Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų V. C. (V. C.) ir N. C. bei atsakovo A. K. (A. K.) apeliacinius skundus, pareikštus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovų V. C. ir N. C. ieškinį atsakovui A. K. dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo žinutė buvo skirta tik ieškovei ir išsiųsta jos asmeniniu telefono numeriu. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog duomenys buvo paskleisti, kas yra būtina pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalį, nes už ginčo žinutės tolesnį paviešinimą buvo atsakinga tik pati ieškovė. Todėl, atsižvelgiant į itin nedidelį žinių paplitimo mastą, rimtų faktinių neigiamų padarinių ieškovų garbei ir orumui nebuvimą, nėra pagrindo taikyti atsakovui turtinę sankciją. Teismo vertinimu, pripažinimas, kad atsakovas savo veiksmais įžeidė ieškovus, yra pakankama satisfakcija ieškovams.

Ieškovai, nesutikdami su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų materialinis subjektinis reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – tenkinti reikalavimo dalį ir priteisti ieškovams iš atsakovo 2 896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškovų apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo išsiųstos trumposios žinutės, tai yra duomenų, paskleidimo faktą. Tikrovės neatitinkantys duomenys ir žeidžiančio pobūdžio informacija buvo paskleisti daugiau negu vienam asmeniui, tai yra abiem ieškovams, be to, ginčo žinutę matė ir ieškovės vadovė; pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ginčo žinutė buvo paskleista itin siaurame žmonių rate, gali būti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bet ne pagrindas atmesti ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo;pirmosios instancijos teismo išvada, jog duomenų paviešinimas yra pačios ieškovės veiksmas, yra nepagrįsta. Ieškovė, gavusi ginčo žinutę, susijaudino, išgyveno dvasinį sukrėtimą, todėl žinutės turinys tapo žinomas ir tretiesiems asmenims;pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai nepatyrė rimtų faktinių neigiamų padarinių, yra nepagrįsta. Ieškovai patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, buvo sugadinta jų šventinė nuotaika;pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo (apeliacinių skundų) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu (apeliaciniais skundais) nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas šalių apeliaciniais skundais, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Atsakovas atsiuntė ieškovei jos mobiliojo telefono numeriu trumpąją žinutę, kurios tekstas, išvertus į lietuvių kalbą, skamba taip: „Tu padarei mano žmoną psichiškai nesveika, tu sudaužei mano šeimą, tu sugriovei mano gražius namus! Būk prakeikta, kale, kartu su savo Judu – Valeročka !!! Ar manai, kad jis po savo suvažiavimų su vyrais neužsakinėjo prostitučių??? Tegu tau viskas krauju atsirūgsta !!!”. Ieškovai pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad atsakovas pažeidė jų garbę ir orumą, reikalavo apginti šias teisines vertybes, pripažįstant atsakovo veiksmus neteisėtais ir priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį iš dalies, pripažindamas atsakovo veiksmus neteisėtus ir atmestas ieškovų materialinį subjektinį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis įžeidė ieškovus ir taip pažemino jų garbę ir orumą. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į baudžiamosios bylos, kurioje jam buvo pareikštas kaltinimas pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 2 dalį, prejudicialumą. Be to, nurodo, kad nėra nustatytos visos sąlygos, kurios yra būtinos garbei ir orumui ginti.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį, kuriuo atsakovas pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 2 dalį, ir priėmė naują nuosprendį – išteisino atsakovą pagal kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Civiliniame procese prejudiciniais faktais pripažįstamos asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 3 punktas). Kaip nustatyta, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžiu išteisino apeliantą. Vadinasi, pasireiškė priešingas civilinio proceso įstatymo reglamentuojamam efektas, tai yra nebuvo nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės. Todėl atsakovo nurodomame nuosprendyje suformuluotos teismo išvados neturi prejudicinės reikšmės.

Civilinio kodekso 2.24 straipsnis reglamentuoja garbės ir orumo gynimą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, jog asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Pirmosios instancijos teismas ir bylos šalys pagrįstai nurodo, kad garbė ir orumas pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį ginami, nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą, ir, ketvirta, faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir panašiai), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir panašiai bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Kaip nustatyta, atsakovas paskleidė ginčo duomenis trumpąja žinute, kurią išsiuntė ieškovei šios mobiliojo telefono numeriu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalies prasme paskleidė trumposios žinutės duomenis, susijusius su ieškove. Šios kvalifikacijos nekeičia ir ieškovų nurodoma aplinkybė, kad ginčo žinutės duomenys, susiję su ieškove, tapo žinomi ieškovui ir kitam pašaliniam asmeniui – ieškovės vadovei. Kaip nustatyta, tik ieškovei buvo atsiųsta trumpoji žinutė. Atsakovas nesiėmė veiksmų, kurie galėtų būti kvalifikuoti duomenų, susijusių su ieškove, paskleidimu, t.y. tokių duomenų perdavimu tretiesiems asmenims. Todėl jis nėra atsakingas, kad šie duomenys ieškovės valia tapo prieinami ir žinomi kitiems asmenims.

Nustačius, jog atsakovas nepaskleidė ginčo trumposios žinutės duomenų, susijusių su ieškove, negali būti ginami ieškovės garbė ir orumas, nes, kaip nurodyta, šiam teisiniam gėriui apginti yra būtinas aukščiau nurodytų sąlygų visetas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Iš kitos pusės, teismas nepagrįstai tenkino ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą dėl garbės ir orumo pažeidimo pripažinimo. Kaip nustatyta, atsakovas Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalies prasme nepaskleidė duomenų, susijusių su ieškove. Vadinasi, jis nepadarė teisės pažeidimo – nepažeidė ieškovės garbės ir orumo. Nustačius, jog nėra padarytas teisės pažeidimas, negali būti tenkinamas materialinis subjektinis reikalavimas dėl tokio pažeidimo pripažinimo.

Kiti ginčo trumposios žinutės duomenys, tai yra duomenys, susiję su ieškovu, Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalies prasme buvo paskleisti. Žinutė buvo atsiųsta ieškovei, vadinasi, ji duomenų, susijusių su ieškovu, kontekste yra trečiasis (pašalinis) asmuo. Pagal kasacinio teismo praktiką faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog žodis „Judas“ turi neigiamą atspalvį ir yra vartojamas, siekiant įžeisti ir kartu pažeminti asmenį. Kaip nurodo pats atsakovas, šis žodis yra tapęs „išdaviko“ sinonimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovu, jog teiginys „Judas“ yra jo subjektyvios nuomonės išraiška. Nors šis teiginys negali būti patikrintas, taikant tiesos kriterijų, atsakovas pateikė šį teiginį kaip objektyvų. Todėl aptariamas teiginys vertintinas kaip atsakovo perteikta žinia apie tokiu vardu pavadintą asmenį, o ne nuomonė. Be to, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Net vertinant žinutę kaip atsakovo subjektyvią nuomonę apie ieškovą, egzistuotų pagrindas pripažinti, kad tokia jo nuomonė žeidžia ir kartu žemina ieškovą, nes tokia nuomonė visų ieškovei skirtų duomenų kontekste, yra pareikšta neetiškai, nepagarbiai ir užgauliai. Kitas atsakovo teiginys apie ieškovą: „Ar manai, kad jis po savo suvažiavimų su vyrais neužsakinėjo prostitučių???“ taip pat yra žinia. Šis teiginys vėlgi perteiktas kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, be to, jis gali būti patikrintas, taikant tiesos kriterijų. Atsakovas nepaneigė įstatymo nustatytos prezumpcijos ir neįrodė, kad šis teiginys atitinka tikrovę. Todėl laikytina, kad jis neatitinka tikrovės (Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalis). Atsakovo teiginiai, skirti ieškovui, yra šokiruojantys, nemalonūs, užgaulūs, įžeidūs ir grubūs, jie perteikti gana įtaigiu, griežtu ir iššaukiančiu tonu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo paskleisti duomenys apie ieškovą sumenkino jo savivertę, tai yra orumą, be to, žvelgiant iš pasyvaus (pašalinio) stebėtojo perspektyvos, sudarė pagrindą suabejoti jo asmenybės pilnavertiškumu ir dorovingumu, jo įsipareigojimų sutuoktinei laikymusi, tai yra, pažemino ir jo garbę. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog duomenų paskleidimas yra susikaupusio pykčio ir emocijų proveržio rezultatas, nepašalina jo padaryto teisės pažeidimo (ieškovo garbės ir orumo pažeminimo).

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog yra nustatytos sąlygos ieškovo garbei ir orumui ginti. Ieškovas prašo apginti garbę ir orumą dviem būdais – pripažinti garbės ir orumo pažeidimą bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsakovas pažemino ieškovo garbę ir orumą, bet šis pažeminimas nėra toks intensyvus, kad ieškovo garbė ir orumas turėtų būti ginami priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Kaip nustatyta, duomenys, žeminantys ieškovo garbę ir orumą, buvo paskleisti tik vienam asmeniui. Be to, šis asmuo – ieškovo sutuoktinė. Ginčo trumpoji žinutė, nors ir buvo išsiųsta tik ieškovės mobiliojo telefono numeriu, adresuota ieškovų šeimai, kaip vienetui. Ieškovams, kaip jie nurodo, buvo žinomos atsakovo šeimos iširimo aplinkybės. Todėl ieškovas galėjo numanyti, jog duomenų, žeminančių jo garbę ir orumą, paskleidimą paveikė nurodytos aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir ieškovo materialinį subjektinį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nustatytomis aplinkybėmis garbės ir orumo pažeidimo pripažinimas yra pakankamas ieškovo teisėms apginti.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų materialinius subjektinius reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Iš kitos pusės, teismas, nors ir tinkamai nustatė, kad nėra sąlygų ieškovės garbei ir orumui ginti, nepagrįstai patenkino jos materialinį subjektinį reikalavimą dėl garbės ir orumo pažeidimo pripažinimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pakeičia skundžiamą sprendimą – panaikina sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės materialinis subjektinis reikalavimas dėl garbės ir orumo pažeidimo pripažinimo, ir šia apimtimi priima naują sprendimą – atmeta ieškovės reikalavimą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti šalių argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.

Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovai pirmosios instancijos teisme patyrė 173,77 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Ieškovai, nors jiems atstovavo advokatas, nepateikė faktinių duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokias išlaidas jie patyrė už advokato pagalbą. Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 434,43 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Patenkinta ieškinio dalis sudaro 25 procentus, atmesta ieškinio dalis – 75 procentus. Todėl šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos taip: ieškovams iš atsakovo priteistinas 43,44 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atsakovui iš ieškovų (lygiomis dalimis) – 325,82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teisme susidarė 13 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos, atsižvelgiant į atmestą ir patenkintą ieškinio dalis, paskirstytinos taip: valstybei iš ieškovų (lygiomis dalimis) priteistinas 9,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, iš atsakovo – 3,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Ieškovai apeliacinės instancijos teisme patyrė 991,70 Eur bylinėjimosi išlaidas: 65 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir 926,70 Eur išlaidas už advokato pagalbą (rengiant apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą). Atsakovas šiame bylos etape patyrė 41 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Ieškovų apeliacinis skundas yra atmestas. Todėl jie neturi procesinės teisės gauti 65 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 600 Eur išlaidų už advokato pagalbą (rengiant apeliacinį skundą) kompensacijos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovo apeliacinis skundas yra patenkintas iš dalies. Patenkinta skundo dalis sudaro 50 procentų. Todėl šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos taip: ieškovams iš atsakovo priteistinas 163,35 Eur išlaidų už advokato pagalbą (rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą) atlyginimas, atsakovui iš ieškovų (lygiomis dalimis) – 20,5 Eur žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą:

panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas N. C. reikalavimas dėl garbės ir orumo pažeidimo pripažinimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – atmesti N. C. ieškinį;

palikti likusią sprendimo dalį nepakeistą.

Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias pirmosios instancijos teisme:

priteisti V. C. (V. C.) ir N. C. iš A. K. (A. K.) 43,44 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

priteisti A. K. iš V. C. ir N. C. 325,82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

priteisti valstybei iš V. C. ir N. C. 9,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

priteisti valstybei iš A. K. 3,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti V. C. ir N. C. iš A. K. 163,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti A. K. iš V. C. ir N. C. 20,5 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.