- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-27
- Bylos Nr.
- e2-20403-996/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15211-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Stanislovaitienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“
- Atsakovas
- D. K.
- Advokatai
- Giedrius Baziulis, Paulius Bružas
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ atstovui advokatui Pauliui Bružui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ ieškinį atsakovui D. K. dėl permokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
uždaroji akcinė bendrovė „Baltusa“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–5) D. K. (toliau – atsakovas, darbuotojas), prašydama priteisti jai iš atsakovo 11 851,61 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių permoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė paaiškino, kad atsakovas dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) pareigose nuo 2019 m. kovo mėnesio iki 2020 m. spalio 28 d., už šį laikotarpį su atsakovu yra pilnai atsiskaityta ir dar per klaidą įmonė jam yra permokėjusi – įmonė iš viso išmokėjo atsakovui 20 085,95 Eur, o pagal darbo užmokesčio žiniaraščius ir įsakymus dėl komandiruočių turėjo išmokėti 8 234,34 Eur, taigi, permoka siekia 11 851,61 Eur (20 085,95 Eur - 8 234,34 Eur), todėl laikytina, kad atsakovas yra nepagrįstai praturtėjęs įmonės sąskaita, tuo tarpu įmonė, atsakovui nesąžiningai negrąžinant to, kas jam nepriklauso, patyrė nuostolius. Ieškovės įsitikinimu, šiuo atveju egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnis).
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją, papildomai paaiškindamas, kad ieškovė bendradarbiavimo pagrindu yra susijusi su Sp.z.o.o FENIL ir uždarąja akcine bendrove „Gintauto transportas“, nes ieškovė toms bendrovėms nuomoja transporto priemones su vairuotojais, atsakovas toms bendrovėms taip pat buvo „nuomotas“, tačiau jis vis tiek dirbo pas ieškovę tuo metu; neneigia atsakovo teiginio, jog darbo inspekcija atliko įmonės patikrinimą ir nustatė, kad tam tikru laikotarpiu darbuotojams darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo žymimas faktiškai dirbtas laikas ir darbo laikas nakties metu.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (el. b. apyrašo t. II, l. 117–120).
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, nes ji neįrodė jokios permokos buvimo, ieškovė neįrodė nei vienos sąlygos taikyti CK 6.242 straipsnį. Pažymėjo, kad ieškovė mokėjo jam darbo užmokestį, dienpinigius, duomenų apie ieškovės sumokėtus avansus, kurių jis nebūtų atidirbęs, byloje nėra. Teigė, kad ieškovė atskirai neišskirdavo, nedetalizuodavo, kokią dalį išmokamos sumos sudaro darbo užmokestis, kokią dalį dienpinigiai, kiekvieną kartą jam grįžus iš komandiruotės jo nebuvo reikalaujama grąžinti dienpinigių permoką pagal įmonės perskaičiavimus, todėl jis pagrįstai manė, jog prieš jam išvykstant į sekančią komandiruotę įmonė su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujamos grąžinimo, įrodymų, kad darbo santykių pasibaigimo dieną buvo reikalaujama jo grąžinti dienpinigių permoką, nėra, kas dar kartą jam sukėlė pagrįstą manymą, jog įmonė su juo tinkamai ir galutinai atsiskaitė ir jokios permokos nėra. Pažymėjo, kad darbo teisiniai santykiai pasižymi tuo, jog darbuotojui darbo užmokestis ir kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos turi būti mokamos reguliariai, toks modelis, kuomet keletą metų darbuotojui iš anksto mokamos sumos ne pagal sulygtas darbo sutarties sąlygas, neatitiktų apmokėjimo už darbą esmės, toks susitarimas be to pažeistų ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimą sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, darbo teisiniuose santykiuose vienašalis darbdavės ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nėra numatytas, tam, kad darbdavė atgautų darbuotojui be pagrindo išmokėtas sumas, yra nustatyta speciali tvarka – vienašališkos išskaitos atlikimo galimybė su konkrečiais ribojimais (DK 150 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju darbdavė šia teise nė karto nepasinaudojo, vadinasi, darbo santykių eigoje laikė, kad su juo ji yra atsiskaičiusi tinkamai. Teigė, kad ieškovė visą darbo santykių laikotarpį nedariusi išskaitų, nedetalizavusi jam išmokamų sumų paskirties, nutraukusi su juo darbo sutartį negali gintis, kad jam mokėtos sumos turi būti traktuojamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti būtent pati darbdavė. Pažymėjo, kad ieškovės pateiktuose komandiruočių įsakymuose nurodomas 50 proc. dienpinigių dydis, tačiau šiais dokumentais disponuoja išimtinai ieškovė ir gali juos keisti priklausomai vien nuo savo valios, kas tikėtinai padaryta prieš kreipiantis į teismą, t. y. įsakyme nurodytas minimalus dienpinigių dydis, kai faktiškai buvo sutarta ir išmokėtas kitas dienpinigių dydis, kas, atsakovo teigimu, įrodo ieškovės nesąžiningumą.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, papildomai paaiškindamas, kad atsakovas ieškovės buvo siunčiamas dirbti ir į kitas su ieškove susijusias bendroves Sp.z.o.o FENIL ir uždarąją akcinę bendrovę „Gintauto transportas“, tačiau šis laikas nėra ieškovės apskaitytas, todėl galimai tuo remdamasi ieškovė skaičiuoja permoką, tačiau atsakovui jokios permokos nėra, įmonė atsiskaitydavo už jo dirbtą laiką, netgi, atsakovo skaičiavimais, yra nepilnai atsiskaičiusi, bet jis šio klausimo nebekelia; darbo inspekcija atlikusi ieškovės patikrinimą nustatė, kad atsakovui darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo žymimas visas jo faktiškai dirbtas laikas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl permokos iš darbuotojo priteisimo pasibaigus šalis siejusiems darbo santykiams.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ir atsakovas sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), darbo sutartis nutraukta 2020 m. spalio 28 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (el. b. apyrašo t. I, l. 17–20, 174), darbdavė 2021 m. kovo 26 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) su prašymu dėl permokos iš darbuotojo išieškojimo (el. b. apyrašo t. I, l. 149–150), kuri 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. DGKS-1741 darbo byloje Nr. APS-131-6162 (toliau – sprendimas) atsisakė nagrinėti darbdavės prašymą (el. b. apyrašo t. I, l. 14–16).
DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.
Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.
DK 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Pagal DK 146 straipsnio 1 dalį, darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip.
Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 10 punktą, komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbuotojas iki 2020 m. spalio 28 d. įmonėje ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas. Darbdavės teigimu, per šalis siejusių darbo santykių laikotarpį ji darbuotojui yra permokėjusi 11 851,61 Eur, todėl laiko, kad darbuotojas yra nepagrįstai praturtėjęs jos sąskaita. Tuo tarpu darbuotojo teigimu, darbdavė mokėjo jam darbo užmokestį, dienpinigius, duomenų apie ieškovės sumokėtus avansus, kurių jis nebūtų atidirbęs, byloje nėra, darbdavė atskirai neišskirdavo, nedetalizuodavo, kokią dalį išmokamos sumos sudaro darbo užmokestis, kokią dalį dienpinigiai, kiekvieną kartą jam grįžus iš komandiruotės jo nebuvo reikalaujama grąžinti dienpinigių permoką pagal įmonės perskaičiavimus, todėl jis pagrįstai manė, jog prieš jam išvykstant į sekančią komandiruotę įmonė su juo tinkamai atsiskaityta už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujamos grąžinimo, įrodymų, kad darbo santykių pasibaigimo dieną buvo reikalaujama jo grąžinti dienpinigių permoką, nėra, kas dar kartą jam sukėlė pagrįstą manymą, jog įmonė su juo tinkamai ir galutinai atsiskaitė ir jokios permokos nėra.
Pabrėžtina, kad už įmonėje atliekamas finansines operacijas yra atsakinga darbdavė, o darbo teisiniai santykiai pasižymi tuo, kad darbuotojui darbo užmokestis turi būti mokamas reguliariai šalių nustatytais terminais, DK nenumato, kad darbdavė gali mokėti darbo užmokestį iš anksto, nereguliariai, neapibrėžto dydžio ir pan., toks modelis, kuomet darbuotojui iš anksto mokamos didesnės nei jam priklauso pagal darbo sutartį sumos, o papildomai ir grįžus iš komandiruotės darbuotojui nebūtų perskaičiuojami mokėjimai (kaip tai įtvirtina Aprašo nuostatos), neatitiktų apmokėjimo už darbą esmės, toks susitarimas pažeistų DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimą sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Darbo santykiuose vienašalis darbdavio ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nėra numatytas, tam, kad darbdavys atgautų darbuotojams be pagrindo išmokėtas sumas yra nustatyta speciali tokių sumų atgavimo tvarka – vienašališkos išskaitos atlikimo galimybė (DK 150 straipsnis). Kadangi už tinkamą darbo ir finansinių dalykų organizavimą yra atsakingas darbdavys, o darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, gavusi sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams, atliekant išskaitą yra numatyti tam tikri darbuotoją apsaugantys ribojimai. Taigi, jei darbdavė neatliko išskaitų įstatymo nustatytu terminu, vadinasi ji laikė, kad jos išmokėtos darbuotojui sumos yra tinkamos darbuotojui su darbo santykiais susijusios sumos. Byloje nėra duomenų, kad šalys susitarė dėl kitokio darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų mokėjimo būdo nei nustatyta DK. Būtent darbdavė, sumokėjusi didesnes su darbo santykiais susijusias sumas, turėjo tinkamai įforminti tokių sumų išmokėjimą, teisės aktų nustatytu terminu ir tvarka atlikti perskaičiavimus darbuotojui grįžus iš komandiruočių, o to nepadariusi darbdavė negali gintis, kad darbuotojui mokėtos sumos turi būti traktuojamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti būtent pati darbdavė. Svarbu pastebėti ir tai, kad darbdavė jokio klausimo dėl jos skaičiavimais tokios žymios sumos permokos (11 851,61 Eur) nekėlė ne tik kad visą darbo santykių su darbuotoju laikotarpį, bet net ir penkis mėnesius po darbo santykių su juo pasibaigimo, tuo labiau, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius 2021 m. balandžio 2 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. apyrašo t. II, l. 81–83) nurodė, kad atliko patikrinimą įmonėje ir nustatė, jog įmonėje dirbantiems darbuotojams darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose įrašyti neteisingi duomenys – nežymimas faktiškai dirbtas laikas, naktį dirbtas laikas (pvz. atsakovas nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 19 d., nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2020 m. spalio 25 d. dirbo, tačiau jam pažymėtos nemokamos atostogos, atsakovui 2020 m. rugpjūčio 24, 25 d., rugsėjo 1, 4, 25 d. ir kt. nežymimas naktį dirbtas laikas, tuo pažeidžiant DK 120 straipsnio 1, 2 dalis, atsakovui tam tikrais laikotarpiais nebuvo komandiruotėje suteikiamas būstas, pažeidžiant teisės aktų nuostatas), kas, teismo vertinimu, rodo darbdavės nesąžiningą veikimą darbuotojo atžvilgiu, ypač atsižvelgus dar ir į tai, kad, kaip teismo posėdžio metu nurodė ieškovės atstovas, šalys darbo santykius baigė konfliktinėje padėtyje. Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas laiko, kad darbuotojui išmokėtos sumos atitiko darbuotojui darbdavės skirtą mokėjimą tam laikui, jei ir buvo didesnių sumų išmokėjimas, tai jis yra laikomas darbuotojo skatinimu darbdavės iniciatyva. Tokios teismo išvados atitinka teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2198-855/2019). Taigi, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 11 851,61 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių permokos priteisimo, taip pat atmetamas ir išvestinis ieškovės reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teismų praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo; ieškinys atmetamas; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau jis įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bei prašymo jas priteisti nėra pateikęs. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra.
Teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ ieškinį atmesti.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. DGKS-1741 darbo byloje Nr. APS-131-6162 laikyti netekusiu galios.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.