Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žiedis“ direktoriaus T. O. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-808-163/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žiedis“ direktoriaus T. O. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Žiedis“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Tretieji asmenys A. V. ir UAB „Reikalavimas. LT“ nesutinka su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kadangi mano, jog UAB „Žiedis“ yra nemoki.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

teismas neatskleidė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Nurodė, kad skolos VMI (80 Eur) ir VSDFV (371 Eur) susidarė už 2015 m. IX ir X mėnesius kaip einamieji mokėjimai dėl A. V. pradėtos priverstinės skolos išieškojimo procedūros, dėl ko buvo areštuotos įmonės sąskaitos ir turtas, sutrikdyti pinigų srautai. Teismo išvada apie nesumokėtas lizingo įmokas taip pat nepagrįsta, kadangi bendrovė neturi jokių skolų lizingo bendrovėms, išskyrus už einamąjį mokėjimą už 1 automobilį už 2016 m. sausio mėnesį. Kitos UAB ,,Žiedis“ skolos yra nereikšmingos ir reikšmės veiklos rezultatams neturi.Teismas skundžiamoje nutartyje netikrino, ar UAB ,,Reikalavimas“ ir A. V. nurodomos skolos pagrįstos. Skolos A. V. dydis ir įvykdymo terminas yra ginčijami teisme, o 1573,00 EUR skolos UAB ,,Reikalavimas LT“ pareiškėjas nepripažįsta. Pareiškėjas UAB ,,Reikalavimas LT“ už paslaugas sumokėjo mokėjimo pavedimu tiek, kiek ir buvo sutarta žodžiu – 1000 EUR, likusios skolos nepripažįsta. UAB ,,Reikalavimas LT“ klaidino pareiškėją, nes neinformavo, kad restruktūrizavimo byla negali būti keliama, nes nėra suėjęs 3 metų terminas nuo įmonės įsteigimo. Dėl šių aplinkybių teismas neteisingai nustatė įmonės turto ir pradelstų mokėjimų santykį;Teismas vertindamas įmonės galimybes grąžinti skolas privalėjo vertinti bendrovės apyvartą ir pelningumą. 2013 m. UAB ,,Žiedis“ uždirbo 166096 EUR pelno, veiklos rezultatai sumenko 2014 m., nes dėl įvesto euro sumažėjo nekilnojamojo turto sandorių, ieškovas privalėjo padengti brangiai kainuojantį 154 000 Lt kreditą, kuris padengtas visiškai;teismo išvada, kad įmonė neįrodė realių galimybių atkurti mokumą, yra nepagrįsta, kadangi net po to, kai A. V. prašymu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Žiedis“, teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių tapo itin sudėtinga vykdyti veiklą, UAB ,,Žiedis“ sugebėjo apmokėti kitas veiklai vykdyti būtinas išlaidas, toliau mokėjo lizingo įmokas, apmokėjo kitas būtinas paslaugas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti UAB „Žiedis“ restruktūrizavimo bylą rėmėsi nustatyta aplinkybe, jog nuo UAB „Žiedis“ įsteigimo nėra praėję 3 metai, be to, bendrovė faktiškai yra nemoki.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB „Žiedis“ įregistruota 2013-02-11, o pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo paduotas bei klausimas nagrinėjamas nepraėjus 3 metams nuo įmonės įsteigimo. Šios aplinkybės neginčija ir apeliantas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pažeista esminė restruktūrizavimo taikymo sąlyga nustatyta ĮRĮ 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir dėl to įmonei iš viso negalėjo būti pradėtas restruktūrizavimo procesas.

Dėl nemokumo kaip pagrindo atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą

Remiantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) nuostatomis, teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja bent viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų.

Taigi pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą įmonės nemokumas yra vienas iš pagrindų atsisakyti iškelti jos restruktūrizavimo bylą. Įmonės nemokumą apibrėžia Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 34 776 Eur ir šią sumą vertino kaip pradelstus įsipareigojimus, tačiau kaip matyti iš balanso duomenų šia sumą sudaro ir po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai, t. y. nepradelsti mokėjimai, todėl jie nėra įtraukiami vertinant bendrovės mokumą.

Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualius (naujausius) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, tačiau rėmimasis balanso duomenimis, nustatant įmonės mokumą (nemokumą), paprastai yra pakankamas tik kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-05 nutartis c. b. Nr. e2-1077-241/2015; 2015-04-02 nutartis c. b. Nr. e2-678-381/2015). Be to, teismų praktikoje pažymima ir tai, jog įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia (ar leidžia pagrįstai abejoti) balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-08-27 nutartis c. b. Nr. 2-1633-302/2015, 2015-06-26 c. b. Nr. e2-1196-943/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo pateiktame balanse bei kreditorių sąraše įrašyti duomenys yra netikslūs. Teismas nustatė, kad nors teigiama, jog ilgalaikio turto yra už 16 1765 Eur, kurį sudaro dvi transporto priemonės Mercedes Benz R350 ir Peugeot 307, tačiau jos pirktos lizingu ir nepriklauso bendrovei visa apimtimi, kadangi likusi neišmokėta turto vertė yra 5 993,36 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovės direktorius, teikdamas paaiškinimus, negalėjo pasakyti, kiek bendrovė turi trumpalaikio turto, kurį sudaro tik pinigai ir pinigų ekvivalentai. Teismas darė išvadą, jog bendrovė kasoje pinigų neturi, todėl laikytina, kad likvidaus turto bendrovė neturi iš viso. Apeliantas atskirajame skunde šių išvadų pagrįstumo nekvestionavo, priešingų įrodymų ar kitų duomenų nepateikė ir su atskiruoju skundu (CPK 12, 178, 314, 338 straipsniai). Nors viešojo intereso restruktūrizavimo bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti įrodymus, kurių reikia norint nustatyti tikrąją atsakovo finansinę būklę, tačiau tai nereiškia, kad teismas visiškai perima šalių įrodinėjimo pareigą, kadangi sprendžiant pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.).

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas pateikė netikslius duomenis apie kreditorinius įsipareigojimus. Kaip matyti iš pateikto kreditorių sąrašo, į įrašytos skolos yra mažesnės nei faktinės. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrovės įsipareigojimai notarei A. G. nurodyti 195,92 Eur, nors kreditorė į bylą pateikė įrodymus, kad skola sudaro 486,90 Eur. Trečiasis asmuo UAB „Reikalavimas. LT“, kuris apskritai neįrašytas į kreditorių sąrašą, pateikė įrodymus apie tai, kad pagal šalių sudarytą sutartį UAB „Žiedis“ turėjo sumokėti trečiajam asmeniui 1 573,00 Eur, bei atsiliepime į atskirąjį skundą paaiškino, kad bendrovė sumokėjo tik dalį sumos – 1000 Eur. Tai, kad bendrovė nesutinka su likusia skolos dalimi neturi reikšmės, kadangi pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis teisminio ginčo dėl šios sumos nėra, todėl nėra pagrindo jos neįtraukti į kreditorių sąrašą. Nors kreditorių sąraše įsipareigojimai UAB Šiaulių banko lizingas nurodyti kaip nepradelsti, kaip matyti iš šio kreditoriaus pateikto rašto bendrovė nėra sumokėjusi einamųjų įmokų už 470,45 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs viešai prieinamus duomenis apie bendrovės įsiskolinimą valstybės ir VSDFV biudžetui nustatė, jog šie įsiskolinimai taip pat yra didesni nei nurodyti kreditorių sąraše.

Teismų praktikoje išaiškinta, jog įmonės skola, dėl kurios vyksta teisminis ginčas, į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę neįskaičiuojama (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-301/2014). Patikrinus duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje matyti, kad šiuo metu vyksta teisminis ginčas dėl skolos sumokėjimo pagal vekselį kreditorių sąraše nurodytam trečiajam asmeniui A. V., todėl skola jai į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę neįskaičiuojama.

Nepaisant to, kad į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę neįskaičiuojamas didžiausias kreditorinis įsipareigojimas, likę kreditoriniai įsipareigojimai vis tiek viršija pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, kadangi kaip nustatyta aukščiau, bendrovė likvidaus turto iš esmės neturi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, atskirojo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pagrindas atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą tuo pagrindu, jog bendrovė yra nemoki, o kiti atskirajame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.