- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-25
- Bylos Nr.
- e2A-435-343/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02656-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- BTA Insuarance Company SE, BTA Insurance Company SE
- Atsakovas
- UAB „Bemvita“
- Trečiasis asmuo
- A. V.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, sekretoriaujant Ievai Giegeckaitei, dalyvaujant ieškovės BTA Insuarance Company SE atstovui advokatui M. S., atsakovės UAB „Bemvita“ atstovui A. D., trečiajam asmeniui A. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Bemvita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-10512-192/2015 pagal ieškovo BTA Insurance Company SE, veikiančio per ,,BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Bemvita“, trečiajam asmeniui A. V. dėl išmokos grąžinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovės 1 224 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistiną skolą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 11 06 Vokietijoje įvyko autoįvykis, kurio metu, išsiliejus dyzelinui, padaryta teritorijos tarša, apgadintos paletės su daiktais. Įvykio kaltininku pripažintas A. V., kuris vairavo atsakovei priklausančią transporto priemonę MAN TGA v/n (duomenys neskelbtini). Ieškovas, vadovaudamasis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, 2014 10 13 išmokėjo 1 224 Eur draudimo išmoką dėl padarytos žalos. Pagal draudimo sutarties Nr.12 44914973 sąlygas draudėjas – atsakovė UAB „Bemvita“, draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2013 11 01. Atsakovė įmoką sumokėjo 2013 11 15, t. y. po 2013 11 06 įvykio, todėl ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalimi, prašė visą išmokėtą draudimo išmoką priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, žalai atsiradus dėl nejudančios transporto priemonės, transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas netaikomas. Ieškovo nurodytas įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju įvykiu. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių 2013 11 06 autoįvykio Vokietijoje faktą ir aplinkybes, taip pat objektyvių duomenų, kad ieškovo sumokėtos sumos, skirtos eismo įvykio metu sukeltai žalai kompensuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės ieškovui 1 224 Eur draudiminę išmoką ir 223 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad 2013 10 30 tarp BTA Insurance Comapany SE, veikiančios per filialą Lietuvoje, ir atsakovės UAB ,,Bemvita“ buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 12 4914973, kuria buvo draudžiama transporto priemonė MAN TGA, v/n (duomenys neskelbtini). Sutartis galiojo nuo 2013 11 01 iki 2014 10 31. Atsakovė 1 850 Lt draudimo įmoką, kurią turėjo sumokėti iki 2013 11 01, sumokėjo 2013 11 15. 2013 11 06 iš atsakovei priklausančio automobilio MAN TGA v/n (duomenys neskelbtini) išsiliejus tepalams ir taip užteršus teritoriją ir sugadinus svetimą turtą, ieškovas išmokėjo 1 224 Eur žalai atlyginti. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad ieškovas įrodė, jog 2013 11 06 iš atsakovei priklausančios transporto priemonės MAN TGA ištekėjęs dyzelinas sukėlė tretiesiems asmenims A. G. GMbH 1 224 Eur žalą, kurią atlyginęs ieškovas TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu turi teisę regreso tvarka išreikalauti iš atsakovės. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovas, atlyginęs nedraudžiamojo įvykio (susijusio su nejudančia transporto priemone) sukeltą žalą, neturi teisinio pagrindo atgręžtinio reikalavimo teise prašyti atlyginti išmokėtas sumas. Teismas nurodė, kad TPVCAPD įstatymo 16 straispnio 1 dalis numato, jog išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Įstatymo 14 straipsnio 4 dalis nurodo, kad draudikų atstovai, paskirti kitoje Europos Sąjungos valstybėje, yra atsakingi už išmokos mokėjimą nukentėjusiems asmenims. Todėl teismas atmetė atsakovės argumentus, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, įvykis, susijęs su nejudančia transporto priemone, nėra laikomas eismo įvykiu Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo prasme, todėl TPVCAPDĮ nuostatos šiuo atveju nėra taikomos. Teismas pažymėjo, kad, nustačius atsakovės kaltę dėl A. G. GMbH gamyklos teritorijoje išsiliejusio dyzelino ir ieškovui atlyginus dėl to atsiradusią žalą už atsakovę, net ir nedraudžiamojo įvykio atveju, atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovo išmokėtas sumas. Įstatymas nedraudžia draudikui atlyginti draudėjo patirtus nuostolius vien todėl, kad įvykis yra nedraudžiamasis. Žala atsirado dėl atsakovės veiksmų/neveikimo. Ją lėmė bendrojo reikalavimo elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytum niekam žalos, nesilaikymas, todėl tarp žalos ir šių veiksmų yra priežastinis ryšys. Teismas vertino, kad žalą padariusio asmens pareiga ją atlyginti išlieka nepriklausomai nuo to, ar žalos atlyginimo reikalauja žalą patyręs asmuo, ar žalą patyrusiam asmeniui atlyginęs asmuo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jos nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, nesilaikė kasacinio teismo praktikos, sprendimą priėmė nenustatęs visų būtinų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės už žalą, vadovavosi tik ieškovo pateiktais įrodymais ir paaiškinimais ir nevertino kad:
A. G. GmbH eismo įvykio nefiksavo, nesikreipė į policiją, tuo metu buvę teritorijoje žalą patyrusios bendrovės darbuotojai nesiėmė jokių veiksmų autoįvykiui užfiksuoti (surašyti protokolą, išsaugoti vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, nufotografuoti eismo įvykį ir jo kaltininką); bendrovė paaiškinimus apie įvykį iš savo darbuotojų paėmė praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo įvykio datos;
nėra jokių įrodymų, kad įvykis įvyko būtent 2013 11 06, duomenų, kad tik atsakovės transporto priemonė tą dieną buvo teritorijoje ir, kad būtent ši pateko į eismo įvykį. Atsakovės transporto priemonę valdęs vairuotojas A. V. taip pat nenurodė, kad 2013 11 06 būtų sugedusi transporto priemonė, ji nebuvo remontuojama nei nurodytą įvykio dieną nei vėliau;
iš ieškovo pateiktos fotonuotraukos nematyti, kurią dieną ir kokioje vietovėje ji padaryta, fotonuotrauka nepatvirtina, kad būtent tą dieną įvyko tarša, iš jos negalima spręsti, kas sukėlė taršą, nuotraukoje neužfiksuotas atsakovės automobilis. Nėra pateikta taršos dydį, jos likvidavimo faktą patvirtinančių įrodymų. Teismas nenagrinėjo, ar nukentėjusios bendrovės žalos dydis yra realus ir tuo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad turi būti nustatyta, ar draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius. Ieškovas turi pareigą nustatyti nuostolių dydį ir jį pagrįsti, tačiau jį apskaičiuodamas rėmėsi tik trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimu. Kitokie teritorijos ar produkcijos apžiūros veiksmai vietoje atlikti nebuvo, ekspertizės nedarytos, įvykio aplinkybės neaiškintos. Ieškovo ir nukentėjusio asmens elektroninis susirašinėjimas apie žalos dydį yra nepagrįstas jokiais dokumentais. Nukentėjęs asmuo susirašinėjime nurodė, kad sugadintos 22 paletės, tačiau paprašius pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, nukentėjęs asmuo pasiūlė ieškovui susitarti, kad žalos dydis yra lygus pusei sugadintų palečių kainos, t. y. 11 palečių vienetų. Ieškovas sutiko žalos dydį apskaičiuoti pagal tai, kad buvo sugadinta 11 palečių;
ieškovas į atsakovę kreipėsi tik 2014 04 10 reikalaudamas užpildyti pranešimą apie eismo įvykį užsienyje, o darbuotojų, mačiusių įvykį, paaiškinimai paimti 2014 05 06 ir 2014 05 16. Tokiu būdu ieškovas atsakomybę už įvykį priskyrė atsakovei dar neturint informacijos apie darbuotojų paaiškinimus, įvykio aplinkybes, t. y. pilnai neišsiaiškinus įvykio aplinkybių ir nenustatęs, kad atsakovė tikrai yra atsakinga už įvykį, o atsakovei nebuvo sudaryta sąlygų dalyvauti žalos tyrime;
A. G. Gmbh krovinį priėmė ir pasirašė krovinio važtaraštyje nenurodydamas jokių pretenzijų dėl atvežto krovinio ar kito turto sugadinimo.
Teismas atsakovės kaltę laikė įrodyta remdamasis tik A. G. GMbH gamyklos darbuotojos 2014 05 06 C. K. bei apsaugos darbuotojo 2014 05 16 rašytiniais parodymais. Pagal CPK 186 straipsnio 4 dalį šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo, todėl A. G. GmbH gamyklos darbuotojai ir atsakovo darbuotojas turėjo būti apklausti teismo posėdyje. Atsakovė taip pat prašė teismo posėdyje apklausti vairuotoją A. V., tačiau jis nebuvo apklaustas, nors teismo pripažinta, kad žalą sukėlė būtent jo veiksmai. Byloje būtina trečiuoju asmeniu įraukti žalą patyrusią A. G. GmbH tiklsu išsiaiškinti kilusios žalos aplinkybes ir jos dydį, apklausti liudytojus, ir, įvertinus, kad įvykis draudiminis, nustatyti, kas atsakingas už padarytą žalą, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundo argumentai nėra pagrįsti, kadangi žalos padarymo laiką, vietą ir būdą patvirtinta byloje pateikti žalos administravimo bylos dokumentai. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių žalos dydį, kad siekė bendradarbiauti ir dalyvauti žalos atlyginimo procedūroje. Atsakovė neteikė pirmosios instancijos teismui prašymo liudytojais apklausti žalą patyrusio asmens darbuotojus, o atsakovės vairuotojas byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu ir pats turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą. Nėra pagrindo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti nukentėjusią bendrovę, kadangi teismo sprendimas jai jokių teisių ir pareigų nesukelia.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovas nuo 2013 11 01 iki 2014 10 31 apdraudė atsakovei priklausančios krovininės transporto priemonės MAN TGA, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu. 2013 11 06 Vokietijoje įvyko autoįvykis, kurio metu, iš transporto priemonės MAN TGA, v/n (duomenys neskelbtini) išsiliejus dyzelinui, buvo padaryta teritorijos tarša ir sugadintos paletės. Ieškovė įvykį pripažino draudžiamuoju ir nukentėjusiajam asmeniui atlygino žalą išmokėdama 1 244 Eur draudimo išmoką. Eismo įvykio metu 2013 11 06 atsakovė nebuvo sumokėjusi draudimo įmokos, ją sumokėjo 2013 11 15. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl ieškovo išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu. Kasacinis teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Apeliantė neginčija, kad nebuvo sumokėjusi ieškovui draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino. Byloje kilo ginčas dėl paties žalos padarymo fakto ir nukentėjusiam asmeniui sumokėtos išmokos dydžio. Apeliacinį skundą atsakovė grindžia netinkamu įrodymų vertinimu.
Pirmosios instancijos teismas aplinkybes, kad iš atsakovei priklausančios transporto priemonės 2013 11 06 ištekėjęs dyzelinas sukėlė Vokietijos įmonei ArdaghGlass GmbH 1224Eur žalą, kurią atlygino ieškovas, laikė pagrįstomis ir įrodytomis ieškovo pateiktais įrodymais: 2015 03 16 pažyma dėl 1224 Eur draudimo išmokos užskaitymo su BTA Insurance Company SE Niederlassung Deutschland, fotonuotrauka, kurioje fiksuotas išbėgęs dyzelinas, ieškovo ir jo atstovo Vokietijoje susirašinėjimu, A. G. GMbH pranešimu apie įvykį, A. G. GMbH gamyklos darbuotojos, apsaugos darbuotojo rašytiniais parodymais, užsakymu bei tarptautiniu važtaraščiu, patvirtinančiu, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė 2013 11 06 iš A. G. GMbH gamyklos Neuenhagene vežė krovinį į paskirties vietą Beklunde. Apeliantė skunde teigia, kad šie įrodymai nėra pakankami nei įvykio faktui, nei žalos dydžiui nustatyti. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos atsakovė nurodė atsiliepime į ieškinį kaip atsikirtimų į ieškinį pagrindą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė motyvus, kodėl atsakovės argumentus, jog ieškovas išmokėjo draudimo išmoką neįsitikinęs draudžiamojo įvykio faktu ir nenustatęs realios žalos dydžio, vertina nepagrįstais. Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose laikosi pozicijos, kad nėra įrodytas autoįvykio faktas ir nepagrįstas žalos dydis, tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, nors pareigą pateikti argumentus pagrindžiančius įrodymus turi būtent atsakovė (CPK 12, 178 str.). Vien tik atsakovės teiginiai nepagrindžiant jų jokiais įrodymais vertintini deklaratyviais ir neteikiančiais pagrindo išvadai, kad teismas neteisingai ar netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė žalos administravimo bylos duomenimis įrodė, jog būtent atsakovės transporto priemonėje įvyko avarija - dyzelino išsiliejimas ir buvo padaryta žala trečiųjų asmenų turtui. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių byloje esančiuose įrodymuose nurodytas autoįvykio aplinkybes. Atsakovė, apeliaciniame skunde keldama įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo klausimą, iš naujo analizuoja byloje esančius įrodymus ir siekia kitokio jų vertinimo. CPK 185 straipsnio nuostatose įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d., 180 str.). Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios insatncijos teimas, atlikdamas byloje įrodymų tyrimą ir vertiną, pažeidė šias taisykles (CPK 185 str.).
Skunde teigiama, kad A. G. Gmbh krovinį priėmė ir pasirašė krovinio važtaraštyje nenurodydama jokių pretenzijų dėl atvežto krovinio ar kito turto sugadinimo, tačiau šis argumentas atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas šiai bylai, nes pristatyto krovinio kokybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad nėra pagrįsti atsakovės prašymai dėl liudytojų apklausos, kadangi galimybę prašyti teismo apklausti atsakovės nurodytus asmenis liudytojais turėjo pirmosios instancijos teisme. Atsakovės vairuotojas A. V. byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu, tačiau bylos nagrinėjimo metu savo pozicijos neišreikšė. Taip pat nėra pagrindo į bylą trečiuojus asmeniu įtraukti nukentėjusią bendrovę, kadangi, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, teismo sprendimas jai jokių teisių ir pareigų nesukelia.
Teismo posėdyje parodymus davęs trečiasis asmuo A. V. nurodė, jog jokio įvykio nebuvo, kad jis, pasikrovęs krovinį 2013 11 06 00:00:02, išvyko iš gamyklos teritorijos ir nieko apie įvykį nežino. Byloje esančiame atsakovės atsiliepime į ieškinį (t.1, b.l. 33-38) nurodoma, jog ieškovas 2014 04 10 kreipėsi į atsakovę reikalaudamas užpildyti pranešimą apie eismo įvykį užsienyje ir 2014 11 25 pretenzija dėl 1 224 Eur žalos atlyginimo, t.y. po penkių mėnesių po įvykio. Objektyvus įrodymas, kuris patvirtintų trečiojo asmens teiginį, kad jis iš gamyklos teritorijos išvažiavo iš karto pasikrovęs krovinį, t.y. 2013 11 06 00:00:02, yra tachometras. Tachometru nagrinėjamu atveju disponavo atsakovė. Proceso dalyviai pripažino, kad tachometrai saugomi šešis mėnesius. Iš nurodytų aplinkybių teismas daro išvadą, jog atsakovė, po penkių mėnesių sužinojusi apie iekšovo pretenzijas dėl įvykio, turėjo visas galimybes, o taip pat ir pareigą išsaugoti įvykio patvirtinimo/paneigimo įrodymą – tachometrą, tačiau to nepadarė ir tuo pačiu prisiėmė neigiamas pasekmes.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pateikė į bylą įrodymus, kad per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitiko draudžiamasis įvykis, dėl kurio buvo išmokėta draudimo išmoka, o atsakovė, teigdama, kad draudimo išmoka buvo išmokėta nepagrįstai, jokių tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, teismui nepateikė, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai ieškovo reikalavimą tenkino. Toks teismo procesinis sprendimas nepažeidžia įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismo paliekamas nepakeistas, o apelianto apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.