- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-21
- Bylos Nr.
- I-5342-629/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04906-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Violeta Petkevičienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės, Jolitos Rasiukevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2014 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovė) kanclerio sprendimą Nr. 1D-6599(11) ir 2014 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro sprendimą Nr. 1D-7669(3) bei įpareigoti VRM skirti pareiškėjui pareigūno valstybinę pensiją.
Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno aps. VPK) viršininko įsakymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 21 d. pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 str. 1 d. 12 p. (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), tačiau VRM jam nurodė, kad procesinis sprendimas pagal pareiškėjui pateiktus kaltinimus dėl nusikalstamos veikos nėra priimtas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 13 str. 3 d. sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo gali būti priimtas tik nutraukus tyrimą arba baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas pabrėžė, kad iš vidaus tarnybos jo paties prašymu yra atleistas jau nuo 2012 m. gruodžio 21 d., Kauno aps. VPK tą padaryti buvo įpareigota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, be to, iki šiol pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o Įstatymo 13 str. 3 d. redakcija įsigaliojo tik nuo 2014 m. liepos 1 d., todėl minėtas reglamentavimas jam negali būti taikomas atgaline data. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 str. nuostata „valstybė garantuoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensijų ir ją mokėtų, taigi minėta Konstitucijos 52 str. nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovė VRM atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18, 48–49).
VRM teigimu, Įstatymo 12 str. 2 d. nustatyta, kad skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas institucijos vadovaujasi šiuo Įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais. Kad egzistuotų išimtis, t. y. įstatymo nuostata nedarytų įtakos iki įstatymo įsigaliojimo atsiradusiai subjektinei teisei, tai įsakmiai turi būti nustatyta įstatymu, tačiau Įstatymo 13 str. pakeitimo įstatyme nėra jokių išlygų dėl šios nuostatos netaikymo. Be to, Įstatymo 13 str. 3 d. antras sakinys yra procesinė teisės norma, įgyvendinanti pirmojo sakinio materialiąją teisės normą, kurios tikslas – nesuteikti valstybinės pareigūno pensijos tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui, o procesinė teisės norma taikoma ta, kuri galioja sprendimo priėmimo metu.
Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, laiką ir datą pranešta tinkamai (b. l. 54, 55).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui.
Nustatyta, kad pareiškėjas ėjo Kauno miesto Centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, nuo kurių Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi iki 2013 m. vasario 8 d. buvo nušalintas dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo (tarnybos byla, IV d., b. l. 20). 2012 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas pateikė Kauno aps. VPK viršininkui prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 str. 1 d. 12 p., t. y. paties pareigūno prašymu dėl išėjimo į pensiją (tarnybos byla, III d., b. l. 55), tačiau Kauno aps. VPK 2013 m. sausio 4 d. raštu Nr. 20-S-29 pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos nebus sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas (tarnybos byla, III d., b. l. 56). Nesutikdamas su Kauno aps. VPK sprendimu neatleisti jo iš vidaus tarnybos Statuto 53 str. 1 d. 12 p. pagrindu, pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, o vėliau ir į LVAT. Pažymėtina, kad LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 konstatavo, kad Kauno aps. VPK 2013 m. sausio 4 d. rašte Nr. 20-S-29 išreikšta pozicija teisės taikymo požiūriu negali būti pripažinta teisinga ir pagrįsta, nes pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti Statuto tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas – nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus, todėl LVAT įpareigojo Kauno aps. VPK išspręsti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 str. 1 d. 12 p.
Kauno aps. VPK viršininko 2014 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. 20-TE-834 (tarnybos byla, III d., b. l. 73), kuris pakeistas 2014 m. rugpjūčio 27 d. Kauno aps. VPK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-854 (b. l. 5), pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 str. 1 d. 12 p. nuo 2012 m. gruodžio 21 d. Apskaičiuotas stažas pensijai gauti – 20 metų 2 mėnesiai.
2014 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas pateikė Kauno aps. VPK viršininkui prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 26–27), tačiau VRM 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 1D-6599(11), vadovaudamasi Įstatymo 13 str. 3 d., nurodė pareiškėjui, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo gali būti priimtas tik nutraukus ikiteisminį tyrimą arba baudžiamąją bylą, arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui pareiškėjo atžvilgiu, tuo tarpu procesinis sprendimas pagal jam pateiktus kaltinimus dėl nusikalstamos veikos nėra priimtas (b. l. 41). Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (b. l. 42), tačiau 2014 m. spalio 30 d. VRM sprendimu Nr. 1D-76690(3) pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas (b. l. 43).
Pažymėtina, kad iki 2014 m. liepos 1 d. galiojusioje Įstatymo 13 str. 3 d. redakcijoje buvo įtvirtinta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. Įstatymo 13 str. 3 d. papildyta, nurodant, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.
Pareiškėjo nuomone, nors įsakymas atleisti jį iš tarnybos priimtas po 2014 m. liepos 1 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis atleistas iš tarnybos nuo 2012 m. gruodžio 21 d., klausimui dėl pensijos skyrimo spręsti turi būti taikomos tuo metu, t. y. 2012 m. gruodžio 21 d. galiojusios teisės normos, tačiau teismas kritiškai vertina tokią pareiškėjo poziciją.
Atkreiptinas dėmesys, kad asmens atleidimas iš tarnybos Statuto 53 str. 1 d. 12 p. pagrindu ir valstybinės pensijos skyrimas tokiam asmeniui yra dvi skirtingos procedūros, kurias reglamentuoja skirtingi teisės aktai, t. y. atleidimas iš tarnybos reglamentuojamas Statuto nuostatomis, o pensijų skyrimas – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu. Kaip matyti iš Įstatymo 12 str. 3–4 d. nuostatų, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo prielaida yra suinteresuoto asmens prašymas skirti pensiją, t. y. asmuo, norintis gauti tokią pensiją, turi kreiptis su prašymu į pensiją mokančią instituciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su tokiu prašymu į atsakovą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 19 d. (b. l. 26–27), todėl darytina išvada, kad atsakovė pagrįstai vadovavosi prašymo pateikimo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. Įstatymo 13 str. 3 d., pagal kurią asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra įtariamas kyšininkavimu ir prekyba poveikiu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d., 226 str. 2 d.), ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nėra baigtas (b. l. 40), taigi, teismo vertinimu, VRM pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti sprendimą dėl pensijos skyrimo pareiškėjui.
Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, jei ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu bus nutraukta arba įsiteisės išteisinamasis nuosprendis, pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija bus skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 21 d., taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pažeidė Konstitucijos 52 str., nustatantį, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti VRM 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 1D-6599(11) ir 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1D-7669(3), todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.