Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Mariaus Jankausko, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. M. gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubausta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo, be intensyvios priežiūros, bausme, įpareigojant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje, per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. M. paskirtas laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje, per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje, per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas ir 34 MGL (1700 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, R. M. kartu su bausme skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, R. M. pripažinta recidyviste.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad 2024 m. lapkričio 27 d., apie 21 val., koridoriuje buto, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą ranka sudavė G. K. į kairę veido pusę, taip nukentėjusiajai G. K. sukeldama fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios R. M. gynėjo advokato L. Zaukevičiaus apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistosios gynėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertimo ar veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su vienu iš teismo kartu su laisvės apribojimo bausme nuteistajai paskirtų įpareigojimų bei procesiniu sprendimu R. M. pripažinti recidyviste. Būtent šiais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako.

Dėl pripažinimo recidyviste

6. Nuteistosios gynėjas pateiktu apeliaciniu skundu tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti R. M. recidyviste yra perteklinis, neatitinkantis teisingumo principo ir nepagrįstai griežtinantis baudžiamosios atsakomybės apimtį, kadangi nuteistosios įvykdyta veika buvo pavienė, spontaniška bei jos padarymą lėmė sveikatos sutrikimai ir laikinas emocinis nestabilumas. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, R. M. charakterizuojančių duomenų visumą, sprendžia, jog nors pirmosios instancijos teismo motyvai šiuo klausimu iš tiesų yra gana lakoniški, tačiau su pačiu priimtu sprendimu nuteistąją R. M. pripažinti recidyviste teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

7. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo – BK 27 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) redakcija, nustatė, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Tuo tarpu 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) numato, kad teismas tokį asmenį (teistą už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, ir vėl padariusį vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų) gali pripažinti recidyvistu, atsižvelgdamas į jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes, tai yra asmuo recidyvistu pripažįstamas ne savaime, nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą, kaip, kad numatė anksčiau galiojusi įstatymo redakcija, tačiau motyvuotu teismo sprendimu, įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, kartu šį sprendimą išdėstant rezoliucinėje dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą bei teismui suteiktą teisę priimti vienokį ar kitokį sprendimą dėl asmens pripažinimo recidyvistu, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija laikytina švelninančia nuteistųjų teisinę padėtį ir, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią, tai yra taikoma iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims.

8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, R. M. naujos tyčinės veikos, už kurios įvykdymą nuteista skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu buvo teista Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu už nusikalstamų veikų, numatytų 140 straipsnio 2 dalyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje, įvykdymą (1 t., 84-97 b.l.), šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės nebuvo pilnai atlikusi, tai yra nesumokėjusi skirtos 34 MGL (1700 Eur) dydžio baudos. Taigi, kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, R. M. būdama pilnametė teista už tyčinės smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą ir vėl įvykdė tokio paties pobūdžio nusikaltimą, kas leidžia spręsti ją jokių išvadų dėl savo elgesio nepadarius bei, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, sudaro pagrindą ją pripažinti recidyviste. Teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai apeliacinio skundo argumentams, nuteistąją R. M. charakterizuojantys bylos duomenys neleidžia spręsti įvykdytą veiką buvus spontaniška, atsitiktine bei iš esmės nulemta turimų sveikatos problemų. Nors iš bylos duomenų matyti, jog nuteistoji iš tiesų turi psichinės sveikatos problemų, kurias pateiktais duomenimis ir paaiškinimais bando spręsti, tačiau kartu matyti ir tai, jog pastaroji smurtinė veika, kaip ir ankstesnė – Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu nuteista už tai, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 1,54 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – buvo nulemta ne laikino emocinio nestabilumo dėl pasikartojančių depresijos epizodų, kaip, kad teigia skunde gynėjas, tačiau dėl alkoholio vartojimo problemų. Šią aplinkybę pripažino ir pati nuteistoji duodama parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Taigi, šių duomenų visumos pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas R. M. pripažinti recidyviste yra pagrįstas ir, priešingai apeliacinio skundo argumentams, priimtas vertinant ne vien tik formalų nusikalstamų veikų pakartotinumo faktą, bet visų BK 27 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių visumą. Tuo tarpu skunde akcentuojamos aplinkybės, jog nuteistoji šiuo metu aktyviai gydosi bei nedaro teisės pažeidimų, leidžia spręsti tik apie galimus teigiamus nuteistosios elgesio bei gyvenimo būdo pokyčius ateityje, bet nepaneigia iki tol buvusio tendencingo elgesio.

9. Be viso to, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors R. M. skundžiamu nuosprendžiu ir buvo pripažinta recidyviste, tačiau ši aplinkybė teismo nebuvo vertinama, kaip sunkinanti jos baudžiamąją atsakomybę, taigi, ir apie per ne lyg sugriežtintas nuteistosios atsakomybės ribas šiuo atveju spręsti nėra pagrindo.

Dėl skirtos laisvės apribojimo bausmės turinio

10. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai R. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje, per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinta vienu trečdaliu ir R. M. paskirta laisvės apribojimo bausmė 8 mėnesiams be intensyvios priežiūros, su pirmiau nurodytais įpareigojimais bei draudimais.

11. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas parinkdamas R. M. skirtinos bausmės rūšį bei nustatydamas jos trukmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei R. M. charakterizuojančių duomenų visumą, o būtent, ji pripažinta kalta dėl nesunkaus tyčinio, smurtinio nusikaltimo padarymo, teista, taip pat ir už tokio pat pobūdžio veikos padarymą (1 t., 84-97 b.l.), nebausta administracine tvarka (1 t., 82-83 b.l.), nedirbanti (1 t., 98 b.l.), auginanti nepilnametį vaiką, duomenų apie jos apsilankymą pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą byloje pateikta nebuvo. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į atsakomybę sunkinančią – nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai R. M. gali būti pasiekti paskiriant sankcijoje numatytą laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmę, skiriant atitinkamus įpareigojimus, bei jos trukmę nustatant didesnę nei minimali galima skirti bausmės trukmė. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, o apeliaciniame skunde nekeliant skirtos bausmės ar jos trukmės (ne)pagrįstumo klausimų, plačiau nepasisako.

12. Pažymėtina, jog laisvės apribojimo bausmės esmė yra ta, kad asmuo gyvena laisvėje, tačiau jam tam tikram laikotarpiui nustatomi BK 48 straipsnio 4 bei 5 dalyse numatyti įpareigojimai ir draudimai. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę. Teismas, spręsdamas dėl tam tikrų pareigų ar draudimų nustatymo, turėtų įvertinti poveikio priemonių tikslingumą, įvykdymo realumą bei būsimą poveikį nuteistajam, taip kartu užtikrinant ir teisingumo principo įgyvendinimą. Kaip ir minėta, nuteistosios gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajai skirtu įpareigojimu išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, iš esmės tvirtindamas šio įpareigojimo vykdymą būsiant žalingą nuteistosios psichinei sveikatai, be to, pokyčių gyvenime ji ėmėsi ir pati.

13. Kaip matyti iš nuteistosios R. M. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų bei pateiktų dokumentų, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo ji pradėjo dirbti – vykdo individualią veiklą (prekiauja kvepalais internetu, mugėse), gydosi nuo alkoholio priklausomybės, taip pat pradėjo mokėti ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą baudą, tai yra ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama pakeisti gyvenimo būdą bei pakreipti savo gyvenimą teigiama linkme. Taip pat kartu su skundu pateikti medicininiai išrašai patvirtina ir apeliaciniame skunde akcentuojamus nuteistosios sveikatos sutrikimus dėl kurių ji yra konsultuojama gydytojo (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje taip pat ir naujai pateiktų duomenų visumą, vertina nuteistosios pastangas bei siekiant pozityvių pokyčių gyvenime atliekamus veiksmus, visgi, pirmiau aptartos aplinkybės, kad ir kaip skatintinos, šiuo atveju nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį apeliantės pageidaujamu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajai R. M. skundžiamu nuosprendžiu kartu su laisvės apribojimo bausme nustatyti įpareigojimai bei draudimai yra tarpusavyje suderinti bei objektyviai įvykdomi, tai yra nekliudys nuteistosios darbinei veiklai ar gydymuisi. Akcentuotina, jog, priešingai nei skunde tvirtina gynėjas, darbinė veikla bei pagalba jos stokojantiems ar socialiai pažeidžiamiems asmenims turės nuteistajai teigiamą poveikį, kadangi tokio pobūdžio veikla skatina asmeninį tobulėjimą vertybiniame lygmenyje – padeda ugdyti empatiją, kantrybę, atsakomybę, taip pat pagalba kitiems dažnai suteikia vidinį pasitenkinimą bei prasmingumo jausmą, kas padės užtikrinti teigiamą reabilitaciją bei atsisakyti priklausomybių. Taip pat tokia veikla neabejotinai leis R. M. pasitaisyti ir visuomenės akyse, kaip, kad ji nurodo siekianti.

14. Pažymėtina, jog bausmė yra valstybės poveikio priemonė, skiriama asmeniui už jo įvykdytą nusikalstamą veiką bei ji neišvengiamai yra susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam su laisvės atėmimu susijusia bausme. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

15. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti nuteistajai dėl sveikatos problemų (diagnozuoto (duomenys neskelbtini)) objektyviai negalint atlikti teismo paskirto, ginčijamo įpareigojimo. O jei tokios aplinkybės ir paaiškėtų vėliau, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio nuostatos numato galimybę Probacijos tarnybai kreiptis į teismą su teikimu dėl laisvės apribojimo bausmės atlikimo sąlygų pakeitimo.

16. Atsižvelgusi į pirmiau išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant ir paskiriant R. M. bausmę, kaip ir priimant sprendimą dėl nuteistosios pripažinimo recidyviste, nebuvo nustatyta.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

17. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš R. M. valstybės naudai prašoma išieškoti 104,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistosios (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), taip pat byloje nesant detalių duomenų apie nuteistosios R. M. turtinę padėtį, tačiau esant duomenims apie tik pradedamą vykdyti darbinę veiklą bei sveikatos sutrikimus, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistosios išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. M. gynėjo advokato Laimučio Zaukevičius apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistosios R. M. 104,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą už jai suteiktą teisinę pagalbą.