Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo A. S. 2012 m. kovo 23 d.) – keturiasdešimt penkioms parų arešto;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo A. S. 2012 m. kovo 24 d.) – laisvės atėmimu trims mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo G. K.) – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – dvidešimt parų arešto;

- pagal BK 189 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais ir BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir R. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. B. nukentėjusiajam A. S. priteista 11 187 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2 000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Iš nuteistojo R. B. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. K. solidariai priteista po 73,75 Lt valstybei dėl proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. K. pagal BK 93 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau apeliacinis skundas dėl to negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 23 d. apie 22 val., (duomenys neskelbtini) buto virtuvėje, esančio (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, dėl asmeninių paskatų ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia vieną kartą kairės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. S. į veido sritį, taip padarė jam kraujosruvą veide ir tokiu būdu sutrikdė nežymiai nukentėjusiojo sveikatą.

Be to, R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 24 d. apie 2 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) buto kambaryje, esančio (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, gulinčiam surakintomis už nugaros antrankiais rankomis, vieną kartą rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. S. į veido sritį ir ne mažiau kaip du kartus rankos kumščiu sudavė jam į dešinį šoną, taip padarydamas jam kraujosruvą galvoje, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse dešinėje pusėje ir tokiu būdu sutrikdė nežymiai nukentėjusiojo sveikatą.

Be to, R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 24 d. apie 4 val., (duomenys neskelbtini) buto koridoriuje, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių paskatų, tyčia sudavė nukentėjusiajai G. K. vieną kartą dešinės rankos kumščiu į veido sritį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai G. K. fizinį skausmą.

Be to, R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 24 d. apie 12 val., (duomenys neskelbtini) buto koridoriuje, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių paskatų, tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. S. į galvos sritį, kuris nuo smūgio nukrito ant grindų tarpduryje tarp koridoriaus ir kambario, bei gulinčiam nukentėjusiajam A. S. koja iš viršaus į apačią spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į galvos sritį bei koja spyrė ne mažiau kaip du kartus į dešinį šoną, taip padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus galvoje ir veide, kairės ausies kaušelio plėštinę žaizdą, kraujosruvą galvos minkštuose audiniuose, dešinės pusės VIII šonkaulio lūžį, ir kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu ir į galvos smegenis, dėl ko A. S. įvykio vietoje mirė.

Be to, R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 23 – 24 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl savanaudiškų paskatų, slapta pagrobė svetimą A. S. priklausantį turtą, t. y. mobiliojo ryšio telefoną „N“, už 80 Lt, taip padarė nukentėjusiajam nedidelę, t. y. 80 Lt turtinę žalą.

Be to, R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 27 d., laikotarpiu nuo 12 val. 00 min. iki 13 val. 00 min., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš (duomenys neskelbtini) buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobęs iš nukentėjusiojo A. S. mobiliojo ryšio telefoną „N“ ir žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, jį realizavo J. Ž. už pasivažinėjimą automobiliu.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nesirėmė protingumo principu ir nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam A. S. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad visą likusį gyvenimą bus įpareigotas mokėti priteistą žalą, negalės sukurti šeimos, turės slėpti savo uždirbtas pajamas ir pan.

Taip pat pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į jo (apelianto) atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. jog nuo ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę pripažino. Be to, šias nusikalstamas veikas padarė ne tyčia, o išprovokuotas paties nukentėjusiojo A. S. Pasak nuteistojo R. B., nukentėjusysis pats atėjo į jo butą, kur girtavo, niekas jo prievarta nelaikė. Nuteistasis teigia, kad jis tik juokaudamas jį (A. S.) paauklėjo, tačiau nesitikėjo tokių pasekmių.

Nukentėjusiojo A. S. atstovas advokatas Vidas Peikštenis atsikirtime nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo apeliacinis skundas turi būti atmestas. Nurodoma, kad nuteistasis R. B. užrakino buto duris ir tyčiojosi iš nukentėjusiojo A. S., jį mušė, rankas surakino antrankiais, liepė plauti grindis vien už tai, kad nukentėjusysis atsisakė išvalyti netyčia ant grindų virtuvėje nuo cigaretės nukritusius pelenus. Nukentėjusysis A. S. dėl sūnaus žūties patyrė stiprų ir ilgalaikį dvasinį sukrėtimą. Nors nuteistasis nedirba ir neturi nekilnojamojo turto ir pinigų, tačiau yra darbingas, todėl ateityje galės atlyginti padarytą neturtinę žalą. Nukentėjusiojo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas R. B. paskyrė teisingą bausmę ir pagrįstai priteisė 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

R. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. B. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir BK 189 straipsnio 1 dalį neatitinka bylos aplinkybėms, todėl apygardos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai, 329 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. B. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje, BK 140 straipsnio 1 dalyje (trys veikos) numatytas nusikalstamas veikas visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme įvertintais įrodymais. Šiaulių apygardos teismas šioje dalyje teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamų veikų kvalifikacijos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį (trys veikos), o tik prašo sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes nukentėjusiojo A. S. veiksmai buvo provokuojantys bei sumažinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis A. S. išprovokavo R. B. padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

Iš nuteistojo R. B. ir liudytojo R. Ž. parodymų matyti, A. S. būdamas labai girtas bandė apsiauti batus, tačiau susvyravo ir kliudė nuteistojo sugyventinės berniuką, galimai taip netyčia jį prispaudė prie sienos. Kaip matyti iš liudytojo R. Ž. parodymų, vaikas nenukentėjo, tačiau išsigando ir pradėjo verkti. Tai pamatęs R. B. priėjo prie A. S. ir pasakė: „Nu, dabar už vaiką tau tikrai bus“, suėmė nukentėjusįjį už drabužių krūtinės srityje ir numetė ant grindų. A. S. nukrito ant grindų ir gulėjo ant nugaros, nesipriešino. Po to, R. B. pasilenkė ir ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į dešinę ranką ar šoną, po to, ne mažiau kaip penkis kartus iš viršaus spyrė į galvos sritį. Tokius nuteistojo veiksmus iš dalies patvirtina liudytojų A. T., R. Ž., L. U., L. K., A. T., nukentėjusiosios G. K., taip pat nuteistojo R. K. parodymai. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 3-8/12(13) objektyviai nustatyta, kad A. S. mirtį sukėlę sužalojimui galėjo būti padaryti ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais į galvos sritį. A. S. mirė nuo kraujo išsiliejimų po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į galvos smegenis, kuriuos sukėlė trauminiai poveikiai į galvos sritį. Pagal padarytų sužalojimų pobūdį nėra galimybės atskirti, kurie sužalojimai padaryti rankomis, kurie – kojomis, kurie – atsitrenkiant į kietą paviršių (1 t., 68-69 b. l.).

Akivaizdu, kad nukentėjusiojo A. S. veiksmai nėra ir negali būti laikomi kaip provokuojantys ar rizikingi, nes konfliktas prasidėjo ne dėl tyčinių nukentėjusiojo veiksmų, kuriais būtų siekiama išprovokuoti nuteistąjį, ar dėl rizikingo jo poelgio. Bylos duomenys patvirtina, kad R. B. mušė ir spardė nukentėjusįjį tam tikrą laiko tarpą kitų asmenų akivaizdoje, užrakino duris, nukentėjusiajam antrankiais surakino rankas už nugaros. Aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir skatinamas nepamatuoto pykčio, nesivaldydamas ir adekvačiai neįvertindamas susidariusios situacijos, tyčia kumščiais ir koja sudavė smūgius A. S. į įvairias kūno vietas, taip pat į gyvybei svarbų organą – galvą, suvokė, kad jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, numatė pasekmes ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido joms kilti, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusysis pats atėjo į butą, niekas jo prievarta jame nelaikė, girtavo, virtuvėje ant grindų barstė pelenus, pilstė alų ar pan., neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui ir negali būti vertinami kaip provokuojantys ar rizikingi.

Taip pat, R. B. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir BK 189 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagrobė A. S. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „N“, kurio vertė 80 Lt ir, žinodamas, jog jis įgytas nusikalstamu būdu, realizavo J. Ž. R. B. buvo pareikšti įtarimai ir byla perduota teismui jį kaltinant pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl mobiliojo ryšio telefono „N“ vagystės, kurio vertė 80 Lt (3 t., 2-16, 25-26 b. l.). Šiaulių apygardos teismas R. B. veiksmus iš BK 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 178 straipsnio 4 dalį. BK 178 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, padaro baudžiamąjį nusižengimą. Pažymėtina, kad turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos. Jeigu pagrobto turto vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos, tokia veika laikoma administraciniu teisės pažeidimu (ATP 50 straipsnis). Nustatyta, kad šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo metu 1 MGL sudarė 130 Lt. Akivaizdu, kad R. B. pagrobto turto vertė (80 Lt) nesiekia 1 MGL dydžio, todėl tokia veika laikytina ne nusikalstama, o administraciniu teisės pažeidimu. Nors Šiaulių apygardos teismas 2013 m. birželio 10 d. nutartimi skundžiamu nuosprendžiu nustatytą nukentėjusiajam A. S. priklausančio mobiliojo ryšio telefono „N“ rinkos vertę vietoj 80 Lt nurodė 150 Lt, tačiau ši nutartis laikytina nepagrįsta ir neteisėta. Pažymėtina, kad pagal BPK 361 straipsnį teismas turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones tuo atveju, jei jas išsprendus nekeičiama nuosprendžio esmė. Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas pagrobto turto vertę vietoj 80 Lt nurodė 150 Lt, t. y. padidino jo vertę virš vieno MGL dydžio, nors teisiamojo posėdžio metu R. B. kaltinimas nebuvo keičiamas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundo sunkinančiais pagrindais negauta. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. birželio 10 d. nutartimi ne ištaisė rašymo klaidą, o iš esmės pasunkino nuteistojo R. B. teisinę padėtį, tokiu būdu pažeidė jo teisę į gynybą.

Pažymėtina, kad pagal BK 189 straipsnio 1 dalį atsako tik tas asmuo, kuris įgijo, naudojosi ar realizavo turtą, gautą nusikalstamu būdu. Kaip nurodyta aukščiau, R. B. mobiliojo ryšio telefoną „N“, kuriuo vertė 80 Lt, įgijo ir realizavo ne nusikalstamu būdu, o pažeidžiant administracinės teisės nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, R. B. pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir BK 189 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Taip pat panaikinama, kaip nepagrįsta ir neteisėta, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartis.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Svarbu pažymėti, kad tinkamai įvertinta kaltininko asmenybė yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam R. B. bausmės rūšį ir dydį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad R. B. tyčiniais veiksmais padarė tris nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nuteistajam R. B. atsižvelgė į jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes (BK 59 straipsnio 2 dalis, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tyčios formą. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos aplinkybės patvirtina, kad R. B. padarytas nusikalstamas veikas nulėmė besaikis alkoholio vartojimas, kas turėjo neabejotinos įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors R. B. yra jauno amžiaus, tačiau niekur nesimoko, nedirba ir neturi jokio legalaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, baustas už administracinius teisės pažeidimus. Pažymėtina, kad nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtas bausmes sušvelninti. Be to, pirmosios instancijos teismas R. B. pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybe – prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailestį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę vertinti pakartotinai neturi galimybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Teisėjų kolegijos nuomone, R. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir nėra pagrindo jos švelninti, nes ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Taip pat svarbu pažymėti, kad aukščiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Apeliantas R. B. skunde ginčija Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu nustatytą neturtinės žalos dydį ir prašo jį sumažinti. Šį teiginį nuteistasis argumentuoja protingumo principu ir atkreipia dėmesį į tai, kad visą likusį gyvenimą bus įpareigotas mokėti priteistą žalą, negalės sukurti šeimos, turės slėpti savo uždirbtas pajamas ir pan.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. S. dėl sūnaus žūties pateikė 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo civilinį ieškinį (1 t., 79 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusysis A. S. dėl nuteistojo nusikalstamų tyčinių veiksmų neteko sūnaus, dėl to patyrė stiprų stresą ir ilgalaikį dvasinį sukrėtimą. Nustatyta, kad A. S. gyveno kartu su sūnumi A. S., juos siejo artimi ryšiai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai ir teisiškai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Pažymėtina, kad skunde nurodytas argumentas, susijęs su nuteistojo turtinės ar šeiminės padėties vertinimu, būsimomis pajamomis nėra ir negali būti pagrindas sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris nėra akivaizdžiai per didelis. Byloje nėra ir nuteistasis teismui nepateikė jokių įtikinamų argumentų dėl sunkios materialinės padėties ar labai blogos savo sveikatos būklės. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino R. B. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Be to, Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas su nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos vertinimu susijusius teisės klausimus, atsižvelgė ne vien į minėtų įstatymų nuostatas, bet ir į susiformavusią teismų praktiką. Nors pagal bylos duomenis R. B. nedirba, neturi nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų, tačiau yra jauno amžiaus, darbingas, todėl galės ateityje atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo išvados yra teisingos, jos grindžiamos neturtinės žalos dydį lemiančiais kriterijais ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą, yra išlaikyta.

Apeliacinis teismas nurodo, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Be to, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Apeliacinio proceso metu nukentėjusiojo A. S. atstovas advokatas Vidas Peikštenis pateikė kvitą Nr. 681867 iš kurio matyti, kad pagal sutartį Nr. 1492 iš nukentėjusiojo gavo 2 000 Lt už jo (nukentėjusiojo) atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir dokumento (atsikirtimo į apeliacinį skundą) surašymą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis R. B. nedirba, neturi pajamų ir turto, nukentėjusiajam priteistina išlaidų suma advokato paslaugoms apmokėti apeliacinio proceso metu sumažinama iki 1 000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, BK 189 straipsnio 1 dalį. R. B. pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir BK 189 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikų turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos), pagal BK 129 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir R. B. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą devyneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. B. bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartį.

Priteisti iš R. B. 1 000 Lt (vienas tūkstantis litų) nukentėjusiajam A. S. proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.