Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-66-253/2014

2014 m. sausio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei A. P., trečiajam asmeniui J. G. dėl draudimo išmokos grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Byloje ginčas kilo iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių dėl ieškovės (draudikės) reikalavimo atsakovei grąžinti draudikės išmokėtos draudimo išmokos dalį. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad ieškovės reikalavimas priteisti draudimo išmokos dalį buvo patenkintas nepagrįstai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011-04-22 AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovė A. P. sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Sutartis) (b. l. 5–6). Sutarties 1.5.2. punkte numatyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama tam tikromis 1.5.2.1–1.5.2.7 punktuose nurodytomis sąlygomis. Sutarties 1.5.2.5 punkte numatyta sąlyga, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2011-06-06 atsakovė pranešė draudikei, jog Vokietijoje įvyko eismo įvykis (b. l. 7, 60). 2011-05-26 įvykusio eismo įvykio metu ieškovės bendrovėje apdraustą transporto priemonę „Citroen“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo Vokietijoje gyvenanti atsakovės sesuo J. G.. Ieškovė 2011-09-08 priėmė sprendimą dėl 17 248,98 Lt draudimo išmokos išmokėjimo žalą patyrusiam asmeniui, o 2011-09-19 tarptautinio lėšų pervedimo mokėjimo nurodymu sumokėjo 5 565,42 eurus Intereurope AG Germany (b. l. 9, 17, 64). Ieškovė pateikė žalos dydį patvirtinančius rašytinius įrodymus, byloje ginčo dėl žalos dydžio nekilo (b. l. 62–98, 101–117, 138–149). Ieškovė 2011-11-08 kreipėsi į atsakovę su pretenzija, jog ši sumokėtų 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, tai yra 8 624,49 Lt, tačiau atsakovė žalos neatlygino.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo draudimo sutartyje nustatytos sąlygos dėl išmokėtos draudimo sumos dalies grąžinimo iš esmės prieštarauja civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paskirčiai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra rizikos sandoris (CK 6.160 str. 3 d.). Ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 str. reglamentuoja atvejus, kada draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį. TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. nustato, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 str. nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo; jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklės) 62.2 papunktis numato, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Taigi, atsižvelgiant į minėtos sutarties fiduciarinį pobūdį, draudėjas sutarties galiojimo metu taip pat turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog susiklosčiusioje situacijoje, kai atsakovės apdraustą transporto priemonę Vokietijoje vairavo atsakovės sesuo, kuri ilgą laiką gyvena minėtoje šalyje, draudimo rizika buvo sumažėjusi. Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – Standartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygos) 3 punktas numato, kad šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų. Tačiau, remiantis sutarties laisvės principu, sudaromose sutartyse šalys turi teisę nustatyti ir papildomas sąlygas, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Draudimo sutarties sudarymo metu draudikas turi įvertinti visus draudimo rizikai įtaką darančius veiksnius. Ieškovė, kaip draudikė, siekdama užtikrinti savo veiklos efektyvumą, numato ir apskaičiuoja ateityje dėl atsakovės veiksmų galinčius atsirasti nuostolius. Šių nuostolių sumažinimui ieškovė gali pareikalauti iš atsakovės papildomų ar padidėjusių įmokų. Šiuo atveju draudimo sutarties 1.5.2.5 punkte nurodyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad draudiminė rizika apskaičiuota atsižvelgiant į kelionės į užsienio valstybę (šiuo atveju – Vokietiją) ilgesnę trukmę, padidinančią tikimybę įvykti eismo įvykiui, minėtos šalies pragyvenimo lygį, lemiantį didesnį žalų mastą, taip pat kitus kriterijus ir atitinkamai įvertintas draudiminės įmokos dydis. Pastebėtina, kad esant TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. nurodytoms sąlygoms, išmokėtos sumos ar jos dalies susigrąžinimas iš apdraustos transporto priemonės valdytojo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali pareikalauti iš ieškovės didesnių išlaidų. Ieškovė, kaip draudikė, draudimo sutartyje minėtų veiksnių visumą įvertino, kaip lemiančią draudikui draudimo rizikos padidėjimą, šiomis sąlygomis buvo įvertina draudimo rizika, atsakovei apskaičiuota draudimo įmoka ir atsakovė Sutartį sudarė (CK 6.156 str.). Pažymėtina, kad tiek apeliaciniame skunde nurodomoje Trakų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2457-239/2012, tiek apeliantės nurodomoje Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pozicijoje vertintos sutartinės sąlygos nėra analogiškos nagrinėjamoje byloje ginčijamai sutartinei sąlygai, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Šalių sudaryta draudimo sutartis atitinka vartojimo sutarčių požymius (CK 1.39 str. 1 d.). Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino minėtos draudimo sutarties sąlygų vartotojo teisių apsaugos aspektu. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijama sutarties nuostata nėra dviprasmiška, prieštaringa bei siurprizinė, iš jos aišku, jog pagal šalių suderintą valią transporto priemonė už Lietuvos Respublikos ribų negalėjo būti perduota vairuoti asmeniui negyvenančiam Lietuvoje. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliantė teigia, kad draudimo sutartį sudarė prisijungimo būdu ir nebuvo individualiai supažindinta su konkrečiu Sutarties 1.5.2.5 punktu, jis nebuvo šalių aptartas, todėl tokios sutarties sąlygos laikytinos siurprizinėmis. Įstatymas numato, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti ir į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (CK 6.186 str. 1–2 d.). Pagal CK 6.188 str. 2 d. individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje (CK 6.188 str. 4 d.). Ar sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje numatytų prekių ar paslaugų prigimtį bei visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas; sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su suteiktos paslaugos ir jos kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai (CK 6.188 str. 5 d.). Įstatyme įtvirtintų vartotojo teisių garantijų taikymas neturi sudaryti galimybės vartotojui piktnaudžiauti savo teisėmis.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovė negalėjo tiksliai paaiškinti, kaip su ja buvo sudaroma sutartis; pažymėjo, kad tai buvo ne pirmoji draudimo sutartis, sutartys buvo tęsiamos. Ieškovė paaiškino, kad darbuotoja, kuri sudarė sutartį su atsakove, šiuo metu ieškovės bendrovėje nebedirba. Iš draudimo sutarties turinio matyti, kad šalys sutarties 1.3.1 bei 1.3.2 punktuose susitarė dėl sutarties kainos, t. y. 195 Lt dydžio bendros draudimo įmokos už pagal šią sutartį teikiamą 12 mėnesių draudimo apsaugą. Sutartos mokėtinos draudimo įmokos apskaičiavimui reikšmingos sąlygos, tarp jų ir ginčijama sąlyga, išdėstytos Sutarties 1.5.2.1–1.5.2.7 punktuose. Draudimo rizika ir draudimo įmokos dydis pagal draudimo sutartį atsakovei buvo apskaičiuoti būtent atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama Sutarties 1.5.2.1–1.5.2.7 punktuose paminėtomis sąlygomis, nurodant, kad apie padidėjusią draudimo riziką draudėja turi pranešti draudimo bendrovei. Pažymėtina, kad draudimo įmokos apskaičiavimui reikšmingos sąlygos, tarp jų ir ginčijama sąlyga, išdėstytos sutarties pirmojo puslapio viršuje, iš karto po šalių nustatyta draudimo įmokos suma, taigi gerai matomoje vietoje. Sąlygos nurodytos akivaizdžiai, ginčijama sąlyga išdėstyta aiškiai, nedviprasmiškai, tiesiogiai taip ir suprantama, tinkama suvokti profesionalių žinių neturinčiam, bet vidutiniškai informuotam, protingai atidžiam ir apdairiam asmeniui. Atsakovė patvirtino, kad draudimo sutartis buvo sudaroma ne pirmą kartą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė nebuvo supažindinta su konkrečiu ginčo Sutarties 1.5.2.5 punktu, turinčiu įtakos Sutarties kainos (draudimo įmokos dydžio), dėl kurios šalys susitarė, nustatymui. Be to, atsakovė galėjo protingai tikėtis tokias sąlygas, susijusias su draudimo apimties ir draudimo įmokos dydžio nustatymu, būsiant draudimo sutartyje. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl draudimo sutarties sudarymo fakto ir pagal draudimo sutartį teikiamos draudimo apsaugos galiojimo eismo įvykio metu. Todėl aplinkybė, kad į bylą pateikta atsakovės nepasirašyta Sutartis, kurią ieškovė nurodė pateikusi iš draudikės duomenų bazės, savaime nepatvirtina, kad atsakovė nebuvo supažindinta su Sutarties sąlygomis.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ginčo draudimo sutartis sudaryta 2011-04-22, tuo tarpu eismo įvykis įvyko beveik po mėnesio, t. y. 2011-05-26. Trečiasis asmuo J. G. nurodė, kad atsakovė į Vokietiją buvo atvykusi nuo 2011-05-22 iki 2011-06-04. Taigi net ir po Sutarties sudarymo atsakovė, kaip draudėja, turėjo pakankamai laiko įvertinti savo planus ir draudimo sutarties sąlygas, į kurias atsižvelgiant įvertinta draudimo riziką ir apskaičiuota draudimo įmoka, bei savo pareigą informuoti draudikę apie draudimo rizikos padidėjimą. Ginčo draudimo sutarties 1.5.3 punkte nurodyta pranešimo apie draudimo rizikos padidėjimą tvarka ir nepranešimo pasekmės, kurios atitinka Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punkto bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 papunkčio reglamentavimą; taip pat nurodyta, kad aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui nurodytos Sutarties 1.5.1–1.5.2 punktuose. Transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų asmens, kurio gyvenamoji vieta ne Lietuvoje, šalių sudarytoje draudimo sutartyje aiškiai laikomas draudimo rizikos padidėjimu, todėl atsakovė turėjo pareigą pranešti draudikei apie tai, kad draudikė galėtų pasinaudoti jai suteiktomis teisėmis. Tuo atveju, jeigu apeliantė būtų informavusi ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovė, siekdama prisiimti padidėjusią draudimo riziką, būtų galėjusi pasinaudoti jai teisės aktuose numatyta teise dėl papildomos įmokos sumokėjimo, t. y. dėl draudimo apsaugos kainos perskaičiavimo (Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 36, 39 punktai). Nagrinėjamu atveju atsakovės veiksmai, nesilaikant Sutartyje nustatytų sąlygų vertintini, kaip pakankamai reikšmingi ir iš esmės pažeidžiantys bendradarbiavimo pareigą bei sutarčių vykdymo principus (CK 6.63 str. 1 d. 1 p., 6.200 str.). Atsižvelgiant į tai, kad įvyko draudiminis įvykis bei atsirado ieškovės prievolė atlyginti nukentėjusiojo asmens patirtus nuostolius, dėl atsakovės sutarties pažeidimo ieškovei teko didesnė rizika, nei įvertina ir susitarta sudarant Sutartį, nustatant draudimo įmoką.

Vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 papunkčiu bei Sutarties 1.5.3 punktu, ieškovė turi teisę reikalauti, kad draudėja grąžintų išmokėtos sumos dalį iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 8 624,49 Lt. Nustatant atsakingam draudikui grąžinamos sumos dydį, atsižvelgtina į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes (TPVCAPDĮ 22 str. 2 d., Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 63 punktas). Ieškovė nepateikė pagrindžiančių įrodymų ar argumentų, kodėl šiuo individualiu atveju prašo iš atsakovės priteisti būtent maksimalią teisės aktuose numatytą grąžinamą išmokėtos sumos dalį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad įvertinus atsakovei Sutartyje nustatytos pareigos pažeidimo pobūdį, ieškovei iš atsakovės priteistos grąžinti sumos dydis (50 procentų išmokėtos draudimo išmokos) yra per didelis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, išdėstytas aplinkybes, inter alia į Sutarties pažeidimo aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir reikšmingumą, į išmokėtos draudimo išmokos dydį, daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, priteistinas nuostolių atlyginimo dydis mažintinas iki 25 procentų ieškovės išmokėtos draudimo išmokos, kaip atitinkančios teisingumo, protingumo principus bei proporcingos apeliantės padarytam Sutarties pažeidimui, t. y. iki 4 312,25 Lt.

Teisėjų kolegija išdėstytų motyvų pagrindu konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reguliuojančias teisės normas, pagrįstai konstatavo, kad atsakovei kilo pareiga draudėjai grąžinti išmokėtos sumos dalį, tačiau šią dalį nustatė netinkamai. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Išnagrinėjus bylą, tenkinta pusė ieškovės ieškinio reikalavimų, todėl proporcingai atmestų reikalavimų daliai (1/2) iki 1 530,23 Lt mažintina ieškovei iš atsakovės priteista bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme suma (1/2 x (259 Lt žyminis mokestis, 1 837 Lt už advokato paslaugas, 964,46 Lt už vertimo paslaugas)). Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 1 500 Lt, todėl, atsižvelgiant į atmestų ieškinio reikalavimų dalį, atsakovei iš ieškovės priteistina 750 Lt išlaidų už advokato paslaugas pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis bendrosiomis taisyklėmis, jeigu apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2–3 d., 98 str., 302 str.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 259 Lt žyminio mokesčio bei 1 000 Lt advokatui už apeliacinio skundo parengimą (b. l. 178–179). Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (1/2), atsakovei iš ieškovės atitinkamai priteistina 129,50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 500 Lt už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą jai išrašyta sąskaita už teisines paslaugas 300 Lt sumai, tačiau rašytinių įrodymų apie šios sumos sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovė nepateikė, todėl šios išlaidos nepriteistinos (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti iš atsakovės A. P. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ priteistą skolą iki 4 312,25 Lt.

Sumažinti iš atsakovės A. P. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 1 530,23 Lt (129,50 Lt žyminis mokestis, 918,50 Lt už advokato paslaugas, 482,23 Lt už vertimo paslaugas).

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovei A. P. 750 Lt išlaidų už advokato paslaugas pirmosios instancijos teisme.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovei A. P. 129,50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 500 Lt už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.