Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-117-483/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-03-24
Bylos Nr.: 1A-117-483/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-10-9-00541-2013-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys (pirm.), Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys
Nuteistasis: L. L., T. T., S. D.
Advokatai: Edgaras Dereškevičius

Kategorijos

1.1.4.4.4Kurstytojas (BK 24 str. 5 d.)
1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
2.1.7Įrodymai ir įrodinėjimo procesas
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-117-483/2016Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00541-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.4;

1.2.19.4; 2.1.7; 2.4.6.4.1.(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų Albino Bielskio ir Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,gynėjams advokatams Edgarui Dereškevičiui, Bogdanui Chranovskiui,nuteistiesiems L. L., T. T.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės, subendrinta su neatlikta pagal Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. nuosprendį bausmės dalimi ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti T. T. bei S. D., tačiau jų apeliaciniai skundai negauti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. L. nuteistas už tai, kad sukurstė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prižiūrėtoją T. T. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, o būtent:

2011 m. rugsėjo pradžioje, tiksliau teisminio įrodymų tyrimo nenustatytu laiku, L. L., atliekantis laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau - Lukiškių TI-K), esančiame Lukiškių skg. 6, Vilniuje, sukurstė T. T. piktnaudžiauti tarnyba, siekiant turtinės naudos, Lukiškių TI-K teritorijoje perduodamas raštelį su prašymu neteisėtai perduoti jam (L. L.) mobiliojo ryšio telefoną ir SIM kortelę bei pažadėdamas už tai 600 litų atlygį bei nurodydamas dėl prašomų perduoti daiktų gavimo paskambinti nuteistajam S. D. Po ko, 2011 rugsėjo pradžioje, tiksliau teisminio įrodymų tyrimo nenustatytu laiku, S. D., atliekantis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, esančioje Pravieniškių II k., Pravieniškių sen., Kaišiadorių r., telefonu (abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini)), sužinojęs apie L. L. neteisėtą prašymą perduoti jam (L. L.) mobiliojo ryšio telefoną, SIM kortelę bei pažadėtą 600 litų atlygį, tęsdamas T. T. kurstymą piktnaudžiauti tarnyba, siekiant turtinės naudos, nurodė T. T. L. L. reikalingus daiktus paimti iš R. M. Po to, 2011 m. rugsėjo 18 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini), prie centrinio įėjimo į prekybos centrą „Akropolis“ nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusi R. M., vykdydama S. D. nurodymą, perdavė T. T. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), dvi „Tele2“ SIM korteles, kurių numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), „Nokia“ ausines su mikrofonu, televizijos „Gala“ abonentinę kortelę bei 300 litų. 2011-09-19 T. T., siekdamas turtinės naudos – gauti neteisėtą 600 Lt atlygį, įnešė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), dvi „Tele2“ SIM korteles, kurių abonentiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), „Nokia“ ausines su mikrofonu ir televizijos „Gala“ abonentinę kortelę į Lukiškių TI-K patalpas Lukiškių skg. 6, Vilniuje, ir apie 20 val. S. D. nurodymu šiuos daiktus perdavė suimtajam A. M. į kamerą Nr. 150. Tęsdamas nusikalstamą veiklą, 2011 m. rugsėjo 23 d., tiksliau teisminio įrodymų tyrimo nenustatytu laiku, Vilniuje, Lukiškių TI-K patalpose, T. T., pasinaudodamas Lukiškių TI-K ūkio aptarnavimo skyriaus sandėlininku L. G., kaip įrankiu, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), iš kameros Nr. 150 perdavė L. L. į kamerą Nr. 96.

Šiais savo veiksmais L. L. kurstė T. T. pažeisti Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus – „Pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais“; Statuto 31 straipsnyje numatytus draudimus pareigūnams, dėl kurių pareigūnas gali būti atleistas iš pareigų (1 dalies 1 punktas – „kai savo poelgiu tarnybos metu arba ne tarnybos metu pažemino pareigūno vardą“; 1 dalies 2 punktas – „kai neteisėtai perdavė suimtiesiems ar nuteistiesiems arba neteisėtai gavo iš šių asmenų daiktų ar paslaugų“); Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Žin. 2003, Nr. 76-3498) 51 punkto reikalavimus – „Pataisos įstaigų personalui kategoriškai draudžiami bet kokio pobūdžio ryšiai su nuteistaisiais, nesusiję su tarnybinių pareigų vykdymu“;

Tokiais savo veiksmais L. L. kurstė T. T. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, dėl ko T. T. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Lukiškių TI-K - autoritetą, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Šalies argumentai

Nuteistasis L. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nurodo, jog nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Vilniaus apygardos teismas, teisėja, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras buvo šališki, turėjo iš anksto vidinį, įrodymais neparemtą, įsitikinimą, kad L. L. yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad buvo pažeistos bylų paskirstymo taisyklės, byla buvo paskirta konkrečiai teisėjai, nesinaudojant kompiuterine bylų skirstymo programa, be to, teisėja, įvertinusi bylos duomenis, nenušalino šališko prokuroro. Šią bylą išnagrinėjo teisėja, kuri 2011-09-09 nutartimi atmetė apelianto prašymą perkelti jį iš kalėjimo į pataisos namus atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės dalies. Neturėdamas daugiau duomenų apie teisėjos šališkumą, nereiškė jai nušalinimo, be to, teisėja buvo sukūrusi įspūdį apie savo nešališkumą, teisiamosiose posėdžiuose tenkindama L. L. ir jo gynėjo prašymus. Tačiau po nuosprendžio paskelbimo paaiškėjo, kad tai buvo tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo imitacija, susidorojimo procesas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatęs, kad buvęs Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojas T. T. padarė nusikalstamą veiką - piktnaudžiavimą ir dėl to tariamai nuoširdžiai prisipažino, automatiškai L. L. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę ir jo veiksmų vertinimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį.

Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytos veikos padarymą gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos požymį. Vertinant skundžiamame nuosprendyje teismo nurodytas T. T. piktnaudžiavimo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, kad dėl šio įvykio būtų padaryta ne bet kokia, o didelė žala. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad: 1) nėra pagrindo teigti, jog dėl nagrinėjamo įvykio buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas; 2) byloje nėra nukentėjusiųjų; 3) Lukiškių TI-K prižiūrėtojo T. T. bei jo viršininkų aplaidūs veiksmai, siekiant perduoti į kalėjimą uždraustus turėti nuteistiesiems daiktus, pažeidžiant nustatytą tvarką, nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje; 4) veika kažkaip ypatingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, nes teisme apklusus Lukiškių TI-K darbuotojus - nuteistojo T. T. buvusius viršininkus - pamainos viršininką V. Š., kalėjimo korpuso skyriaus vyresnįjį S. S., paaiškėjo, kad šių pareigūnų, privalėjusių kontroliuoti T. T., veiklos tikrinimas nebuvo pradėtas, iš ko darytina išvada, jog pačiam Lukiškių TI-K nerūpi kaip savo pareigas atlieka institucijos pareigūnai, ar kodėl jie nevykdė savo pareigų šiuo konkrečiu atveju; 5) veiksmai truko ne ilgą laiką ir nebuvo sistemingi, nes buvo nukreipti tik į vieno telefono neteisėtą įnešimą ir perdavimą L. L.; 6) dėl veikų nekilo kiti esmingai žalingi padariniai, nes atleidus prižiūrėtoją T. T. į jo vietą priimtas kitas asmuo, o mobilieji telefonai ir kiti uždrausti turėti nuteistiesiems daiktai nenustoja plūsti į kalėjimą, socialiniai tinklai pilni nuteistųjų fotonuotraukų ir pan. Nuosprendyje nenurodyta, kad kokiais nors kitais L. L. veiksmais, kurie galėjo papildomai sąlygoti kalėjimo prižiūrėtojo T. T. neteisėtais veiksmais padarytos žalos valstybės interesams dydį, pagrindžia būtinybę L. L. taikyti būtent baudžiamąją atsakomybę. Teismas nemotyvavo, kokiu būdu buvo sumenkintas valstybės įstaigos - Lukiškių TI-K autoritetas, nes iš teismų praktikos administracinėse bylose matyti, kad ši įkalinimo įstaiga neatitinka elementariausių Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų reikalavimų, todėl iš viso tiek de facto, tiek de jure nelaikytina kokį nors teigiamą autoritetą turinčia valstybės įstaiga, o priešingai - nesugebančia įgyvendinti ne tik elementarių apsaugos nuo draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą, bet ir elementarių, orių nuteistųjų laikymo sąlygų užtikrinimo. Taip pat teismas nemotyvavo kaip minima T. T. veika buvo sumenkintas valstybės tarnautojo, uždirbančio vos 250 eurų per mėnesį, todėl siekiančio neteisėtais būdais papildomai užsidirbti, vardas. Nuosprendyje nenurodoma, kuo buvo pažeistos Konstitucijos, įstatymų nuostatos, apibrėžiančios valstybės tarnybos principus ir valstybės tarnautojų pareigas. Nesant pagrindo konstatuoti, jog kaltinamajame akte aprašomais veiksmais T. T. ar juolab valstybės tarnautoju niekad nebuvęs L. L. padarė didelę žalą valstybės interesams, juridiniams ar fiziniams asmenims, darytina išvada, kad L. L. inkriminuojamose veikose nėra BK 228 straipsnyje įtvirtintų nusikaltimo požymių. Padarius išvadą, kad kaltinamojo L. L. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala valstybės interesams, juridiniams ar fiziniams asmenims, jokios teisinės reikšmės proceso baigčiai negalėjo turėti valstybės kaltintojos argumentai dėl veikas kvalifikuojančio požymio - asmeninės naudos siekimo.

L. L. nuosprendžiu pripažintas kurstytoju, t. y. nusikalstamos veikos bendrininku, palenkusiu kitą asmenį (kitus asmenis) daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Iš apygardos teismo motyvų darytina išvada, kad, pirma, L. L. nežinojo kas konkrečiai jo raštelį gaus. Antra, teismas taip pat netiesiogiai pripažino, kad jeigu prižiūrėtojas T. T. būtų tinkamai atlikęs pareigas, kas priklausė tik nuo jo valios, ir būtų parašęs tarnybinį pranešimą bei kreipęsis į korpuso vyresnįjį, nebūtų galimybės piktnaudžiauti, o juolab ką nors palenkti daryti nusikaltimą. Trečia, L. L. parašydamas raštelį nežinia kam, rašytiniu būdu, prašydamas paskambinti nurodytu telefonu, palenkė asmenį daryti nusikaltimą. Tokie teismo nuosprendžio motyvai nesudaro pagrindo kvalifikuoti L. L. veiksmus pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, yra nelogiški ir niekiniai. Byloje neaišku, kuo vadovaujantis buvo nustatyta L. L. kaltė ir, kokius L. L. konkrečius veiksmus Vilniaus apygardos teismas įvertino kaip aktyvų palenkimą prižiūrėtoją T. T. daryti nusikaltimą - piktnaudžiavimą. Iš nuosprendžio motyvų, susijusių su T. T. naudotų telefoninių pokalbių ir SIM kortelių išklotinių analize, matyti, kad T. T. telefonų pateikimu ir pristatymu nuteistiesiems užsiėmė nuolat pagal poreikį ir kiekvieno pageidavimą, svarbiausia siekdamas atlygio, tai yra papildomai užsidirbti. Kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. L. L. neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų skatinamas kitų asmenų pasiryžimas daryti nusikalstamas veikas, to nenurodė net pats prokuroras, o Vilniaus apygardos teismas, tik formaliai nuosprendyje nurodė, kad atsitiktinis prižiūrėtojo raštelio, beje skirto net ne jam tiesiogiai, perskaitymas, vadinamas kurstymu. Pirmosios instancijos teismas, dėstydamas L. L. tariamos nusikalstamos veikos aplinkybes, iš esmės apsiribojo valstybės tarnautojo - Lukiškių TI-K prižiūrėtojo T. T. veiksmų aprašymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2K-98/2014 yra išaiškinęs, kad vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas. Dėl nurodytų priežasčių L. L. turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos teismas padarė BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimą, nes Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojo T. T. parodymais grindė apelianto L. L. kaltę, nors šio asmens parodymai negalėjo būti pripažįstami kaip kertiniai, neginčijami kitų asmenų kaltės įrodymai dėl aiškaus T. T. suinteresuotumo bylos baigtimi, nes pats T. T. šioje baudžiamojoje byloje buvo įtariamasis, o vėliau ir kaltinamasis. T. T. parodymai negali būti laikomi patikimu įrodymu, nes pastarasis davė parodymus laikino sulaikymo metu, bijodamas būti suimtas. T. T. parodymai ir prisipažinimas nėra nuoširdūs, negali būti vertinami kaip padėjimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti nusikalstamas veikas, kadangi T. T. parodymus davė ne savo iniciatyva, o prispirtas jo kaltę pagrindžiančių duomenų, kurie apima ne tik šios bylos ribas, bet siekia daug ankstesnį T. T. nusikalstamų veiksmų laikotarpį ir kitus asmenis, kuriems šis teikė duomenis, perdavinėdavo neteisėtai gautą iš nuteistųjų informaciją, parūpindavo uždraustus turėti nuteistiesiems pataisos įstaigoje daiktus ir pan. Todėl T. T. parodymai priskirtini šioje byloje net ne prie specialaus liudytojo, bet tiesiogiai ir betarpiškai įtariamo sunkaus nusikaltimo padarymu asmens parodymų, kuris iš viso turi teisę ne tik jų neduoti, bet ir nebaudžiamai meluoti.

Taip pat Vilniaus apygardos teismas padarė BK 20 straipsnio pažeidimą, nes pripažino L. L. kaltę vadovaudamasis prieštaringais duomenimis, net nebandydamas bylos nagrinėjimo teisme metu šalinti juose esančių akivaizdžių prieštaravimų. Vilniaus apygardos teismas nebandė šalinti liudytojų L. G., A. M., kaltinamųjų S. D., T. T. parodymuose esančių esminių prieštaravimų, teisme neapklausė liudytojo L. G., o tik perskaitė jo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, dar labiau paryškindamas juose esančius prieštaravimus. Liudytojo L. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kaip paaiškėjo teismui išsireikalavus duomenis iš Lukiškių TI-K apie patalynės nekeitimą aktualiu laikotarpiu, yra melagingi. Liudytojas A. M. davė ikiteisminio tyrimo metu parodymus, būdamas spaudžiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, ir Vilniaus apygardos teismas jais vadovavosi ta dalimi, kuri aktuali spręsti L. L. kaltės klausimą, nepašalinęs esminių prieštaravimų. Nors liudytojas A. M. teisme, kur nejautė jokio neteisėto spaudimo, nurodė, kad apklausoje minimu telefonu niekas nespėjo pasinaudoti, kam jis buvo skirtas, jis nežino, tačiau teismas perskaitęs A. M. 2011-11-03 parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nustatė, kad A. M. žinojo, kad šis telefonas, SIM kortelė ir pakrovėjas buvo skirti nuteistajam Laimonui, pavardės nežino, tačiau kas jam apie tai sakė, nepamena. Nors yra nuteistas už T. T. tariamą kurstymą padaryti piktnaudžiavimą, tačiau T. T. aktyviai dalyvavęs kitų asmenų parodymų atpažinti veiksmuose ir juos sėkmingai atpažinęs, L. L., kaip nurodomo kurstytojo, net nebuvo matęs, nepažinojo ir todėl neatpažino. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo sankcijos klausytis P. V. ir L. L. naudotu mobiliojo ryšio telefonu perduodamos informacijos, ir byloje tokių duomenų nėra.

Buvo pažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalies nuostata, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, nes jokio prašymo buvusiam kalėjimo prižiūrėtojui T. T. nėra teikęs, jokiais žmonėmis kaip priemonėmis, kaip nurodyta kaltinime, nėra naudojęsis, už naudojimąsi telefonu, kuris buvo rastas pas kartu su juo kameroje bausmę atlikinėjusį liudytoją P. V., drausmine tvarka kaip už kalėjimo taisyklių pažeidimą, yra nubaustas ir atlikęs karcerio bausmę, o tai yra esminis BPK 369 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas aiškiai pažeidžiant BPK 241 straipsnio 2 dalį, nes Vilniaus apygardos teismas nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų pašalinti tarp atskirų įrodymų esantys akivaizdūs prieštaravimai, taip pat pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalį, nesprendžiant kaltės individualizavimo klausimo bei dėstant nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus tiesiogiai ignoruojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl BK 24 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo, taip pat kito asmens - buvusio Lukiškių prižiūrėtojo T. T. kaltę pripažįstant kolektyvine, tame tarpe jo kalte dėl nusikaltimo, t. y. palenkimo daryti piktnaudžiavimą, jam fiziškai net nebuvo įmanoma padaryti. Kaltinamajam T. T. buvo taikytos neteisėtos privilegijos, leidžiant proceso metu neatsakinėti į absoliučiai visus apelianto gynėjo užduodamus klausimus, taip pat sudarant sąlygas neprisiminti reikšmingų bylai aplinkybių, kurios buvo užfiksuotos jo ir S. D. telefoninių pokalbių metu ir pan., tokiu būdu leidžiant realizuoti teisme kaltinamojo T. T. ir prokuroro M. B. susitarimą už palankių kaltinimui, bet išgalvotų parodymų, kurie netgi prieštarauja objektyviems byloje esantiems duomenims, davimą sulaukti bausmės vykdymo atidėjimo, kas išaiškėjo paskelbus skundžiamą nuosprendį, taip pat pažeidus teismo pareigą nurodyti motyvus, o ne prielaidas, kuriais remiantis kitaip vertinti surinkti ir byloje esantys įrodymai, tuo esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnį, įtvirtintus duomenų pripažinimo įrodymais bei jų vertinimo taisykles. Be to, teismo išdėstytos išvados nuosprendyje neatitinka bylos aplinkybių. Buvo padarytas BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas, nes apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas neteisėtais duomenimis - nepašalinus liudytojo A. M. bei pirmos instancijos teisme net neapklausto liudytojo L. G. parodymų prieštaravimų, taip pat pagrįstais duomenimis pripažįstant savo veiksmų prasmės nesuvokusios liudytojos R. M. parodymų, kuri su S. D. apklausų metu konfliktavo, be to, apklausiama kaip liudytoja buvo to paties prokuroro M. B. „globojama“ kaip nukentėjusioji ikiteisminiame tyrime dėl BK 182 straipsnio, kur įtarimai buvo pareikšti S. D. Taip pat akivaizdžiai teisinančiuoju įrodymu nebuvo įvertintas ir pripažintas Lukiškių TI-K raštas dėl informacijos pateikimo, kuriame konstatuota, kad kaltinime nurodomu nusikalstamos veikos tariamo vykdymo laikotarpiu L. L. jokia patalynė, čiužiniai ar pagalvės nebuvo keičiami. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka šios baudžiamosios bylos aplinkybių, taip pat selektyviai iš baudžiamosios bylos konteksto paimtas duomenų dalis paneigia kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, kas pripažintina esminiu BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimu. Buvo pažeista nekaltumo prezumpcija (BPK 44 straipsnio 6 dalis) ir principas, kad visi neaiškumai ir abejonės privalo būti traktuojami kaltinamojo naudai. L. L. kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Iš T. T. pirminių ir vėlesnių parodymų matyti, kad prižiūrėtojas pinigus už mobiliojo telefono įnešimą tikėjosi gauti ne sukurstytas (kokiu nors būdu palenktas) L. L., bet siekdamas asmeninės naudos, tame tarpe siekdamas palaikyti gerus santykius su S. D., su kuriuo šį buvusį valstybės tarnautoją siejo neteisėti verslo civiliniai santykiai per grynųjų pinigų investicijas, į bendrą S. D. ir T. T. naudotų automobilių prekybos verslą. Todėl neaišku, kodėl Vilniaus apygardos teismas priskyrė šį duomenų šaltinį prie L. L. kaltę įrodančiųjų, o ne teisinančių. Byloje esantys duomenys: telefoninių skambučių turinys, T. T. naudotų ir vėlesnių jo disponuotų GSM telefonų prisijungimo prie GSM ryšio bokštų duomenys, savo veiksmų prasmės nesuvokusios liudytojos R. M. parodymai, kad ji fiziškai gabeno mobiliojo ryšio telefoną ir kažkam perdavė, T. T. draugo P. V. parodymai, kad jis pažįsta T. T. kaip Lukiškių TI-K prižiūrėtoją, niekaip nesusiję su L. L. inkriminuoto neteisėto pareigūno kurstymo įrodinėjimu, jo nepagrindžia. Taigi, nei apkaltinamajame nuosprendyje, nei visoje bylos medžiagoje nėra nurodyta kuo konkrečiai pasireiškė L. L. palenkimas prižiūrėtoją T. T. ką nors daryti, kaip ir nėra byloje duomenų, kad T. T. negalėjo atsisakyti ką nors daryti. Priešingai iš visų bylos duomenų, o ypač iš jo telefoninių pokalbių su S. D. matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus pareigūnas, jausdamas darbo užmokesčio deficitą ir iki mėnesio pabaigos likus savaitei pats būdavo aiškiai suinteresuotas finansiškai teikti nuteistiesiems už užmokestį neteisėtas paslaugas, už kurių teikimą ne nuteistieji, bet pats pareigūnas normalioje valstybėje privalėtų atsakyti pagal galiojantį baudžiamąjį kodeksą, nes ne tik, kad paslaugų pobūdis, bet ir pats poreikis jas teikti šioje byloje kyla tik asmeniškai dėl T. T. finansinio nepritekliaus ir dėl valstybės tarnybos negerbimo. Būtent paties T. T. asmeninę, niekieno nesukurstytą iniciatyvą parūpinti ir kitiems nuteistiesiems ryšio priemones, kol jie kali Lukiškių TI-K, faktą patvirtino ir liudytojas R. B., kuris patvirtino, kad 2011-ųjų metų vasaros pabaigoje prie jo yra priėjęs prižiūrėtojas T. T., kuris pats pasiūlė į jį kreiptis, jei šiam reikėtų ryšio priemonės, kol jis bus laikomas kalėjime, kurią parūpins būtent T. T. Bylos medžiagoje yra duomenų apie prižiūrėtojų ir darbuotojų pataisos įstaigoje pastoviai neteisėtai teikiamas paslaugas.

Prokuroras M. B., sudarydamas sąlygas ir leidęs ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusiems Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnams, nutarimu nepaskyrus kardomosios priemonės, fiziškai izoliuoti nuteistąjį ne tik nuo ikiteisminio tyrimo įtariamųjų, kurių vienas – T. T. buvo nušalintas nuo prižiūrėtojo pareigų ir fiziškai net negalėjusiam būti kalėjime bei kitam įtariamajam šioje byloje – S. D., atliekančiam bausmę ne Lukiškių kalėjime, o Pravieniškių pataisos namuose, tokiu būdu taip pat fiziškai net nesant toje pačioje įkalinimo įstaigoje kaip L. L., iki pat 2014 m. spalio mėnesio neteisėtai visiškai izoliavo nuteistąjį L. L. nuo visų žmonių (iš pradžių patalpinant į karcerį, o paskui į kamerą, kur buvo laikomas vienas), taip neteisėtai taikant panašią į kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti papildomą įpareigojimą nebendrauti ir neieškoti ryšių su kitais ikiteisminio tyrimo asmenimis. Tokiais neteisėtais veiksmais buvo ne tik kankinamas psichologiškai, nes buvo atimtas prigimtinis žmoniškasis poreikis bendrauti su kitais žmonėmis, o kadangi tai tęsėsi ilgą laiką, tai prilygsta kankinimui. Bet kokia valstybės institucijų taikoma poveikio priemonė turi būti adekvati siekiamam šios poveikio priemonės tikslui. Turi būti pasirenkamos tokios atitinkamo gėrio apsaugos priemonės bei būdai, kurie savo pobūdžiu ir turiniu darytų kiek įmanoma minimalų neigiamą, nepageidaujamą poveikį asmeniui, kurio teisės ar laisvės yra suvaržomos. L. L. kaip nuteistasis šio ikiteisminio tyrimo metu jau ir taip atlikinėjo ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę kalėjimo režimo sąlygomis, tačiau nors ir įtariamas kito nusikaltimo padarymu, dar turi žmogaus teises. Vilniaus apygardos teismas, ne tik, kad nesigilino į prokuroro M. B. padarytą minimą pažeidimą, bet ir nieko nepadarė, kad tokie neteisėti veiksmai būtų ištirti, tuo neužtikrino L. L. asmeninių teisių apgynimo ir neteisėtų veiksmų ištyrimo teisme, tuo buvo pažeistas teisinės valstybės principas (T. 6, b. l. 184-200).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo L. L. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis L. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. L. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės padarius BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Nurodo, kad jo veiksmai negali būti vertinami kaip kurstytojo, taip pat T. T. ir jo veiksmais nebuvo padaryta didelė žala valstybei, fiziniams ar juridiniams asmenims, Vilniaus apygardos teismas, teisėja, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras buvo šališki, byloje padaryta daug BPK pažeidimų.

Dėl šališkumo.

Apeliantas teigia, kad Vilniaus apygardos teismas, teisėja, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras buvo šališki, turėjo iš anksto vidinį, įrodymais neparemtą, įsitikinimą, kad L. L. yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Išnagrinėjus bylos medžiagą, darytina išvada, kad šie deklaratyvūs apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir grindžiami iš esmės nepasitenkinimu priimtais jam nepalankiais sprendimais.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą apeliantas sieja su, jo nuomone, neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje pateiktu įrodymų vertinimu ir L. L. nepalankaus teismo sprendimo priėmimu, o tai negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jei nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Šališku pripažįstamas teismas, jei bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta ir apeliantas jų nenurodė. Teisminio nagrinėjimo procese nei nuteistasis, nei jo gynėjas nušalinimo teismui (teisėjai) nepareiškė. Šį klausimą nuteistasis kelia tik savo apeliaciniame skunde, priėmus jam nepalankų teismo sprendimą, kas sudaro pagrindą manyti, jog šis apeliacinio skundo argumentas yra tik deklaratyvus teiginys, nes duomenų, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti išnagrinėjusio šią bylą teismo ar teisėjos nešališkumu, byloje nėra. Vien tai, kad šią bylą išnagrinėjo ta pati teisėja, kuri 2011-09-09 nutartimi atmetė apelianto prašymą perkelti jį iš kalėjimo į pataisos namus atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės dalies, nesudaro pagrindo abejoti teisėjos šališkumu. Bylos aplinkybės kaip tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai, objektyviai ir L. L. teisių nevaržė bei nepalankumo jam nerodė, sprendė visus L. L. ir jo gynėjo prašymus, daugumą jų tenkino. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus, juos aptarė, pasisakė dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad bylą tyrę pareigūnai buvo šališki, suinteresuoti jos baigtimi. Pirmosios instancijos teisme buvo svarstomas L. L. prašymas dėl prokuroro M. B. nušalinimo, tačiau bylą nagrinėjusi teisėja motyvuotai jį atmetė (T. 5, b. l. 163-164, 178-179). Taip pat byloje nėra duomenų, jog buvo pažeistos bylų paskirstymo taisyklės.

Dėl L. L. kaltės ir veikos vertinimo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Skundžiamu nuosprendžiu L. L. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, sukurstė prižiūrėtoją T. T. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, Lukiškių TI-K teritorijoje perduodamas raštelį su prašymu neteisėtai perduoti jam (L. L.) mobiliojo ryšio telefoną ir SIM kortelę bei pažadėdamas už tai 600 litų atlygį bei nurodydamas dėl prašomų perduoti daiktų gavimo paskambinti nuteistajam S. D. Tokiu būdu L. L. kurstė T. T. pažeisti Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus – „Pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais“; Statuto 31 straipsnyje numatytus draudimus pareigūnams, dėl kurių pareigūnas gali būti atleistas iš pareigų (1 dalies 1 punktas – „kai savo poelgiu tarnybos metu arba ne tarnybos metu pažemino pareigūno vardą“; 1 dalies 2 punktas – „kai neteisėtai perdavė suimtiesiems ar nuteistiesiems arba neteisėtai gavo iš šių asmenų daiktų ar paslaugų“); Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Žin. 2003, Nr. 76-3498) 51 punkto reikalavimus – „Pataisos įstaigų personalui kategoriškai draudžiami bet kokio pobūdžio ryšiai su nuteistaisiais, nesusiję su tarnybinių pareigų vykdymu“. L. L. kurstė T. T. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, dėl ko T. T. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Lukiškių TI-K - autoritetą, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Šioje byloje iš pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad 2011-10-12 Lukiškių TI-K kratos metu kameroje Nr. 96, kurioje buvo laikomi L. L. ir P. V., buvo rasti ir paimti mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6300“, IMEI (duomenys neskelbtini), bei SIM kortelė „Pildyk“, Nr. (duomenys neskelbtini) (kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (T. 2, b. l. 26), kuriuos į Lukiškių TI-K atnešė T. T., paėmęs L. L. kameroje padėtą raštelį. Apeliantas L. L. ginčija aplinkybę, jog jis sukurstė T. T. piktnaudžiauti tarnyba, nurodydamas, jog raštelis buvo skirtas ne T. T., o kitam asmeniui – maistą dalinusiam nuteistajam.

Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Kokiais konkrečiais būdais pasireiškia kito asmens lenkimas padaryti nusikaltimą, įstatymas nenumato, tačiau teismų praktikoje kurstymu laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas. Kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti nustatytas atskirai. Išvada, kad vienas asmuo atliko baudžiamuoju įstatymu draudžiamus veiksmus, savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padarė apie tų veiksmų atlikimą žinojęs, galbūt net suinteresuotas tokių veiksmų atlikimu asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-7-266-942/2015).

Nuteistasis L. L. neneigė parašęs raštelį, kuriame prašė mobiliojo ryšio telefono „Nokia“ ir SIM kortelės, tačiau nepripažino savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dėl kurstymo T. T. piktnaudžiauti tarnyba, viso proceso metu teigė, jog raštelis buvo skirtas kitam asmeniui, o ne prižiūrėtojui T. T.

Nuteistasis L. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad T. T. pažįsta kaip Lukiškių TI-K prižiūrėtoją, su juo jokių santykių nepalaikė, T. T. jokio poveikio nedarė, T. T. paėmė ne jam skirtą lapelį. Su S. D. anksčiau buvo laikomas vienoje kameroje. P. V. taip pat pažinojo S. D., nes anksčiau buvo laikomi vienoje kameroje. Pripažįsta, kad raštelį parašė jis, tačiau jis buvo skirtas ne T. T., o kitam nuteistajam. Vienu metu buvo perduoti du rašteliai: pirmas buvo supakuotas į maišelį, kad nesušlaptų, ir jis buvo skirtas M. B., prašant susisiekti su T. M., kad L. L. perduotų telefoną, o antras raštelis buvo uždėtas ant pirmo raštelio viršaus bei buvo skirtas jį paimsiančiam asmeniui – maisto dalintojui Ričkai - su instrukcija, ką daryti su pirmu rašteliu. Rička, dalindamas maistą, surinkdavo raštelius, o paskui iš savo telefono skambindavo nurodytais numeriais. Raštelyje nurodė dviejų asmenų telefono numerius, kurie galėtų surasti M. B. Vienas telefono numeris buvo S. D. Maisto dalinimo metu atidarius kameros duris, jis raštelį padėjo ant grotų langelio ir tikėjosi, kad jį paims nuteistasis Rička, kuris dalina maistą. Nematė, kas paėmė raštelį. Nemanė, kad raštelį paims prižiūrėtojas T. T., su juo apie tai nekalbėjo bei jo nieko neprašė. Negalėjo paklausti nuteistojo Ričkos, ar raštelis pasiekė adresatą, nes jis jau buvo išėjęs į laisvę (T. 5, b. l. 45-47).

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis L. L. parodė, kad parašė raštelį savo draugui ir nurodė jam, jog reikalingas telefonas, kad susisiektų su kitu nuteistuoju, atliekančiu laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, ir per parą atsiųstų telefoną. Įeinant į kamerą, nuo koridoriaus yra metalinės durys, paskui grotos, kuriuose padarytos lentynos, ant kurių dedamas maistas. Ant vienos iš tų lentynų padėjo „užlituotą“ raštelį, t. y. įdėtą į polietileninį maišelį ir stipriai susuktą, o maišelio galus pridegė žiebtuvėliu, kad susviltų plastikas ir nepraleistų drėgmės, tam, jog dalinantis maistą nuteistasis galėtų jį įmesti į sriubos, košės ar kito maisto likučius, o po to jį išplauti ir perduoti kam jis skirtas. Šiuo atveju buvo du rašteliai, vienas „užlituotas“, kitas užlenktas ant viršaus su nurodymais kitam nuteistajam, kokius veiksmus atlikti. Vienoje durų pusėje stovėjo pareigūnas, o kitoje nuteistasis, kuris dalino maistą. Kai iš ūkio skyriaus nuteistasis paduoda maistą, tai jis mato raštelį. Raštelio neperdavė pareigūnui į rankas ir apie jį su T. T. nekalbėjo. Nematė, kas paėmė raštelį. Jeigu norėtų, kad telefoną atneštų T. T., tokiu atveju nebūtų rašęs raštelio, paprašytų žodžiu. Iki įvykio su T. T. nebendravo, tik su juo pasisveikindavo. T. T. bendravo su P. V. ir S. D. P. V. anksčiau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę kartu su S. D. Už kameroje Nr. 96 rastą mobiliojo ryšio telefoną kartu su P. V. buvo nubaustas 15 parų karcerio. Rašteliais bendravo visas kalėjimas. Paprastai raštelį paėmę pareigūnai surašydavo tarnybinį pranešimą ir nuteistasis gaudavo drausminę nuobaudą.

Liudytojas P. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad prieš tris metus Lukiškių TI-K buvo laikomas vienoje kameroje kartus su L. L. (kameros Nr. 96). Pažįsta S. D., nes anksčiau buvo laikomi toje pačioje kameroje. L. L. parašė raštelį, jį užvyniojo į maišelį ir prieš pietus padėjo ant grotų, jį turėjo paimti maistą dalinantis nuteistasis. Nei jis, nei L. L. nematė, kas paėmė raštelį. Negalėjo paklausti maisto dalintojo, ar jis paėmė raštelį, nes tas nuteistasis jau buvo paleistas į laisvę. T. T. dėl raštelio nieko neklausė. T. T. nieko nesiūlė (T. 5, b. l. 114-116).

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas P. V. parodė, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, apie metus buvo laikomas toje pačioje kameroje Nr. 96 kartu su L. L. L. L. parašė raštelį, jį įpakavo į maišelį bei padėjo ant durų grotų. Prie kameros iš koridoriaus pusės yra geležinės durys, po to yra grotos, juose yra padarytas langelis, per kurį imamas maistas, ant tų grotų ir buvo padėtas raštelis. Raštelį L. L. padėjo iki durų atidarymo. Per pietus į kamerą atvežė maistą ir nuteistasis, kuris dalino maistą, turėjo paimti šį raštelį. Iš pradžių nematė, kas paėmė raštelį, tačiau paskui paaiškėjo, kad jį paėmė pareigūnas T. T., kuris atidarė duris maistą dalinančiam nuteistajam, t. y. ne tas asmuo, kuriam jis buvo skirtas. L. L. tuo metu buvo kameros viduje, apie 3 metrus nuo durų, todėl L. L. negalėjo perduoti raštelio T. T. į rankas. Lukiškių TI-K įvairiais būdais yra keičiamasi informacija, vienas iš jų, kaip jau buvo minėta, per dalinantį maistą nuteistąjį, kuris paima raštelius. Dalinant maistą, pareigūnas atidaro duris, po to pasitraukia ir iš karto privažiuoja maistą dalinantis nuteistasis. Pareigūnas turi teisę apžiūrėti kamerą, tačiau šiuo atveju dalinant pietus tokio poreikio nebuvo. Pareigūnai dažniausiai neįeina į kamerą. Maistą atvežęs nuteistasis žinojo, kur ir kaip paimti raštelį, nes jau ir anksčiau buvo ėmęs pas juos raštelius, šis raštelis buvo perduotas tokiu pačiu būdu. Jis su L. L. per T. T. niekada jokių daiktų neperdavinėdavo, niekada T. T. neprašė perduoti telefoną ar kitus uždraustus turėti nuteistiesiems pataisos įstaigoje daiktus, nesikalbėjo su juo apie telefoną, net tada, kai buvo paimtas raštelis. Už kameroje rastą ir paimtą telefoną gavo nuobaudą - 15 parų karcerio, tačiau baudžiamoji byla jam nebuvo iškelta.

Nuteistasis T. T. teisiamajame posėdyje parodė, jog dirbo Lukiškių TI-K prižiūrėtoju. 2011 m. rugsėjo mėnesį, dalinant maistą, iš L. L. kameros gavo raštelį, kuriame buvo prašoma mobiliojo ryšio telefono, buvo nurodyti du telefonų numeriai, kuriais reikėjo skambinti ir teirautis Marko blondino, taip pat nurodytas skaičius 600. Iš pradžių nurodė, kad L. L. raštelį jam padavė į rankas bei pasakė jį perskaityti, nes ten viskas nurodyta, todėl suprato, kad tai L. L. raštelis. Paskui nurodė, kad neprisimena, ar L. L. jam tiesiogiai perdavė raštelį. Santykių su L. L. nepalaikė, nežino, ar L. L. žinojo, jog jis (T. T.) pažįsta S. D.. Nežino, kodėl L. L. jam parašė raštelį, o ne tiesiogiai pasakė paskambinti S. D. ir, kad jam reikalingas telefonas. L. L. nesidomėjo raštelio likimu. Kadangi vienas raštelyje nurodytas telefono numeris jam buvo žinomas, kaip S. D., T. T. jam paskambino ir pasakė apie raštelį, kad L. L. nori mobiliojo ryšio telefono. S. D. patarė raštelį nunešti jo žmonai R. M. T. T. paprašė savo draugo P. V., kad jis nuvežtų raštelį R. M. Po tam tikro laiko jam paskambino S. D. ir liepė iš R. M. pasiimti daiktus ir nunešti į Lukiškių TI-K kamerą Nr. 150. T. T. su savo drauge K. J. nuvyko į prekybos centrą „Akropolis“, prie kurio susitiko su R. M., kuri jam padavė maišelį. Jame buvo mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, kroviklis, dvi „Tele2“ SIM kortelės „Pildyk“, ausinės, televizijos „Gala“ abonentinė kortelė ir 300 Lt, kaip jis suprato, mokestis už daiktų įnešimą į Lukiškių TI-K. T. T. minėtus daiktus supakavo ir kitą dieną paėmė į darbą, vakare nunešė į S. D. nurodytą kamerą ir perdavė ten buvusiam A. M. Po kelių dienų jam paskambinęs S. D. pasakė, kad telefonas, kurį jis perdavė A. M., turi būti perduotas L. L. T. T. sužinojo, kad telefonas per ūkio skyriuje dirbantį nuteistąjį L. G. buvo perduotas L. L. ir tai pranešė S. D. (T. 5, b. l. 39-45).

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. T. parodė, kad nuo įvykio praėjo 4,5 metų, todėl nepamena visų aplinkybių. Pagal nustatytą tvarką, pareigūnas atidaro duris, o maistą dalinantis nuteistasis privažiuoja prie grotų, kurie yra apie 1 metrą nuo durų, ir paduoda maistą nuteistiesiems. Jis (T. T.) kartu neidavo. Pamena, kad paėmė raštelį, tačiau neprisimena kokiu būdu ir iš kokio asmens (L. L. ar P. V.). L. L. pažįsta iš matymo. Tai buvo vienintelis atvejis, kai perdavė L. L. raštelį. Visi jo parodymai surašyti protokole, todėl prašo jais vadovautis. Perskaičius T. T. parodymus, duotus apygardos teisme, T. T. parodė, kad nepamena šių parodymų ir bylos aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismui pasakė viską kaip buvo, nes tada nuo įvykio buvo praėjęs mažesnis laiko tarpas, geriau prisiminė aplinkybes. Negali atsakyti, iš kur žinojo, jog tai buvo L. L., o ne P. V. lapelis. Raštelis turbūt buvo supakuotas į plėvelę, kaip pasakoja L. L. Rašteliai būdavo supakuojami įvairiais būdais ir kišami į sriubas, rasdavo laiškus ir pas maisto dalintojus. Jam išeinant iš darbo vietos, jo niekas netikrindavo, tuo metu raštelį galima buvo lengvai išsinešti, nereikėjo jo slėpti. Jeigu raštelis būtų skirtas jam, tai jo nebuvo būtina supakuoti, kad galima būtų išsinešti. Jeigu raštelis nebūtų supakuotas, tai jį būtų taip pat lengva išsinešti kaip ir supakuotą. Radęs raštelį nesurašė tarnybinio pranešimo. Negali atsakyti, kodėl nesurašė tarnybinio pranešino, kodėl raštelio neišmetė, kodėl skambino raštelyje nurodytais numeriais. Už raštelio perdavimą gavo atlygį. Nežino, ar maisto dalintojas matė, kaip jis paėmė raštelį. Gali būti, kad raštelis buvo skirtas maisto dalintojui, o ne jam.

Liudytojas P. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad T. T. pažįsta nuo mokyklos laikų. T. T. prašymu perdavė S. D. žmonai R. M. raštelį, tačiau nežino jo turinio. Raštelis buvo sulankstytas ir įdėtas į maišelį bei užlydyti jo galai (T. 5, b. l. 133-136).

Liudytojui P. V. pareiškus, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, ir siekiant patikrinti jo parodymus, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti P. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose jis nurodė, jog 2011 m. vasaros pabaigoje, T. T. jo paprašė nuvežti R. M. raštelį, kurį gavo iš asmens, Lukiškėse TI-K atliekančio laisvės atėmimo bausmę. Raštelio neskaitė, nes jis buvo nedidelis, supakuotas į juodos spalvos maišelį, panašų į šiukšlių, ir užlydyti jo galai. Susitikęs su R. M. perdavė jai raštelį (T. 2, b. l. 1-3).

Iš 2011-10-12 kratos protokolo matyti, kad R. M. gyvenamosios vietos, esančios Pajautos g. 1-8, Vilniuje, kratos metu rastas į juodos spalvos polietileninį maišelį suvyniota popieriaus skiautė su užrašais (T. 2, b. l. 134-135). Daiktų apžiūros protokolu minėtas maišelis apžiūrėtas ir nustatyta, kad jo viduje suvyniotas raštelis, rašytas ranka ant languoto popieriaus mėlynos spalvos rašikliu, raštelyje aptariamos telefono „Nokia“, kroviklio ir naujos SIM kortelės perdavimo galimybės; maišelis buvo užlydytas (T. 2, b. l. 139-147).

Nuteistojo L. L. viso proceso metu nuoseklius parodymus, kad jo rašytas raštelis buvo skirtas kitam asmeniui – maistą dalinusiam nuteistajam, o ne prižiūrėtojui T. T., patvirtina ir P. V. parodymai, kad L. L. ant grotų padėtą raštelį turėjo paimti maistą dalinęs nuteistasis. L. L. ir P. V. nurodė, kad raštelis nebuvo perduotas T. T. į rankas. L. L., parašęs raštelį, jį įdėjo į maišelį bei padėjo ant grotų lentynų, kur dedamas maistas. L. L. parodymų nepaneigia ir T. T. parodymai, kurie dėl raštelio perdavimo aplinkybių nėra nuoseklūs. Pirmosios instancijos teisme T. T. iš pradžių nurodė, kad L. L. raštelį jam padavė į rankas bei pasakė jį perskaityti, nes ten viskas nurodyta, todėl suprato, kad tai L. L. raštelis. Paskui nurodė, kad neprisimena, ar L. L. jam tiesiogiai perdavė raštelį. Apeliacinės instancijos teisme T. T. taip pat negalėjo nurodyti, kokiu būdu ir iš kurio asmens (L. L. ar P. V.) gavo raštelį bei kaip suprato, jog tai būtent L. L. raštelis, tačiau pripažino, kad raštelis galėjo būti skirtas maistą dalinusiam nuteistajam, o ne jam (T. T.).

Iš nuteistųjų L. L., T. T. ir liudytojo P. V. parodymų matyti, kad Lukiškių TI-K, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko L. L. ir P. V., nuo koridoriaus yra metalinės durys, paskui grotos su lentynomis, ant kurių dedamas maistas, pagal nustatytą tvarką, pareigūnas atidaro duris ir jas laiko, o maistą dalinantis nuteistasis privažiuoja prie grotų, kurios yra apie 1 metrą nuo durų, ir paduoda maistą nuteistiesiems. T. T. nurodė, kad jis su maistą dalinusiu nuteistuoju kartu prie grotų neidavo. Nepaneigti byloje L. L. parodymai, kad jis raštelį padėjo ant vienos iš grotų lentynų, kad raštelį pamatytų ir paimtų maistą dalinęs nuteistasis, nesitikėdamas, jog šį raštelį paims T. T.. L. L., P. V. neigė perdavę T. T. raštelį, prašę T. T. atnešti telefoną, taip pat neigė, kad klausė T. T. dėl raštelio likimo ir jame išdėstytų nurodymų vykdymo, nurodė, jog T. T. nesiteiravo dėl raštelio. T. T. tai pat nurodė, kad L. L. nesidomėjo raštelio likimu. Bylos įrodymų visetas nepaneigia, jog L. L. ir P. V. nežinojo ir nematė, jog būtent T. T. paėmė raštelį.

L. L. teigė, kad T. T. pažinojo tik iš matymo kaip pareigūną, neigė palaikęs santykius su T. T. ir su juo bendravęs, taip pat žinojęs, jog T. T. pažįsta S. D., kurio telefono numerį nurodė ant raštelio, tai patvirtino liudytojas P. V. ir T. T., todėl nėra neabejotinai įrodyta, kad L. L. raštelis buvo skirtas būtent T. T. Taip pat byloje nustatyta, kad raštelis su prašymu perduoti mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir SIM kortelę buvo įdėtas į juodos spalvos polietileninį maišelį, o maišelio galai užlydyti. T. T. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jam išeinant iš darbo vietos, jo niekas netikrindavo, tuo metu raštelį galėjo lengvai išsinešti, nereikėjo jo slėpti. Jeigu raštelis būtų skirtas jam, tai jo nebuvo būtina supakuoti ir užlydyti, kad galima būtų išsinešti. Jeigu raštelis nebūtų supakuotas, tai jį būtų taip pat lengva išsinešti kaip ir supakuotą. T. T. apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė, kad Lukiškių TI-K rasdavo įvairiais būdais supakuotus raštelius, jie buvo kišami ir į sriubas, rasdavo raštelius ir pas maistą dalinusius nuteistuosius. Byloje nepaneigti L. L. parodymai, kad raštelis buvo skirtas maistą dalinusiam asmeniui, o ne prižiūrėtojui T. T., ir įdėtas į maišelį bei užlydytas tam, kad nesušlaptų, ir, jog dalinantis maistą nuteistasis galėtų jį įmesti į sriubos, košės ar kito maisto likučius, o po to jį išplauti, paskambinti nurodytais numeriais ir perduoti tiems asmenims, kam raštelis skirtas, todėl teismas neturi pagrindo jais nesivadovauti.

Kurstymui daryti nusikaltimą konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, tarp jų ir kurstytojo bei vykdytojo bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Bet koks bendrininkavimas nusikaltimo padaryme yra tyčiniai veiksmai, todėl būtina, jog kaltininkas suvoktų bendrai daromo nusikaltimo esminius požymius, aktyviais veiksmais prisidėtų prie nusikaltimo padarymo. Negalima pripažinti asmens piktnaudžiavimo bendrininku nesigilinant, ar jis turi bendrą tyčią su valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, ar jis iš viso suvokia savo veiksmus kaip priešingus valstybės tarnybai, jos principams ir t. t. Byloje surinktų įrodymų visetas nėra pakankamas kategoriškai išvadai, kad raštelis buvo skirtas būtent prižiūrėtojui T. T., o ne kitam asmeniui – maistą dalinusiam nuteistajam, t. y. neįrodyta L. L. tyčia palenkti pareigūną - prižiūrėtoją T. T. daryti nusikalstamą veiką, be to, nenustatyta, jog L. L. žinojo, kad T. T. gavo ne jam skirtą lapelį ir pradėjo vykdyti jame esančius nurodymus, todėl nesuvokė, jog prisidėjo prie nusikalstamos veikos, priešingos valstybės tarnybai, jos principams, padarymo. Nenustačius subjektyviųjų bendrininkavimo požymių – bendros tyčios padaryti nusikalstamą veiką – piktnaudžiavimą, negalima L. L. veiksmų kvalifikuoti kaip kurstymo T. T. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Vien tai, kad T. T. atlikti veiksmai buvo naudingi L. L., dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog L. L., kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas. Nors T. T. atliko baudžiamuoju įstatymu draudžiamus veiksmus, tai savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padarė L. L., kurio naudai veikė T. T.

Neabejotinai įvykdyti L. L. veiksmai – raštelio su prašymu perduoti jam mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir SIM kortelę padėjimas ant grotų lentynos, siekiant, jog šį raštelį paimtų maistą dalinantis nuteistasis ir organizuotų neteisėtą telefono bei SIM kortelės pristatymą L. L., neužtraukia baudžiamosios atsakomybės už kurstymą piktnaudžiauti bei neatitinka jokios kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK XXXIII skyriuje (Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams). Nėra pagrindo vertinti L. L. veiksmų kaip nusikalstamų. Pataisos įstaigoje draudžiamų daiktų laikymas nuteistiesiems (suimtiesiems) yra vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas ir užtraukia drausminę atsakomybę. L. L. už tai, kad jo kameroje Nr. 96 buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas, buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn ir atliko jam paskirtą nuobaudą.

Net jeigu šiuo atveju ir būtų nustatyta L. L. veiksmuose subjektyvioji nusikaltimo pusė, t. y. L. L. būtų prašęs būtent valstybės tarnautojo – Lukiškių TI-K prižiūrėtojo T. T. už atlygį atlikti neteisėtus veiksmus jo naudai – perduoti L. L. uždraustus turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems daiktus – mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti yra nepagrįstas, nes įstatymas kriminalizuoja tokio asmens veiksmus tik per papirkimo normą (BK 227 straipsnis). Toks kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti prieštarauja įstatymo logikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015). Be to, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, net ir nustačius, kad L. L. raštelis su prašymu atlikti neteisėtus veiksmus buvo skirtas valstybės tarnautojui - prižiūrėtojui T. T., nagrinėjamu atveju nebūtų pagrindo svarstyti, ar L. L. veika atitinka BK 227 straipsnyje (papirkimas) numatytos veikos požymių.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad apygardos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai pripažino L. L. kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), todėl ši nuosprendžio dalis naikintina bei L. L. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nagrinėjamoje byloje padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl L. L. nuteisimo naikintinas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, t. y. nustačius, kad apelianto L. L. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), požymių, teisinės reikšmės proceso baigčiai neturi apeliacinio skundo argumentai dėl kitų nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių netinkamo nustatymo bei pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų nagrinėjimas, todėl dėl jų nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria L. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), bei priimti naują nuosprendį:

Išteisinti L. L. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Viktoras KažysTeisėjai Albinas BielskisAloyzas Kruopys