudarymo prasidėjo 2002 m. lapkričio 11 d., sudarius Preliminariąją sutartį (1 t., b.l. 18). Pagal šią sutartį ginčo žemės sklypas ieškovui turėjo būti parduotas už 80 500 Lt. Pirkėjas sumokėjo pardavėjui 8 750 Lt sutarties vykdymui užtikrinti, o pardavėjas įsipareigojo iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos parengti žemė sklypo detalųjį planą, pakeisti žemės sklypo paskirtį ir gauti leidimą statybai. Pagrindinės sutarties sudarymo terminas turėjo pasibaigti 2002 m. gruodžio 30 d.. Tačiau 2002 m. gruodžio 30 d. Susitarimu šis terminas buvo pratęstas iki 2003 m. kovo 1 d. (1 t., b.l. 20), o 2003 m. rugpjūčio 12 pareiškimu 2002 m. lapkričio 11 d. Preliminarioji sutartis buvo nutraukta, ginčo šalims siekiant nustatyti naujas pagrindinės sutarties sudarymo sąlygas. 2003 m. rugpjūčio 12 d. buvo sudaryta Preliminarioji sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, kuria ginčo šalys susitarė dėl pagrindinės sutarties dėl to paties žemės sklypo pardavimo sudarymo iki 2004 m. sausio 1 d., nustatydamos 76 750 Lt dydžio pardavimo kainą. Ieškovas sumokėjo atsakovams 18 250 Lt sutarties vykdymui užtikrinti, o atsakovai įsipareigojo iki pagrindinės sutarties sudarymo pakeisti žemės sklypo dalies paskirtį ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną pateikti visus šiam sandoriui sudaryti reikiamus dokumentus (1 t., b.l. 22-23). 2004 m. vasario 26 d. ieškovas papildomai sumokėjo atsakovams 2000 Lt. 2004 m. birželio 8 d. Susitarimu ginčo šalys pakeitė 2003 m. rugpjūčio 12 d. Preliminariąją sutartį, nustatydamos, jog ginčo žemės sklypas ieškovui turėjo būti parduotas už 82 250 Lt, o pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2004 m. rugpjūčio 1 d.. Šiame susitarime taip pat užfiksuota, jog ieškovas sumokėjo atsakovams 28 250 Lt sutarties vykdymui užtikrinti (1 t., b.l. 25-26). 2004 m. rugpjūčio 2 d. sudarytu Susitarimu pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo pratęstas iki 2004 m. spalio 1 d. (1 t., b.l. 27), tačiau iki nustatyto termino pagrindinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Atsakovai ieškovo 2004 m. spalio 19 d. pareiškimu, raginami atvykti sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, 2004 m. lapkričio 2 d. į Vilniaus miesto 15-ąjį notaro biurą neatvyko (1 t., b.l. 28, 31) ir 2004 m. spalio 28 d. pareiškimu informavo ieškovą apie pasibaigusią prievolę sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį bei avanso grąžinimą (1 t., b.l. 36).
Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2004 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-377 buvo patvirtintas sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Bajorų kaime detalusis planas ir jo sprendiniai, t.y. pakeista ginčo žemės sklypo paskirtis (1 t., b.l. 40-41), o Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-7699-01 Dėl žemės sklypo Bajorų k., Vilniaus m. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalinimo, vietoj vieno bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo buvo suformuoti atskiri žemės sklypai, iš kurių T. B. buvo suformuotas 1799 kv. m. ploto kitos paskirties žemės sklypas, priklausantis jam asmeninės nuosavybės teise, ir 2043 kv. m. ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kuris jam priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise kartus su kitais dviem bendrasavininkiais (1 t., b.l. 42-42). Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, jog 2004 m. spalio 1 d. pasibaigus ginčo šalių pagrindinės sutarties sudarymo terminui, atsakovai T. B. ir D. B. jau 2004 m. spalio 11 d. sudarė Preliminariąją žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, kuria jiems priklausantį 17,99 arų žemės sklypą, esantį Vilniuje, Bajorų k., suformuotą pagal 2004 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą detalųjį planą, įsipareigojo parduoti A. R. už 136 000 Lt dydžio kainą (1 t., b.l 144).
Minėtų įrodymų pagrindu darytina išvada, jog būtent atsakovai buvo derybas dėl pagrindinės sutarties sudarymo be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis, kuri iki to laiko savo elgesiu ieškovui buvo sukūrusi pagrįstą įsitikinimą, kad pagrindinė sutartis bus tikrai sudaryta. Atsakovų elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, nes ginčo šalių santykiai dėl pagrindinės sutarties sudarymo prasidėjo 2002 m. lapkričio 11 d. ir tęsėsi iki 2004 m. spalio 1 d. Šiuo laikotarpiu pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo net kelis kartus pratęstas, kas sustiprino ieškovo įsitikinimą dėl atsakovų valios sudaryti pagrindinę sutartį buvimo ir įsitikinimą, kad vienintelė pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis tuo laikotarpiu buvo objektyvios priežastys, kurias sąlygojo užsitęsusios ginčo žemės sklypo paskirties keitimo, suformavimo ir įregistravimo procedūros. Ieškovo valią ir siekį sudaryti pagrindinę sutartį liudija tai, jog jis tinkamai vykdė savo įsipareigojimus dėl piniginių mokėjimų pagal preliminariąją sutartį. Atsakovai, iki to laiko sutikdavę su termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimu, 2004 m. spalio 1 d. pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, beveik iš karto, t.y. 2004 m. spalio 14 d., sudarė Preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su A. R., kuria susitarė dėl 17,99 arų žemės sklypo, suformuoto pagal 2004 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą detalųjį planą, pardavimo šiam asmeniui už 136 000 Lt kainą (1 t., b.l. 144).
Minėtų įrodymų pagrindu darytina išvada, jog ieškovas galimybę įsigyti analogišką žemės sklypą už ginčo šalių preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą, t.y. už 82 250 Lt, prarado būtent dėl atsakovų kaltės, jų nesąžiningo elgesio, be pakankamo pagrindo nutraukus derybas dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Kadangi šios derybos tęsėsi beveik dvejus metus ir buvo nutrauktos dėl atsakovų kaltės, o pačių derybų metu buvo aiškiai matyti ginčo šalių valia dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kas sąlygojo pagrįstų ir teisėtų ieškovo lūkesčių susiformavimą, būtent atsakovai turėtų prisiimti riziką dėl ieškovo prarastos galimybės, sąlygotos nekilnojamojo turto rinkoje įvykusių kainų pokyčių.
Pažymėtina, jog prarastos galimybės piniginė vertė, apskaičiuojama pagal LR CK 6.258 straipsnio 5 dalį, turi būti pagrįsta realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) išlaidomis. Tam, kad ieškovo nurodyti nuostoliai prarastos galimybės forma būtų pripažinti realiais, nebuvo būtinas aplinkybės, jog pardavėjas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su kitu asmeniu arba kad pirkėjas būtų įsigijęs kitą analogišką objektą, nustatymas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, apskaičiuodamas savo prarastos galimybės vertę įsigyti ginčo žemės sklypą už kainą, nurodytą preliminariojoje sutartyje, rėmėsi analogiškų ginčo žemės sklypų rinkos verte, buvusia 2004 m. spalio 1 d., kai pasibaigė terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. Šią vertę jis įrodinėjo turto vertintojo 2007 m. liepos 20 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog, išanalizavus analogiškus sandorius, sudarytus laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. spalio mėnesio, vidutinė 1 aro kitos paskirties (individualiems namams statyti) žemės sklypo pardavimo kaina buvo 12 700 Lt (1 t., b.l. 15). Kadangi ginčo žemės sklypo, kurį siekė įsigyti ieškovas, plotas sudarė 25 arus, ieškovas įrodinėjo, jog jis analogišką žemės sklypą 2004 m. spalio 1 d. būtų galėjęs įsigyti už 317 500 Lt.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog 2002 m. lapkričio 11 d. Preliminarioje sutartyje buvo nustatyta 80 500 Lt ginčo žemės sklypo pardavimo kaina, o 2003 m. rugpjūčio 12 d. – 76 750 Lt kaina, kuri 2004 m. birželio 8 d. Susitarimu buvo padidinta iki 82 250 Lt, kritiškai vertina ieškovo argumentus dėl to, jog 2004 m. spalio 1 d. analogiško žemės sklypo rinkos vertė galėjo būti 317 500 Lt. Pažymėtina, kad daikto pardavimas didesne kaina savaime nereiškia, kad kita sutarties šalis dėl to patyrė nuostolių. Kaina gali kisti ir dėl subjekto supratimo apie turto vertę, reklamos, pirkėjų, subjekto sugebėjimo suprasti tikrąją turto vertę ir kitų įvairių aplinkybių. Atsakovai 2004 m. spalio 11 d. sudarė preliminariąją sutartį su trečiu asmeniu dėl to paties, tačiau jau suformuoto 17,99 arų žemės sklypo pardavimo, kuria nustatė 136 000 Lt dydžio kainą. Todėl būtent ši kaina laikytina objektyviu kriterijumi, nustatant ieškovo prarastos galimybės vertę. Be to, sprendžiant dėl ieškovo prarastos galimybės vertės, būtina atsižvelgti ir į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 14 d. įsakymu ieškovui buvo suformuotas ne 25 arų, o 17,99 arų dydžio asmeninės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas (1 t., b.l. 42-43). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovo prarastos galimybės vertė sudaro 53 750 Lt (136 000 Lt – 82 250 Lt). Remiantis minėtu netesybų įskaitymo į nuostolius principu, iš atsakovų ieškovo naudai priteistini nuostoliai nagrinėjamu atveju sudarytų 39 625 Lt (iš prarastos galimybės vertės (53 750 Lt) atimama Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-997/2007, nustatyta priteistinų netesybų (baudos) suma (14 125 Lt)). Teisėjų kolegija laiko, jog ankstesnėje civilinėje byloje priteistos netesybos kaip minimalūs nuostoliai padengė tiek ieškovo prašomus priteisti tiesioginius nuostolius, t.y. 2845,81 Lt išlaidas, turėtas ieškovui rūpinantis detaliojo plano techninių sąlygų gavimu, tiek 5 proc. palūkanas už naudojimąsi 30 250 Lt pinigų suma, sumokėta ieškovo pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl papildomai šie nuostoliai nepriteistini. Be to, pažymėtina, jog ieškovo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo laikotarpiu nuo 2002 m. lapkričio 11 d. iki 2003 m. rugpjūčio 12 d. yra nepagrįstas, nes 2003 m. rugpjūčio 12 d. pareiškimu ginčo šalys, nutraukdamos 2002 m. lapkričio 11 d. sudarytą preliminariąją sutartį, nurodė neturinčios viena kitai jokių pretenzijų (1 t., b.l. 21). Nepagrįstu pripažintinas ir ieškovo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 21 d., kadangi nuo tos dienos ieškovui Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1108-171/2007, buvo priteistos procesinės palūkanos.
Nustačius, jog ieškovo S. J. nuostoliai, patirti dėl to, kad nebuvo sudaryta ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaro 39 625 Lt, teisėjų kolegija pripažįsta nagrinėjamu atveju esant būtinumui įvertinti ir nukentėjusiuos šalies (ieškovo) elgesį, t.y. ar ji buvo pakankamai atidi, rūpestinga, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, kurios atsirastų, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Nustačius, kad ši šalis pati elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, remiantis LR CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo. Teisinės preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmės (tarp jų ir prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimas) visada priklauso nuo konkrečių individualios preliminariosios sutarties ypatumų, jos sudarymo aplinkybių, tikslų, objekto, dėl kurio tariamasi, specifikos, taip pat teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos dalykinės praktikos ir protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d.nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).
Kaip minėta, 2003 m. rugpjūčio 12 d. Preliminarios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo 3 punkte buvo įtvirtintas atsakovų įsipareigojimas pakeisti žemės sklypo dalies paskirtį ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną pateikti visus šiam sandoriui sudaryti reikiamus dokumentus. Kadangi ieškovui buvo žinoma aplinkybė dėl trūkstamų dokumentų, jis, kaip protingas ir apdairus asmuo, turėjo suvokti riziką ir realią galimybę, kad pagrindinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nustatytu terminu galėjo būti ir nesudaryta (turint omenyje tai, kad pagrindinės sutarties sudarymo terminas iki to laiko buvo net kelis kartus pratęstas). Atsižvelgiant į nustatytą ieškovo rūpestingumo ir apdairumo pareigos pažeidimą, o taip pat į tai, kad nuostoliai priteistini iš atsakovų - fizinių asmenų, kurie šioje srityje neveikė kaip profesionalai ir kad visos nuostolių sumos priteisimas atsakovams būtų didelė finansinė našta ir galėtų sąlygoti sunkių pasekmių jiems atsiradimą, bei į tai, kad ieškovo nuostoliai nagrinėjamu atveju buvo sąlygoti ir objektyvių veiksnių (kainų kilimo nekilnojamojo turto rinkoje bei užsitęsusių valstybės institucijų veiksmų, patvirtinant ginčo žemės sklypo detalųjį planą ir jį suformuojant), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, yra pagrindas sumažinti solidariai iš atsakovų ieškovui priteistinus nuostolius iki 20 000 Lt (LR CK 6.259 str. 1 d., 2 d., 6.251 str. 2 d., 1.5 str. 3 d., 4 d.).
Nurodytais argumentais kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovų T. B. ir D. B. 20 000 Lt nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškinio reikalavimą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos nuostolių sumos priteisimo nuo 2004 m. spalio 1 d. iki 2008 m. sausio 21 d., t.y. patikslinto ieškinio pateikimo teisme dienos. Pagal įstatymą palūkanų funkcija yra nuostolių kompensavimas. Todėl palūkanų, kurios iš esmės atlieka kompensacinę funkciją, priteisimas nuo nuostolių sumos yra negalimas.
LR CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, dar iki kreditoriams kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės mokėti šias palūkanas. Iš dalies patenkinus ieškinio reikalavimus ir priteisus iš atsakovų ieškovo naudai 20 000 Lt nuostolių atlyginimą, tenkintinas ir ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.
Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, ginčo šalims paskirstytinos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str.). Kadangi iš dalies patenkinus ieškinio reikalavimus, patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 8 proc., iš atsakovų T. B. ir D. B. ieškovo naudai priteistina solidariai 648,24 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą (162 Lt + 486,24 Lt). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, atsakovų advokato nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atliktų procesinių veiksmų pobūdį, paruoštų procesinių dokumentų ir teismo posėdžių skaičių, remdamasi Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, o taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažina atsakovo T. B. naudai priteistinas išlaidas už advokato teisinę pagalbą, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, priteisdama iš ieškovo 2500 Lt. Be to, valstybei iš ieškovo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme išlaidos, t. y. 47,6 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti solidariai iš atsakovų T. B. (a/k (duomenys neskelbtini)) ir D. B. (a/k (duomenys neskelbtini)) ieškovo S. J. (a/k (duomenys neskelbtini)) naudai 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių Lt) nuostolių atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 20 000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2007 m. liepos 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti solidariai iš atsakovų T. B. ir D. D. ieškovo S. J. naudai 648,24 Lt (šešis šimtus keturiasdešimt aštuonis Lt 24 ct) žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo S. J. atsakovo T. B. naudai 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus Lt) išlaidų advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.
Priteisti iš ieškovo S. J. valstybei 47,6 Lt (keturiasdešimt septynis Lt šešiasdešimt ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.