- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- eI-7287-289/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01510-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- V. V., E. T.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus
Regionų apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus atstovei L. M.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų prašymą dėl termino pateikti dokumentus atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjai V. V. ir E. T. pateikė 2019 m. birželio 28 prašymą, kuriuo prašoma atnaujinti terminą pateikti dokumentus dėl M. J. nuosavybės teise valdyto 21,84 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėjų prašyme nurodoma, kad pareiškėjai E. T. ir V. V. yra 2016 m. rugpjūčio 22 d. mirusio tėvo A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) vieninteliai jo turėto turto ir teisių paveldėtojai. 2019 m. sausio mėn. tvarkydama tėvui A. T. priklausiusio gyvenamojo buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) rūsio patalpas, atsitiktinai vienoje iš dėžių rado šiuos dokumentus: 1998 m. kovo 25 d. Radviliškio rajono (miesto) komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams pateikti pasiūlymą, 2003 m. kovo 3 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pranešimo Nr. 315 kopiją. Iš rastų dokumentų matyti, kad tėvas A. T. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. J. valdytą 21,84 ha žemės sklypą Radviliškio rajone. Radę šiuos dokumentus, pradėjo domėtis, į kokių nuosavybių teisių atkūrimą tėvas buvo pateikęs prašymą ir kodėl jos nebuvo atkurtos. Pareiškėja kartu su broliu E. T. nuvyko į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrių, kad jie suteiktų informaciją. Tačiau pareiškėjams informaciją atsisakė pateikti ir nurodė, kad informacija bus pateikta tik pagal advokato paklausimą. Tada 2019 m. vasario 11 d. sudarė susitarimą su advokatu, kuris pateikė paklausimą dėl dokumentų kopijų pateikimo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius atsakydamas į 2019 m. vasario 13 d. prašymą Nr. S-27, 2019 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 30SD-364-14.30.7 atsiuntė bylos Nr. P-154-14 dokumentų kopijas. Iš gautų dokumentų matyti, kad pareiškėjų tėvas A. T. 1996 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą Nr. 165 grąžinti žemę, priklausiusią J. M., Z., 21,84 ha ploto, pagal administracinį teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. buvusio (duomenys neskelbtini) vienkiemis, pagal dabartinį teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), nurodant, kad šiuo metu šį žemės sklypą valdo Pociūnų ŽŪB ir prie prašymo buvo pateikęs 1967 m. M. J. mirties akto Nr. 8 išrašą, 1997 m. sausio 29 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjimą Nr. 23-7 dėl santuokos su A. B., J., mirties liudijimą, 1996 m. kovo 12 d. Lietuvos archyvo metrikų archyvo pažymėjimą Nr. I-89, Šiaulių apygardos archyvo 1977 m. vasario 23 d. J. A. testamento kopiją, liudytojų M. S. ir J. J. paaiškinimus ir žemėtvarkininko V. S. sudarytą J. M. žemės sklypo plano kopiją. Iš gauto 1977 m. vasario 23 d. testamento matyti, kad buvusio žemes sklypo savininko J. M. sutuoktinė J. A. „visą savo turtą, kuris mirties dienai priklausys, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, tame tarpe gyvenamąjį namą, du tvartai, klėtis, esančius (duomenys neskelbtini) palieku T. A., A., kuris mane išlaiko.“ Tai yra visą savo turtą paliko pareiškėjų tėvui A. T.. Gavus šiuos dokumentus, per advokatą pradėjo rinkti papildomus dokumentus, per tą laiką 2019 m. balandžio 9 d. buvo gautas atsakymas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Nr. S-48, iš kurio matyti, kad „Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Panevėžio apskrities žemės rūšiavimo komisijos Vyr. žemės rūšiavimo komisijai pateiktame Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus Valdaikių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašytas savininkas J. M., (duomenys neskelbtini) turėjęs 21,84 ha žemės (1 ha I rūšies, 6 ha II rūšies, 6 ha III rūšies ariamos, 1 ha III rūšies pievų, 3,84 ha IV rūšies ganyklų, 4 ha IV rūšies miško). Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose, (duomenys neskelbtini) vienkiemio gyventojo J. M. buto – ūkio lape eil. Nr. 1-2 įrašyti: J. M. g. 1890 m., šeimynos galva, ūkininkas, šeimininkas su samdiniais, žmona J. A., g. 1897 m., ūkininkė, dirbanti šeimos narė.“ Iš Šiaulių regiono valstybės archyvo 2019 m. kovo 25 d. gauta Radviliškio rajono Pakalniškių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1978 m. birželio 27 d. pažymėjimo Nr. 23 kopija, iš kurios matyti, kad T. A., A., vardu yra įregistruotas gyvenamasis namas, du tvartai, daržinė ir svirnas, kuriuos jis paveldėjo, esančius (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio teritorijoje.“ Paskutinis atsakymas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautas 2019 m. birželio 5 d. Nr. R4-1518. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, sąrašas, t. y. asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turi būti: turto savininku; asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Kadangi pareiškėjai yra mirusio A. T. vaikai ir paveldėjo jo turėtą visą turtą, taip pat ir jo turtines teises, o jis testamentu buvo paveldėjęs turtą iš A. J., J., kuri buvo paveldėjusi visą turtą iš savo buvusio vyro M. J., pareiškėjai turi teisę į nuosavybės atkūrimą į M. J. priklausiusio žemės sklypo 21,84 ha plotą. Tačiau gautų dokumentų negali pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriui vertinimui, nes yra pasibaigęs įstatyme nustatytas terminas papildomiems dokumentas pateikti. LR atkūrimo įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo tvarką, 4 dalyje nustatyti galutiniai nuosavybės teisės bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminai. Šioje dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A8-870/2007) pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Šiuo konkrečiu atveju mano, kad pareiškėjų tėvas A. T. terminą dokumentas pateikti ir pareiškėjai yra praleidę dėl svarbių priežasčių ir jis turi būti atnaujintas. Pareiškėjų tėvas A. T. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. kovo 3 d. pranešimą Nr. 315, kad negali būti atstatyta nuosavybės teisė ir galima kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo, gavo tik 2003 m. kovo mėn. Pateiktame pranešime nenurodyta, dėl kokio juridinio fakto nustatymo jam reikėtų kreiptis į teismą, nenurodytas joks motyvas. Iš pateikiamų medicininių dokumentų matyti, kad jis turėjo sveikatos problemų ir buvo ligotas dar nuo 2000 metų, po 2003 m. kovo 3 d. pranešimo 2003 m. balandžio 28 d. buvo paguldytas į ligoninę ir jam buvo atlikta operacija, sveikata vis blogėjo, 2007 m. gegužės mėn. nustatytas vėžys ir nuo jo 2016 m. rugpjūčio 22 d. mirė. Akivaizdu, kad žmogus dėl sveikatos problemų galėjo praleisti įstatymo nustatytą terminą papildomiems dokumentams pateikti, kuris baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai, kaip paveldėtojai, taip pat negalėjo nei surinkti papildomų dokumentų, nei jų pateikti, nes jiems nebuvo žinoma apie tai, kad jis buvo pateikęs prašymą dėl žemės atsiėmimo ir kad jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjai apie tai sužinojo jau po jų tėvo mirties, 2019 m. sausio mėn. tvarkydami gyvenamojo buto rūsio patalpas, kai jau įstatyme nustatytas terminas buvo pasibaigęs, ir tik kai sužinojo, ėmėsi aktyvių veiksmų dokumentams surinkti. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjai neturėjo jokių objektyvių galimybių iki įstatymo nustatyto termino pateikti papildomų dokumentų. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, kad įstatymais nustatyti apribojimai neturi pažeisti pačios teisės esmės, tokie apribojimai teismo yra pateisinami tik būtinais atvejais ir jie negali būti formalūs (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla De Geouffre de la Pradelle prieš Prancūziją, serija Nr. 253-B ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas E. T. nurodė, kad tėvas jau 2000 m. sirgo, ir mama sirgo. Žinojo apie tėvui paliktą palikimą, bet nežinojo apie sklypą.
Šalies argumentai
Pareiškėja V. V. teismo posėdyje nurodė, kad tėvui pirma operacija buvo atlikta 2003 metais, visada buvo silpnos sveikatos, 2006 m. buvo labai bloga sveikata, 2007 metais nebevaikščiojo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjų V. V. ir E. T. atstovas advokatas E. O. papildomai nurodė, kad pareiškėjų tėvo sveikata po 2003 m. kovo mėn. akivaizdžiai pablogėjo, 2003 m. buvo atlikta operacija, liga progresavo nuo 2000 m. Iš atsakovo 2003 m. kovo mėn. atsakymo nebuvo aišku, dėl kokio juridinio fakto nustatyto reikėtų kreiptis. Nurodė, kad A. J. paveldėjo kaip sutuoktinė.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus atsiliepime nurodoma, kad A. T. 1996 m. lapkričio 18 d. pateikė prašymą Radviliškio rajono Pakalniškių agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. M., Z., nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 21,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu buvo pateikti šie dokumentai: M. J. 1967 m. kovo 4 d. mirties akto įrašas, J. A., J. 1997 m. lapkričio 26 d. mirties liudijimas, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 1997 m. sausio 29 d. pažymėjimas Nr. 23-J dėl M. J., Z., ir A. B., J., santuokos 1914 m. gegužės 26 d., 1977 m. vasario 23 d. J. A., J., testamento kopija, Šiaulių apygardos archyvo 1996 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. 2-3-69-J dėl 1977 m. vasario 23 d. J. A., J., testamento bei kiti dokumentai. Radviliškio rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. kovo 25 d. priėmė pasiūlymą, kad nepakanka esamų dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. T. į 21,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pasiūlyta ieškoti papildomų dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 3 d. pranešimu informavo A. T. apie tai, kad nepakanka dokumentų nuosavybės teisėms į nurodytą žemę atkurti ir kad pretendentas gali kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo. Tačiau iki įstatymo nustatyto termino A. T. nepateikė Radviliškio žemėtvarkos skyriui papildomų dokumentų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis ir nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Todėl nuosavybės teisės į nurodytą M. J. žemę jam nebuvo atkurtos. Šiuo metu ši žemė nėra laisva ir nuosavybės teisės natūra buvusioje vietoje negali būti atkurtos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnyje yra nustatyta, kurie piliečiai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka) 12 punkte yra išvardinti nuosavybės teises į žemę patvirtinantys dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą žemę, kuriais remiantis gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę. Tvarkos 13 punkte nurodyta, kad, jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Tvarkos 11 punkte, nurodant, kad teismui atnaujinus praleistą terminą, šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytoms institucijoms pateikiama įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Jeigu piliečiai iki 2003 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o teismo sprendimas, nustatantis juridinę reikšmę turintį faktą, priimtas po nurodytos datos, laikoma, kad piliečiai nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pateikė laiku. A. T. iki nustatyto termino nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta tvarka ir nepateikė Radviliškio žemėtvarkos skyriui teismo sprendimo. Tokiu būdu jis praleido įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjai teismui nepateikė dokumento (teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), kurio pagrindu A. T. galima būtų atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę. Todėl šiuo metu pareiškėjai, prašydami atnaujinti įstatymo praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams (šiuo atveju – teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) pateikti, turėtų kreiptis į teismą ir dėl atitinkamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Įstatymo nustatyto termino atnaujinimas, nesant teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, neturės juridinės reikšmės – nesukels teisinių pasekmių, nes nepateikus tokio teismo sprendimo nuosavybės teisės A. T. į nurodytą žemę nebus atkurtos. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad svarbios priežastys dėl kurių buvo praleistas nustatytas terminas turėjo egzistuoti iki termino pasibaigimo, o priežastys, atsiradusios po termino pabaigos, neturi juridinės reikšmės. A. T. mirė 2016 m. rugpjūčio 22 d., tai yra, po Įstatymo nustatyto termino pasibaigimo. Todėl svarbios priežastys, dėl kurių jis praleido Įstatymo nustatytą terminą, turėjo egzistuoti dar jam būnant gyvam. A. T. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1996 m., 1998 m. Radviliškio komisija nusprendė, kad esamų dokumentų nuosavybės teisėms atkurti nepakanka, Radviliškio žemėtvarkos skyrius 2003 m. pranešė, kad negali patenkinti jo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir informavo apie galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, iš teismui pateiktų išrašų iš medicininių dokumentų matosi, kad A. T. sunkesnių sveikatos sutrikimų turėjo tik nuo 2007 m. Todėl jis turėjo galimybę iki Įstatymo nustatyto termino pabaigos pats arba per savo atstovus rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu ir kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tačiau jis to nepadarė, todėl Įstatymo nustatytą terminą jis praleido be svarbių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, su E. T. ir V. V. prašymu dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nesutinka.
Posėdyje suinteresuoto asmens atstovė L. M. papildomai nurodė, kad dokumentai įpėdinių pateikti tik 2019 m. Pažymėjo, kad pagal testamentą nuosavybės teisės negali būti atkurtos tiesiogiai. A. J. buvo perėmėja, fakto, kad M. J. valdė, neužtektų. Pažymėjo, kad nuo 1998 m. neigiamo atsakymo praėjo daug metų.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjų V. V. ir E. T. prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad „kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.“
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1304/2014).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).
Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).
Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008). Pareiškėjas elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13).
Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-545/2010). Prioritetinis klausimas yra tas, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2369/2011, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1253-146/2015).
Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjai pretenduoja į M. J. (Z.) priklausiusį 21,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
M. J. mirė 1967 m. kovo 4 d., jo sutuoktinė A. J. mirė 1977 m. lapkričio 25 d. A. J. 1977 m. vasario 23 d. testamento kopijoje nurodoma, kad „visą savo turtą, kuris mirties dienai priklausys, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, tame tarpe gyvenamąjį namą, du tvartai, klėtis, esančius Radviliškio rajono Pakalniškių apylinkėje, Griptrakio km. palieku T. A., Alekso, kuris mane išlaiko.“
A. T. (pareiškėjų tėvas) su prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo į M. J. priklausiusį 21,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kreipėsi 1996 m. lapkričio mėn. (prašymas 1996 m. lapkričio 16 d. gautas Radviliškio rajono Pakalniškių agrarinės reformos tarnyboje).
Prašymo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo 2 straipsnis (ginčui aktuali nuo 1995 m. birželio 16 d. galiojusi straipsnio redakcija) numatė, kad nuosavybės teisė į iškilusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; 2) mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Buvusieji turto savininkai arba šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nurodyti asmenys teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka. Atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusiojo vardu, mirusiajam atstovauja jo turtinių teisių perėmėjai. Taigi prašymo padavimo metu nebuvo numatyta galimybė atkurti nuosavybės teises piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Taip pat ir LR Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr.470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) (nuo 1995 m. gruodžio 23 d. galiojusioje redakcijoje) 2 punkte nenumatyta galimybė atkurti nuosavybės teises piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
Kita vertus, nuo 1999 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams); 5) piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie piliečiai (norintys atkurti nuosavybės teises) turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Taigi A. T. iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas imperatyviai įpareigojo pareiškėjų tėvą (kaip pilietį, kuriam nuosavybės teisių perėmėjas testamentu paliko turtą) kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo.
Prie 1996 m. lapkričio 16 d. prašymo nebuvo pridėti jokie dokumentai. Radviliškio rajono (miesto) komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. kovo 25 d. pasiūlyme (toliau – ir Pasiūlymas) nurodoma, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti ir pažymima, kad dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo gali kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. kovo 3 d. rašte Nr. 315 nurodoma, kad negalima patenkinti 1996 m. lapkričio 18 d. gauto A. T. prašymo dėl buvusio savininko M. J. 21,84 ha žemės ir jog dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo galima kreiptis į teismą.
Sutiktina su pareiškėjų atstovo advokato E. O. argumentu, jog Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. kovo 3 d. rašte pareiškėjų tėvui A. T. nebuvo konkrečiai nurodyta, su kokiomis aplinkybėmis sietinas žemės valdymo nuosavybės teisėms fakto nustatymas teisme. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei pasiūlyme ir (ar) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. kovo 3 d. rašte Nr. 315 buvo nepakankami aiškiai nurodyti galimi / būtini veiksmai dėl trūkstamų dokumentų pateikimo, pats A. T. nesiėmė jokių kitų aktyvių veiksmų, susijusių su prašomų dokumentų pateikimu, išsamesnės informacijos gavimu, dėl kreipimosi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
Pareiškėjų pateikti jų tėvo A. T. sveikatos istorijos, medicininiai išrašai negali patvirtinti, kad pareiškėjų tėvas po 1998 m. kovo 25 d. pasiūlymo pateikti žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančius dokumentus ir po 2003 m. kovo 3 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus rašto būtų aktyviai domėjęsis savo 1996 metų lapkričio 16 d. pateikto prašymo tolimesne nagrinėjimo eiga, trūkstamų dokumentų gavimu.
Iš teismui pateiktų medicininių įrašų kopijų matyti, kad 1993 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjų tėvas A. T. į gydymo įstaigą kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini); 2000 m. gruodžio 5 d. – gruodžio 21 d. epikrizėje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini); 2002 m. liepos 30 d. įraše nurodoma, kad (duomenys neskelbtini); 2003 m. balandžio 28 d. įraše nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), 2003 m. balandžio 28 d. įraše nurodoma, kad (duomenys neskelbtini), 2003 m. gegužės 2 d. įraše pažymėta, kad (duomenys neskelbtini). Likusieji pareiškėjų pateikti medicininiai dokumentai ir dokumentai, susiję su specialiųjų poreikių nustatymu, apima laikotarpį nuo 2005 m. sausio 5 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., todėl dėl jų įrodomosios reikšmės šioje administracinėje byloje nepasisakytina.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galimybes tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį 2006 m. birželio 15 d. Nr. AS-403-219/2006, 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-680/2008, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-423/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1249/2010). Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1607-552/2015, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1557-525/2015). Taip pat ne kartą buvo konstatuota, kad asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galimybes tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. administracines bylas Nr. AS403-219/2006; A556-680/2008 ir kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų tėvo sunkią sveikatos būklę iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino pasirūpinti dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pateikimu. Pateikti dokumentai liudija pareiškėjų tėvui taikytą gydymą, kreipimąsi dėl sveikatos negalavimų, 2003 m. operacijos atlikimą. Nors sveikatos sutrikimai nustatyti dar nepasibaigus įstatyme nustatytam 2003 m. gruodžio 31 d. terminui, tačiau jie negali būti laikomi pakankamais įrodymais teigti, kad dėl pateiktuose dokumentuose nurodytų ligų, negalavimų iki 2003 m. gruodžio 31 d. (terminas dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti) neturėjo realios galimybės pats ar per atstovus pasirūpinti dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. J. žemę pateikimu. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju pareiškėjų tėvo sveikatos būklė negali būti pripažįstama svarbia termino praleidimo priežastimi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).
Taigi nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjų tėvui A. T. objektyvių kliūčių iki 2003 m. gruodžio 31 d. paduoti dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į M. J. valdytą 21,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kreiptis į teismą dėl juridinio fakto atkūrimo (atsižvelgiant į tai, jog jeigu piliečiai iki 2003 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o teismo sprendimas, nustatantis juridinę reikšmę turintį faktą, priimtas po nurodytos datos, laikoma, kad piliečiai nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pateikė laiku) nebuvo.
Taigi pareiškėjų nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis, todėl pareiškėjų prašymas atnaujinti praleistą terminą pateikti dokumentus dėl M. J. nuosavybės teise valdyto 21,84 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų V. V. ir E. T. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.