Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens N. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-27901-191/2015 pagal ieškovės S. T. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės S. T. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankui, trečiajam asmeniui V. T., N. P., dėl kredito sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį, kuriuo ieškovė prašė pripažinti 2003 m. kovo 14 d. kreditavimo sutarties Nr. 1682 4.3 punktą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, pripažinti atsakovės vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu, įpareigoti atsakovę toliau vykdyti kreditavimo sutartį.

Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti R. B. vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0085/14/00787, kurioje išieškoma skola pagal 2003 m. kovo 14 d. kredito sutartį iš ieškovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja CPK 145 straipsnio 2 daliai, neatitinka ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principų. Nurodo, kad laimėjęs varžytynes, sumokėjo visą pinigų sumą už įsigytą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Laikinąja apsauga pritaikyti suvaržymai trečiajam asmeniui yra neproporcingai dideli, jis negali disponuoti įsigytu butu arba piniginėmis lėšomis, kuriomis sumokėjo už butą. Vykdomoji byla ieškovei užvesta dėl 17 190,91 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo. Trečiasis asmuo butą įsigijo už 36 926,00 Eur. Faktinis laikinųjų apsaugos priemonių mastas trečiojo asmens atžvilgiu yra 73 852 Eur, t.y. jų masto piniginė išraiška viršija šią sumą kelis kartus.

Laikinosios apsaugos priemonės varžo trečiojo asmens teises. Trečiasis asmuo yra sąžiningas turto įgijėjas. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pirkdamas varžytynėse parduodamą butą, pagrįstai tikėjosi nevaržomai disponuoti šiuo turtu, ketino jį išnuomoti ir gauti pajamų, tačiau dėl laikinųjų apsaugos priemonių buto perdavimas buvo sustabdytas, nuomos sutarties sudaryti negalėjo. Dėl to patiria nuostolių, negauna pajamų.

Prašo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones į 36 926 Eur lėšų areštą, kurias trečiasis asmuo sumokėjo į antstolio depozitinę sąskaitą už nupirktą butą, esantį (duomenys neskelbtini), leidžiant antstoliui surašyti turto iš varžytynių pardavimo aktą ir perduoti trečiajam asmeniui varžytynėse įsigytą butą; šio prašymo netenkinus, pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, leisti trečiajam asmeniui atsiimti 36 926 Eur iš antstolio depozitinės sąskaitos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas patenkintinas iš dalies.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, iki bylos išnagrinėjimo sustabdydamas vykdymo veiksmus išieškant skolą pagal nutrauktą kredito sutartį, kurios nutraukimą ginčija ieškovė.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Specializuotas transportas“ v. VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. 2-1868/2010). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos priemones laikytis proporcingumo principo bei suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje Šveicarijos įmonė „Apatit Fertlizers S.A.“ v. AB „Lifosa“, bylos Nr. 3K-3-146/2002, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Z. v. UAB „MC Wealth Management“, bylos Nr. 2-1319-330/2015).

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog, nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas.

Apeliantas neteisingai nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jo, kaip sąžiningo įgijėjo, teises. Pagal CPK 715 straipsnį laikoma, kad nuo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento pareiga perduoti turtą pirkėjui yra tinkamai įvykdyta, tuomet jam pereina nuosavybės teisė į iš varžytynių parduotą turtą. Apeliantas pripažįsta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas nebuvo pasirašytas. Tokiu būdu apeliantas dar neturi nuosavybės teisių į ieškovei priklausantį turtą. Šiuo aspektu ginčijama laikinoji apsauga jo teisių nevaržo.

Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių mastas viršija ieškinio sumą. Ieškovei priklausantis butas nebuvo areštuotas. Skundžiama laikinąja apsauga yra sustabdyti antstolio atliekami vykdymo veiksmai vykdymo proceso metu.

Kita vertus, sutiktina su apeliantu, kad pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės nėra proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams. Pirmosios instancijos teismo neteisingai sprendė, kad, atsakovei nutraukus kredito sutartį ir pradėjus išieškojimo veiksmus iš ieškovei priklausančio turto, išieškojimą būtina sustabdyti.

Nustatyta, kad šalys 2003 m. kovo 14 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 1682, kuria atsakovė suteikė ieškovei 76000 Lt (22011,12 Eur) kreditą. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Kreditavimo sutartis nutraukta 2010 m. rugsėjo 2 d., priimta Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4109-285/2011 dėl ieškovės įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių, priverstinai išieškant skolą pagal kreditavimo sutartį (civilinė byla Nr. 2-4109-285/2011). Atsakovė vienašališkai nutraukė kredito sutartį dėl ieškovės vėlavimo sumokėti kredito įmokas. Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti 2003 m. kovo 14 d. kreditavimo sutarties Nr. 1682 4.3 punktą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, pripažinti atsakovės vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu, įpareigoti atsakovę toliau vykdyti kreditavimo sutartį. Ieškinio reikalavimą grindžia nesąžiningomis kredito sutarties 4.3 punkto sąlygomis, tačiau neginčija įmokų pagal kreditavimo sutartį, kurių mokėjimo terminai jau yra suėjęs, mokėjimo pagrįstumo, taip pat neginčija fakto, kad ji pažeidė kredito sutartį nemokėdama atsakovei kredito įmokų ir palūkanų kredito sutartyje nustatytu grafiku, nekvestionuoja sutartyje numatyto šių prievolių įvykdymo užtikrinimo hipoteka teisėtumo, vykdymo išieškojimo pagrindo ir veiksmų (kredito sutarties 4.4 punktas).

Teismų praktikoje nurodoma, kad pats savaime ieškinio padavimas ar net jo patenkinimas nereiškia, jog yra pagrindas taikyti ir palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, kurios nebeatlieka sprendimo įvykdymo užtikrinimo funkcijos ar yra aiškiai perteklinės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi būti savitikslis, kadangi toks jų taikymas pažeistų ekonomiškumo bei proporcingumo principus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-45-516/2015). Pažymima, kad hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas dėl hipotekos įgyvendinimo priverstinai išieškant skolą iš skolininkų A. P. ir D. P., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Tuo remiantis, ieškovei neginčijant savo skolinio įsipareigojimo pagal kredito sutartį vykdytinumo, tačiau sustabdžius išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, būtų nepagrįstai ignoruojama hipotekos instituto prasmė, neproporcingai apribotos atsakovės kaip hipotekos kreditorės teisės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės reikalavimo teisė, užtikrinta hipoteka, išliktų net ir ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju. Taigi ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas sąlygotų ieškovės finansinių įsipareigojimų vykdymą ateityje, bet neturėtų jokios įtakos jau pradelstų ieškovės piniginių prievolių išieškojimo iš įkeisto turto vykdymui. Paminėtina, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė (sprendimas neįsiteisėjęs).

Atsižvelgiant į šią išvadą, nėra procesinio tikslo pasisakyti dėl atskirojo skundo reikalavimų pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo klausimo išnagrinėjimui.

Vadovaujantis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant laikinųjų apsaugos taikymo priemonių taikymo pagrindą. Dėl to 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

Atmesti ieškovės S. T. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdant antstolio R. B. vykdomą išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0085/14/00787.