Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2019-02-06 · Civilinė byla Nr. 2-340-854/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-06
Bylos Nr.
2-340-854/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Giedrė Čėsnienė
Atsakovas
UAB „Transtira“
Ieškovas
Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo
ADB „Gjensidige“, R. Š.
Advokatai
Zigmantas Benetis
(S)VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 6 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Čėsnienė,sekretoriaujant Ingridai Žuraitei,dalyvaujant atsakovo UAB „Transtira“ atstovui advokatui Zigmantui Benečiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys byloje ADB „Gjensidige“ ir R. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 4 404,50 € (15207,85 Lt) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. R. Š. buvo samdomas atsakovo darbuotojas, eismo įvykis buvo padarytas šiam vykdant darbines pareigas.

Eismo įvykio metu vilkikas „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo draustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vėliau šiam biurui tą sumą kompensavo ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, kaip neįvykdžiusį pareigos apdrausti jam priklausančios transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, dėl nuotolių atlyginimo, tačiau atsakovas ieškovo prašymo netenkino.

Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu, 2014-09-19, ½ dalį sumos, t.y. 2202,25 Eur sumokėjo (b.l. 28, t. III). Su likusiais reikalavimais nesutinka, motyvuodamas tuo, kad eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė buvo apdrausta skirtingų draudikų, t.y. atsakovui priklausantis vilkikas Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo kompanijoje „Soglasije“ Insure Company Limited, o priekaba (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo drausta UAB DK “PZU Lietuva“ (dabar – ADB „Gjensidige“). Paaiškėjus, kad vilkiko civilinės atsakomybės draudimas neatitinka TPVCAPDĮ nuostatų, atsakovas atlygino 50 proc. nuostolių, tačiau nesutinka, jog turi pareigą atlyginti likusią sumą, teikdamas, kad likusios žalos atlyginimo ieškovas turi reikalauti iš priekabos draudiko.

Atsakovas, pažymėdamas, kad byloje keliamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą - vilkiką, priekabą ar juos abu, savo poziciją grindžia tuo, jog deliktiniams teisiniams santykiams turi būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė. Eismo įvykiui įvykus Vokietijos Federacinėje Respublikoje, susiklostė nesutartiniai (deliktiniai) teisiniai santykiai, todėl taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę vilkikas ir priekaba sudaro vieną atsakomybės vienetą, todėl šių draudikų atsakomybė yra bendra ir, jei nesusitarta kitaip, draudikai eismo įvykio metu padarytą žalą atlygina per pusę. Todėl priekabos draudikui tenka dalis atsakomybės už eismo įvykį, kurį sukėlė vilkikas su sukabinta drausta priekaba, nes apdraudžiant priekabą kartu yra apdraustas ir priekabos vairuotojas, buvęs kartu yra bendro, sujungto junginio vairuotojas. Tai reiškia, kad ½ dalies atsakomybės už eismo įvykio metu patirtą žalą tenka prikabintą priekabą (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apdraudusiai UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar – ADB „Gjensidige“).

Prašo atmesti likusią ieškinio dalį kaip pareikštą netinkamam atsakovui, gindamasi iš draudimo sutarties ir įstatymo (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 6 dalis) kylančiomis draudiko (trečiojo asmens) prievolėmis.

Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ (UAB DK „PZU Lietuva“ teisių perėmėja 2014-10-28 žodinės teismo nutarties pagrindu) su ieškiniu sutinka, motyvuodamas tuo, kad jo apdrausta priekaba buvo prikabinta prie neapdraustos transporto priemonės (vilkiko), todėl būtent atsakovui, kaip transporto priemonės savininkui (valdytojui), atsiranda prievolė atlyginti transporto priemonės padarytą žalą. Pažymėjo, kad trečiojo asmens atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi trečiasis asmuo atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose, jo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu, šiai sutarčiai taikoma Lietuvos teisė. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudime sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui.

Trečiasis asmuo R. Š. atsiliepimo į ieškinį nėra pateikęs.

Bylą iš naujo nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme į 2019-01-17 teismo posėdį ieškovas ir tretieji asmenys, kuriems apie jį pranešta tinkamai, neatvyko. Gauti ieškovo ir trečiojo asmens ADB „Gjensidige“ prašymai nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant. R. Š. jokių prašymų nepateikė, jo neatvykimo į teismo posėdį priežastys nežinomos. Byla išnagrinėta ieškovui ir tretiesiems asmenims nedalyvaujant (CPK 246, 247 str.).

Atvykęs atsakovo atstovas palaikė ankstesnę atsakovo poziciją, pažymėjo, kad jų dėstomus argumentus patvirtina ir teismo papildomai gauti duomenys apie Vokietijos teisę.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą.

2015-04-21 sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas priteisė iš UAB „Transtira“ Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 4404,50 Eur (15207,85 Lt) nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014-03-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 607,63 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 13,02 Eur teismo turėtų pašto išlaidų. 2015-05-20 papildomu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas papildomai priteisė iš atsakovo UAB „Transtira“ ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdymu.

2016-09-06 nutartimi Vilniaus apygardos teismas nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimo rezoliucinę dalį patikslinti ir nurodyti, kad iš UAB „Transtira“ Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai priteista 2 202,25 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014-03-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 304,51 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą sprendimo dalį nutarta palikti nepakeistą. Taip pat nutarta palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-20 papildomą sprendimą.

2017-03-29 nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Vilniaus apygardos teismo 2019-09-06 nutartį panaikino ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės klausimas šios bylos kontekste yra aktualus ta prasme, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomu civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Vokietijos teisės pagrindu apibrėžiama ir šios prievolės apimtis. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė). Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismams yra žinomas Vokietijos teisės aiškinimas dėl vilkiko ir priekabos junginio draudikų prievolių apimties išmokant draudimo išmoką, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra; transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis. Tačiau šis Vokietijos teisės aiškinimas negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje dėl bylų skirtingų faktinių aplinkybių. Tai lemia išvadą, kad Vokietijos teise gali būti kitaip, nei šios nutarties 27 punkte nurodytame Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktame teisės aiškinime, reglamentuojama vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimtis, kai kita junginio dalis nebuvo drausta.

2018-01-04 nutartimi Vilniaus apygardos teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimą ir 2015-05-20 papildomą sprendimą panaikinti ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimties, kai kita junginio dalis nebuvo drausta, aiškinimo pagal Vokietijos teisę. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017-03-29 nutartyje konstatavus, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti ginčui taikytinų Vokietijos teisės normų ir jų turinio, šalims pateikus naujus įrodymus dėl taikytinos Vokietijos teisės ir jos aiškinimo, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos esmės.

Byloje nustatyta, kad 2012-08-20 Vokietijoje dėl tuomečio atsakovo darbuotojo R. Š., vairavusio transporto priemonę Mercedes Benz, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) su prikabinta priekaba (duomenys neskelbtini), Valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui BMW, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu tiek vilkikas, tiek priekaba buvo registruotos Lietuvos Respublikoje, ir priklausė atsakovui UAB „Transtira“.

Eismo įvykio metu priekaba buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar ADB „Gjensidige“), o vilkikas nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovas byloje buvo nurodęs, kad vilkikas buvo drausta draudimo bendrovėje „SOGLASSYE Insurance Company Limited“, tačiau bylą pirmą kartą nagrinėjusiam teismui tokius argumentus pripažinus nepagrįstais (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 25 punkto pagrindu), vėliau neginčijo, kad vilkikas nebuvo tinkamai apdraustas (CPK 187 str.).

Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“), administravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, 2013 m. rugpjūčio 5 d. pateikė ieškovui reikalavimą dėl 4404,50 Eur (3830 Eur kompensacija ir 574,50 Eur administravimo mokestis) žalos atlyginimo. Ieškovas nurodytą sumą atlygino TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnio pagrindu.

Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Byloje nėra ginčo nei dėl žalos padarymo fakto, nei dėl žalos dydžio, nei dėl eismo įvykio kaltininko. Byloje iš esmės nekvestionuojama ir tai, kad ieškovas turėjo pareigą patenkinti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą visa apimtimi.

Atsakovas bylos nagrinėjimo metu patenkino 50 proc. ieškovo reikalavimo, prisiimdamas savo atsakomybės dalį už žalą, tenkančią jam, kaip neapdrausto privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu vilkiko savininkui, taip su šia reikalavimo dalimi sutikdamas (b.l. 28, t. III). Apie savo sutikimą su šia ieškinio dalimi atsakovas pažymėjo dar 2014-11-17 teismui pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį (CPK 187 str.).

Byloje liko neišspręstas ginčas dėl to, kas ir kokiu pagrindu turi prievolę atlyginti ieškovui likusią nuostolių dalį.

Dėl bylai aktualios Vokietijos teisės turinio ir civilinės atsakomybės subjektų prievolių apimties

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje 2017-03-29 nutartyje nurodė, jog pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.

Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomu civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsakovo šioje byloje, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).

Taigi, žalą padariusių asmenų prievolės apimtis nustatytina pagal Vokietijos teisę, kuri tiesiogiai sąlygoja ir draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką ribas. Todėl atmestini kaip nepagrįsti trečiojo asmens argumentai apie tai, kad jo kaip priekabos draudiko atsakomybę eliminuoja TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatos, kadangi jos aptariamu atveju netaikomos.

Nagrinėjamoje byloje aktualus vienos iš transporto priemonių junginio dalių draudiko prievolių apimties, kai kita junginio dalis nebuvo drausta, aiškinimas pagal Vokietijos teisę. Visi žemiau nurodyti Vokietijos teisės aktai yra viešai prieinami interneto puslapyje http://www.gesetze-im-internet.de.

Lietuvos teismams yra žinomas Vokietijos teisės aiškinimas dėl vilkiko ir priekabos junginio draudikų prievolių apimties išmokant draudimo išmoką, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 (b.l. 73-100, t. II) pateiktą išaiškinimą, transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra; transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis.

Atsakydamas į ieškovo klausimus, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“) 2014-09-02 rašte (b.l. 162, t. II) pažymėjo, kad jeigu kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas iš esmės nustatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (vok. StVG), pagal kurio 7 straipsnio 1 dalį transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 proc. prievolė trečiajai šaliai; tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 proc. atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą (abi priemonės yra vienodai svarbios ir pagrindinės). Šalis sumokėjusi kompensaciją ieškovui, gali susigrąžinti 50 proc. atlygintos sumos iš kitos atsakingos šalies; abi atsakingos šalys moka kompensaciją. Prievole dalinamasi remiantis Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsniu, Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 426 straipsniu ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimu. Rašte pažymėta, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos.

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo, teismas kreipėsi į Vokietijos atsakingą instituciją 1968-06-07 Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka, prašydamas pateikti ginčui aktualią Vokietijos teisę (b.l. 39-40, t. IV).

Į bylą gautas Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos atsakymas (b.l. 49-54, t. IV), kuriame nurodyta, kad jeigu vilkikas su priekaba sukelia autoįvykį, tuomet pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo (StVG) 7 straipsnio 1 dalį ir vilkiko laikytojas, ir priekabos, kuri taip pat turi būti apdrausta, laikytojas įpareigojami atlyginti žalą. Jeigu vilkiko ir priekabos laikytojai yra du skirtingi asmenys, tuomet jie pagal Vokietijos civilinį kodekso (BGB) 421 straipsnio 1 dalį atsako solidariai.

Aptartos Vokietijos teisės normos iš esmės reiškia, kad pagal Vokietijos teisę, priešingai nei pagal Lietuvos (TPVCAPDĮ 16 str. 5 d.), aplinkybė, jog žala padaroma transporto priemonės junginio, valdomo vilkiko vairuotojo, neeliminuoja subjekto, atsakingo už velkama transporto priemone padarytą žalą, atsakomybės. Pagal Vokietijos teisę, konkrečiai pagal Vokietijos Kelių eismo įstatymo (vok. StVG) 7 straipsnio 1 dalį, taip pat Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 421, 249, 823, 840 straipsnių nuostatas, kai žala padaroma transporto priemonių junginiu, vairuojamu vilkiko vairuotojo, pareiga atlyginti žalą tenka tiek už vilkiko, tiek už priekabos valdytojų civilinę atsakomybę atsakingiems subjektams solidariai.

Minėtame Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos rašte šią bylą nagrinėjančiam teismui taip pat nurodyta, kad vidaus santykių ribose tarp transporto priemonės civilinės atsakomybės draudiko ir Vokietijos nacionalinis draudikų biuro („Grune Karte e.V.“) susitarimas dėl žalos atlyginimo vykdomas pagal Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Rašte primintas jau minėtas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas 2010-10-27 nutartyje ir pažymėta, kad nors joje buvo nagrinėjamas atvejis su daugybiniu draudimu, taigi toks atvejis, kai apdrausti buvo ir vilkikas ir priekaba, tačiau tuos pačius principus galima taikyti ir tokiam atvejui, kai apdrausta būna tik viena transporto priemonių junginio dalis, ir reikalavimų dėl žalos atlyginimo sureguliavimą vykdo Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“).

Ieškovas į bylą pateikė ir kitą Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos raštą, teiktą į Kauno apygardos teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. 2A-162-945/2018, kurios ratio decidendi sutampa su šia byla (b.l. 126-129, t. IV). Jame pažymėta, kad pagal Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 1 dalį paskirstomas žalos atlyginimas tarp vilkiko bei priekabos draudikų. Kai vilkikas nedraustas civilinės atsakomybės draudimu, jo savininko atsakomybei taikytinos bendrosios Vokietijos civilinio kodekso nuostatos. Ar analogiškai taikytinos Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 1 dalies nuostatos turėtų atsakyti sprendžiantis teismas, nes Vokietijos teismų sprendimų šiuo klausimu nėra.

Šiame kontekste aktualus ir jau minėtame Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“) 2014-09-02 rašte (b.l. 162, t. II) pateiktas aiškinimas apie tai, kas laikoma „apdrausta“ transporto priemone. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nurodė, kad transporto priemonė laikoma apdrausta tol, kol įvykus eismo įvykiui draudikas arba draudikų bendrija perima trečiųjų šalių reikalavimus atlyginti žalą atsižvelgdami į Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reglamentą (vok. KfzPflVV). Transporto priemones, kurios turi būti draudžiamos privalomuoju draudimu ir kurios turi užsienio valstybinius numerius, pagal valstybinę teisę ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 2.5 straipsnį turi apdrausti draudimo bendrovės arba draudikų bendrija. Teismas pažymi, kad transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę įtvirtinta Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (vok. PflVG) 1 straipsnyje. Vadovaujantis aptariamu Vokietijos nacionalinis draudikų biuro aiškinimu, kai tokia pareiga tinkamai nevykdoma už užsienyje registruotos transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę atsakingo asmens, Biuras tokiuose santykiuose veikia kaip draudikas. Taigi šia prasme Lietuvos Respublikoje registruotas vilkikas, kurios valdytojo (šiuo atveju – atsakovo) civilinei atsakomybei taikoma Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro apsauga, Vokietijos teisės prasme laikomas „apdraustas“.

Tokia išvada patvirtina tai, ką nurodė ir Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerija, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 nutartyje pateiktas aiškinimas apie transporto priemonių junginio atskirų dalių draudikų atsakomybės apimtis aktualus ir tuo atveju, kai viena iš junginio dalių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nedrausta, taigi, ir šioje byloje. O Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsnio nuostatos tokiai faktinei situacijai taikytinos vadovaujantis įstatymo analogija.

Nenustatyta, kad Vokietijos teisėje būtų nuostatų, skirtingai reglamentuojančių subjektų, atsakingų už transporto priemonės junginio valdytojo padarytą žalą, atsakomybės apimčių pasiskirstymą tais atvejais, kai abi junginio dalys drausto privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir tais, kai vienos iš dalių valdytojas tokios pareigos nėra tinkamai įvykdęs. Kad tokių nuostatų Vokietijos teisėje nėra iš esmės patvirtino ir Vokietijos teisingumo ir vartotojų teisių apsaugos ministerija (b.l. 128, t. IV).

Atlikta Vokietijos teisės analizė sudaro pagrindą spręsti, kad už žalą, padarytą transporto priemonių junginio, solidariai atsakingi vilkiko ir priekabos valdytojai ar, jeigu tokie yra, jų civilinės atsakomybės draudikai. Nagrinėjamu atveju už nukentėjusiajam Vokietijoje padarytą žalą solidariai atsakingi atsakovas ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“.

Pagal Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 426 straipsnio 1 dalį bendraskoliai vienas kito atžvilgiu įpareigojami žalą atlyginti lygiomis dalimis. Jau minėta, kad šiai bylai aktualus ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimo aiškinimas, kad už transporto priemonių junginio padarytą žalą už atskirų jos vienetų valdytojų civilinę atsakomybę atsakingi asmenys šią atsakomybę dalinasi per pusę. Be to, pagal analogiją taikytinos Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsnio nuostatos. Tai, kas išdėstyta, sudaro pagrindą išvadai, kad pagal Vokietijos teisę šioje byloje nagrinėjamu atveju už transporto priemonių junginio vairuotojo padarytą žalą atsakovas ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ atsakingi lygiomis dalimis.

Dėl atsakovo tinkamumo ir bylos baigties

Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos atsakyme bylą nagrinėjančiam teismui (b.l. 49-54, t. IV) be kita ko nurodyta, kad nukentėjusysis pagal Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (VVG) 115 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Vokietijos civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (PflVG) 1 straipsnį gali priekabos transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikui pareikšti tiesioginį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Užsieninių transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (AuslPflVG) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tiesioginį reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagal Draudimo sutarčių įstatymo 115 paragrafą galima pareikšti ir užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikui. Ir galų gale, reikalavimus, kylančius iš eismo įvykių, kuriuos sukėlė užsienyje leidimą važinėti gavusi transporto priemonė, galima pareikšti taipogi ir Vokietijos draudimo asociacijai Verein Deusches Büro Grüne Karte e.V. pagal Užsieninių transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (AuslPflVG) 2 straipsnio 1 dalies punktą b, 6 straipsnio 1 dalį ir Draudimo sutarčių įstatymo 115 straipsnį. Tarptautinių santykių ribose užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikas ir Vokietijos draudimo asociacija Verein Deusches Büro Grüne Karte e.V. nukentėjusiojo atžvilgiu atsako solidariai pilna apimtimi. Tai galioja nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimą turėjo tik viena ar abi transporto priemonės junginio dalys.

Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pareigą atlyginti to reikalaujančiam nukentėjusiajam visą nuostolių sumą, nepriklausomai nuo to, kad dalis transporto priemonių junginio buvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvoje ir priekabos draudikas buvo žinomas.

Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui pareikalavus šių nuostolių iš Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro, pastarasis neturėjo pagrindo tokio reikalavimo kvestionuoti ir privalėjo jį patenkinti (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis). Kaip jau minėta, iš esmės ginčo byloje dėl to ir nekilo.

Savo prievolės dalį, kylančią jam delikto pagrindu, atsakovas yra įvykdęs, sumokėdamas pusę visų nuostolių sumos, todėl teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Sprendžiant klausimą, ar Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę kreiptis į atsakovą su regresiniu reikalavimu pilna apimtimi, svarbu pažymėti, kad šiam santykiui taikytina Lietuvos teisė. Kasacinis teismas šioje byloje priimtoje 2017-03-29 nutartyje konstatavo, kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).

Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Biuras, išmokėjęs išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti iš šio draudiko išmokėtas sumas.

Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį, asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Biuro, kaip specifinio civilinės atsakomybės draudimo santykių subjekto, teisės reiškiant regresinius reikalavimus nėra reglamentuotos kitaip, todėl ieškovas taip pat patenka į subjektų, kuriems galioja nurodyta taisyklė, ratą.

TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta taisyklė aiškintina taip, kad tuo atveju, kai kaltininko civilinė atsakomybė yra apdrausta privalomuoju draudimu, regreso teisę įgyvendinantis subjektas pirmiausia turi kreiptis į jo draudiką, ir tik jo nesant tiesiogiai į kaltininką. Būtent tokį nurodytos normos aiškinimą lemia specifinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paskirtis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 išaiškino, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, įvykus draudimo įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių. Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus, pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t.y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris nėra sutarties šalis.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Vokietijos teisės pagrindu kylančios civilinės atsakomybės ½ dalį, tenkančią jam kaip priekabos valdytojui, yra apdraudęs privalomuoju draudimu. Nėra abejonių dėl to, kad draudimo apsaugos apimtis yra pakankama padengti nuostoliams, tenkantiems priekabos valdytojo civilinės atsakomybės daliai. Todėl ieškovas dėl šios nuostolių dalies atlyginimo pirmiausia turi pareigą kreiptis į atsakovo civilinės atsakomybės draudiką, trečiąjį asmenį šioje byloje ADB „Gjensidige“.

Byloje jau nustatyta, kad pagal Vokietijos teisę šiuo atveju žalą, padarytą eismo įvykio Vokietijoje kaltininko, lygiomis dalimis turi atlyginti atsakovas UAB „Transtira“ ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“. Atsakovas pusę ieškovo reikalavimo pripažino ir patenkino bylos teisiminio nagrinėjimo metu. Vadovaujantis aptartomis Lietuvos teisės nuostatomis, sutiktina, kad likusios dalies nuostolių, už kurių atlyginimą atsakingas atsakovo priekabos civilinės atsakomybės draudikas, ieškovas negali reikalauti tiesiogiai iš atsakovo. Tai sudaro pagrindą šią ieškinio dalį atmesti kaip pareikštą netinkamam atsakovui.

Dėl kitų klausimų

Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nustatytos CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Vertinant šalių procesinį elgesį bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismas byloje konstatavo, jog ieškiniu prašomą priteisti žalą lygiomis dalimis turi atlyginti atsakovas ir trečiasis asmuo. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas pusę ieškovo reikalavimo pripažino ir 2014 m. rugsėjo 19 d., t.y. po bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. kovo 21 d.) sumokėjo ieškovui pusę ieškinio sumos. Ieškovas jokių prašymų (dėl ieškinio dalies atsisakymo, ieškinio reikalavimų sumažinimo) byloje iki pat jos išnagrinėjimo pabaigos pirmosios instancijos teisme antrą kartą nepareiškė. Teismas sprendė, kad likusios dalies (pusės ieškinio sumos) nuostolių ieškovas negali reikalauti tiesiogiai iš atsakovo ir šią ieškinio dalį atmetė. Įvertinus nurodytas aplinkybes, spręstina, kad abi šalys turi teisę į pusę jų iki 2014 m. rugsėjo 19 d. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovui turi būti atlygintos visos po 2014 m. rugsėjo 19 d. patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovas iki 2014 m. rugsėjo 19 d. patyrė 723,48 Eur bylinėjimosi išlaidų (132,07 Eur žyminis mokestis, 475,56 Eur išlaidos, susijusios su dokumentų vertimu, 115,85 Eur išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu).

Atsakovas iki nurodytos datos bylinėjimosi išlaidų nepatyrė, o po minėtos datos yra sumokėjęs 132,95 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, 50 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą, 25 Eur už dokumentų vertimą, 600 Eur už advokato pagalbą rengiant kasacinį skundą, iš viso patyręs 807,95 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Taigi ieškovui iš atsakovo priteistina 361,74 Eur bylinėjimosi išlaidų – pusė jo iki 2014-09-19 patirtų išlaidų (723,48 Eur/2), o atsakovui iš ieškovo priteistinos visos po 2014-09-19 bylinėjimosi išlaidos, t.y. 807,95 Eur.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendime nurodė, kad teismas byloje patyrė 13,02 Eur išlaidų (bylos duomenimis iki 2014 m. rugsėjo 19 d. - 5,50 Eur, po šios datos – 7,52 Eur), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Duomenų apie patirtas procesinių dokumentų siuntimo išlaidas bylą nagrinėjant apeliacine ir kasacine tvarka byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, patyrė 13,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Vadovaujantis pirmiau aptarta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių tvarka, valstybės naudai iš ieškovo priteistina 23,37 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (2,75 Eur + 7,52 Eur + 13,10 Eur), iš atsakovo šios išlaidos nepriteistinos, kadangi neviršija 3 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, 92 straipsnis).

Bylinėjimosi išlaidų suma, priteista valstybei, turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

2014 m. kovo 21 d. nutartimi ieškovo reikalavimams užtikrinti taikytos laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Transtira“, juridinio asmens kodas 122282884, – 15 207,85 Lt vertės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esančio pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, areštą; tik nesant ar nepakankant pareiškimui užtikrinti skolininko UAB „Transtira“ nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, areštuoti skolininko pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kreditų įstaigų sąskaitose, ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančius pas atsakovą arba trečiuosius asmenis 15 207,85 Lt sumai. Ieškovo ieškinį atmetus, minėta nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas 125709291, iš atsakovo UAB „Transtira“, juridinio asmens kodas 122282884, 361,74 Eur (tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą 74 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui UAB „Transtira“, juridinio asmens kodas 122282884, iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 807,95 Eur (aštuonis šimtus septynis eurus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 23,37 Eur (dvidešimt tris eurus 37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti atsakovo UAB „Transtira“, juridinio asmens kodas 122282884, atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-68-3-09261-2014-4.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Giedrė Čėsnienė