Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas R. M. kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą sieja su jo atžvilgiu neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, patalpindama R. M. į kamerą kartu su anksčiau laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis bei su asmenimis, kaltinamais padariusius sunkius nusikaltimus, pažeidė Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktus. Kadangi pažeidimo faktas yra įrodytas ir byloje neginčijamas, teisėjų kolegija dėl šios aplinkybės pasisakys kitais aspektais. Atliks vertinimą tų pareiškėjo apeliacinio skundo pagrindų atžvilgiu, dėl kurių pirmosios instancijos teismo ir pareiškėjo pozicijos yra išsiskyrusios. Taip pat analizuos kito apelianto argumentus.

Dėl pareigos pranešti artimiesiems apie atvykimą į izoliatorių.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiu, kad pranešti artimiesiems apie jo atvykimą į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus Lukiškių TI-K administracija neprivalėjo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. M. Lukiškių TI-K buvo laikomas vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris nustato, kad kardomojo kalinimo vietose gali būti laikomi nuteisti laisvės atėmimu asmenys, kuriems nuosprendis įsiteisėjo, iki jų pasiuntimo etapu į pataisos darbų įstaigas. Pagal tuo metu galiojusios Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 26 punktą, tardymo izoliatoriaus įskaitos tarnyba išsiunčia pranešimą apie nuteistojo atvykimą jo šeimai arba kuriam nors artimam giminaičiui, kurį nurodo nuteistasis, tik tada, kai nuteistasis laikinai paliekamas tardymo izoliatoriuje arba kalėjime; kai nuteistasis paliekamas ūkio darbams ir kai nuteistasis paliekamas tardymo izoliatoriuje arba perkeliamas iš pataisos darbų kolonijos ne trumpesniam nei 1 mėnesio laikotarpiui. Kadangi R. M. laikymo pagrindas nepriskirtinas nei vienai iš šių kategorijų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vadovaujantis galiojusiais teisės aktais Lukiškių TI-K administracija neturėjo pareigos pareiškėjo artimiesiems pranešti apie jo atvykimą į Lukiškių TI-K. Pažymėtina ir tai, kad iš teismui pateiktos pareiškėjo asmeninių pinigų apskaitos kortelės kopijos (b. l. 182) matyti, jog pareiškėjo žmona 2006 m. vasario 23 d. į pareiškėjo sąskaitą pervedė pinigų. Tai patvirtina, kad pareiškėjo artimieji apie jo buvimą Lukiškių TI-K žinojo 2006 m. vasario 23 d., praėjus porai dienų nuo pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K.

Dėl teisės susirašinėti nesuteikimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad jam nebuvo sudaryta jokių sąlygų susisiekti su artimaisiais.

Pareiškėjo asmeninių pinigų apskaitos kortelės kopijos įrodo, jog atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas savo sąskaitoje pinigų turėjo. Į pareiškėjo sąskaitą 2006 m. vasario 23 d. dar pervesta pinigų. Lukiškių TI-K pateikta susirašinėjimo adresų kortelės kopija (b.l. 41) patvirtina, kad pareiškėjas per buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį sėkmingai išsiuntė 13 laiškų. Taigi apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Dėl skambučio teisės.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo suteikta teisė paskambinti. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnyje numatyta nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. To paties straipsnio 5 dalis numatė, kad skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Ginčo metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XIX skirsnis nustatė nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką. Taisyklių 124 punktas nustatė, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu. Taisyklių 125 punktas teigė, kad Pataisos įstaigos direktorius, priėmęs sprendimą leisti nuteistajam papildomai vieną kartą paskambinti telefonu dėl svarbių aplinkybių arba neleisti, nuteistojo prašyme daro motyvuotus įrašus. Su šiais įrašais nuteistasis supažindinamas pasirašytinai. Nuteistųjų prašymai su pataisos įstaigos direktoriaus įrašais ir nuteistojo parašu įsegami į specialų segtuvą. Kolegija pažymi, kad Taisyklės nustatė, kad nuteistasis norėdamas papildomai paskambinti turi teikti prašymą, tuo tarpu įprastinė skambinimo tvarka nedetalizuojama. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tuo metu galioję teisės aktai nereglamentavo, kokiu būdu sąlygos paskambinti telefonu buvo įgyvendinamos, tačiau nesant objektyvių duomenų apie prašymą pasinaudoti skambučio teise paneigiama galimybė tvirtinti apie aptariamos teisės pažeidimą.

Dėl pareigos iškviesti gynėją.

Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, kad Lukiškių TI-K administracija, neiškviesdama ir atsisakydama padėti iškviesti advokatą, pažeidė jo teisę į gynybą, laiko nepagrįstu. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumato pareigos Lukiškių TI-K administracijai iškviesti kalinamiesiems advokatus ar padėti juos išsikviesti. Tuo rūpinasi patys kalinamieji ir įstaigoje tam turi būti sudarytos visos reikalingos sąlygos, t.y. jie turi turėti galimybes siųsti ir gauti laiškus, paskambinti. Kadangi anksčiau nustatyta, kad tokios sąlygos pareiškėjui buvo sudarytos, pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti teise į gynybą ir advokatą pasikviesti pats, arba paprašyti tai padaryti artimųjų.

Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pasikalbėjimo pareigos.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K, su juo niekas nesikalbėjo, neišaiškino jo teisių bei statuso. Tuo metu galiojusių Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 63 punktas nustatė, kad atvykus į tardymo izoliatorių naujiems kalinamiesiems ir nuteistiesiems, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas. Taip pat prieš jų patalpinimą į kameras, su jais atliekamas profilaktinis pokalbis, jiems išaiškinami vidaus tvarkos taisyklių reikalavimai. Iš teismui pateiktos Lukiškių TI-K 2006 m. gruodžio 20 d. pažymos Nr. 9-18753 kopijos (b. l. 50) matyti, kad pokalbio metu iš nuteistojo R. M. jokių prašymų, skundų ar pareiškimų dėl jo laikymo sąlygų gauta nebuvo. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentas, kad jam atvykus, niekas iš Lukiškių TI-K administracijos su juo nepasikalbėjo, neišaiškino jo teisių, yra nepagrįstas. Kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentą, kad Lukiškių TI-K jam neišaiškino jo statuso. Iš teismui pateiktos Lukiškių TI-K 2006 m. gruodžio 28 d. pažymos kopijos (b. l. 55) matyti, kad pareiškėjui žodine tvarka buvo suteikti atsakymai į jo 2006 m. kovo 1 d. skunde Lukiškių TI-K direktoriui (b. l. 46) keliamus klausimus, taip pat ir išaiškintas pareiškėjo statusas. R. M. savo parašu patvirtino, kad raštiško atsakymo nereikalauja, nes jam viskas išaiškinta žodžiu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą dėl jo statuso neišaiškinimo laiko nepagrįstu.

Dėl vilkinimo kreiptis į teismą.

Iš teismui pateiktos pareiškėjo kameros kortelės kopijos (b. l. 40) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2006 m. vasario 20 d. Lukiškių TI-K į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą teikimu dėl laisvės atėmimo bausmės ir pataisos įstaigos nustatymo (b. l. 49) kreipėsi 2006 m. kovo 2 d. Termino, per kurį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 ir 365 straipsnių nustatyta tvarka turi būti kreipiamasi į teismą, jokie teisės aktai nenustato. Tačiau pabrėžtina, kad nuo pareiškėjo atvykimo ir Lukiškių TI-K kreipimosi į teismą praėjo 10 dienų. Atsižvelgiant į tai, koks yra pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, kokie veiksmai Lukiškių TI-K kreipimuisi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą buvo atlikti ir kokie dokumentai paruošti, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, laiko tarpas kreipimuisi į teismą dėl laisvės atėmimo bausmės ir pataisos įstaigos nustatymo yra neprotingas bei nepagrįstas. Atsakovo motyvai dėl didelio darbo krūvio ir užimtumo teisiškai nereikšmingi. Visuotinai pripažintas teisės principas dėl pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms reikalauja užtikrinti kiekvieno asmens bylos viešą ir teisingą išnagrinėjimą nepriklausomo ir nešališko teismo per įmanomai trumpiausią laiką. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lukiškių TI-K administracija nepagrįstai ilgai nesikreipė į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, dėl ko pareiškėjo atžvilgiu buvo padaryta neturtinė žala.

Dėl gyvenimo sąlygų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2006 m. rugsėjo 7 d. Ekstremalių sveikatai situacijų centro patikrinimo akto Nr. 90 (b. l. 52-54) teiginius, kad II gyvenamojo korpuso dešinio sparno pusrūsyje esančių kamerų higieninė būklė patenkinama. Nurodo, kad tikrintos buvo Nr. 371-385 kameros, tuo tarpu jis buvo kalinamas Nr. 317 ir Nr. 316 kamerose. Įvertinusi minėtą Ekstremalių sveikatai situacijų centro patikrinimo aktą Nr. 90, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, kad šiame akte kamerų Nr. 316 ir Nr. 317 higieninė būklė nėra įvertinta. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje Nr. 317, kur jis buvo laikomas, buvo išdaužtas langas, kad šaltuoju laikotarpiu temperatūra kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimo, bet jokių įrodymų minėtiems argumentams pagrįsti nepateikė. Nėra duomenų apie pareiškėjo skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl kamerų būklės ar jo laikymo sąlygų. Taip pat nėra informacijos, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu kokia nors komisija būtų tikrinusi nuteistųjų laikymo sąlygas kamerose Nr. 316 ir Nr. 317. Teisėjų kolegija pažymi, kad Ekstremalių sveikatai situacijų centras patikrinimą atlieka, jei centre yra gaunamas nuteistųjų skundas dėl netinkamų jų laikymo sąlygų kamerose. Pareiškėjas su tokiu skundu nesikreipė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentas, jog jam nebuvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenimo sąlygos, niekuo neparemtas.

Dėl patalpinimo į vieną kamerą su anksčiau teistais asmenimis.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K teiginys, kad gavus informaciją dėl R. M. ankstesnio teistumo, jis tą pačią dieną buvo perkeltas į kitą kamerą, kurioje nebuvo laikomas kartu su anksčiau teistais asmenimis, yra neteisingas, nes ši informacija buvo gauta 2006 m. vasario 27 d., o pareiškėjas į kitą kamerą perkeltas 2006 m. kovo 1 d. Nurodo, kad Lukiškių TI-K tokiu delsimu padarė jo atžvilgiu neteisėtą veiką ir padidino jam padarytą neturtinę žalą. Su tokiu pareiškėjo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2006 m. vasario 27 d. informacija apie pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą buvo išsiųsta paštu iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informatikos ir ryšių departamento. Duomenų apie tai, kurią dieną Lukiškių TI-K gavo šią paštu siųstą pažymą, nėra. Atsižvelgiant į tai, kad raštai paštu tarp įstaigų keliauja kelias dienas, preziumuotina, kad pažyma buvo gauta praėjus keletui dienų nuo jos išsiuntimo. Tai, kad pareiškėjas į kitą kamerą buvo perkeltas tą pačią dieną kai buvo gauta minėta pažyma, patvirtina teismui pateiktas Lukiškių TI-K 2006 m. gruodžio 20 d. raštas Nr. 9-18753 (b. l. 50). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą dėl Lukiškių TI-K administracijos delsimo perkelti jį į kitą kamerą laiko nepagrįstu.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, jog pareiškėjo teiginys, kad iki atvykimo į Lukiškių TI-K jis nebuvo buvęs laisvės atėmimo vietoje ir nebuvo susidūręs ar bendravęs su teistais asmenimis, neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija šį atsakovo teiginį laiko nepagrįstu. Kaip jau anksčiau minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktus. Šios aplinkybės atsakovas neskundžia. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad minėtas atsakovo argumentas svarbus tik tiek, kiek jis neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informatikos ir ryšių departamento pateiktai informacijai apie pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir teistumą bei atitinka Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies turinį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtinos keturios sąlygos, kurios organiškai tarp savęs susijusios. Nesant vienos iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą paneigiama. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.), (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–614/2007). Tam tikrais atvejais (pvz. nurodytais CK 6.271 bei CK 6.272 straipsniuose) civilinė atsakomybė atsiranda ir be kaltės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) anksčiau yra konstatavęs, kad teismas, kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti kaltininko veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai - veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ar neturtinę žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais atsakovų veiksmais (neveikimu). Turi būti priteista tik ta dalis, kuri yra susieta priežastiniu ryšiu tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių, bet ne didesnė.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pripažino, kad Lukiškių TI-K administracija atliko neteisėtus ir nepagrįstus veiksmus pažeisdama Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktus. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, todėl konstatavo, kad yra įstatyminis pagrindas pareiškėjui priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Šiuo atveju minėta atsakovo veika atitinka visas sąlygas neturtinės žalos atlyginimui: pripažinti neteisėti atsakovo veiksmai, nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir žalos bei nustatyta atsakovo veiksmais padaryta neturtinė žala. Be to, papildomai konstatuoja, kad neturtinė žala buvo padaryta ir dėl delsimo kreiptis į teismą Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad žalos apimtį gali sąlygoti ir nukentėjusio asmens veiksmai, netinkamai ginant, realizuojant savo teises (pvz., nepasinaudojant teise apskųsti institucijos sprendimą), todėl žalos atlyginimo dydis gali būti koreguojamas atsižvelgiant į šias aplinkybes (LVAT 2007 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–483/2007). Atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, taip pat į paties pareiškėjo veiksmus, turint omenyje, kad pareiškėjas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų bei dėl neigiamų išgyvenimų turėjo galimybę su skundu kreiptis anksčiau nei 2006 m. vasario 28 d., bet šia teise nepasinaudojo, galima teigti, kad pareiškėjo patirtos žalos apimtį iš dalies sąlygojo ir paties pareiškėjo veiksmai netinkamai ginant savo teises.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini) prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje (duomenys neskelbtini) prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008). Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai rėmėsi suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, bet mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo pareiškėjui priteista 600 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra neadekvati pareiškėjo patirtai skriaudai bei dvasiniams išgyvenimams. Pinigų suma neturtinei žalai atlyginti yra didintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškų tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5000 (penkis tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.