Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-26 · Administracinė byla Nr. I-4606-1063/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-26
Bylos Nr.
I-4606-1063/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02506-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4606-1063/2017Proceso Nr. 3-61-3-02506-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl žalos atlyginimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 1 095 Eur žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kamerose spintelės maistui laikyti buvo pakabintos tik 1 metro atstumu nuo sanitarinio mazgo. Sanitarinis mazgas buvo atviras nuo gyvenamosios zonos. Vėdinimas kamerose buvo tik per langus, ventiliacinės angos nebuvo. Stalas pritaikytas tik vienam asmeniu. Nusiprausimui po dušu buvo skiriama tik 15 min. ir tik vieną kartą per savaitę. Nebuvo techninių galimybių išsikviesti prižiūrėtoją. Pasivaikščiojimui gryname ore buvo skiriama tik 1 valanda. Nebuvo supažindintas su teisės aktais. Dėl ventiliacijos nebūvimo ant sienų, lubų buvo pelėsio. Nebuvo sąlygų džiovinti drabužius.

Dėl minėtų aplinkybių buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamą kalėjimą, todėl patirtus nepatogumus įvertino kaip padarytą žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimo (b. l. 12–21) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui tenkančio ploto kameroje reikalavimas nebuvo pažeistas.

Šalies argumentai

Dėl pareiškėjo kitų skunde minimų prieštaravimų nurodė, kad įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Kameros pagal galimybes bei atsižvelgiant į kamerų plotą yra aprūpinamos būtiniausiais baldais ir kitomis priemonėmis. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, o tai, taip pat atitinka teisės aktų reikalavimams. Nusiprausimas duše, pasivaikščiojimas gryname ore vykdomi laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. gegužės 24 d.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui vertinti skirti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, taip pat buvo nepaisoma kitų higienos reikalavimų.

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, plėtojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).

Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas viso Lukiškių TI-K buvo patalpintas 187 paras. Nustatyta, jog per šį laikotarpį 62 paras pareiškėjas buvo patalpintas pažeidžiant įstatymu nustatytą minimalų (3,6 kv. m.) vienam asmeniui tenkantį kameros ploto reikalavimą. Iš 62 parų 30 parų ploto reikalavimas buvo pažeistas nežymiai ( tik atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m.). Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, aptartą teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko iš dalies patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu (dalyje laikotarpio) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti. Pareiškėjas prieštarauja, kad didelę dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė baldai (gultai, stalai, kėdės, spintos), todėl pareiškėjui trūko laisvos erdvės, negalėjo judėti. Pažymėtina, kad, kaip šiuo aspektu yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apskaičiuojant vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkantį gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1200/2014).

Kaip minėta, nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tačiau į šią aplinkybę bus atsižvelgtina vertinant pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį. Tam tikrų baldų trūkumas kamerose susijęs su ploto trūkumu, todėl į šią aplinkybę taip pat bus atsižvelgta sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.

Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinka šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas ne tik riboja asmens privatumą, bet ir sukelia kitokius nemalonius išgyvenimus (2016 m. sausio 21 d. nutartis Nr. A-257-442/2016, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. A-986-756/2016). Taigi sutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, kad jam naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas bei kėlė kitus skunde minimus nepatogumus.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuojančios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojanti iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 24 punkte ir Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 17 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi patalpų vėdinimas per langus teisės aktų nuostatoms neprieštarauja. Atkreiptina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte ir atitinkamai Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punkte yra nustatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi/buvo taikomi tik tie šių higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu (dėl ventiliacijos neįrengimo) nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo šilto vandens ir nebuvo sudaroma galimybė nusiprausti visą kūną po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punkte ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi teisės aktuose nesant įpareigojimo kamerose įrengti karšto vandens tiekimo sistemos, teismas neturi teisinio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neteisėtumą ir (ar) neveikimą. Dėl naudojimosi dušu pažymėtina, kad Higienos normos 76:2010 68 punkte ir atitinkamai Higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato, kad asmuo dušu galėtų pasinaudoti dažniau, nei vieną kartą per savaitę, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo taip pat nenustatyta.

Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtieji turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore teisės aktų nuostatoms neprieštarauja.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo techninių galimybių išsikviesti prižiūrėtoją, tačiau pareiškėjas nepagrindė dėl to jam padarytos žalos pagrįstumo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad kilus grėsmei jo sveikatai, jis nukentėjo dėl to, kad negalėjo pasinaudoti pagalbos mygtuku. Tokių įrodymų byloje nėra, todėl šie abstraktaus pobūdžio teiginiai pareiškėjui padarytos žalos neįrodo.

Teisės aktai nenumato pareigos Lukiškių TI-K supažindinti pareiškėją su jo teises reglamentuojančiais teisės aktais, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjui nėra apribota galimybė domėtis viešai skelbiamais teisės aktais.

Pareiškėjo teigimu, kameros neatitiko higienos reikalavimų, nes kamerose ant sienų ir lubų buvo pelėsio. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 26–87) nustatyta, kad atsakovės atstovas įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (į bylą pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina apie kamerų, kurios pareiškėjo atžvilgiu nėra aktualios, būklę), jog kameros, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus, nepateikė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-246-624/2015). Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalėjimo sąlygų ištyrimo. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas nuostatas, įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui taip pat tenka pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nepateikus jokių įrodymų, laikytina, kad šiuo aspektu pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę ir tik bendrai nurodė, kad kamerose buvo pelėsis, tačiau šių argumentų visiškai nedetalizavo (kokiose konkrečiai kamerose, kokiu laikotarpiu ir pan.) ir neindividualizavo (kaip konkrečiai netinkamos sąlygos kamerose pasireiškė pareiškėjo atžvilgiu, kokia žala dėl to buvo padaryta, kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan.), todėl vien tik bendro pobūdžio teiginys negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Kaip nurodė atsakovės atstovas, Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė skalbti ir išsidžiovinti apatinius ir viršutinius drabužius. Apatiniai drabužiai skalbiami vieną kartą per savaitę nemokamai, viršutinių drabužių skalbimas yra mokamas. Neturint piniginių lėšų viršutiniai drabužiai gali būti skalbiami ir nemokamai. Drabužiai iš skalbyklos grąžinami sausi. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K nebuvo sąlygų džiovinti drabužius.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kurios galimai neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, taip pat nepatogumus kėlė naudojimasis atviru sanitariniu mazgu, kas, be kita ko, taip pat galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (atsakovės atstovas šių aplinkybių nepaneigė).

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteisti 1 095 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 600 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Lukiškių TI-K taip pat prašė priteisti 3,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad patyrė dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 63 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 63 x 0,06, t. y. 4,98 Eur.

Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnio 3 dalyje. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016 m, sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu, teisėjas,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti S. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Tomas Blinstrubis